Katechezės vaidmuo ir evoliucija krikščioniškoje tradicijoje
Pastaraisiais dešimtmečiais katechezės kelią žymėjo apaštališkasis paraginimas Catechesi tradendae. Šis tekstas išreiškia ne tik po Vatikano II Susirinkimo vykusį atsinaujinimą, bet taip pat apibendrina ir į 1977 m. Sinodą susirinkusių daugelio pasaulio vyskupų indėlį. Šiame dokumente teigiama, jog katechezė „siekia dviejų tikslų: subrandinti jau esamą tikėjimą ir išauklėti tikrą Kristaus mokinį, giliau ir sistemingiau jį supažindinant su mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus asmeniu ir mokymu“ [1]. Tai yra reikli užduotis, neleidžianti pernelyg griežtai nustatyti įvairių katechetinio proceso etapų.
Šis įpareigojantis tikslas išlieka nepakitęs, ypač žvelgiant į šių dešimtmečių kultūrinį kontekstą. Pasak Jono Pauliaus II, katechezės tikslas, yra „Dievo malonei padedant ugdyti dar pirminį tikėjimą, kasdien tobulinti ir brandinti įvairaus amžiaus tikinčiųjų krikščioniškąjį gyvenimą. Iš tiesų tai reiškia pagal katechizuojamųjų turimą supratimą jų gyvenime puoselėti tikėjimo sėklą, Šventosios Dvasios pasėtą pirmuoju skelbimu ir veiksmingai perduotą krikštu“ [2]. Taigi katechezė lieka įskiepyta tvirtoje tradicijoje, kuri būdinga krikščionybės istorijai nuo pat jos pradžios.
Šis Katechezės vadovas yra ankstesnių katechetinių vadovų dinamikos tąsa. 1971 m. kovo 18 d. šv. Paulius VI patvirtino Dvasininkijos kongregacijos parengtą Bendrąjį katechetikos vadovą. Bendrajame katechetikos vadove pirmą kartą siekta susisteminti Vatikano II Susirinkimo mokymą (plg. CD, 44). Nepamirština ir tai, kad šv. Paulius VI į visą Susirinkimo mokymą žvelgė kaip į „didį naujųjų laikų katekizmą“ [3]. Dekrete Christus Dominus buvo nurodytos taiklios ir perspektyvios gairės katechezės tema. Pasak Susirinkimo tėvų, „Krikščioniškąjį mokymą vyskupai teaiškina prisitaikydami prie laiko reikalavimų, tai yra atsižvelgdami į sunkumus ir klausimus, kurie labiausiai slegia ir kamuoja žmones <…>. Skelbdami krikščioniškąjį mokymą, vyskupai tesistengia naudotis įvairiomis dabarties laikais prieinamomis priemonėmis, pirmiausia pamokslu ir katecheze, visuomet užimančiais svarbiausią vietą. <…> Katechetiniu švietimu siekiama, kad mokymo nušviestas tikėjimas taptų žmonėse gyvas, sąmoningais ir veiklus. Vyskupai tepasirūpina, kad katekizmas būtų labai rūpestingai perteikiamas tiek vaikams ir paaugliams, tiek jaunuoliams ir suaugusiems; kad jį perteikiant būtų laikomasi tinkamos tvarkos ir metodo, pritaikyto ne vien dėstomai medžiagai, bet ir klausytojų pobūdžiui, gabumams, amžiui bei visuomeninei padėčiai. Taip pat teprižiūri, kad katechezė remtųsi Šventuoju Raštu, Tradicija, liturgija ir Bažnyčios Magisteriumu bei gyvenimu. Galima pabrėžti, kad šis mokymas apima normatyvinius kriterijus siekiant nuolatinio katechezės atnaujinimo: katechezė negali likti išorine veikla, atsieta nuo istorinio ir kultūrinio konteksto, kuriame ji vykdoma.
Tokio požiūrio apčiuopiamas ženklas ir pirmas rezultatas buvo 1973 m. liepos 7 d. Po to 1992 m. spalio 11 d., minint Vatikano II Susirinkimo 30-metį, šv. Jonas Paulius II paskelbė Katalikų Bažnyčios katekizmą. Dera įsiklausyti į jo žodžius: „Šis katekizmas neatstoja vietinių katekizmų. <...> Jis skirtas paskatinti ir padėti rengti naujus vietinius katekizmus, kuriuose būtų atsižvelgta į įvairias aplinkybes bei kultūras“ [4]. Po to 1997 m. rugpjūčio 15 d. buvo paskelbtas Bendrasis katechezės vadovas. Matome didžiulį darbą, įgyvendintą paskelbus šį leidinį. Platus ir įvairiopas katechezės pasaulis buvo pozityviai paskatintas vykdyti naujas studijas, geriau suvokti katechezės poreikius pedagogikos bei ugdymo požiūriu, ypač naujai aiškinant katechumenatą. Daugelis vyskupų konferencijų per atsiradusias institucijas atvėrė naujus kelius įvairių amžiaus grupių katechezei.
2020 m. kovo 23 d. popiežius Pranciškus patvirtino naują Katechezės vadovą: mums tenka garbė ir atsakomybė pristatyti jį Bažnyčiai. Tai dar vienas žingsnis vykstantiems dinamiškam atsinaujinimui katechezės srityje. Ši trumpa istorinė peržvalga parodo, jog kiekvienas katechezės vadovas buvo grindžiamas svarbiais Magisteriumo dokumentais. Pirmame Bendrajame katechezės vadove remtasi Vatikano II Susirinkimo mokymu; antras Bendrasis katechezės vadovas buvo grindžiamas Katalikų Bažnyčios katekizmu, o dabartinis Katechezės vadovas siejamas su sinodu „Naujoji evangelizacija krikščioniškajam tikėjimui perduoti“ ir su popiežiaus Pranciškaus apaštališkuoju paraginimu Evangelii gaudium. Šiuose trijuose tekstuose iškyla bendri reikalavimai, nusakantys katechezės tikslą bei užduotį, o kiekvienam iš jų būdinga istorinio konteksto evoliucija ir Magisteriumo aktualizavimas. Nuo pirmojo iki antrojo Vadovo paskelbimo praėjo 26 metai, o nuo antrojo iki dabartinio - 23 metai. Chronologija rodo poreikį atsiliepti į istorinę dinamiką.
Įdėmiau pažvelgus į kultūrinį kontekstą iškyla naujų iššūkių, į kuriuos Bažnyčia kviečiama atsiliepti. Ypač į du dalykus: pirmasis yra skaitmeninės kultūros reiškinys, o jį lydi gretutinis reiškinys - kultūros globalizacija. Jie abu tarpusavyje susiję ir sąlygoja vienas kitą, kildindami reiškinius, rodančius radikalų žmonių gyvenimo pokytį. Globaliai primetami modeliai dažnai užgožia ugdymą, dėmesingą individualiam asmeniui. Pagunda prisitaikyti prie tarptautinių suvienodinimo formų kelia riziką, kurios negalima nepaisyti, ypač ugdant tikėjimo gyvenimą. Tikėjimas perduodamas per tarpasmeninius susitikimus ir maitinamas bendruomenės aplinkoje. Būtinybė reikšti tikėjimą per liturginę maldą ir jį paliudyti meilės jėga mus įpareigoja pranokti pasiūlymų fragmentiškumą ir iš naujo atrasti pirminę krikščioniškosios būties vienovę. Jos pamatas yra Dievo žodis, kuris skelbiamas ir perduodamas Bažnyčioje su gyva tradicija, mokančia priimti senus ir naujus dalykus (plg. Mt 13, 52).
Dešimtmečiais po Vatikano II Susirinkimo Bažnyčia daug kartų iš naujo apmąstė Kristaus jai patikėtą didžią misiją. Šį evangelizacinį siekį ypač pažymi du dokumentai. Šv. Paulius VI apaštališkuoju paraginimu Evangelii nuntiandi ir popiežius Pranciškus Evangelii gaudium nužymi kelią, kuriame tikintieji be išlygų raginami kasdien angažuotis evangelizacijos naudai. Šv. Paulius VI tvirtai teigia, jog Bažnyčia „egzistuoja, kad evangelizuotų“ [5]; popiežius Pranciškus taip pat aiškiai pakartoja: „ <...> aš esu misija“ [6]. Joks pasiteisinimas negali atpalaiduoti nuo atsakomybės, tenkančios visai Bažnyčiai ir kiekvienam tikinčiajam. Taigi ypatingas šio Katechezės vadovo bruožas yra glaudus evangelizacijos ir katechezės ryšys. Jame siūlomas procesas, kuriame glaudžiai vienijamas kerigmos skelbimas ir jos branda.
Kriterijus, pagal kurį apmąstytas ir sudarytas šis Katechezės vadovas, grindžiamas popiežiaus Pranciškaus žodžiais: „Iš naujo atradome, kad pamatinis vaidmuo katechezei tenka ir pirmajame skelbime, arba kerigmoje, turinčioje būti evangelizacinės veiklos ir bet kurių bažnytinio atsinaujinimo pastangų šerdimi. <...> Kai sakome, kad toks skelbimas yra „pirmasis“, tai nereiškia, kad po to jis užmirštamas arba pakeičiamas kitais jį pranokstančiais turiniais. Jis yra pirmas kokybine prasme, nes tai pagrindinis skelbimas, vis išgirstinas įvairiais būdais ir vis skelbtinas katechizuojant vienokia ar kitokia forma visais etapais ir momentais. <...> Nereikia manyti, kad katechezėje kerigmos vėliau atsisakoma kokio nors „solidesnio“ ugdymo naudai. Nieko nėra solidžiau, giliau, patikimiau, prasmingiau ir išmintingiau už tokį skelbimą. Visas krikščioniškasis ugdymas yra kerigmos gilinimas: jis vis daugiau ir geriau įkūnijamas, tačiau visada ir toliau apšviečia katecheto pastangas bei įgalina tinkamai suprasti kiekvienos katechezėje gvildenamos temos reikšmę. Kerigmos pirmenybė ir kerigminės katechezės siūlymas visiškai nereiškia mistagogijos ar meilės liudijimo nuvertinimo. Tik paviršinis požiūris galėtų prileisti mintį, kad pirminis skelbimas yra artikuliuota kalba, siekiant įtikinti pašnekovą. Evangelijos skelbimas liudija apie susitikimą, leidžiantį nukreipti žvilgsnį į Jėzų Kristų, žmonijos istorijoje įsikūnijusį Dievo Sūnų, galutinai apreiškiantį išganingą Tėvo meilę. Laikantis šio tikėjimo branduolio lex credendi principas atsiduoda lex orandi principui, ir jie abu tampa tikinčiojo gyvenimo stiliumi, meilės liudijimu, kuris daro jo skelbimą tikėtiną.
Katechezės vadovo trijose dalyse aptariamas katechetinis procesas, teikiant pirmenybę evangelizacijai. Vyskupai, pirmieji šio dokumento adresatai, taip pat vyskupų konferencijos, katechezės komisijos ir daugybė katechetų galės įsitikinti šiuo sisteminiu pateikimu, kuriuo siekta akivaizdžiau pristatyti galutinį katechezės tikslą, gyvą susitikimą su gyvenimą perkeičiančiu Viešpačiu. Katechetinis procesas aprašomas akcentuojant egzistencinę plotmę, apimant įvairių kategorijų žmones ir jų gyvenamąją aplinką. Daug vietos skiriama katechetų ugdymo temai, nes atrodo, kad jų tarnystė krikščionių bendruomenėje turi būti neatidėliotinai iš naujo įtvirtinta. Savo ruožtu katechetai, išgyvenantys savo tarnystę kaip pašaukimą, prisideda prie katechezės veiksmingumo. Galiausiai, kadangi katechezė vykdoma susitikimo aplinkoje, jai tenka didžiulė atsakomybė bendradarbiaujant tikėjimo įkultūrinimo plotmėje.
Popiežius Pranciškus rašo: „Šventoji Dvasia apsčiai išlieja šventumo Dievą tikinčioje šventoje tautoje. <…> Man patinka matyti šventumą kantrioje Dievo tautoje: tėvų, su didele meile auginančių savo vaikus, vyrų ir moterų, dirbančių, kad parneštų duonos į namus, ligonių, garbaus amžiaus, bet ir toliau besišypsančių vienuolių seserų. Tokiame nuolatiniame kasdieniame žengime į priekį regiu kovojančios Bažnyčios šventumą. Labai dažnai toks šventumas aptinkamas „kaimynystėje“, tarp tų, kurie gyvena šalimais mūsų bei atspindi Dievo artumą. <…>Visi esame pašaukti būti šventi gyvendami meile ir kiekvienas kasdieniais užsiėmimais liudydami visur, kur esame. Esi Dievui pašvęstasis ar pašvęstoji? Būk šventas ar šventa džiugiai gyvendamas savęs atidavimu. Esate susituokę? Būkite šventi mylėdami ir rūpindamiesi savo vyru ar žmona taip, kaip Kristus myli Bažnyčią. Esi darbuotojas? Būk šventas sąžiningai ir kompetentingai atlikdamas savo darbą brolių labui. Esi tėvas ar motina, senelis ar senelė? Būkite šventi kantriai mokydami vaikus sekti Jėzumi. Turi valdžią? Pristatant šį naują Katechezės vadovą šventumas yra lemiamas žodis. Jis žymi gyvenimo programą, kuria katechetai taip pat kviečiami nuolat ir ištikimai sekti. Šioje reiklioje kelionėje katechetai nėra vieni. Bažnyčia visur pasaulyje rodo pavyzdžius, kai katechetai pasiekia šventumo ir net kankinystės, kasdien išgyvendami savo tarnystę.
Šis Katechezės vadovas patvirtintas per šv. Turibijaus Mongroviečio (1538-1606) liturginį minėjimą. Šis šventasis, gal nepakankamai gerai pažįstamas, suteikė stiprų impulsą evangelizacijai ir katechezei. Panašiai kaip šventasis Ambraziejus, Turibijus pirmiau buvo iškilus pasaulietis teisininkas, gimęs kilmingoje šeimoje Maljorkoje; jis studijavo Valjadolido ir Salamankos universitetuose, ten taip pat dėstė, buvo Granados tribunolo pirmininkas, po to popiežiaus Grigaliaus XIII pašventintas vyskupu ir nusiųstas į Limą. Savo vyskupo tarnystę jis suvokė kaip buvimą evangelizuotoju ir katechetu. Įkandin Tertulijono jis mėgdavo kartoti: „Kristus yra tiesa, ne paprotys.“ Jis tai sakydavo konkistadorams, vykdžiusiems indėnų priespaudą kultūrinės viršenybės pretekstu, taip pat kartodavo kunigams, nedrįsusiems ginti vargingiausiųjų. Jis buvo nepavargstantis misionierius, keliavęs po savo Bažnyčios teritorijas, pirmiausia ieškojęs čiabuvių indėnų, kad skelbtų jiems Dievo žodį paprasta ir lengvai prieinama kalba. Per dvidešimt penkerius vyskupavimo metus jis organizavo vyskupijos ir provincijų sinodus, tarnavo katechetu, ispanų, kečujų bei aimarų kalbomis sudarė pirmuosius indėnams skirtus katekizmus Pietų Amerikoje. Jo evangelizacijos darbas davė nelauktų vaisių, kai įtikėjo tūkstančiai indėnų, sutikusių Kristų per vyskupo meilę. Būtent jis suteikė Sutvirtinimo sakramentą dviem šios Bažnyčios šventiesiems: Martynui Poresui ir Rožei Limietei. 1983 m. šventasis Jonas Paulius II paskelbė šventąjį Turibijų Lotynų Amerikos episkopato globėju.
4 turas: „Hegelmann“ – FA „Šiauliai“ (2026-03-11)
Katechezė visa apimtimi priklauso platesniam atsinaujinimo procesui, į kurį pašaukta Bažnyčia, būdama ištikima Jėzaus Kristaus paliepimui skelbti jo Evangeliją visada ir visur (plg. Mt 28, 19). Katechezė pagal savo prigimtį dalyvauja įsipareigojime evangelizuoti, palaikyti nuolatinį tikėjimo brendimą ir išreikšti Kristaus mokiniams būdingą gyvenimo stilių.
Kerigminė katechezė (plg. EG, 164-165), taikanti į pačią tikėjimo šerdį ir apimanti esminę krikščionišką žinią, yra tokia katechezė, kuri parodo veikiančią Šventąją Dvasią, Jėzuje Kristuje perteikiančią išganingą Dievo meilę ir toliau dovanojančią save dėl kiekvieno žmogaus gyvenimo pilnatvės. Katechezė kaip mistagoginis įvesdinimas (plg. EG, 166) įtraukia tikintįjį į gyvą krikščionių bendruomenės patirtį, tikrą gyvenimo tikėjimu vietą. Šiai ugdymo patirčiai būdinga pažanga ir dinamiškumas; joje apstu ženklų ir kalbų; ji palanki visų asmens aspektų integravimui.
Turint omenyje katechezei būdingus misijinius elementus, dera iš naujo apsvarstyti ir katechetinio proceso tikslą. Dabartinė asmens ugdymo dinamikos samprata reikalauja, kad vidinė bendrystė su Kristumi, kuri jau ankstesnio Magisteriumo buvo nurodyta kaip galutinis katechetinės pasiūlos tikslas, turi būti ne tik parodoma kaip vertybė, bet ir įgyvendinama per palydėjimą (plg. EG, 169-173). Sudėtingas Evangelijos įsisavinimo procesas iš tikrųjų apima visą asmenį su jo unikalia gyvenimo patirtimi. Štai kodėl dabartiniame Katechezės vadove iš naujo pabrėžiama, kaip svarbu, kad katechezė lydėtų tikėjimo pasaulėjautos brendimą per perkeitimo dinamiką, o tai galiausiai yra dvasinė veikla.
Bažnyčia, būdama bendrystės slėpinys, yra gaivinama Dvasios ir daroma vaisinga, kad kildintų naują gyvybę. Evangelizacijos ir jos apimamos katechezės procesas pirmiausia yra dvasinis veikimas. Iš čia kyla reikalavimas, kad katechetai būtų tikri „evangelizuotojai su Dvasia“ (plg. EG, 259). Pripažįstamas esminis pakrikštytųjų vaidmuo. Tikėjimo slėpinio kaip santykio su Viešpačiu išgyvenimas daro įtaką Evangelijos skelbimui.
Rengiant šį Katechezės vadovą vadovautasi kriterijumi - siekiu pagilinti katechezės vaidmenį evangelizacijoje.
tags: #vaisinguma #lemiantis #simbolis #indenu #tautoje
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
