Vaikų knygelės ir lietuvių tautosaka
Lietuvių vaikų literatūros pasaulyje tautosaka užima ypatingą vietą, turtingą ir įvairialypį palikimą, kuris atsispindi daugybėje knygų. Šiame straipsnyje gilinsimės į tai, kaip tautosakos motyvai, siužetai ir personažai persipina su autoriniais kūriniais, formuodami lietuviškąją tapatybę ir ugdydami jaunųjų skaitytojų meilę knygoms.
Vaikams parengti lietuvių tautosakos rinkiniai
Vaikams parengti lietuvių tautosakos rinkiniai sudaro svarbią dalį vaikų literatūros, atspindinčią mūsų tautos žodinį palikimą. Į šimtuką reikšmingiausių autorių knygų vaikams pateko net septyni tokie rinkiniai. Tarp jų - keturios knygos, kurių pavadinimuose randame žodį „pasakos“: „Užburta karalystė“ (1957), „Gulbė karaliaus pati“ (1963), „Lietuviškos pasakos“ (1969) ir „Gyvasis vanduo“ (1989). Pastarąją parengė folkloristė Bronislava Kerbelytė, specialistė lietuvių sakytinės tautosakos srityje.
Šiuos rinkinius vienija pasikartojančios pasakos, kai kurios jų aptinkamos visose keturiose knygose. Pavyzdžiui, pasaka „Meškos trobelė“, pasakojanti apie podukrą, atsidūrusią meškos trobelėje, yra populiariausia stebuklinė pasaka Lietuvoje. Taip pat dažnai sutinkama pasaka „Karvutė verpėja“, kurioje karvutė padeda podukrai suverpti, išausti ir pasiūti marškinius. Ši pasaka pagal paplitimą užima 9-ą vietą tarp stebuklinių pasakų. Pasaka apie seserį, ieškančią brolių, paverstų juodvarniais ar vilkais, taip pat randama visuose rinkiniuose, nors liaudyje ji nėra pati populiariausia (29-a vieta). Pasaka apie Eglę, žalčio žmoną, yra 33-ia pagal populiarumą.
Rinkinių sudarytojai, pateikdami šias pasakas, formavo jaunųjų skaitytojų supratimą apie tipiškus lietuvių pasakojimo kūrinius. Tačiau populiarumas nebuvo vienintelis atrankos kriterijus. Kai kurios liaudyje itin populiarios pasakos yra pernelyg šiurpios vaikams, todėl jų vengiama. Be to, skiriasi tradicinių liaudies pasakotojų ir literatūrinį išsilavinimą turinčių sudarytojų estetinis skonis.
Be tipinių, šie rinkiniai dažnai pristato ir retus, savita fantastika stebinančius tekstus. Du rinkiniai pasižymi kryptinga kūrinių atranka: „Lietuviškos pasakos“ sudarytos tik iš Jono Basanavičiaus rinkinių, o „Gyvasis vanduo“ apima anksčiau neskelbtus stebuklinių pasakų variantus iš archyvinių fondų. „Gulbė karaliaus pati“ išsiskiria žanrine įvairove.
Į šimtuką taip pat pateko folkloristo Norberto Vėliaus parengta lietuvių mitologinių sakmių knyga „Sužeistas vėjas“ (1987). Kitas svarbus tautosakos rinkinys - folkloristo Kazio Grigo parengtos knygos: mįslių knyga „Menu mįslę keturgyslę“ (1970) ir smulkiosios tautosakos rinkinys „Čir vir vir pavasaris“ (1971). Šios knygos, parengtos mokslininkų, išsiskiria tekstų grupavimu pagal mokslines klasifikacijas ir siekiu aprėpti visą atitinkamo žanro repertuarą, atsisakant pernelyg bauginančių tekstų.
Autorinės knygos su tautosakiniais elementais
Tarp autorinių knygų, patekusios į šimtuką, ypatingą vietą užima tos, kuriose randame suliteratūrintus liaudies kūrinius. Tai gali būti pasakos, bet pasitaiko ir kitų tautosakos žanrų kūrinių. Rašytojas čia atlieka liaudies pasakotojo vaidmenį, tačiau pasakoja raštu.
Viena tokių knygų - Vinco Pietario „Lapės gyvenimas ir mirtis“ (1930), laikoma pirmąja lietuvių apysaka-pasaka. Joje liaudies pasakų apie lapę siužetai suverti į vientisą istoriją, kas nėra originalus Pietario sumanymas, nes tautosakoje buvo įprasta jungti pasakų siužetus į ciklus.
Kazio Borutos „Dangus griūva“ (1955) - tai rašytojo balsu perpasakota tautosaka su gamtiškais personažais. Knyga marga žanriškai, vyrauja pasakos apie gyvūnus. Borutos kūryba išsiskiria stiliumi: pasakojama rimuotomis, ritmingomis eilutėmis, kalba žodinga, praturtinta priežodžiais ir ištiktukais, taip išryškinant sakytinės kalbos ekspresiją.
Petro Cvirkos „Nemuno šalies pasakos“ (1948) ir Aldonos Liobytės „Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį“ (1970) yra rinkiniai, kuriuose greta folklorinių siužetų yra ir originalių rašytojų sumanytų pasakų. Cvirkos pasakos yra ant ribos tarp suredaguotų ir suliteratūrintų liaudies pasakų, mat rašytojas ne tik tvarkė kalbą, bet ir darė didesnių pakeitimų, pavyzdžiui, aktualino veiksmą, stiprindamas socialinį konfliktą.
Liobytės perpasakotos liaudies pasakos išsaugo folklorinius siužetus, tačiau įgauna individualumo. Rašytoja gilino psichologizmą, naudojo bufonadinio komizmo priemones, praturtino etnografinėmis detalėmis. Ypač svarbu pažymėti, kad Liobytei rūpėjo vaikas skaitytojas, jo lūkesčiai ir suvokimo galimybės, todėl stilius yra pabrėžtinai liaudiškas, naudojant suprantamus, bet ekspresyvius žodžius ir posakius.
Eiliuoti kūriniai ir tautosakiniai siužetai
Tautosakiniai siužetai, suliteratūrinę įgiję eiliuoto kūrinio formą, taip pat svariai prisideda prie tautosakos sklaidos. Į šimtuką pateko penkios tokios knygos: Salomėjos Nėries poema „Eglė žalčių karalienė“ (1940), Maironio baladė „Jūratė ir Kastytis“ (1957), Balio Sruogos poema „Giesmė apie Gediminą“ (1938) ir du Kosto Kubilinsko eiliuotų pasakų rinkiniai - „Stovi pasakų namelis“ (1974) ir „Varlė karalienė“ (1962).
Šie kūriniai, ypač „Eglė žalčių karalienė“, „Jūratė ir Kastytis“ ir „Giesmė apie Gediminą“, lietuvių sąmonėje įtvirtina pamatinius tautinės kultūros naratyvus. Nėries, Maironio ir Sruogos kūriniai priklauso visuotinei lietuvių literatūrai ir, patekę į vaikų knygų šimtuką, atskleidžia išskirtinį jų vaidmenį formuojant lietuviškąją tapatybę. Įtraukimas į mokyklines programas prisidėjo prie jų populiarumo.
Sruogos poema „Giesmė apie Gediminą“ ypač išpopuliarėjo atgavus nepriklausomybę, kai buvo įtraukta į literatūros vadovėlį. Nėries „Eglė žalčių karalienė“ išplėtoja veikėjų paveikslus, ypač vaikų. Maironio baladė vyresniuosius paauglius traukia meilės tema. Sruogos poema žavi patriotiniu patosu ir herojišku Gedimino paveikslu.
Kosto Kubilinsko eiliuotose pasakose „Stovi pasakų namelis“ ir „Varlė karalienė“ randame tiek suliteratūrintų liaudies, tiek originalių pasakų, daugiausia iš stebuklinių ir pasakų apie gyvūnus žanrų. Kubilinskas stengėsi maksimaliai pritaikyti pasakas vaikams, švelnindamas žiaurias scenas ir įterpdamas naujų, mažiesiems patrauklių epizodų. Jis linko eiliuoti tas stebuklines pasakas, kurių veikėjai yra vaikai, o suaugusiųjų veikėjų paveikslus modifikavo, suteikdamas jiems vaikiškų bruožų.
Dramos ir kitų tautų folkloras
Tautosakinį palikimą atskleidžia ir dvi draminių kūrinių knygos: Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės pjesė „Dvylika brolių juodvarniais lakstančių“ (1932) ir Aldonos Liobytės pjesių rinktinė „Kupriukas muzikantas“ (1984). Abi dramaturgės ne tik inscenizavo liaudies kūrinius, bet ir praturtino juos folklorine medžiaga iš kitų žanrų.
Taip pat verta paminėti dvi knygas, sukurtas kitų tautų folkloriniais siužetais: Kubilinsko eiliuotą pasaką „Ledinukas“ (1971), laisvą vertimą iš rusų kalbos, ir Antano Vienuolio legendą „Užkeiktieji vienuoliai“ (1950), inspiruotą gruzinų padavimų.
Originalūs siužetai su tautosakos motyvais
Trečioji svarbi knygų grupė - tai kūriniai, turintys originalų rašytojo sumanytą siužetą, plėtojamą panaudojant tautosakos siužetus ar motyvus. Tarp prozinės literatūros išsiskiria keletas knygų.
Motiejaus Valančiaus „Vaikų knygelės“ (1868) apsakymai, kuriems medžiaga sėmėsi iš didaktinio ir humoristinio pobūdžio tautosakos. Pavyzdžiui, apsakyme „Gerojoje Onelėje“ panaudotas biblinės kilmės motyvas, o „Mikėje melagėlyje“ atpažįstamas parabolės siužetas.
Petro Tarasenkos apysaka „Užburti lobiai“ (1956) naudoja Antakalnio apylinkių padavimus, kurie paskatina berniukus ieškoti lobių.
Kazio Borutos knyga „Jurgio Paketurio klajonės“ (1963) ir Vytauto Petkevičiaus apysakos-pasakos „Sieksnis, Sprindžio vaikas“ (1966) bei „Didysis medžiotojas Mikas Pupkus“ (1969) išsiskiria komiškosios tautosakos sklaida. Borutos herojus Jurgis Paketuris vaizduojamas kaip tipinis tautosakos šelmis, išradingai apmulkinantis kitus. Petkevičiaus kūriniuose, ypač „Sieksnis, Sprindžio vaikas“, komiškosios tautosakos personažų bruožai atsispindi tėvo Sprindžio ir sūnaus Sieksnio paveiksluose.
Petkevičiaus „Didysis medžiotojas Mikas Pupkus“ taip pat remiasi komiškąja tautosaka, daugiausia melų pasakomis, kurios atsispindi pirmuosiuose skyriuose, vaizduojančiuose senąjį Lietuvos kaimą.
Tautosakos svarba vaiko ugdymui
Mūsų protėviai suprato, kad pasakos yra svarbi vaiko auginimo dalis. Tėvelių skaitomos prieš miegą, jos padeda nusiraminti, užmigti, skatina kūrybiškumą, gerina atmintį ir kalbos įgūdžius. Pasakų knygelės tampa pirmosiomis, kurias vaikas išmoksta skaityti savarankiškai, nes jos trumpos, įdomios, spalvingos ir pamokančios.
Vaikų literatūros tendencijos rodo, kad lietuvių leidėjai išmoko leisti kokybiškas paveikslėlių knygas, kurios savo poligrafine kokybe, ryškiomis spalvomis ir turiniu prilygsta „geriesiems užsienio“ leidiniams. Ypač džiugina paveikslėlių knygų leidyba patiems mažiausiems skaitytojams.
Knygos suteikia galimybę kartu su vaikais išgyventi įvairias situacijas, geriau pažinti juos ir stiprinti emocinį ryšį. Tėvai, naudodami knygas, plečia vaiko žinias apie pasaulį, lavina loginį mąstymą, aptaria įvykių priežastis ir pasekmes, sieja knygos siužetus su vaiko patirtimi.
Vaikams, ypač ikimokyklinio amžiaus, tinka eiliuoti tekstai, tekstai su atsikartojimais. Net ir nedidelis tekstas puslapyje skatina vaiką įdėmiai klausytis, lavina girdimąją atmintį. Interaktyvios knygelės su atvartėliais ir slankiosiomis detalėmis padeda vaikui pasiruošti naujoms patirtims, pavyzdžiui, vizitui pas gydytoją.
Tyrimai rodo, kad jau šešių mėnesių kūdikiai geba sutelkti dėmesį į personažo paveikslėlį ir mokytis naujų žodžių iš knygų, ypač jei kartu girdi personažo pavadinimą. Vaikų literatūra, supažindindama su gyvūnais, gamtos reiškiniais, kasdieniais ritualais, padeda vaikui pažinti pasaulį saugioje tėvų aplinkoje.
Pasaka - Katinėlis ir gaidelis. Lietuvių liaudies pasaka vaikams.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
