Sigutės Stonytės biografija: Dramatiškų vaidmenų chirurgė ir pedagogė

Sigutė Stonytė - iškili Lietuvos operos solistė ir profesorė, kurios gyvenimas neatsiejamas nuo muzikos ir teatro. Jos ilgametė karjera, apdovanojimai, pedagoginė veikla ir atsidavimas šeimai įkvepia daugelį. Dainininkė, aktorė, menininkė, asmenybė - iš visų epitetų kalbant apie Sigutę Stonytę sunku išsirinkti vieną, reikėtų žodžio, išreiškiančio viso to idealią nedalomą sintezę.

Ankstyvieji metai ir profesinio kelio pradžia

Sigutė Stonytė gimė 1955 m. kovo 31 d. Svetlyj (Bodaibo rajone, Irkutsko srityje, Rusijoje). Muzikos ji iš pradžių mokėsi Klaipėdos Stasio Šimkaus muzikos mokykloje. Vėliau, 1977-1982 m., studijavo ir baigė Lietuvos konservatorijos (dabartinės Lietuvos muzikos ir teatro akademijos) profesoriaus Zenono Paulausko dainavimo klasę. Nuo 1982 iki 1984 metų ji taip pat studijavo pas vokalo pedagogę Joaną Kepenienę. Baigusi studijas, 1982-1985 m. Sigutė Stonytė priklausė Lietuvos konservatorijos Operos studijai.

Profesinės karjeros pradžioje, 1984 m., solistė laimėjo tarptautinį dainininkų konkursą Rygoje. Jau 1985 m. ji debiutavo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre ir iki šiol yra šio teatro solistė. Pirmasis jos vaidmuo buvo Tatjana Piotro Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“.

Įspūdinga vaidmenų galerija ir meninė įžvalga

Savo vaidyba ir stipriu, lanksčiu balsu Sigutė Stonytė dainuodama atskleidžia didelį spalvų ir emocijų spektrą. Ji yra sukūrusi pagrindinius vaidmenis daugelyje garsių operų.

Pagrindiniai operų vaidmenys:

• Violeta - Giuseppe Verdi „Traviata“
• Abigailė - Giuseppe Verdi „Nabukas“
• Ledi Makbet - Giuseppe Verdi „Makbetas“
• Aida - Giuseppe Verdi „Aida“
• Amelija - Giuseppe Verdi „Kaukių balius“
• Leonora - Giuseppe Verdi „Likimo jėga“
• Toska - Giacomo Puccini „Toska“
• Liu - Giacomo Puccini „Turandot“
• Agata - Carl Maria von Weber „Stebuklingasis šaulys“
• Elizabetė - Richard Wagner „Tanhoizeris“
• Senta - Richard Wagner „Skrajojantis olandas“
• Margarita - Charles Gounod „Faustas“
• Tatjana - Piotras Čaikovskis „Eugenijus Oneginas“
• Liza - Piotras Čaikovskis „Pikų dama“
• Grafienė ir Kerubinas - Wolfgang Amadeus Mozart „Figaro vedybos“
• Cerlina - Wolfgang Amadeus Mozart „Don Žuanas“
• Salomėja - Richard Strauss „Salomėja“
• Marcelina - Ludwig van Beethoven „Fidelio“

Solistė su pasisekimu atlieka solo partijas oratorijose ir kantatose, tarp jų - J. S. Bacho „Pasijoje pagal Matą“, G. Verdi „Requiem“, A. Brucknerio „Requiem“ ir „Te Deum“, A. Schoenbergo „Gurre-Lieder“, F. Poulenco „Stabat Mater“, A. Honeggero „Žana d’Ark ant laužo“, B. Britteno „Karo requiem“ ir kituose kūriniuose.

Ypatingą vietą Sigutės Stonytės repertuare užima Salomėjos vaidmuo Richardo Strausso operoje „Salomėja“. „Salomėja, atrodo, solistei yra artimiausia. Kaip sakoma, ji gimusi šiam vaidmeniui. Dėl balso savybių - jo stiprumo ir lankstumo, gryno tamsių atspalvių tembro ir „metalo“ viršutiniame registre. Dėl puikiai įvaldyto ekspresionistinio stiliaus. Dėl vidinės asmenybės įtaigos, spinduliuojančios net ir kasdienybėje.“ Jos santūrių judesių Salomėja apibūdinama kaip „deginantis ledas, aiškiai juntamas viduje kunkuliuojantis vulkanas, išsiveržiantis finaliniame monologe“. „Aštri kaip chirurgo peilis, išdidi, kupina užkrečiančio ilgesio ir švelnumo, ne erotiška, tačiau be galo seksuali, patraukli ir kartu atstumianti, stipri, pavojinga.“ Kritikai pažymi, kad „Solistės balso spalvos, ekspresija, įspūdingi dinaminiai pakilimai, išraiškingi rečitatyvai nusipelno didžiausių pagyrimų. Jos artistinės galios skleidžiasi ne tik ko nors "dėka", bet ir "nepaisant".“

Sigutė Stonytė geba nuo pirmos iki paskutinės natos brėžti itin logišką, apgalvotą dramaturginę liniją. Salomėjos paslaptis išlieka, tačiau nėra nemotyvuotų natų, nėra emocijų, kurios netaptų svarbiu štrichu portrete ir personažo gyvenime. „Nuo atsainaus cinizmo ir eschatologinio nuobodulio per mėnesienos ir aistros paslaptį, per beprotybę ir tragedijos suvokimą ateinama iki transformacijos ir finalinio bučinio.“ Tokia Salomėja yra brandaus profesionalumo, turtingos scenos ir gyvenimo patirties rezultatas. Kitų kritikų teigimu, Sigutės Stonytės atlikimas, pavyzdžiui, Liu vaidmens operoje „Turandot“, yra „didele vidine solistės motyvacija pagrįstas vaidmuo. Kalbant apie vokalinį atlikimą, galiu tik pasakyti, jog dabar S. Stonytė išgyvena savo žydėjimo metą.“

Ypatingu tapo ir Dezdemonos vaidmuo G. Verdi operoje „Otelas“, režisuotas Eimunto Nekrošiaus. Šis vaidmuo buvo vienbalsiai įvertintas kaip vienas įspūdingiausių ir svarbiausių teatro sezono darbų. Pati solistė teigia, kad Nekrošius „minimaliai parodydavo vaidmens esmę, ir man viskas tapdavo aišku“. Režisieriaus požiūris į artistą, rūpinimasis artisto siela, o ne amžiumi ar išvaizda, leido šiam personažui tapti itin artimu žmogiškajai aktoriaus esmei.

Tarptautinis pripažinimas ir apdovanojimai

Sigutė Stonytė yra viena labiausiai pripažintų Lietuvos operos dainininkių, sulaukusi plačios tarptautinės šlovės. Solistė koncertavo Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Nyderlanduose, Ispanijoje, Danijoje, Švedijoje, Suomijoje, JAV, Japonijoje, Taivane, Slovėnijoje, Latvijoje, Estijoje ir Izraelyje.

Ji dainavo su JAV nacionaliniu simfoniniu orkestru J. F. Kennedy centre Vašingtone, su Maskvos filharmonijos, Odensės (Danija), Lietuvos Nacionaliniu bei Valstybiniu, Estijos ir Latvijos simfoniniais orkestrais, taip pat su Sauliaus Sondeckio vadovaujamu Lietuvos kameriniu orkestru. Sigutė Stonytė dainavo diriguojant tokiems maestro kaip Leo Krämeris ir Justus'as Frantz'as (Vokietija), bendradarbiavo su bosu Simonu Estes'u (JAV).

Dainininkė dalyvavo įvairiuose muzikos festivaliuose, tokiuose kaip „Verdianaeum“ festivalis Ronkolėje (Italija) 1992 m., Savonlinos operos festivalis Suomijoje (su Lietuvos operos trupe) 1993 m., Bratislavos „Cantans“, Heilbrono festivalis Vokietijoje, Glamorgan Valley, Norrtelje kamerinės muzikos festivalis, Olandijos operos festivalis ir kiti. Ji reguliariai atliko Abigailės, Aidos ir Ledi Makbet vaidmenis Estijos teatre Taline, dainavo Violetą su Čikagos lietuvių operos trupe, Aida Taivane, Abigailę ir Cerliną Anglijoje, ir Salomėją Tel Avive. Su Latvijos nacionaline opera ji gastroliavo Prancūzijoje, kur atliko Abigailės vaidmenį Arlio operos festivalyje.

Svarbiausi apdovanojimai:

• 1991 m. - II premija (I premija nepaskirta) Tarptautiniame Marian Anderson vokalistų konkurse Merilende (JAV).
• 1996 m. - Lietuvos teatro sąjungos „Kristoforo“ prizas (už Ledi Makbet vaidmenį G. Verdi operoje „Makbetas“).
• 1999 m. - Lietuvos operos bičiulių įsteigtas „Kipro“ prizas ir pripažinimas geriausia metų dainininke Lietuvoje.
• 2000 m. - Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinas.
• 2003 m. - Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos specialus prizas už Amelijos vaidmenis G. Verdi „Kaukių baliuje“ ir Cerlinos W. A. Mozarto „Don Žuane“.
• 2004 m. - Nacionalinė kultūros ir meno premija.
• 2005 m. - „Operos švyturių“ nominacijos „Metų operos solistė“ laureatė ir Estijos Respublikos Marijos Žemės Kryžiaus ordinas.
• 2011 m. - Teatro sąjungos apdovanojimas, Auksiniu scenos kryžius už Grafienės vaidmenį W. A. Mozarto „Figaro vedybose“.

Pedagoginė veikla ir meninės tiesos paieškos

Nuo 1993 m. Sigutė Stonytė dėsto solinį dainavimą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, o nuo 2010 m. yra profesorė. Jos pedagoginė filosofija pabrėžia ne tik technikos įvaldymą, bet ir vidinę tiesą, gilią interpretaciją bei savęs pažinimą.

„Darbas labai įdomus, tačiau kartu jis kenkia balsui. Savo balsu stengiuosi mokiniams nerodyti to, apie ką kalbu, skatinu juos visuomet būti supratingus, ir tada, kai dirigentas ar koncertmeisteris išsakys pastabas ir negalės visko iliustruoti balsu. Visur reikalinga įtaiga. Tačiau man svarbiausia, kad jie žinotų, kas jie yra: koks jų balsas, kokia jų perspektyva.“ Sigutė Stonytė tiki, kad „tik žinodamas, kas yra, studentas ima stengtis, įdeda daugiau jėgų ir niekada nenusivilia, atvirkščiai: patirtis, kai jaunas žmogus, pažinęs save ir savo galimybes, stengiasi ir siekia, yra didžiausia mano pergalė.“

Anot jos, „žmogus viską turi pasiekti per realius dalykus. Svarbu išdėstyti esmę apie kvėpavimą, gerklę, išaiškinti, koks yra kūrinys, apie ką jis, sudėlioti konkrečius taškus.“ Ji remiasi ir savo dėstytojo Zenono Paulausko pavyzdžiu, kuris „labai subtiliai reaguodavo į kiekvieną atlikėją.“

Sigutė Stonytė teigiamai vertina ir tokius projektus kaip „Triumfo arka“, kurie „atvėrė galimybę pastebėti operos solistus“. Jos pasisakymai šiame projekte, matyt, buvo ypač taiklūs, nes „Net ir dabar, praėjus daug laiko, sulaukiu skambučių su prašymais paklausyti kieno nors dukrą, kuri nori studijuoti dainavimą.“

Šeima ir gyvenimo vertybės

Sigutė Stonytė yra ištekėjusi už pianisto Jurgio Karnavičiaus, su kuriuo dažnai rengia bendrus kamerinės muzikos vakarus. Jų dukra Laūra Karnavičiūtė - vertėja, koncertų vedėja ir LNOBT žurnalo „Bravissimo“ vyriausioji redaktorė.

Nors karjeros pradžioje Sigutė Stonytė manė, kad visa atsiduos menui ir šeimos nekurs, likimas lėmė kitaip. „Aš patyriau tikrą meilę,“ - prisipažįsta solistė. Ji sako, kad dukra Laūra buvo su ja scenoje, kai ji dainavo Tatjaną, kūdikiui tebuvo aštuoni mėnesiai. „Antrą ir trečią vaikus man nuplukdė teatras,“ - atvirai sako Sigutė, gailėdamasi, kad norėjo daugiau vaikų, tačiau karjera įsuko ir įtikino, kad privalu būti scenoje. Vis dėlto, ji sako: „Kaip gali sakyti, kad vaikas arba darbas trukdo?“

Pagrindinis Laūros auklėtojas buvo senelis Jurgis Karnavičius, kuris su fantazija globojo anūkę, žaisdavo su ja „medžioklę bute“. Laūra niekada nėjo į darželį. Nuo ketverių, penkerių metų ji jau eidavo žiūrėti operos spektaklių, o tėvelis sąžiningai vesdavosi klausytis Mamos. Laūra prisimena, kaip per operos „Tanhoizeris“ finalą, kai Elizabetė miršta ir yra išnešama, jai, ketverių metų vaikui, prasidėjo tragedija. Vėliau Mama, prieš finalą, atsivesdavo dukrą į užkulisius, kad ši matytų, jog viskas gerai.

Laūra apibūdina Mamą kaip „ypatingą, išskirtinę. Nepajudinamą poziciją“. Pati Sigutė teigia, kad Laūra buvo „angelėlis“, net paauglystėje nekėlė protestų, o vietoje naktinių klubų mieliau skaitydavo knygas. Laūra, būdama vienturtė, sako jautusi didelę atsakomybę ir tapusi perfekcioniste, augusi mylima, bet nelepinama. Šeimoje įprasta vienas kitam padėti ir būti draugais.

Viena didžiausių dovanų Laūros gyvenime - tokia Mama. Jai nesuvokiama, kaip galima pasiekti tokį aukštą profesinį lygį: „Ir aktorystė, ir širdis, ir neįtikėtinai valdomas instrumentas balsas...“ Namie, anot Laūros, Mama gyvena meistriškai: „Namie smagiai sau kepa skaniausius blynus, o vakare scenoje virsta Ledi Makbet ir plikomis rankomis gesina žvakes.“ Sigutė sako, kad „šeima ir kūryba man yra tolygios vertybės“ ir pabrėžia, kad niekada nejuto, jog buitis jai trukdytų.

Nors Sigutė Stonytė turėjo galimybių išvykti dainuoti į JAV ir Vokietiją, ji pasirinko likti Lietuvoje. „Nenorėjau palikti šeimos. Valdau gyvenimo svarstykles ir noriu, kad svareliai nenukryptų į kurią nors pusę.“ Ji vertina laisvę, visavertį gyvenimą su visomis jo spalvomis ir nepatogumais, kuriame turi būti ir scena, ir šeima.

Mamos ir dukros ryšys yra šiltas ir natūralus: „Kai liūdi, tai liūdi, kai bariesi, tai bariesi. Jokio dirbtinumo, įtampos.“ Jos kartais netgi gatvėje pradeda šokti ir dainuoti duetu. Laūra, nors ir nepasirinko dainavimo profesijos, lankė dainavimo pamokas pas Mamą savo malonumui, teigdama, kad tai panašu į jogą - „išmoksti teisingai kvėpuoti, išlaisvini energiją.“ Jos darbas LNOBT vertėja ir žurnalo „Bravissimo“ redaktorė leidžia jai nuolat būti šalia išskirtinių žmonių ir toli nenuklysti nuo scenos.

Sigutė Stonytė džiaugiasi, kad jos dukra „gali skleistis, yra pozityvi, supratinga, sklandžiai perteikia savo mintis.“ Ji mato, kaip Laūra bendrauja su pasaulinio garso operos žvaigždėmis, puikiai reprezentuoja teatrą ir geba „girdėti tarp eilučių“. „Smagu - mano vaikas virsta asmenybe, galiu mokytis iš jos.“

tags: #sigute #stonyte #gimimo #data

• Sužinokite daugiau apie Viktorijos Jančenkovos kūrybą
• Išsamus vadovas tėvams apie naujagimius
• Fizinis aktyvumas mėnesinių metu
• Apie bendruomeninių paslaugų plėtrą asmenims su psichikos sutrikimais
• sužinokite, kokias funkcijas atlieka placenta