Lietuvių liaudies žaidimai yra neatsiejama mūsų kultūros dalis, skirta žaisti vaikams ir jų tėveliams. Tai ne tik puikus būdas smagiai praleisti laiką, bet ir efektyvi auklėjimo priemonė, ugdanti vikrumą, atmintį, logiką bei bendruomeniškumą. Nuo senovės mugių iki šiuolaikinių kiemo pramogų - šie žaidimai padeda auginti sveiką ir stiprią kartą.
Senieji liaudies sportiniai žaidimai, kaip visuotinis reiškinys, gyvavo iki pat Pirmojo pasaulinio karo. Žaidėjai dalinasi į dvi lygias dalis. Vienoj yra kurčiai, bet kalba, kitoj - nebyliai, bet girdi. Sėdasi vieni priešais kitus dvejose eilėse. Kurčiai tada kalbasi su nebyliais, kurie girdi, bet gali tik judesiais atsakyti.

Grupinius žaidimus patogiausia buvo žaisti tada, kai tekdavo susiburti darbingiausiems kaimo ar kelių kaimų vyrams. Visoje Lietuvoje ypač buvo populiarūs žaidimai „Ripka“, „Kiaulė į barščius“, „Kerėpla“, vaikštynės kojūkais, žaidimai margučiais.
Žaidimai praeityje buvo laikomi ne tiek pramoga, kiek veiksminga auklėjimo priemone. Vertino ne vien jėgą, bet ir sumanumą. Pavyzdžiui, Šiaurės Lietuvoje buvo paplitęs žaidimas „Bitelės“, kuriame žaidėjai figūrėles turi atrinkti pagal nustatytą tvarką.
| Žaidimo pavadinimas | Dalyvių skaičius | Pagrindinis tikslas |
|---|---|---|
| „Sugadintas telefonas“ | 5-15 asmenų | Atminties ir klausos lavinimas |
| „Paštas“ | 4-30 asmenų | Reakcija ir koordinacija |
| „Slėpynės“ | 10-30 asmenų | Kūrybiškumas ir orientacija |
Šiuolaikiniai tėvai dažnai su džiaugsmu prisimena savo vaikystės pramogas ir perduoda jas atžaloms. Štai keletas pavyzdžių:

Žaidėjai susėda ant kėdžių, ratu sustatytų, palikdami vieną vietą laisvą. Mergaitės išsirenka vyriškus vardus, o vyrai - moteriškus. Žaidėjas, sėdintis po dešinei laisvos vietos, kviečia kurį nors žaidėją, šaukdamas jį pakeistu vardu. Taip pat nepamirškite, kad įvairūs lietuviški ir lietuvių liaudies žaidimai vaikams puikiai tinka šventėms, gimtadieniui ir smagiam laiko praleidimui lauke ar namuose.