Slavų Mitologija: Vaisingumo ir Derliaus Dievybės bei Jų Reikšmė

Slavų mitologija - senoji slavų mitologija ir religija vystėsi 3000 metų. Ji gimininga Lietuvių mitologijai, nes kaip ir pastarosios, jos pagrindas yra senųjų indoeuropiečių mitologija. Slavų mitologija apima visų slavų tautų mitologijas. Pirminių rašytinių šaltinių ir duomenų apie bendrą visų slavų religijos ir mitologijos sistemą neišliko. Slavų religijos ir mitologijos pagrindiniai elementai atkuriami iš antrinių rašytinių šaltinių (svarbių duomenų pateikia vokiečių istoriko Helmoldo Slavų kronika / Chronica Slavorum, baigta apie 1172, J. Łasickio, M. Strijkovskio, J. Długoszo, Bizantijos istorikų, pvz., Prokopijaus Cezarėjiečio, 6 a., veikalai, vidurinių amžių arabų geografiniai aprašymai, 15 a. čekų kronikos, įvairūs teisės ir bažnytiniai dokumentai), archeologinių radinių, etnografijos, tautosakos. 1 a. pabaigoje slavams persikėlus į Vidurio, Rytų Europą ir Balkanų pusiasalio šiaurinę dalį pradėjo klostytis vietiniai variantai.

Slavų dievai sudarė platų ir daugiasluoksnį panteoną, kuriame kiekviena dievybė turėjo aiškų vaidmenį kosmoso, gamtos ir žmogaus gyvenimo tvarkoje. Ši mitologinė sistema jungė rytų, vakarų ir pietų slavų genčių tikėjimus, todėl buvo įvairi, tačiau išlaikė bendrą pasaulėvaizdį: pasaulis yra nuolatinės kovos tarp tvarkos ir chaoso arena, o dievai - šios kovos dalyviai ir reguliuotojai. Slavų dievai galėjo dovanoti derlių, apsaugoti nuo ligų, suteikti sėkmę ar nubausti už nepagarbą, todėl aukos, šventės ir apeigos buvo svarbi bendruomenės tvarkos dalis.

Slavų Mitologijos Lygmenys ir Pasaulėvaizdis

Pagal mitų personažų funkcijas, jų įtaką žmogui ir kita, kai kurie tyrinėtojai (V. Toporovas, V. Ivanovas) skiria žemesnįjį ir aukštesnįjį mitologinį lygį. Aukštesniajam priskiria dievus (Perūną, Velesą), kurių funkcijos yra bendresnės (ritualinė, teisinė, karo, vegetacijos), jie susieti su oficialiu kultu. Žemesniojo mitologinio lygio dievai (Podas, Čiūras) siejami su sezoninėmis apeigomis, namų ūkio ir žemės darbų ciklais.

Slavų dievybės buvo glaudžiai susijusios su gamtos reiškiniais, tačiau dažniau nei baltų mitologijoje jos turėjo aiškius antropomorfinius bruožus, charakterius ir net konfliktus. Slavų religija, kaip ir baltų, kilo iš senųjų indoeuropiečių tikėjimų, tačiau stipriai persipynė su vietinėmis animistinėmis, šamanistinėmis ir agrarinėmis tradicijomis. Todėl slavų pasaulyje gausu vietinių dvasių - domovojų, lesovikų, rusalokų, vandenų dvasių - kurios veikė greta didžiųjų dievų ir buvo neatsiejama kasdienio gyvenimo dalis.

Daugelio tyrinėtojų nuomone, pagrindinis dievas buvo griaustinio dievas Perūnas (bet slavų mitologijoje nėra dievo - pasaulio kūrėjo, koks žinomas daugelio kitų tautų mituose). Kijevo kunigaikščio Vladimiro Sviatoslavičiaus 980 sudarytame rusų dievų panteone jam skiriama aukščiausiojo dievo funkcija. Šiam panteonui priskiriami dievai Velesas (dar vadinamas Zmiulanu, mituose veikia kaip Perūno priešas), Svarogas, Semarglas, Dažbogas, Stribogas ir deivė Mokoša.

Slavų dievai priklauso tam pačiam indoeuropiečių religiniam laukui kaip ir baltų ar skandinavų dievybės, todėl tarp jų gausu paralelių, tačiau slavų panteonas turi savitą struktūrą. Perūno ir Veleso priešprieša - viena svarbiausių slavų mitologijos ašių - simbolizuoja tvarkos ir chaoso, dangaus ir požemio, įstatymo ir magijos kovą. Ši kosminė įtampa yra ryškesnė nei baltų mitologijoje, kur Perkūnas ir Velnias nėra tokie aiškūs antagonistai. Tuo tarpu slavų dievų antropomorfizmas yra stipresnis nei baltų tradicijoje: dievai dažniau vaizduojami kaip asmenybės, turinčios valią, emocijas ir istorijas.

Vaisingumo ir Derliaus Dievybės Slavų Panteone

Slavų panteone gausu dievybių, kurioms buvo priskiriamos vaisingumo, derliaus, gyvybės ir augmenijos funkcijos. Jų garbinimas buvo neatsiejama agrarinės visuomenės gyvenimo dalis, užtikrinanti gausų derlių ir giminės tęstinumą.

Pagrindinės Derlingumo Dievybės

• Dažbogas (Даждьбог) - saulės ir gausos dievas, vienas svarbiausių slavų panteone. Jis dovanoja šviesą, derlių ir klestėjimą, vadinamas „duodančiuoju dievu“. Dažbogas - tai saulės šiluma ir gyvenimo jėga.
• Dodola (Додола) - lietaus ir vaisingumo deivė, šaukiama sausros metu. Slavų tradicijose jos garbei atliekamos apeigos, prašant lietaus. Dodola - tai debesų švelnumas ir gyvybę nešantis vanduo.
• Jarovitas / Jaryla / Jarilo (Ярыла) - pavasario, vaisingumo ir jaunystės dievas, atnešantis žydėjimą ir gyvybę. Garbinti dievai Jarovitas (jam priskiriama vaisingumo funkcija). Jis vaizduojamas kaip jaunas, energingas dievas. Jaryla - tai pavasario aistra ir žemės pabudimas. Jarilo - kitas Jarylos vardo variantas, turintis tą pačią reikšmę. Jarilo simbolizuoja žemės vaisingumą, meilę ir gamtos atsinaujinimą.
• Kostroma (Кострома) - pavasario ir derliaus deivė, susijusi su augalų atgimimu. Jos mitai dažnai tragiški, bet simbolizuoja ciklišką gamtos mirtį ir atgimimą. Kostroma - tai žemės jautrumas ir trapumas.
• Kupala (Купала) - vasaros saulėgrįžos, vandens ir vaisingumo deivė. Jos šventė - Kupala naktis - siejama su ugnimi, vandeniu ir magija. Kupala - tai vasaros viršūnė ir gyvybės pilnatvė.
• Lada (Лада) - meilės, grožio ir moteriškos harmonijos deivė. Ji globoja šeimą, santarvę ir pavasario atgimimą. Lada - tai švelni, bet stipri moteriška jėga.
• Lelė (Леля) - Lados dukra, jaunystės ir pavasario deivė. Ji simbolizuoja tyrumą, žydėjimą ir pirmąją meilę. Lelė - tai jaunatviškas džiaugsmas.
• Letnica (Летница) - vasaros deivė, susijusi su šiluma, brandumu ir derliaus pradžia. Ji globoja vasaros šventes ir žemės pilnatvę.
• Mokoša (Мокошь) - slavų žemės, moteriškojo likimo, verpimo ir vaisingumo deivė. Ji globoja moteris, gimdymą, namų darbus ir žemdirbystę. Mokoshė - tai žemės drėgmė ir motinos ranka, palaikanti gyvybę.
• Porevitas (Поревит) - vaisingumo ir pavasario dievas, turintis penkias galvas. Jis globoja augimą ir žemės atsinaujinimą. Porevitas - tai žydėjimo jėga.
• Rodas (Род) - gimimo, protėvių ir likimo dievas, vienas seniausių slavų dievybių. Jis globoja giminę ir jos tęstinumą. Rodas - tai giminės šaknis.
• Simarglas (Симаргл) - ugnies ir augalų globėjas, dažnai vaizduojamas kaip sparnuotas šuo. Jis saugo sėklas ir derlių. Simarglas - tai gyvybės ugnis.
• Vesna (Весна) - pavasario deivė, atnešanti šilumą, žydėjimą ir atgimimą. Ji simbolizuoja jaunystę ir gyvybę.
• Zizilia (Зизилия) - pavasario ir meilės deivė, globojanti žydėjimą ir jaunystę. Ji artima Lelėi ar Vesnai.
• Živa (Жива) - gyvybės, vaisingumo ir pavasario deivė, viena švelniausių slavų dievybių. Deivei Živai priskiriama gyvybės funkcijos.

Kitos susijusios dievybės

• Perun (Перун) - dangaus, perkūnijos ir teisingumo dievas, vienas svarbiausių slavų panteone. Jis kovoja su Velesu dėl pasaulio tvarkos. Perun - tai dangaus jėga ir įstatymo balsas.
• Svarog (Сварог) - dangaus kalvis, ugnies ir kūrybos dievas, panašus į baltų Teliavelį. Jis nukalė pasaulio tvarką. Svarog - tai kūrybinė ugnies galia.
• Svarožičius (Сварожич) - Svarogo sūnus, namų ugnies ir židinio dievas. Jis saugo šeimą ir šilumą. Svarožičius - tai ugnies širdis.

Sezoninės Apeigos ir Šventės

Senovės slavų religija ir pagrindinės apeigos buvo susijusios su metų ciklu. Metai buvo dalinami pagal mėnulio ciklus (mėnesius) ir prasidėdavo Kovo mėnesį. Seniausi slavų mitologiniai vaizdiniai siejami su maginiais ritualais, atliekamais siekiant sėkmingos medžioklės, žūklės, derliaus, šeimos gerovės, t. p. su vėlių, protėvių (ypač baltarusių, lenkų tradicijose) kultu. Žemesniojo mitologinio lygio dievai siejami su sezoninėmis apeigomis, namų ūkio ir žemės darbų ciklais.

Pavasario ir Derliaus Atgimimo Šventės

Didžiulis pavasario festivalis buvo pašvęstas Jarilui - augmenijos dievui. Jaunuoliai keliaudavo per kaimus nešdami žalumynus ir gėles - naujos gyvybės simbolius. Eisenas vesdavo jaunuoliai ant žirgų, pamėgdžiodami Jarilą. Didelę reikšmę turėjo velykiniai margučiai, simbolizuojantys atgimstantį pasaulį. Rytų ir vakarų slavai skyrė vėlių pavasario ir rudens kulto laiką. Būdavo atliekami įvairūs ritualai (mirusiųjų dvasios kviečiamos į namus vaišių, joms paliekama atviri langai ir durys).

Vasaros Saulėgrįža ir Vaisingumo Kultas

Vasaros saulėgrįža šiandien įvairiai vadinama: Ivanje, Kupala, Krijes'as. Šios šventės metu žmonės tuokdavosi, taip pat tam tikri šaltiniai rodo, jog galėjo būti atliekamos orgijos. Žmonės švęsdami šią šventę daug valgydavo, gerdavo, šokdavo ratelius, degindavo laužus ir per juos šokinėdavo. Merginos pindavo vainikus ir burdavo iš žolių, kada susituoksią. Greičiausiai šventė buvo skirta augmenijos, vaisingumo ar santuokos dievybėms. Vidurvasario šventė buvo skirta griaustinio dievui Perunui. Priėmus krikščionybę ji paversta į Šventojo Elijo šventę. Kai kurie duomenys leidžia manyti, jog senovėj vykdyti net žmonių aukojimai.

Žiemos Saulėgrįža ir Naujųjų Metų Ciklas

Veikiausiai švęsta ir žiemos saulėgrįža per Kalėdas. Ši šventė greičiausiai buvo pašvęsta saulės dievui Svarogui. Koliada (Коляда) - žiemos saulėgrįžos dievas, atnešantis naują metų ciklą. Jo garbei švenčiamos Koliados šventės, dainuojamos giesmės. Koliada - tai naujos šviesos pradžia.

Krikščionybės Įtaka ir Pokyčiai Mitologijoje

Plintant krikščionybei dalis slavų garbintų dievybių imtos traktuoti kaip piktosios dvasios (tikėjimas jomis išsilaikė ilgiausiai), kai kurios tapatintos su krikščionių šventaisiais (manoma, rytų ir pietų slavų deivė Piatnica - su šv. Paraskeva; 13 a. antros pusės Naugardo ikonoje, sukurtoje moterų vienuolynui, Piatnica pavaizduota kitoje Dievo Motinos pusėje). Pietų slavų gentys sukrikščionintos anksčiausiai, todėl jų dievų panteonas nesusiklostė.

tags: #slavu #vaisingumo #derliaus #dievas

• Klasikinės Cezario salotų paslaptys
• Rizika susirgti vėjaraupiais laukiantis
• Išmokos ir pokyčiai vaiko pinigų sistemoje
• Kaip išsirinkti dviračio kėdutę
• Sužinokite, kaip atpažinti netikrą nėštumą