Stasys Šimkus (1887-1943) - žymus lietuvių kompozitorius, dirigentas, pedagogas ir visuomenininkas, palikęs gilų pėdsaką Lietuvos muzikinėje kultūroje. Jo kūrybinis palikimas yra itin svarbus, o dainos tapo lietuvių vokalinės ir chorinės literatūros klasika. Stasys Šimkus tęsė lietuvių muzikinės kultūros pradininkų - Česlovo Sasnausko, Juozo Naujalio, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio - tradicijas.

Stasys Šimkus gimė 1887 m. vasario 4 d. Motiškių kaime (Seredžiaus vlsč.). Muzikinius mokslus pradėjo 1897 m. Kaune pas Juozą Naujalį, vėliau mokslus tęsė Vilniaus muzikos mokykloje, 1906-1908 metais - Varšuvos muzikos institute, 1908-1914 - Sankt Peterburgo konservatorijoje, kur studijavo kompoziciją bei tobulinosi groti vargonais.
1915 metais „Nukentėjusiems nuo karo šelpti“ draugijos skyriaus komitetas išsiuntė Stasį Šimkų į JAV rinkti aukų. Amerikoje muzikas būrė chorus, rengė koncertus ir statė operetes. 1920 metais sugrįžęs į Lietuvą, jis aktyviai įsitraukė į muzikinį gyvenimą: 1923 m. Klaipėdoje įkūrė muzikos mokyklą, 1924-1927 ir 1928-1930 jos direktorius, 1925 metais čia subūrė simfoninį orkestrą.
| Laikotarpis | Veikla |
|---|---|
| 1924, 1928 | Lietuvos dainų švenčių rengėjas ir dirigentas |
| 1931-1933 | Valstybės teatro dirigentas |
| 1933-1936 | Švietimo ministerijos muzikos inspektorius |
| 1941 | Vilniaus filharmonijos orkestro dirigentas |
Bene ryškiausias Stasio Šimkaus kūrinys yra patriotinė giesmė „Lietuviais esame mes gimę“. Tai neoficialus Mažosios Lietuvos himnas ir vienas iš pretendentų į Lietuvos himną, giliai įsišaknijęs lietuvių savimonėje. Kompozitorius pasirinko šiek tiek pakeistą ir sutrumpintą Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjo, poeto, poligloto Jurgio Zauerveino (Georg Sauerwein) eilėraštį „Lietuv’ninkai mes esam gimme“, pirmąkart išspausdintą 1879 metais.

Nors J. Zauerveino eilėraštis buvo žinomas nuo XIX a. 9-ojo dešimtmečio, būtent S. Šimkaus sukurta ir 1912 m. Sankt Peterburge išleista daina lėmė, jog ji tapo itin populiari. Caras valdininkai ją laikė „blogesne net už „Marselietę“! Dar Nepriklausomybės išvakarėse ji buvo giedama kaip himnas, kartu su Vinco Kudirkos „Tautiška giesme“, kuria koncertą pradėdavo, o S. Šimkaus daina - užbaigdavo.
Stasio Šimkaus kūryba - tai nacionalinio romantizmo pavyzdys. Ankstyvoji kūryba (iki 1930) - nacionalinio romantizmo krypties, vėlesnė turi impresionistinių bruožų, vėlyvojo romantizmo atspindžių. Vertingiausią kūrybos dalį sudaro vokaliniai ir choriniai kūriniai: daugiau nei 55 kompozicijos balsui solo bei 252 kompozicijos chorui.
Kompozitorius visą savo kūrybinį gyvenimą rūpinosi vokalinio repertuaro gausinimu, harmonizavo lietuvių liaudies dainas, naudojo folkloro melodijas ir intonacijas originalioje kūryboje. Jo muzika, sulydžiusi tautinę savastį ir originalią melodiką, turėjo didelę įtaką visai lietuvių dainos kultūrai.