Kartais ateina ir tėčiai, tačiau jų skaičius yra žymiai mažesnis - santykiu: 10 mamyčių - 1 tėtis. Ką tai reiškia? Ar tėčiai nesidomi savo vaikais? O gal tėčiai tiesiog turi per daug darbų ir per mažai laiko? O gal tėtis yra tik tam, kad išlaikytų, išmaitintų ir apsaugotų savo šeimą?
Prieš metus buvau incidento tarp tėčio ir penkiolikmečio sūnaus liudininkė: tėtis balsu rėkė ant vaiko, kaltindamas jį neatsakingumu, nesupratingumu, beširdiškumu, tinginyste… “Aš daug dirbu, kad tu turėtum viską, lakstau kaip prakeiktas, kad tau tik būtų gera, dirbu dieną ir naktį, kad turėtum gražiausius rūbus, geriausią kompiuterį, kad galėtum važiuoti poilsiauti, kad galėtum skaniai valgyti, o tu pats nežinai ko nori, tu nevertini šito, tu negerbi manęs” - šaukė jis.
Perskaitę šį, aukščiau aprašytą atvejį, vieni sakys - tėtis yra teisus, juk jis labai stengiasi dėl savo vaiko, o vaikas yra nedėkingas, kiti sakys - vaikas yra teisus, nes jam reikia tėčio meilės, supratimo, dalyvavimo, o ne pinigų ar daiktų. O kaip yra ištikrųjų? Kokia yra tėčio pareiga? Koks vyro, kaip tėvo, vaidmuo šeimoje? Ko iš tėčio reikia vaikams? - Klausimų kyla daugiau negu atsakymų, todėl pasiryžome parašyti šį straipsnį, skirtą ne tik mamoms, bet pirmoje eilėje tėčiams. Jame bandysime paaiškinti vyro, kaip tėvo, vaidmenį šeimoje ir jo svarbą auklėjant vaikus.

Tėvystės fenomenu ir jo aspektais nuolat domisi viso pasaulio mokslininkai. Nagrinėjant tėvystės problemas atlikta begalė sudėtingų, naudingų ir svarbių tyrimų. Jų išvadų pagrindu nustatyta, kad svarbiausios užduotys, kurias savo šeimose tėčiai laiko prioritetais yra rūpinimasis šeimos buitimi ir jos materialine gerove, tuo tarpu meilė savo vaikams ir jų auklėjimas nueina į antrą planą.
Apie brandžią tėvystę galime spręsti iš vyro meilės savo žmonai ir vaikams bei lygiaverčio santykio su motina, auklėjant vaikus. Brandus tėtis rodo meilę savo vaikams; nepaisant darbų krūvio, bendrauja ir bendradarbiauja su jais; įteigia jiems vertybių ir moralės normas; savo vaikams yra ne tik gyvenimo etikos, bet ir elgesio nuolatinis pavyzdys. Be abejo, brandus tėtis turi rūpintis ir šeimos materialine gerove bei šeimos buitimi, tačiau tai pagal tėvystės hierarchiją nėra pats pagrindinis dalykas.
Kiekvienoje šeimoje tėtis turi įvykdyti be galo sunkią užduotį. Pagrindiniai jos tikslai yra tėčio buvimas šeimoje, aktyvus bendravimas ir bendradarbiavimas su jos nariais, domėjimasis savo vaikais, jų laisvo laiko kantrus organizavimas, kalbėjimas su jais, rūpinimasis buities sąlygomis (šeimos ekonomika), pareigų, užtikrinančių buitį, atlikimas, supratingumas, tolerancija bendravime, pagalba sunkumose, vaiko apdovanojimas šiluma, meile ir empatija, mokėjimas nustatyti pareigas ir jų atlikimo priežiūra, buvimas autoritetu, pavyzdžio rodymas, tam tikras griežtumas, kurie taip pat neužbraukia draugiškumo vaikui, pedagoginių žinių tobulinimas, vaiko psichikos saugojimas ir vystymas, rūpinimasis vaiko lavinimu, rūpinimasis auklėjimu ir pasidalijamasis tomis pareigomis su žmona.
Dauguma tėčių išgyvena kaltės jausmą dėl laiko stokos ar negalėjimo dalyvauti vaikų auklėjime. Tada, savo nebuvimą kompensuoja dovanomis: perka brangius žaislus, kompiuterinę techniką, prabangius rūbus, duoda dideles sumas kišenpinigiams… Tačiau, nors vaikai nuoširdžiai džiaugiasi dovanomis, jos niekada nepakeis ir neatstos tikro, šilto, kupino meilės jausminio ryšio su tėčiu ir mama. Kai tėtis prastą emocinį kontaktą su vaikais kompensuoja pinigais ir dovanomis, vaikas gali tapti gobšus, tingus, neturintis tikslų.

Ypač sūnūs ilgisi tėčio kontakto, žvilgsnio, šypsenos, gero žodžio, palaikymo, apkabinimo. Jeigu sūnus žino, kad yra tėčio mylimas, tada jam nebaisūs tėčio griežtesni priminimai ar kartais griežtesnis tėčio balso tonas. Geras, pilnavertis bendravimas su tėčiu berniukams yra svarbus kaip jų vyriškumo patvirtinimas ir pavyzdys. Nesant tokio bendravimo berniukai bandys tėčio dėmesį pritraukti blogu elgesiu, pykčiu, agresija.
Vaikas tokį bendravimą su tėčiu priima kaip egzaminą, dresūrą ar manipuliaciją. Dažnai būna, kad tėtis savo reikalavimuose ar patarimuose būna visiškai teisus, tačiau be jausminio ryšio su vaiku, ir jo pamokymai vaikas priimami neigiamai. Tarp sūnaus ir tėčio būtinai turi atsirasti pasitikėjimas. Kartais supykęs tėtis savo susierzinimą vaiku gali išreikšti pasijuokdamas iš vaiko. Vaikas tuo metu jaučiasi pažemintas. Pajuoka - per stipri priemonė mažiems vaikams.
Mergaitėms taip pat reikalingi draugiški santykiai su tėčiu. Mat berniukams tėvas būtinas kaip vyriško elgesio modelis, kurį jis pamėgdžioja. Mergaitės vystymesi tėvas taip pat atlieka labai svarbų vaidmenį. Mergaitė nemėgdžioja tėvo, tačiau jo padrąsinimai, paskatinimai suteikia daugiau pasitikėjimo savimi. Tėvas padeda mergaitei suprasti, kad ji yra graži ir protinga. Kai mergaitė taps vyresne, tėvas turi parodyti, kad jis vertina savo dukros nuomonę, o kai kada net aptarti su dukra savo reikalus. Šiuos tėvo komplimentus mergaitė įsidėmi ilgam. Mokydamasi vertinti tėvo vyriškąsias savybes, mergaitė ruošiasi išeiti į pasaulį, kurio pusę sudaro vyrai. Vyrų tipas, kurį ji pasirinks į draugus ar partnerius tapdama mergina, o ypač tą, kurį pamils, jos gyvenimas ištekėjus, daugeliu atvejų bus nulemti tais santykiais, kuriuos ji patyrė ir išgyveno vaikystėje su tėvu.
Klaidingas yra įsitikinimas, kad su savo problemomis ir gyvenimo sunkumais vaikas turi susidoroti pats arba palaikymo reikalams užtenka tik mamos. Tėčio buvimas šalia vaiko, kai tas kenčia, gal ir yra mažiau šiltas negu mamos, tačiau yra nemažiau svarbus. Būtent tėtis gali padėti jam pasipriešinti sunkumams ir įveikti visas kliūtis. Kiekvienam vaikui, sunkioje akimirkoje svarbi yra būtent tėčio rodoma užuojauta, šiluma, empatija ir palaikymas. Vaikui tėčio palaikymas yra ypač svarbus labai sunkiose momentuose: ligoje, depresijoje, kai nesiseka mokykloje, kai įsimyli, kai yra bejėgis, netektyje… Tokiose akimirkose mamos ir tėčio užuojauta ir palaikymas skiriasi. Mamytė į palaikymą įdeda daug nuoširdumo ir meilės, kurių pagrindas yra jausmai ir emocijos. Jos užuojauta turi savyje daug gailesčio, nes ji nori apsaugoti savo atžalą ne tik nuo kančios, bet ir nuo visų sunkumų. Taip atsitinka dėl to, kad mamytę ir vaiką jungia labai stiprus jausminis ryšys. Būtent dėl šitos priežasties mamos buvimas šalia turi būti papildytas tėčio buvimu.
Tėtis labiau negu mama moka motyvuoti vaiką mokymuisi. Tik tėtis (tai būdinga vyrams) konkrečiai apibrėžia savo reikalavimus, mokina vaiką ieškoti kelių jas įvykdyti ir susidoroti su problemomis. Tėtis sėkmingiau, negu mama, moka nustatyti tikslą ir siekti jo. Tik svarbu, kad tėtis būtų nuoširdus ir darytų tai be agresijos, žeminimų, pravardžiavimų, ramiai ir kantriai paaiškinant vaikui visus jo resursus.

Jau minėjome, kad tėvas yra ypač svarbus berniuko vystymuisi. Psichologijoje yra tokia sąvoka - identifikacija. Tai yra, iš kurio tėvo (motinos ar tėvo) vaikas nori imti pavyzdį, kurį jis yra labiau linkęs pamėgdžioti, kuris iš tėvų jam yra didesnis autoritetas. Įrodyta, kad labiau išreikštos identifikacijos laikotarpis su tos pačios lyties tėvu berniukams yra 5-7 m., mergaitėms 3-8 m. Šių laikų problema ta, kad berniukus augina ir ugdo moterys, pradedant namais ir baigiant ugdymo įstaigomis. Juk tam, kad tapti tikru vyru, sūnus turi turėti pavyzdį, iš kurio mokytųsi vyriško elgesio. Visa tai berniukui gali duoti dėmesingas ir mylintis tėvas. Berniukas, kuris nejaučia tėvo palaikymo dėl to, kad jo nemato namuose, arba tėvo išvis nėra šeimoje, mokosi iš motinos elgesio modelio. Taigi, jeigu jūsų sūnus dabar yra ikimokyklinio amžiaus, pasistenkite būti jam labai dėmesingas, nes būtent šiuo laikotarpiu formuojasi lytinė identifikacija - sudėtingas procesas, kurio metu berniukas “nuskaito” ir įsisąmonina tėvo elgesį.
Dažniau kalbėkitės su savo sūnumi apie kažką savo, eikite dviese pasivaikščioti, žaisti futbolą, pasiimkite sūnų į žvejybą. Nuo devynerių metų tėvo vaidmuo dar labiau tampa svarbus. Tėvas turi išmokyti sūnų, kaip elgtis su bendraamžiais, pastovėti už save ir apginti savo nuomonę. Ir būtent tėvas turėtų papasakoti savo sūnui apie fiziologinius pakitimus, kurie jo laukia. Kartais vaiko ir tėvo santykiai šiuo laikotarpiu pablogėja, nes paauglys stengiasi įrodyti visam pasauliui savo poziciją. Tėvas turėtų tapti jam draugu, kuriuo pasitikima ir kurio patarimu klausomasi. Tokiu būdu Jūs palengvinsite gyvenimą ir sau, ir savo vaikui. Niekuomet neleiskite sau žeminti vaiko.

Visuomenėje įsivyravęs stereotipas, kad tėvas šeimoje simbolizuoja jėgą ir saugumą, ir kada tėvo nėra, vaikas netenka apsaugos. “Nėra tėvo” - tai dar nereiškia, kad šeima yra nepilna ir mama viena auklėja vaiką. Reikalas čia yra tame, kad tėvas šeimoje gali būti fiziškai, o psichologiškai jis yra vaiku ir nėra priimamas šeimos narių kaip reikšmingas asmuo. Štai ir gaunasi dvilypė situacija, kai šeimoje tėvas lyg ir yra, lyg ir nėra. Ir nėra vaikui pas ką kreiptis, kai jam baisu, kai reikia jį apginti. Mama - tai gerumas, švelnumas, šiluma, tėvas yra fizinė apsauga, racionalaus mąstymo modelis.
Dar vienas dvilypumo pavyzdys, kuomet tėvas, auklėdamas savo vaiką, bando jam įdiegti vienus dalykus, o pats elgiasi priešingai. Arba kuomet tėvas namie elgiasi negarbingai, o darbe yra vertinamas kolektyvo ir vadovybės. Geras tėvas gali viską, ką gali ir vaiko motina, išskyrus maitinimą krūtine. Vaikas įgauna vertingiausią patirtį, kuomet gali nurimti tiek ant motinos, tiek ant tėvo rankų, jausdamas tėvo kaip ir mamos šilumą ir meilę. Idealiu atveju tėvai yra pora, kur mama įkūnija vaikystę - jaukų ir šiltą pasaulį, kur viskas atspėjama ir pildosi visi norai, kur mažai reikalaujama ir visuomet padedama, o tėvas yra kito - suaugusiųjų pasaulio atstovas, kur kiekvienas žmogus atsako už save, kur yra nežinomybė, rizika ir sėkmė, kur yra meilė, nors ji ir skiriasi nuo motiniškos meilės kūdikiui.
Tėvai yra pagrindiniai savo vaikų globotojai ir yra atsakingi už jų auklėjimą. Kad išauklėtų ir sėkmingai globotų savo vaikus, tėvai augina vaikus pagal auklėjimo stilius, auklėjimo praktikas, kai kuriais atvejais tėvai naudoja psichologinę kontrolę. Analizuojant mokslinę literatūrą buvo išskirti auklėjimo stiliai, psichologinės kontrolės būdai, tėvų ir vaikų konfliktų priežastys.
Vienas iš psichologinės kontrolės pavyzdžių yra staigus emocinis kaitaliojimas tarp rūpinimosi ir emocinio puolimo. Nuo to, kaip tėvai augina savo vaikus, priklausys kaip šeimoje ir socialinėse situacijose jausis jų vaikai.

Tėvai yra savo vaikų globėjai ir augintojai. Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas reglamentuoja tėvų teises ir pareigas, susijusias su vaiko auklėjimu ir gerove.
Pastaba: Pateikti fragmentai iš 2019 04 11 įstatymo Nr. (TAR, 2019, Nr.
Kad ir kaip apmaudu bebūtų, kartais skyrybos santykiuose tampa vienintele išeitimi. Tačiau tokiose situacijose pažeidžiamiausi tampa vaikai. Kaip padėti vaikams išgyventi skyrybas? Kaip atrodo tėvų skyrybos vaiko akimis? Kas yra lojalumo konfliktas? Ką daryti, kad vaikui netektų jo patirti? Ir kaip elgtis su vaiku skyrybų metu? Šiandien norėčiau pakalbėti tema, kuri išties labai aktuali. Ji nėra linksma, deja, kaip taip nutinka, nesijaučiame gerai, tačiau yra tam tikri dalykai, kuriuos turėtume žinoti.
Šiandien pradėsime trijų video mini ciklą apie tai, kaip turėtume padėti vaikui išgyventi tėvų skyrybas ir kaip turėtume elgtis, kad jam būtų kuo lengviau ir kuo geriau. Žinoma, geriausia, kai tokių atvejų nebūna, tačiau gyvenimas yra toks, jog kartais taip nutinka. Tuomet vertėtų sutelkti savo mintis ir jėgas į pagalbą vaikui. Šiame video kalbėsime apie pirmąjį, ko gero, svarbiausią dalyką, vadinamą lojalumo konfliktu.
Labai svarbu, jog šioje sunkioje situacijoje sugebėtume susikaupti ir nepadaryti vaiko mūsų santykių ir sunkių jausmų įkaitu. Kad vaikas netaptų įrankiu įskaudinti sutuoktinį ar kažką vienam iš kito gauti. Tad pirmiausia labai svarbu, kad parodytume vaikui, jog tėvai išsiskyrė, jie negali sutarti, tačiau vienas kitą gerbia ir vaiko auklėjime išlieka vienas kitam pagarbūs ir nuoseklūs. Labai svarbu, kad vaikui girdint tėvai vienas apie kitą kalbėtų tik gerus, pagarbius dalykus ir vienas kito nežemintų. Deja, realybėje kartais nutinka kitaip ir, jei jau taip įvyko, turėtume susiimti ir stengtis pakeisti šį elgesį.
Kai tėvai vienas kitą žemina, kalba negražius, nepagarbius dalykus vienas apie kitą, labai kenčia vaikas. Tėvams gali atrodyti, jog jie pelnys kažką patys sau, tačiau vaikui bus tikrai žymiai blogiau. Kodėl taip vyksta? Pirmiausia dėl to, kad vaikui abu tėvai yra vienodai nuostabūs ir fantastiški. Net jei įvyko kažkas negero, vaikas juos abu labai myli ir kai jam tenka pasirinkti kažkurį iš tėvų, būti kažkurioje barikadų pusėje, jam tampa tikrai labai sunku. Taip pat jei tėtis blogai kalba apie mamą arba mama apie tėtį, vaikas girdi ir supranta, kad kažkas negerai ir su juo pačiu, nes jis yra tėvų vaikas. Vadinasi, toks yra ir jis, ir jis turi šias savybes. Todėl šioje vietoje siūlau prisiminti ir pagalvoti apie tai, kad esame suaugę žmonės. Be abejo, būna tikrai labai sunku, kyla įvairiausių jausmų, tačiau galime ieškoti pagalbos, turime resursų, turime daugiau galimybių su tuo susitvarkyti, nei jų turi vaikas. Tad turėtume stengtis visomis išgalėmis apsaugoti jį nuo buvimo įrankiu ar kempine, kuri sugeria visas negatyvias emocijas. Todėl labai daug gero vaikui padaryti galima tiesiog vienas kitą gerbiant vaiko akyse. Jei tai reikalinga, tikrai galima išsiaiškinti, kai vaikas to nemato. Tačiau vaikui reikėtų pateikti poziciją, jog vieni ar kiti dalykai vyksta dėl to, kad tėvai taip nusprendė ir vaikui nereikia žinoti, taip nori mama, ar tėtis - tai yra tėvų sprendimas.

Kartų konfliktas arba kaip seneliams ir tėvams sutarti dėl vaikų auklėjimo? Turbūt nieko keisto, kad skirtingų kartų žmonės dažnai nesutaria dėl tam tikrų dalykų. Vienas tokių - vaikų auklėjimas. Nepaisant to, kad visa vaikų auklėjimo atsakomybė tenka tėvams, seneliai taip pat ženkliai prie to prisideda. Vaikų atostogų metu, negalėdami skirti vaikams pakankamai dėmesio, dažnai tėvai vaikus išsiunčia atostogauti pas senelius. O tada labai nustemba, nes parsiveža visai kitokius, tarsi ne savo vaikus.
Kodėl taip nutinka, pasakoja vaikų psichologė, auditorinių ir nuotolinių mokymų tėvams, seneliams ir pedagogams lektorė Milda Karklytė-Palevičienė. „Žmogaus gyvenimo raida taip sudėliota, jog tėvai jaučia didžiausią atsakomybę už vaiką ir jo gyvenimą. O seneliams lieka malonumas, laisvas laikas ir pagalba, kai jos prireikia.“
M. Karklytės-Palevičienės teigimu, seneliai, jau užauginę savo vaikus, daug nuolaidžiau žiūri į vaikų auklėjimą. Jie nori atrodyti geri, nori, kad anūkai juos mylėtų ir kuo dažniau aplankytų. Todėl neretai anūkams leidžia kur kas daugiau nei tėvai. Būtent dėl tokio auklėjimo nenuoseklumo ir kyla didžiausi konfliktai tarp tėvų ir senelių. Psichologė M. Karklytė-Palevičienė pasakoja, kad dažnai tėvai ar seneliai į ją kreipiasi, prašydami padėti išspręsti šeimoje kylančius nesutarimus dėl vaikų auklėjimo. Taigi vieną dieną jai kilo mintis parengti mokymą „Seneliai ir tėvai. Kaip sutarti dėl vaikų auklėjimo?“, kurį patogiai galėtų peržiūrėti bet kuris internetu ir kompiuteriu besinaudojantis žmogus. Tokį mokymą parengti pavyko. Jį galima rasti nuotolinių video mokymų svetainėje egu.lt
Vaikų psichologė teigia, kad kartais tokie konfliktai iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti nereikšmingi, tačiau jie turi labai daug įtakos vaiko raidai: „Vaikas jaučiasi mažiau saugus, jo elgesys darosi chaotiškas, nerimastingas, gali atsirasti netinkamo elgesio požymių, kilti emocinių problemų. Taip pat tokiu atveju vaikai dažnai pradeda manipuliuoti, idealizuoti vienus (pvz.: senelius), o ant kitų pykti. Be to, jie jaučia tarp tėvų ir senelių tvyrančią įtampą ir nesąmoningai ją sugeria.“
Taigi tiek artimųjų konfliktai, tiek skirtingai nustatytos ribos, taikomi skirtingi auklėjimo būdai vaikui kelia daugiau sąmyšio nei aiškumo. Savo mokyme lektorė pateikia labai gerą pavyzdį. Ji prašo įsivaizduoti, jei mums patiems tektų kelias dienas praleisti Japonijoje, kitas kelias JAV, o po to dar kelias Lietuvoje, ar mes jaustumėmės gerai? Ar lengvai adaptuotumėmės prie tokio kultūrų ir tradicijų skirtumo? Greičiausiai ne. Lygiai tą patį jaučia vaikai.
Psichologė pataria abiem konfliktuojančioms pusėms susėsti ir aptarti bendras taisykles, kurių vaikai laikytųsi tiek namuose, tiek svečiuodamiesi pas senelius. Gali skambėti keistai, tačiau taisyklės yra nuoseklaus auklėjimo pagrindas. Jos labai reikalingos sveikai besivystančiam vaikui. Taigi vienintelis kelias sutarti dėl vaikų auklėjimo - abipusės pastangos. Kaip teigia M. Karklytė-Palevičienė, dažniausiai konfliktuojama ne dėl paties vaiko gerovės, o dėl asmeninių principų ar senų nuoskaudų, tad itin svarbu sustabdyti besisukantį emocijų veikimo ratą ir pagalvoti, kaip galime padėti vaikui užaugti laimingam. Seneliai ir tėvai turi suvokti, kad abi pusės yra labai svarbios vaiko gyvenime, todėl jiems būtina dirbti kaip komandai. M. Karklytė-Palevičienė teigia, kad seneliai ir tėvai, nepaisant amžiaus, išsilavinimo ar turimos patirties, turi „augti“ kartu. Ir galiausiai priduria, kad stengiantis išspręsti tokias situacijas, ypač padeda taisyklė: „Jei noriu, kad mane išgirstų, pats turiu girdėti“.

Baigdamos straipsnį savo ir visų vaikų vardu norime jums pasakyti. Mielieji, brangūs, neturintys laiko, sunkiai dirbantys tėčiai, žinokite vieną svarbiausią dalyką - jūsų vaikai labai, labai nuoširdžiai jus myli, ilgisi jūsų ir visada laukia. Būkite jiems nuoširdūs, mylintys, supratingi, empatiški ir patikimi.
tags: #tevu #konfliktai #vaiku #auklejimas