Profesoriaus Sauliaus Sužiedėlio įžvalgos apie Holokaustą Lietuvoje ir istorijos iššūkius

Milersvilio universiteto (JAV) profesorius Saulius Sužiedėlis ragina nemanipuliuoti istorija. Profesoriaus teigimu, lietuvių, kurie gelbėjo žydus, yra daugiau, nei manyta, bet ir žudant dalyvavo ne saujelė, o tūkstančiai lietuvių. „Sugebėkime į save pažiūrėti atvirai. Nuo to visiems pasidarytų tik lengviau“, - sako S. Sužiedėlis.

Jungtinių Amerikos Valstijų ambasados Lietuvoje ir Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus iniciatyva Tolerancijos centre atvirą paskaitą skaitė Pensilvanijos valstijos Milersvilio universiteto istorijos garbės profesorius prof. Saulius Sužiedėlis. Paskaitos pavadinimas: „Holokaustas ir mes“. „Pavadinimą „Holokaustas ir mes“ pasirinkau, kadangi noriu kalbėti ne tik apie Holokausto istoriją, jo ištakas, teoriją, apžvelgti Holokausto eigą Lietuvoje, bet ir aptarti „mūsų“, pirmiausia lietuvių, santykį su šiuo įvykiu“, - pradėdamas paskaitą apie šį patį kruviniausią Lietuvos istorijos puslapį sakė prof. S. Sužiedėlis.

Sauliaus Sužiedėlio biografija ir akademinė veikla

Saulius Sužiedėlis gimė 1945 m. gegužės 13 d. Gothoje ir yra Simo Sužiedėlio sūnus. 1948 m. su tėvais atvyko į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV). 1963-1967 m. studijavo naujųjų laikų Europos istoriją Katalikiškajame universitete Vašingtone, vėliau, 1967-1972 m., Merilando universitete Baltimorėje. Po studijų porą metų dirbo mokytoju Etiopijoje, Taikos Korpuso sudėtyje.

1973 m. studijavo lenkų kalbą ir literatūrą Poznanės Adomo Mickevičiaus universitete. 1974-1975 m. stažavosi Varšuvos universiteto Istorijos institute. 1977 m. įgijo istorijos mokslų daktaro (Ph. D.) laipsnį Kanzaso universitete (JAV), kur baigė studijas. Daktaro disertacijai „Lietuvos valstiečiai Užnemunėje 1807-1864 metais: Socialinių, ekonominių ir kultūrinių pokyčių studija“ lituanistinę medžiagą rinko Poznanės ir Varšuvos archyvuose.

S. Sužiedėlis dirbo JAV Teisingumo departamente, o 1982-1987 m. Vašingtone buvo Teisingumo departamento konsultantu Baltijos šalių klausimais. 1988-1990 m. JAV informacinėje agentūroje „Amerikos balsas“ ruošė istorines ir politines laidas. Nuo 1990 m. dėstė Milersvilio (Pensilvanijos valstija) universitete, o nuo 2008 m. yra profesorius emeritas. 1976-1982 m. Oklahomos miesto bendruomenės koledže dėstė Europos ir Lietuvos istoriją.

Profesorius yra įvairių mokslinių asociacijų narys, tarp jų - Slavų, Rytų Europos ir Eurazijos tyrimų asociacijos (ASEEES), Tautybių tyrimų asociacijos, Amerikos istorikų asociacijos, taip pat Baltijos šalių tyrimų pažangos asociacijos (AABS), kuriai vadovavo 2002-2004 m. Nuo 1994 iki 1998 m. ėjo žurnalo „Journal of Baltic Studies“ vyriausiojo redaktoriaus pareigas.

Nuo 1998 m. S. Sužiedėlis yra Lietuvos komisijos Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti narys. 2011 m. Švietimo ir mokslo ministerija apdovanojo prof. S. Sužiedėlį. Profesorius yra pelnęs garbės daktaro laipsnį iš Vytauto Didžiojo universiteto Kaune už indėlį į Holokausto istorinius tyrimus ir visuomenės sąmoningumo didinimą apie Shoah Lietuvoje.

S. Sužiedėlio mokslinių tyrimų interesai apima Rusijos, Rytų Europos, Lietuvos, Holokausto ir genocido istoriją. Jis yra parašęs ir parengęs penkias knygas, tarp jų - „Istorinį Lietuvos žodyną“ („Historical Dictionary of Lithuania“, Scarecrow Press, 1997), pelniusį „Choice“ žurnalo apdovanojimą už geriausią akademinę knygą šaltinių kategorijoje. Kartu su istoriku C. Dieckmannu 2006 m. paskelbė istorinę studiją „Lietuvos žydų persekiojimas ir masinės žudynės 1941 m. vasarą ir rudenį“. Kitos svarbesnės knygos: „Užnemunės miestų ir miestelių socialekonominės problemos XIX a. pirmojoje pusėje“ (1979), „Kalavijas ir kryžius: Bažnyčios Lietuvoje istorija“ („The Sword and the Cross: A History of the Church in Lithuania“, 1988). Jis taip pat yra vienas dokumentų ir straipsnių rinkinio „Lietuvos žydų žudynių byla = The Case of the Massacre of the Lithuanian Jews“ (2001) autorių bei parengė dokumentus apie 1941 m. sovietinės okupacinės valdžios įvykdytus Lietuvos gyventojų trėmimus knygoje „Keršto paliesti: Dokumentai apie stalinizmo žiaurumus per Sovietų Sąjungos-Vokietijos karo 1941 m. birželio pirmą savaitę“ (1988). Jo knyga „Crisis, War, and the Holocaust in Lithuania“ nagrinėja Holokaustą remiantis anksčiau neprieinamais šaltiniais.

Holokaustas Lietuvoje: kontekstas ir priežastys

Prof. S. Sužiedėlis pabrėžia, kad tarpukario laikotarpiu Lietuvoje vyko du vienas kitam prieštaraujantys procesai. Viena vertus, vyko žydų lituanizacija, ypač miestuose, kurie darėsi vis labiau lietuviški. Tuo pat metu, ypač 4-ajame dešimtmetyje, šalyje stiprėjo antisemitizmas ir nacionalistinės nuotaikos. Abiejų Tautų Respublikoje žydai gyveno laisvai jiems palankioje ir draugiškoje aplinkoje. Tačiau Lietuvoje tarpukario laikotarpiu žydai nesiintegravo į daugumos kultūrą ar politinį gyvenimą, o šalyje suaktyvėjo žydų nacionalizmas, sionizmas tapo vyraujančia ideologine kryptimi. Iš Lietuvos į Palestiną 1928-1939 m. išvyko 9 tūkst. žmonių. Iki karo nepriklausomoje Lietuvoje gyveno apie 160 tūkst. žydų.

Tragiškų pasekmių abiejų tautų santykiams turėjo pirmoji sovietinė okupacija, kai 1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą. Šiuo laikotarpiu susiformavo Lietuvą išdavusių žydų įvaizdis. Prieš pirmąją Sovietų Sąjungos okupaciją Lietuvos komunistų partijoje 31 % sudarė žydai, o Laikinosios sostinės LKP organizacijoje žydai sudarė 70 %. Žydai aktyviai dalyvavo Sovietų Sąjungoje bolševikų valdymo ir baudžiamosiose struktūrose, taip pat aktyviai bendradarbiavo su bolševikais ir pirmosios sovietų okupacijos metu Lietuvoje. Daugelis lietuvių manė (faktiškai tai buvo klaidinga interpretacija), kad žydai nuėję tarnauti bolševikams. Padėtį paaštrino Birželio trėmimai. Po jų atmosfera krašte, pasak vieno prof. S. Sužiedėlio cituoto žydų istoriko, buvo kaip ant parako statinės, reikėjo tik dagčio.

Prof. Liudo Truskos vertinimu, svarbiausia priežastis, nulėmusi lietuvių dalyvavimą Holokauste, - gili politinė moralinė krizė, į kurią ketvirtojo ir penktojo dešimtmečių sandūroje lietuvių tautą įstūmė penkios kapituliacijos ir sovietų smurtas prieš lietuvių tautą. Holokaustas Lietuvoje prasidėjo po to, kai nacistinė Vokietija 1941 m. birželio 22 d. užpuolė Tarybų Sąjungą. Nacistinės Vokietijos kariai buvo sutikti kaip išvaduotojai, juos rėmė pasipriešinimo prieš sovietus aktyvistai.

Kaip ir dauguma šiuolaikinių Holokausto istorikų, prof. S. Sužiedėlis pritaria nuomonei, kad sprendimas naikinti žydus nacių galvose subrendo pamažu. „Vadinamasis „galutinis sprendimas“ buvo priimtas 1942 metų sausio 20 dieną, prie Berlyno vykusios vadinamosios Vanzė konferencijos metu, kai nacių buvo nutarta žydus žudyti naujais metodais“. Užuot patiems ėjus pas aukas ir jas šaudžius, kas sukeldavo tam tikrų nepatogumų žudikams, nutarta aukas surinkti į naikinimo centrus. Štai Einsatzgruppen - tie 3000 vyrų nuo Talino iki Odesos - nužudė pusantro milijono žmonių. Pirmą kartą jie pasirodė 1939 m., Vokietijai užpuolus Lenkiją.

Kyla klausimas: o kaip Lietuva? Kokia buvo jos gyventojų ir valdžios nusistatymas žydų atžvilgiu? Istorikas Timotis Snaideris aiškina, kad vienas svarbiausių žudynes ir vietinių gyventojų dalyvavimą jose įgalinusių veiksnių buvo nepriklausomų valstybių sunaikinimas Molotovo-Ribentropo pakto pagrindu. Žlugo vyriausybės, kurios kartais netobulai, bet vis dėlto gynė piliečių, taip pat žydų, teises.

Holokausto eiga ir lietuvių dalyvavimas

Nuo pirmųjų dienų naciai žudė žydus, įtraukę lietuvius, atsiliepusius į Lietuvių aktyvistų fronto atsišaukimus sukilti. Lietuvoje naciams sunkiai sekėsi išprovokuoti pogromus, tačiau jie atrado pakankamą kiekį talkininkų vykdant sistemines ir masines žydų žudynes šalies provincijoje ar didžiuosiuose miestuose. Birželio 24 d., Gargžduose, šalia Vokiečių okupuoto Klaipėdos krašto, Tilžės gestapo ir Klaipėdos policininkų būrys sušaudė 201 žmogų. Tai buvo pirmasis masinių žudynių aktas.

Pirmosios karo dienos kelia nemažai kontroversijų: kiek žydų buvo nužudyta, kur jie buvo žudomi ir kas žudė? Ar iš tikrųjų lietuviai žudė žydus dar vokiečiams neužėjus? Profesoriaus nuomone, tvirtinimas, kad Lietuvoje iki vokiečiams užeinant būta plataus masto žydų puolimo, yra svarstytinas. Vermachto karo administracija pirmąjį Lietuvos istorijoje rasistinį potvarkį išleido 1941-ųjų liepos 1 dieną, kuris apibrėžė, kas yra žydas. To apibrėžimo pagrindas buvo jau minėti Niurnbergo įstatymai. Tačiau genocido pradžia Lietuvoje susijusi su vokiečių civilinės administracijos įvedimu. Prof. S. Sužiedėlis teigė, jog sąlygine genocido pradžia laikytina rugpjūčio 16 diena.

Lietuvių aktyvistų frontas pradėjo leisti dienraštį „Į laisvę“. Kauno karo komendantūra paskelbė atsišaukimą, kad visi nepriklausomos Lietuvos policininkai privalo grįžti į savo darbo vietas, o sukarintos Šaulių sąjungos nariai turi vykti į savo vietoves. Per artimiausius mėnesius raginimui pakluso apie 40 % policininkų (maždaug 3 tūkst.). Lietuvos laikinoji Vyriausybė savo pirmajame posėdyje priskyrė Lietuvos vidaus reikalų ministro kompetencijai saugumo policiją, miestų policiją ir kalėjimus. Jurgis Bobelis, grįžęs iš bombų susprogdinto Rygos kalėjimo, kaip Kauno miesto komendantas nurodė pranešti per radiją, kad iš žydų namų šaudoma į artėjančius vokiečius ir kad už vieną sušaudytą vokietį bus sušaudyta šimtas žydų.

Birželio 25 d. A operatyvinės grupės vadovas Walteris Stahleckeris įsikūrė Kaune ir pradėjo organizuoti žydų ir komunistų žudynes. Birželio 27 d. Vokietijos kariuomenė baigė užimti visą Lietuvą. Kaune įvyko Lietūkio garažo žudynės, kuriose buvo nukankinti ir nužudyti maždaug 50 žydų. Laikinosios vyriausybės posėdyje komunalinio ūkio ministras Vytautas Landsbergis-Žemkalnis pranešė apie nepaprastai žiaurius žydų kankinimus Kaune, Lietūkio garaže. Nutarta, kad nežiūrint visų priemonių, kurių reikia imtis prieš žydus dėl jų komunistinės veiklos ir kenkimo vokiečių kariuomenei, partizanams ir paskiriems gyventojams vengti viešų žydų egzekucijų. Patirta, kad šie veiksmai yra padaryti žmonių, kurie nieko bendra neturi nei su Aktyvistų Štabu, nei su Laikinąja Lietuvos Vyriausybe. Iš Vokiečių karinės vadovybės Kaune patirta, kad leista organizuoti Apsaugos Batalioną grynai kariškais pagrindais. Ši žinia su džiaugsmu priimta ir nutarta šį batalioną remti, finansuoti ir, jei bus galimybių, šios rūšies apsaugą plėsti ypač provincijoje.

Birželio 29 d. Kauno karo komendantūra įkūrė Tautos darbo apsaugos (TDA) batalioną. 3-ioji kuopa su vokiečių gestapininkais pradėjo vykdyti sistemingas masines žydų žudynes Kauno fortuose ir provincijoje. Iki gruodžio pirmosios, prof. S. Sužiedėlio duomenimis, buvo nužudyti 140 tūkst. žmonių, iš jų - 118 tūkst. žydų.

Liepos 2 d. Kauno VII forte SS štandartenfiurerio Karlo Jėgerio įsakymu liepos 4 d. sušaudyti 463 žydai, liepos 6 d. - 2 514 žydų. Daugelis išgyvenusiųjų pasakojo, jog liepos 6 d. pajėgūs lietuviai krepšininkai sužaidė draugiškas varžybas su vokiečių karių rinktine. Liepos 7 d. Jurgis Bobelis pranešė laikinajai vyriausybei, jog Stahleckeris pranešęs, kad „masinė žydų likvidacija“ toliau nebus vykdoma, ir nurodęs Vilijampolėje steigti žydų getą į kurį visi Kauno žydai privalėjo persikelti iki rugpjūčio 15 d. Birželio 30 d. Kauno miesto komendantas Jurgis Bobelis informavo laikinąją vyriausybę apie „žydų koncentracijos stovyklos“ įrengimą. Liepos 10 d., Jurgis Bobelis ir Kauno miesto burmistras Kazimieras Palčiauskas išleido tokį įsakymą ir kartu liepė žydams nuo liepos 12 d. žydams privalėjo dėvėti skiriamuosius ženklus.

Liepos 25 d. vokiečiai paskyrė Lietuvą valdyti generalinį komisarą Theodorą Adrianą von Renteln. Rugpjūčio 5 d. generalkomisaras Theodoras Adrianas von Renteln priėmė Laikinąją vyriausybę ir perskaitė, kad jis perėmė buvusios laisvos Lietuvos valstybės civilinę valdžią. Rugpjūčio mėnesį Kauno žydai buvo žudomi IV forte. Visi Kauno žydai privalėjo persikelti į spygliuota viela aptvertą Vilijampolės getą. Dvikalbis įrašas akmenyje prie IV forto skelbia: „Čia, IV forte, 1941 m. naciai ir jų vietiniai talkininkai nužudė apie 4 tūkst. žydų, vien rugpjūčio 18 d.“

Pirmosiomis 1941 m. rugsėjo dienomis komisaro Hanso Hingsto iniciatyva buvo įkurti Vilniaus getai. 1941 m. rugsėjo 6 d. policija perkėlė Vilniaus žydus į du getus. 30 tūkstančių žydų perkėlė į Didijį getą Nr.1 ir apie 10 tūkstančių į Mažąjį getą Nr.2. Spalio mėnesį Kauno žydai buvo žudomi Kauno IX forte. Spalio 29 d. įvyko didžiausia Kauno žydų žudynių akcija. Jų išvakarėse gestapininkai Kauno gete atrinko apie 10 tūkstančių žydų sušaudymui: daugiavaikes šeimas, fiziškai silpnus asmenis, senelius ir ligonius. Juos iš Kauno geto išvarė į IX fortą ir ten sušaudė iš anksto iškastuose grioviuose. Šaudė daugiausia Tautos darbo apsaugos bataliono 3-ioji kuopa ir apie 20 vokiečių gestapininkų. Karlas Jageris tai pavadino „geto valymu nuo nereikalingų žydų“.

Karlo Jėgerio 1941 m. gruodžio 1 d. ataskaitoje rašoma: „Šiandien galiu konstatuoti, kad operatyvinis būrys 3 pasiekė užsibrėžtą tikslą - išspręsti žydų problemą Lietuvoje. Lietuvoje žydų daugiau nebėra, išskyrus darbui naudojamus žydus bei jų šeimas. Jų liko Šiauliuose apie 4,5 tūkst., Kaune apie 15 tūkst., Vilniuje apie 15 tūkst.“ Iš viso iki tada jo būrys su lietuvių talkininkais sušaudė 124 tūkst. žydų Lietuvoje. Okupuotų Rytų teritorijų ministras Alfredas Rozenbergas iš Berlyno nurodė: „Ekonominiai klausimai iš esmės neturėtų būti siejami su šios problemos sprendimu. Priedo, pageidaujama, kad iškylantys klausimai būtų sprendžiami tiesiogiai su SS vyresniuoju ir Policijos vadu.“ Šis nurodymas atspindėjo Adolfo Hitlerio apsisprendimą 1941 m. gruodžio mėnesį išžudyti visus Europos žydus.

1943 m. kovo 26 d. Kauno gete oberfiureris Wilhelmas Fuchsas ir oberšarfiureris Bruno Kittelis atnaujino žydų žudynes. Į getą įsiveržę esesininkai ir ukrainiečių policininkai vaikščiodami po namus atiminėjo iš motinų vaikus ir mėtė juos į autobusus. Per dvi dienas surinko apie 1,7 tūkst. vaikų. 1944 m. liepos 8 d. pradėta likviduoti Kauno getą. Liepos 12 d. gestapininkai ėmė padeginėti geto namus. Iš jų bėgantys žmonės buvo šaudomi. Sudegino beveik visus gyvenamuosius namus ir geto dirbtuves. Nužudė apie 1 tūkstantį žmonių. Apie 300-400 žydų išsigelbėjo. Iš Kauno geto iš viso išvežė 6-7 tūkst. žmonių.

Iš maždaug 208-210 tūkst. žydų iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos buvo nužudyti 190-196 tūkst., didžioji dalis tarp 1941 m. Neskaičiuojant į TSRS gilumą pabėgusių, išžudyti apie 96 % Lietuvos žydų (maždaug 190 tūkst. žmonių). Po karo Lietuvoje liko vos apie 9 tūkst. žydų. Taip pat nužudyta maždaug 9 tūkst. žydų pabėgėlių iš Lenkijos ir 6 tūkst. žydų, atvežtų iš Austrijos, Vokietijos ir Prancūzijos.

Žemiau pateikiama Holokausto aukų Lietuvoje ir žudynių chronologija.

Sauliaus Sužiedėlio įžvalgos apie lietuvių vaidmenį

S. Sužiedėlis teigia, kad skaudžiausias klausimas holokausto istorijoje - lietuvių dalyvavimas jame. „Jei visi lietuviai iki vieno būtų gelbėję žydus, kitaip į tą klausimą žiūrėtume“. Jis atmeta nuomonę, kad dalyvavusiųjų skaičius buvo nežymus. „Kitas mitas - kad žudė tik visuomeninės padugnės. Iš tiesų prisidėjo ir išsilavinę žmonės. Pavyzdžiui, Telšiuose dalyvavo mokytojų. Gana gąsdinantis reiškinys, kad žiaurumas nepriklauso nuo išsilavinimo.“

Profesorius tvirtina: „Nepritariu minčiai, kad tebuvo saujelė išgamų, visuomenės atplaišos ar padugnės. Dalyvių tarpe buvo ir inteligentų - mokytojų, studentų, karininkų. Žinoma, dalyvavo ir padugnės. Dalyvius reikia skaičiuoti tūkstančiais.“ Jo teigimu, reikia pripažinti, kad dalyvavo daug daugiau, nei iš pradžių manyta. Genocidas negali įvykti padugnių, atplaišų pagrindu - reikalinga administracinė struktūra, vietiniai burmistrai. „Juk kas įsakė provincijos miesteliuose įrengti mažuosius getus? Vietiniai pareigūnai.“ Pavyzdžiui, Lietuvos policijos departamentas Kaune, kuriam vadovavo pulkininkas Vytautas Reivytis, klausė leitenanto Joachimo Hamanno nurodymų. Būtent V. Reivytis organizavo žydų atskyrimą, surinkimą siekiant juos suburti nužudymui.

S. Sužiedėlis pastebi, kad labai dažnai žudyta iš buitinių priežasčių - archyvuose matyti, kiek būta žydų turto plėšikavimo. Tai tapo svarbiu akstinu dalyvauti. Chaoso ir nebaudžiamumo atmosfera tvyrojo ore. Kai kurie žudikai buvo paprasčiausi galvažudžiai. Žinoma, moralinis klausimas yra - kaip žmonės, niekieno nepriversti, galėjo savo noru dalyvauti tokiuose aktuose.

Profesorius atmeta kolektyvinės kaltės sąvoką. „Aš nepripažįstu kolektyvinės kaltės dėl vienos labai svarbios priežasties: kolektyvinės kaltės pagrindu buvo žudomi žydai. Nacizmo ideologijos pagrindu jie buvo kalti. Labai supaprastintas teiginys, neva naciai žudė žydus vien dėlto, kad jie buvo žydai. Jie žudė žydus, kadangi nacizmo ideologija juos pripažino kaltais ir nusikaltusiais vokiečių tautai, jie vokiečiams, arijų rasei, kėlė mirtiną grėsmę.“ Tačiau profesorius kalba apie kolektyvinę gėdą. „Pavyzdžiui, aš apie holokaustą sužinojau jau būdamas suaugęs. Tada man truputį atsivėrė akys apie tai, kas darėsi Lietuvoje. Pajutau didelę gėdą - kaip žmonės, kurie kalba mano kalba, mano tautybės, daugiausia katalikai, galėjo taip elgtis. Tai yra moralinis kolektyvinės gėdos jausmas, bet aš pats asmeniškai dėl holokausto nejaučiu jokios kaltės. Ir prisiimti kaltę nėra prasmės.“

„Svarbiausias žingsnis yra ne tik pripažinti, bet ir prisipažinti. Ne asmenine prasme, nes mano amžiaus lietuviai ir jaunesni - nė vienas iš mūsų nėra kaltas. Jei mano šeimos narys padarė nusikaltimą, aš neprisiimu už tai atsakomybės. Tačiau aš jaučiu kolektyvinę gėdą. Kaip galėjo būti, kad mūsų tarpe atsitiko? Mes turime ištyrinėti tuos klausimus nuodugniai, be pykčio, kad juos suprastume.“

S. Sužiedėlis pabrėžia ir žydų gelbėtojų vaidmenį. „Lietuva pagal Jad Vašemo kriterijus, yra gana aukštai (pagal gyventojų skaičiaus ir dalyvavusiųjų gelbėjime proporciją). Gelbėtojų buvo gerokai daugiau, nei anksčiau galvojome. Dabar gelbėtojais pripažinta netoli 900. Tačiau buvo daug, kurie neįėjo į teisuolių sąrašą, taip, kaip ir ne visi žudikai buvo teisti. Sakyčiau, gelbėtojų yra bent du tris kartus daugiau nei Jeruzalėje esančiame sąraše, taigi kalbame apie keletą tūkstančių.“ Jis siūlo: „Reikėtų gelbėtojams pastatyti paminklą. Tai buvo didvyriai, o tuo metu, 1941 m. vasarą ir rudenį, didvyriškų poelgių buvo labai mažai.“

Manipuliacijos ir iššūkiai istorijos vertinime

Pasak S. Sužiedėlio, Lietuva galėjo ir turėjo padaryti daugiau nustatydama ir nuteisdama Holokausto vykdytojus. „Lietuva galėjo ir turėjo padaryti daugiau. Buvo žmonių, kuriuos buvo galima nuteisti, kad jie ir buvo senukai, silpnos sveikatos. Reikėjo tą viešai įvertinti teisiškai. Tai klaida, ypatingai po to, kai už pokario nusikaltimus pradėti bausti stribai.“

S. Sužiedėlis atmeta Christoph Dieckmann klausimo korektiškumą apie tai, kodėl Lietuvos visuomenė neprotestavo, matydama žudomus žydus. „Manau, šis klausimas nevisiškai korektiškas, kadangi galimybių pasipriešinti buvo gana nedaug. Kita vertus, atsiminkime, kad pirmus du mėnesius lietuvių sąmonėse buvo trėmimai, besitraukdami raudonarmiečiai sušaudė mažiausiai per 1000 nekaltų lietuvių. Psichologija buvo visiškai kitokia. Koks lietuvis eis mirti už Staliną? Taigi pasipriešinti būtų buvę sunku psichologiškai.“

Blogiausia buvo tai, kad labiausiai antisemitinė retorika išplito spaudoje. Spauda kurį laiką buvo pusiau oficiali, juodą, smurtinę retoriką žydų atžvilgiu ypatingai skleidė regioniniai laikraščiai. „1940 m. birželio mėnesio „Į laisvę“ pirmas numeris, „Naujosios Lietuvos“ vedamasis liepos 4 d. Vilniuje - žiauresnio genocidinio mąstymo už tą straipsnį nėra, ten viskas aiškiai pasakyta, ką reikia padaryti su žydais. Šių faktų neužginčysi. Vienintelė jėga, kuri būtų galėjusi iškart vienu žodžiu sustabdyti masines žudynes, buvo vokiečiai, kurie kontroliavo okupuotą kraštą.“

Profesorius kritikuoja tendenciją vadinti viską genocidu. „Problema, kad mes pradedame vadinti genocidu viską: ir bibliotekų uždarymą, ir pensijų mažinimą. Žodis tampa bevertis, šabloniškas. Man artimesnis terminas „nusikaltimas prieš žmoniją“. Tarp masinių žudynių ir genocido moraline prasme nėra skirtumo - tas pats didelis nusikaltimas.“ Jis atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje nėra Holokausto neigimo tokio, koks pasitaiko Vakaruose. Tačiau Lietuvoje egzistuoja reikšmės menkinimas bei nutylėjimai apie akivaizdų dalies lietuvių bei lietuviškosios administracijos dalyvavimą žudynėse: „Šis menkinimas kyla iš savigynos. Tai yra žmogiška.“

Dėl kontroversiškų istorinių veikėjų, tokių kaip Kazys Škirpa, Jonas Noreika, Juozas Krikštaponis, S. Sužiedėlis teigia: „J. Krikštaponio atvejis gana aiškus, jis buvo Antano Impulevičiaus bataliono karininkas. Tai buvo galvažudžių batalionas, iššaudęs tūkstančius nekaltų žmonių. Karininkas, dalyvavęs tokiose akcijose, nežiūrint ką kita padarė - jam pastatyti paminklą nedera, moraliai nepriimtina.“ Apie K. Škirpą: „žmogus, kadaise buvęs kairiųjų pažangių įsitikinimų, įsteigęs Lietuvių aktyvistų frontą, tapo pronacinės politikos veikėju. Aš manau, jį istorijoje galima aprašyti visaip, bet jam statyti paminklus, jo vardu vadinti gatves nedera.“ Tas pats ir dėl J. Noreikos: „nors jis buvo Štuthofe, bet priklausė prie žmonių, administracine tvarka prisidėjusių prie antižydiškų represijų. Gal jis asmeniškai nieko nežudė, bet vis dėlto buvo administracinės struktūros dalis.“ Profesorius pabrėžia, kad bet kuris veikėjas, ar tai buvo Juozas Ambrazevičius-Brazaitis, ar K. Škirpa, ar kiti, kurie bent kokiu būdu prisidėjo prie 1941 m. tragedijos - juos viešai gerbti valstybiniu mastu netinka.

Kalbėdamas apie Rūtos Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“, S. Sužiedėlis teigia: „„Mūsiškiai“ yra poleminis veikalas, įdomiai parašyta knyga. Jame daug tiesos apie lietuvių dalyvavimą holokauste. Mano manymu, knyga iššaukia vieną sveiką dalyką - diskusiją, kad ir kartais piktą, kontraversišką. Bet mes pradedame apie tai kalbėti.“ Jis pabrėžia, kad dėl A. Ramanausko-Vanago dalyvavimo Holokauste nėra jokių įrodymų. Tačiau profesorius kritikuoja tai, kaip išeivija JAV vertino archyvinę medžiagą: „Išeivijoje buvo įprasta teigti, kad žudant žydus dalyvavo tik saujelė padugnių. Buvo sakoma, esą kai atidarys archyvus Lietuvoje, sužinosim visą tiesą ir mes ją priimsim. Visiems labai patiko, kai archyvams atsivėrus paaiškėjo, kad sovietai baisesni, nei manyta. Tačiau paaiškėjus, jog kai kurie lietuviai dalyvavo Holokauste, meilė archyvams staiga išblėso.“

Lietuvai raudonu skuduru tampa Rusijos baksnojimai į šalyje vykusį Holokaustą, o Lietuvoje į tai neretai reaguojama isteriškai. „Tą mato iš užsienio, net mūsų labai geri draugai, kurie Lietuvai palankūs, pavyzdžiui, buvusi JAV ambasadorė Anne E. Derse, kelia šią problemą ne dėl to, kad nori mus kritikuoti - jie nori mums padėti, kad šalies įvaizdis būtų geresnis. Krašto įvaizdis svarbus net šalies suverenumui apginti - niekas nenorės ginti krašto, kurio įvaizdis toks bjaurus.“ Vienintelis atsakymas - mums patiems sąžiningai pristatyti istoriją, pripažinti tai, kas buvo. „Tačiau tai nereiškia, kad negalime kritikuoti tų, kurie istoriją iškraipo.“

Profesorius pažymi, kad litvakų įtaka pasaulyje ir Antrojo pasaulinio karo naratyvo skirtumai Vakaruose ir Lietuvoje prisideda prie to, kodėl Lietuva tampa išskirtine. Lietuvių suvokimą apie Antrąjį pasaulinį karą ir pokarį veikia tai, kad vokiečių okupacijos metais žuvo palyginti mažai lietuvių, lyginant su milžinišku skirtumu po karo dėl sovietinių represijų. „Tai veikia psichologiškai.“

Atviro dialogo ir švietimo svarba

S. Sužiedėlio teigimu, Lietuvai dėl išžudytų žydų nereikia prisiimti kaltės, tačiau pagaliau reikia be išsisukinėjimų pripažinti lietuvių dalyvavimą holokauste ir nebandyti menkinti mūsiškių dalyvavimo reikšmės. Mat tai, aiškina istorikas, kenkia Lietuvos įvaizdžiui, kuris svarbus net šalies suverenumui apginti. S. Sužiedėlio teigimu, niekas nenorės ginti krašto, kurio įvaizdis toks bjaurus.

Profesorius siūlo konkrečius žingsnius, kaip spręsti šią problemą. Pirma, reikia, kad žydų istorija būtų integruota į Lietuvos istorijos mokymą mokyklose ir universitetuose. „Net jei bendruomenės gyveno šalia, o ne kartu, žydai buvo integruoti į Lietuvos valstybės istoriją.“ Antra, reikia sąžiningai įvesti daugiau Holokausto istorijos į 20 a. Lietuvos istoriją, nes tai kruviniausias Lietuvos istorijos puslapis, apie jį per mažai rašoma vadovėliuose ir kalbama mokyklose. Trečia, pagaliau reikia atvirai, be išsisukinėjimų, nevyniojant į vatą pripažinti lietuvių dalyvavimo Holokauste problemą, ją aiškinti, nebandyti dalyvavimo reikšmės mažinti ir panašiai. „Reikia ne savigynos, o atviro prisipažinimo, kad tas buvo, pasakymo, kad mes tirsime, pripažinsime dalyvavusių holokauste kaltę ir pasistengsime, kad tokių dalykų ateityje nebūtų. Tai yra teisingas atsakymas į problemą.“

S. Sužiedėlis pabrėžia, jog teiginys, kad Holokaustas yra pats kruviniausias istorijos puslapis, lietuvius erzina. Tad kaip padaryti, kad Holokausto istorija taptų mūsų, o ne „jų“, žydų, istorija? „Žydų istorija turėtų būti integruota į Lietuvos istoriją kaip neatsiejama jos dalis. Mano manymu, Holokaustas turi būti centriniu moderniosios Lietuvos istorijos, ypač kalbant apie nacių okupaciją, įvykiu. Tačiau pats svarbiausias ir sunkiausias dalykas, anot prof. S. Sužiedėlio, tai blaivus požiūris į lietuvių dalyvavimą genocide.“ „Tikiu, kad kiekvienas lietuvis, kuris bando blaiviai ir atvirai pažvelgti į šį klausimą, turi įveikti tam tikrus barjerus. Niekas nenori kalbėti apie nemalonią istoriją. Tai žmogiška prigimtis. Tačiau įveikus tą barjerą, - prisipažinsiu, turėjau įveikti jį ir pats,- žmogus tampa laisvesnis. Ir tai tikrai nėra savo lizdo teršimas ar lietuvių įžeidinėjimas. Reikia žiūrėti į istoriją atviromis akimis. Tai norėčiau pabrėžti.“

„Augdamas Jungtinių Valstijų lietuvių bendruomenėje Sužiedėlis apie Holokaustą Lietuvoje sužinojo tik 8-ojo dešimtmečio pabaigoje - lig tol ši tema nebuvo bendruomenės pokalbio dalis. Jo 1991 m. interviu Jungtinių Valstijų lietuvių laikraščiui „Akiračiai“, pavadinimu „1941 metų sukilimo baltosios dėmės“, lig šiol yra svarbus ir drąsus lietuvių savirefleksijos dokumentas.“

tags: #saulius #suziedelis #gimes

• kaip užregistruoti vaiką į darželį Vilniuje
• „Veni, vidi, vici“ frazės ištakos
• Viskas apie vaiko išlaikymo sutartis
• Ar nėštumo metu atsiradusios krūtų cistos yra pavojingos?
• BABY BORN lėlės