Aktorė Vaiva Mainelytė - viena ryškiausių Lietuvos teatro ir kino žvaigždžių, kurios talento, elegancijos ir jautrumo niekada neblėstantis spindesys jau daugelį dešimtmečių džiugina žiūrovus. Nors socialiniuose tinkluose pasirodančios jos jubiliejinės nuotraukos dažnai sukelia diskusijų, tikroji kino ir teatro aktorės gimimo diena yra rugsėjo penktoji. Būtent šią dieną ji mini savo gyvenimo sukaktis, kurios žymi ilgą ir turiningą kūrybinį kelią.

Vaivos Mainelytės santykis su teatru prasidėjo dar studijų metais Lietuvos konservatorijoje. Jau tada kolegoms ji paliko neišdildomą įspūdį savo grožiu, elegancija, trapumu ir vidiniu spindesiu. Šis kelias buvo glaudžiai susijęs su kitais talentingais menininkais. Pavyzdžiui, su Vytautu Tomkumi, kurį ji pirmą kartą pamatė gastroliniame spektaklyje „Pelės ir žmonės“, užsimezgė ilgametė kūrybinė bendrystė.
„Su Vytautu Tomkumi susijusi didelė mano kūrybinio gyvenimo dalis - ir teatre, ir kine“, - prisimena aktorė. Jų bendras darbas filmavimo aikštelėje, ypač legendiniame filme „Tadas Blinda“, tapo itin ryškiu epizodu. Vaiva Mainelytė dalijasi šiltais prisiminimais apie pirmuosius žingsnius kine: „Tado Blindos“ filmavimo aikštelėje, kur aš, dar būdama studentė, virpėjau iš baimės: atrodė, nieko nemoku ir nieko nesuprantu apie tą kino „specifiką“.
Aktorė atvirauja, kad kinas jai buvo tarsi didžiulė gyvenimo mokykla, leidusi pažinti save iš įvairių pusių. Nors žurnalistai nuolat pabrėžia kultinį Jurgos vaidmenį Arūno Žebriūno filme „Velnio nuotaka“, pati aktorė išskiria Gyčio Lukšo juostą „Vasara baigiasi rudenį“.
„Vasara baigiasi rudenį“ - vienas geriausių ir lietuviškiausių filmų, kuriuo tarsi išsigyniau mane persekiojusio gražuolės amplua“, - sako V. Mainelytė. Šis vaidmuo leido jai atskleisti gilesnius psichologinius herojės sielos krustelėjimus, kurie yra itin svarbūs menininko kūryboje.

Paklausta apie tai, kaip šiandien vertina savo amžių ir karjerą, V. Mainelytė atsako su būdingu optimizmu ir humoru. Ji pripažįsta, kad amžių dažniausiai prisimena tik lipdama laiptais, tačiau užlipusi į ketvirtą aukštą vėl pajunta visą laisvės pilnatvę. Ryšys su teatru jai išlieka svarbiausia motyvacija rytojui, o gyvenimiška patirtis išmokė atsirinkti tai, kas tikra.
„Aš nežinau, kaip reikia save mylėt“, - sako aktorė, tačiau jos ilgametė kūryba, pagarba tekstui ir nuoširdus santykis su publika rodo, kad Vaiva Mainelytė į savo profesiją ir žiūrovus visuomet žvelgė su didžiausia atsakomybe ir meile. Ji iki šiol išlieka pavyzdžiu tiems, kurie vertina autentiškumą ir tikrą meninį talentą.