Fizinės bausmės kaip auklėjimo priemonė: mitai ir realybė
Fizinės bausmės, siekiant drausminti - daug visuomenės diskusijų sulaukiantis reiškinys. Pagal Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą, fizinė bausmė yra vaiko drausminimas, kai fizinis veiksmas naudojamas fiziniam skausmui, net ir nedideliam, sukelti ar fiziškai kankinti vaiką arba pažeminti jo garbę ir (ar) orumą. Pasak Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos (VVTAĮT) specialistų, kiekviena vaiko patirta fizinė bausmė turi emocinės prievartos ir (arba) psichologinio smurto komponentų.
Istorinė perspektyva ir tradicinės bausmės
Atrodo, kad fizinės bausmės siekiant drausminti ar paauklėti yra senas reiškinys. Liaudyje jos vadinamos „beržine koše“ ir netgi apdainuotos lietuvių tautosakoje. Vaikų mušimas turint tikslą paauklėti buvo nuo neatmenamų laikų, ir ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Iš pokalbių su tėvais, kurie dalyvauja konsultacijose ir dalinasi savo pačių neigiama patirtimi iš vaikystės, taip pat iš vyresnių žmonių pasakojimų galima padaryti išvadą, kad vaikai patirdavo visokių bausmių.
Mušimas rykštele, diržu ar kitu daiktu, statymas į kampą, klupdymas ant žirnių pakeltomis rankomis yra klasikinės bausmės. Tačiau, teko prisiklausyti įvairių dalykų, kurie įrodo, kad tėvų kūrybiškumui ribų nėra. Vaikai mušami ir grandinėmis ar laidais. Tokios istorijos - iš visai nesenos praeities. Tik mūsų laikais, palyginti visai neseniai, pradėta kalbėti apie žmogaus teises ir apie tai, kad fizinės prievartos taikymas yra žmogaus teisių pažeidimas. Šį blogį pradėta stabdyti įstatymais.
Fizinių bausmių neveiksmingumas ir žala
Vytauto Didžiojo universiteto Socialinio darbo katedros docentė Jorūnė Vyšniauskytė Rimkienė, tyrinėjanti tėvų auklėjimo poveikį vaikams bei konsultuojanti tėvus tėvystės klausimais, teigia: „Mokslininkė pateikia kategorišką išvadą - fizinės bausmės problemų nesprendžia, bet jas kuria.“ Nors tokiomis bausmėmis siekiama paauklėti, pasak mokslininkės, jos neišmoko vaiko elgtis teisingai, žaloja jo psichinę sveikatą ir palieka gilias dvasines žaizdas visam gyvenimui. Tėvų mušamas vaikas dažnai jaučiasi pažemintas ir pamiršta ką blogo yra padaręs, tačiau labai gerai prisimena skriaudą.
Pasak mokslininkų-praktikų, fizinės bausmės yra neveiksmingos 100-tu procentų. Jei suaugę žmonės, prisiminę savo vaikystę verkia, tikriausiai čia yra atsakymas, kiek fizinės bausmės duoda naudos. Jos skaudina visam gyvenimui. Fizinis smurtas palieka pastebimas žymes ant vaiko kūno, tačiau grubūs ir žeidžiantys žodžiai, nesirūpinimas sveikata, emociniu pasauliu taip pat gali atverti gilias ir sunkiai gyjančias žaizdas vaiko viduje, pakeisti jo pasitikėjimą savimi bei pasauliu.
Taikydami fizinę bausmę, tėvai atveria didžiulę prarają savo ir vaiko tarpusavio santykiuose. Harmoningam vaiko vystymuisi yra būtinas glaudus emocinis ryšys su tėvais. Užuot tą ryšį kūrę, tėvai jį nutraukia. Daugelis tyrimų rodo, kad dažnai mušami vaikai emociškai tolsta nuo savo tėvų, jų negerbia, nuvertina. Toks auklėjimas neigiamai veikia jų temperamentą, elgesį ir net kognityvinius gebėjimus. Vaikas per santykį su savo tėvais pirmiausia mokosi santykio su savimi pačiu, o vėliau ir su visu pasauliu. Jei vaikas yra mušamas, tai stipriai kerta per jo savigarbą. Mušamas vaikas gauna signalą: „aš nesu vertingas, nesu svarbus“. Žlunga mušamo vaiko pasitikėjimas savimi, suaugusiaisiais, visu pasauliu. Vaikui pradeda atrodyti, kad jį skriausti kitiems galima, kad tai norma. Taigi, fizinėmis bausmėmis auklėdami vaiką, tėvai jį gali išgąsdinti gyventi.
Smurto perdavimas iš kartos į kartą ir jo pasekmės
Deja, netinkamas elgesio modelis, kai auklėjama mušimu, perduodamas iš kartos į kartą. Jei auklėjimas mušimu būna ne vienkatinis, tokio elgesio išmokstama ir dažnai taikoma jau savo vaikams. Suaugę žmonės jaučia ilgalaikes tokio „auklėjimo“ pasekmes. Daugelis tyrimų rodo, kad vaikystėje traumuotas žmogus yra lengviau išprovokuojamas impulsyviai pasielgti netinkamai: užrėkti, suduoti.
Kartais tėvams atsitinka, nesusivaldo, trinkteli, bet tuoj pat supranta, kad padarė klaidą, atsiprašo ir daugiau tai nevyksta. Tokiu atveju vaikas žaizdos greičiausiai nepatirs. Tačiau jei fizinės bausmės ar kitoks smurtas kartojasi, tampa pastoviu reiškiniu - vaikas tarsi gauna „legalizuotą“ veikimo modelį, „legalizuotą“ teisę kitą skriausti. Kitaip tariant, vaikas gauna žinią „ir tu gali taip elgtis“. Viena iš priežasčių, kodėl tiek daug patyčių mokykloje, gali būti perkeltas skausmas, kurį vaikas patiria namie. Vaikas yra „gavęs“ teisę skriausti kitą, silpnesnį. Švedijos pavyzdys tai patvirtina: 1979 metais ji buvo pirmoji šalis pasaulyje uždraudusi tėvams bausti savo vaikus fizinėmis bausmėmis.
Retorinis klausimas suaugusiesiems: ar jūsų viršininkas jus gali mušti, jei jums nepasiseka darbe gerai atlikti užduotį? Ar turi teisę suaugęs žmogus mušti suaugusįjį? Bet tada kokią mes teisę turime mušti vaiką, mažą visuomenės atstovą, kurį reikia globoti ir stiprinti? Užuot tai darę, mes jį aliname! Skaudinamas vaikas tėvų ima veikiau bijoti, nei juos gerbti, mylėti, jais pasitikėti. Fizines bausmes patyrę vaikai labiau linkę konfliktus ir problemas spręsti jėga, yra mažiau sąžiningi, jiems sunkiau sekasi užjausti, išklausyti, įsijausti į kito žmogaus situaciją ir suprasti jo poreikius.
Emocinis Smurtas Santykiuose. 10 požymių
Kodėl tėvai griebiasi fizinių bausmių?
Pirmiausia, tėvai nori sustabdyti vaiko netinkamą elgesį, tačiau nežino kaip tai daryti ir iš bejėgiškumo pakelia ranką prieš vaiką. Tai dažniausiai įvyksta impulsyviai. Jei tėvai patys vaikystėje buvo mušami, tai viduje jie turi „žinojimą“, kad tas būdas egzistuoja ir jį taiko nemokėdami elgtis kitaip ar iš įpratimo. Jie tęsia savo tėvų tradiciją nemokėdami ar negalėdami tam pasipriešinti.
Antra vertus, jei vieną kartą trinktelėjus vaikui, tėvams atrodo, kad toks elgesys pasiteisino, nes vaikas tuo momentu nebedaro netinkamo veiksmo, tėvai tarsi gauna paskatinimą ir toliau taip elgtis, nebeieškoti kitų drausminimo būdų. Absoliuti dauguma tėvų tai daro, nes nežino kitų būdų ir elgiasi pagal tą santykių modelį, kuris yra susiklostęs visuomenėje, šeimoje. Kai tėvams trūksta žinių, kai jie atsiduria aklavietėje ir jų kantrybė trūksta, jie griebiasi diržo, nes yra įpratę manyti, kad privalo tai daryti.
Neretai savo elgesiu vaikai išprovokuoja, ypač paaugliai. Tai natūralu, nes vaikai dar tik mokosi daugelio dalykų, jie bando savo ribas. Vaikai nėra tobuli ir negali būti tobuli. Labai svarbu, kad suaugusieji neauklėtų savo vaikų savo žaizdomis, nes jų vaikai taip pat taps žaizdoti.
Visuomenės požiūris į smurtą ir nepriežiūrą
„Nors vaiko teisių gynėjų darbo praktika liudija, kad nuo smurto Lietuvoje kasdien nukenčia 9 vaikai, ir didžioji dalis smurtinių situacijų įvyksta vaiko artimiausioje aplinkoje, visgi galime stebėti mažais žingsneliais vykstantį pokytį visuomenėje“, - sako I. Skuodienė. Pasak Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorės Ilmos Skuodienės, kasmet atliekamas visuomenės nuomonės tyrimas leidžia pastebėti, kaip keičiasi visuomenės nuostatos ir smurto supratimas. Per pastaruosius ketverius metus bendras smurto supratimas padidėjo nuo 56 iki 64 proc. Tačiau vis dar didelė dalis žmonių tam tikrų situacijų, kuriose vaikas nukenčia fiziškai ar psichologiškai, neidentifikuoja kaip smurtinių. Visgi vaiko teisių gynėjai pastebi, kad atpažinti psichologinį smurtą ar nepriežiūrą gyventojams vis dar sunku.
„Apžvelgti tyrimo rezultatai rodo, jog visuomenė auga, tampa sąmoningesnė, tačiau ne taip greitai, kaip norėtume. 45 proc. suaugusiųjų vis dar mano, jog už netinkamą elgesį ar nepaklusnumą vaikams galėtų būti taikomos fizinės bausmės, jeigu susiklostytų tam tikros aplinkybės. O tai, deja, atskleidžia liūdną tiesą - smurtas prieš vaikus mūsų visuomenėje vis dar gajus reiškinys“, - teigia I. Skuodienė.
Apklausos duomenys rodo visuomenės toleranciją įvairioms smurto ir nepriežiūros formoms:
| Situacija, kurią visuomenė linkusi toleruoti arba nelaiko smurtu | Procentinė dalis, nelaikančių smurtu / neturinčių aiškios nuomonės (Naujausi duomenys) |
|---|---|
| Fizinių bausmių taikymas vaikui už nepaklusnumą ar netinkamą elgesį | 45% |
| Užsukta ausis vaikui už neatliktus namų darbus ar nesutvarkytą kambarį | 31% |
| Tėvų elgesys, kai parduotuvėje stiprių emocijų apimtas vaikas yra pakeliamas ir papurtomas | 39% |
| Tėvai paauglį vadina žeminančiais epitetais, tokiais kaip „nevykėlis“ ar „valkata“ | 49% |
| Kieme iki vėlumos žaidžiantis vaikas, apsirengęs ne pagal sezoną, nuo jo sklinda nemalonus kvapas (kaip nepriežiūra) | ~33% |
| Vaiko įtraukimas į tėvų tarpusavio konfliktus skyrybų proceso metu, verčiant jį pasirinkti | 30% |
Prasmingos bausmės ir alternatyvos fiziniam smurtui
Prasmingos bausmės tikslas yra stabdyti netinkamą elgesį, leisti vaikui patirti savo elgesio pasekmes ir mokyti tinkamo elgesio, skatinti tinkamą elgesį. Prasminga bausmė yra kai vaikas mokomas atitaisyti padarytą žalą arba kai dėl netinkamo elgesio jam laikinai yra apribojami malonumai, kad pats padarytų teisingas išvadas ir ateityje blogai nebesielgtų. Noriu pabrėžti, kad labai svarbu šeimoje nustatyti taisykles, kurių vaikas turėtų laikytis, kalbant apie kasdienę rutiną. Jei namuose nėra taisyklių, tai vaikas elgiasi taip, kaip jis supranta. Taisyklės turi būti pritaikytos pagal vaiko amžių.
Taip pat yra labai svarbu pastebėti ir skatinti vaiko teigiamą elgesį. Ne viename šaltinyje teko rasti patarimą, kad atsvara vienai pastabai turi būti penki pagyrimai. Pagyrimai turi nuskambėti pirmiau, nei pastaba. Pirmieji penkeri vaikystės metai mažyliams, kaip ir jų tėvams, yra jaudinantis, tačiau kartu ir bauginantis bei nepastovus laikotarpis. Šiuo etapu dažniausiai susiduriame su įvairiausiais iššūkiais, ieškodami teisingiausių auklėjimo sprendimų.
Aišku viena - fizinė bausmė nėra išeitis. Akivaizdu, jog mokymasis būna veiksmingesnis, jeigu sukuriami loginiai ryšiai tarp veiksmų ir idėjų. Tad jeigu norime, kad bausmė būtų veiksminga ir pamokoma, ji taip pat turi sukurti loginį ryšį. Tame 3-5 m. amžiuje, kai vaiko loginis mąstymas jau ima stelbti primityvų mąstymą, vaikas ir pats nori įžvelgti loginį ryšį tarp poelgio ir jo pasekmių. Juk moralinės pamokos yra įgyjamo ne per fizines bausmes, o per meilės ryšį. Niekas nesako, kad bausmės nėra galimos, tiesiog vaikų auklėjime jos turi turėti savo vietą. Tam tikros bausmės gali įskiepyti moralines ir socialines vertybes, pasitarnauti sąžinės ugdymui.
Pavyzdys: Marija, kuriai šešeri metai, vėl užėjo ta nepagrįstai prasta nuotaika. Ji erzina mažąją sesutę, atiminėja iš jos žaislus, stengiasi peršaukti televizorių. Subarta vėl ima verkšlenti ir atsikalbinėti. Pagaliau tėtis griežtai paliepia jai eiti į savo kambarį viršuje. Šiuo atveju mokomasis bausmės tikslas - parodyti Marijai, kad jeigu ji nepajėgia valdyti savo elgesio ir trukdo šeimai, turi kuriam laikui pasišalinti iš bendros šeimos veiklos. Tai pagrįsta ir logiška netinkamo jos elgesio pasekmė. Būdama šešerių Marija tikrai supras, jog viskas logiška, bausmės teisingumas jai turėtų būti akivaizdus - bent jau tada, kai nusiramins. Marijos tėčio sąlyga paprasta ir iš dalies leidžia mergaitei pačiai priimti sprendimą. Kai ji pasijus galinti susivaldyti, turės teisę grįžti atgal pas visus. Vadinasi, kambaryje ji praleis penkias, penkiolika arba daugiau minučių, tiek, kiek jai reikės nusiraminti šitaip susiklosčius aplinkybėms. Tačiau, jeigu bausmė pernelyg didelė, pranokstanti vaiko gebėjimą ištverti, ji neturės teigiamo poveikio, tik privers vaiką pajusti neteisybę, sukels priešiškus, kerštingus jausmus.
Be abejo, jeigu tik įmanoma, visada pageidautina nustatyti priežastis ir kalbantis su vaiku jam paaiškinti. Tačiau didelė tikimybė, kad tada, kai vaikas nebegali susivaldyti, jo šalto proto nepakaks nesusipratimams išsiaiškinti ir neracionaliam elgesiui įvertinti. Su dukra gali būti prasminga pasikalbėti apie jos elgesį po to, kai ji nusiramins ir jau galės pažvelgti į save iš šalies. Daug tėvų apakinti pykčio bausdami uždraudžia vaikams labiausiai jų vertinamus malonumus. Tačiau svarbu, kad bausmė būtų logiškai susijusi su netinkamu elgesiu, pavyzdžiui, jei mergaitė piktnaudžiavo privilegija važinėtis dviračiu, draudimas juo važinėtis būtų prasmingas, skirtingai nei draudimas važinėtis dviračiu dėl netinkamo elgesio sekmadienio popietę namuose.
Sąmoningos visuomenės kūrimas ir pagalba
Remiantis atlikto tyrimo rezultatais, sužinoti apie daugiau atvejų, kuriuose vaikas galimai patyrė smurtą, būtų lengviau, jeigu visuomenė gebėtų jį atpažinti geriau ir nevengtų apie jį pranešti vaiko teisių gynėjams. „Nuoširdžiai skatinu visuomenę pastebėjus smurtą patiriantį vaiką rašyti, skambinti į Vaiko teisių liniją, atvykti tiesiogiai į artimiausią vaiko teisių gynėjų skyrių, registruoti galimą pažeidimą internetu ar pateikti skubią informaciją policijos pareigūnams. Tik kartu galime sukurti saugią vaikystę mūsų vaikams“, - sako I. Skuodienė.
Vaiko teisių gynėjai primena, jog visuomenei visuomet yra pasiekiama nemokama informatyvi medžiaga apie vaiko poreikius, smurto atpažinimą ir reagavimo būdus, kurią galima rasti čia arba Vaiko teisių TV kanale. Apie vaiko teisių pažeidimą pranešti galima skambinant 0 800 10 800, rašant žinutę interneto svetainėje vaikoteises.lrv.lt esančiame pokalbių laukelyje, artimiausiame vaiko teisių apsaugos skyriuje, užpildant formą Tarnybos interneto svetainėje arba skambinant Skubiosios pagalbos tarnybų ryšio numeriu 112.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
