Sauliaus Pilinkaus gyvenimas ir daugiabriaunė veikla

Daugelis iš mūsų, išgirdę Sauliaus Pilinkaus vardą, pirmiausia įsivaizduoja charizmatišką vyrą su akiniais, kurio gilus baritonas ir lėtas, pasakojamasis kalbėjimo stilius geba prikaustyti prie televizijos ekranų net tuos, kurie niekada nesidomėjo istorija ar antikvaru. Tačiau internetinės enciklopedijos, tokios kaip Vikipedija, dažniausiai pateikia tik sausus biografinius faktus: gimimo datą, baigtas studijas ar užimtas pareigas valstybės tarnyboje. Nors šie duomenys yra tikslūs, jie visiškai neatspindi tikrosios šio žmogaus esmės, jo įtakos Lietuvos kultūriniam laukui ir tų spalvingų gyvenimo detalių, kurios paverčia jį viena įdomiausių asmenybių šių dienų Lietuvoje.

Vaikystė, studijos ir karjeros pradžia

Saulius Pilinkus gimė 1966 m. vasario 28 d. Jis užaugo mylinčioje ir rūpestingoje šeimoje, kurioje buvo saugomas nuo blogio ir lepinamas. Pats save vadina laimės kūdikiu, kuriam visada sekėsi. Nuo vaikystės buvo pravardžiuojamas Seneliu dėl savo polinkio į apmąstymus ir ankstyvo brandumo. Kiekvienoje kiemo gaujoje buvo tokių, kurie nesimuša, daugiau žino, tai jam buvo leidžiama nedalyvauti peštynėse. Nors esu kelis kartus gavęs į skudurus ir nesugebėjęs apsiginti.

Tėvai jį labai mylėjo, sakyčiau, liguistai: buvo popinami, lepinami, saugomi nuo visokio blogio, užaugo gerais žmonėmis. Bet gal kiek tingokais. Jo tėčiui stuktelėjo 91-eri, jis - labai guvus, stiprios sveikatos hidroinžinierius. Mama - biologė, jai 87-eri. Susipažinusi su tėčiu ir pradėjusi auginti vaikus ji nusprendė neberašyti mokslinių darbų, tapo chemijos dėstytoja. Vėliau dirbo tikybos mokytoja. Net keturi jos mokiniai tapo kunigais.

Menotyros studijos ir restauratoriaus darbas

S. Pilinkus mokėsi M. K. Čiurlionio meno mokykloje, bet suprato, kad nėra ryškus kūrėjas. Bičiulis menotyrininkas Ernestas Parulskis yra sakęs: „Tu esi oralistas.“ Jam lengva kalbėti. Grafikas A. Každailis patarė rinktis menotyros studijas. Jis pasirinko menotyros studijas Vilniaus dailės akademijoje (VDA), kur įgijo menotyrininko specialybę. Studijavo vadinamojoje gudručių grupėje. Man patiko ir studijuoti (praktika „Ermitaže“), ir studentauti. Iš penkto kurso už savo griekus turėjo išeiti į kariuomenę.

Po karinės tarnybos grįžo išpirkęs kaltes į penktą kursą, gavo diplomą ir nuėjo ieškoti darbo į tuometinį Paminklų restauravimo „trestą“. Ten dirbo įvairių asmenybių, tarp jų - politikas G. Kirkilas, disidentas V. Bogušis. Vadovai jam pasiūlė pasirinkti, ką norėtų toje įstaigoje veikti, tad jis tapo auksuotoju. Sovietmečiu po menotyros studijų Vilniuje jis dirbo auksuotoju restauratoriumi. Turėjo draugų, kurie jau dirbo tuometiniame Paminklų restauravimo treste. Jie pasiūlė nuvykus į įmonės biurą pasiteirauti dėl darbo. Taip ir padarė. Kadangi menotyrininko vietos negavo, tapo auksuotojų brigados nariu. O šnekant apie auksą, norėjosi jo sutaupyti, o ne pavogti. Sovietų sistemos pabaigoje visi kažką taupydavo. Lakštinį auksą tuo metu privačiai pirkdavo ir Kaliningrade, buvusiame Karaliaučiuje, juvelyrikos parduotuvėse. Įdomu, kad, pavyzdžiui, dvasininkai, kunigai turėjo išsaugoję aukso lakštelių bloknotėlių netgi nuo Rusijos imperijos laikų.

Mikroninio storio aukso lakštelius, kuriuos iš voverės uodegėlės pagaminta vėduoklėle pakėlus prieš langą, galėjai matyti dienos šviesą, dėdavai ant paruošto paviršiaus ir prišlifuodavai. Auksuotojo darbas buvo reikalaujantis didelio kruopštumo, įdomus ir leidžiantis nemažai uždirbti. Ilgainiui tapo įmonės menotyrininku. Turėdavo surinkti medžiagą apie norimus restauruoti objektus ir paruošti darbo užduotis, prižiūrėti darbų procesą. Važinėjo po Lietuvą, Latviją, Sankt Peterburgą. Jo pirma alga su „privačiu uždarbiu“, gauta po oficialaus darbo valandų, buvo apie 300 rublių! Tai buvo tikrai daug. Jo mamos - pedagogės alga, pavyzdžiui, buvo apie 160. Tėvus nustebino ir parodė, kad darbininkiška profesija suteikia netgi skalsesnės duonos, nei inteligento.

Patirtis Sovietinėje armijoje

S. Pilinkus neslepia, kad priklausė sovietų sąjungos komunistų partijai. Jis buvo ir vadinamu spaliuku, ir pionieriumi, ir komsomolcu, nes jam patiko aktyvi veikla, mėgo organizuoti, reguliuoti. Namuose gyveno vieną gyvenimą, o už jų sienos - kitą. Tokia šizofrenija... Kai pradėjo studijas dailės institute, jam pasiūlė tapti komuniūga. Ne kartą girdėjo ir tokią mintį - išsprūsti iš „meškos glėbio“, ko gero, nebepavyks, tai gal yra prasmė būti toje sistemoje ir bandyti reguliuoti to š... srautus būnant viduje. Greičiausiai tai buvo žiauri iliuzija, o gal ir ne... Buvau fakulteto komsomolo sekretoriumi, bet netrukus atsirado įtampų.

Penktame kurse nutiko taip, kad jam pasiūlė arba savo noru tapti sovietų armijos kareiviu, arba pasigydyti psichiatrinėje. Taip „savanoriu“ pateko į sovietinės armijos priešlėktuvinės gynybos dalinius prie Leningrado, dabartinio Sankt Peterburgo. Tai buvo 1984 metų ruduo. Jo pažįstami dalyvavo „Katalikų kronikos“ platinimo ir kitose veiklose. KGB turėjo medžiagą apie juos, žinojo, ką jie galvoja, kur lankosi ir panašiai, bet nieko solidaus negalėjo padaryti. Aš gi leidau sau įdėti į komsomolo komitete buvusį dauginimo aparatą kai ką, nežinodamas, kad jie visi registruoti. Tai buvo pretekstas, kad man tektų iškeliauti toli...

Jis teigia, kad vadinamosios „dedovščinos“ nepatyrė, bet viską matė iš arti. Buvau laimės kūdikis dėl trijų priežasčių. Pirma, turėjau raudoną komunisto bilietą. Antra, amžiumi buvau vyresnis nei kai kurie jauni karininkai - eidavau į susirinkimus su karininkais, dalyvaudavau jų pasitarimuose. Trečiasis faktorius, manau, buvo tas, kad tarnavau priešlėktuvinės gynybos dalinyje, kuriame, eksperimento tvarka, buvo surinkti vieno šaukimo kareiviai. Vadinasi, kartu pradėjom tarnybą ir kartu pabaigėm. Bet, žinoma, esu matęs mušimų, muštynių ir kitų negražių dalykų. Pavyzdžiui, tokį kankinimo būdą vadintą „Leningrado tiltai“ - naktį ilgiau ištarnavę kareiviai kankindavo „žąsis“ - ką tik rekrūtuotus kareivėlius. Manęs vengė, manė, kad kaip komuniūga, galiu turėti teisę pranešti karininkams apie tuos kankinimus ir kitas nesąmones. Tai mane irgi saugojo.

Kultūrinės ir meninės iniciatyvos

Paskui keitėsi laikai, jis panorėjo atidaryti galeriją. Su studijų draugais ir N. Rutkiene įkūrė galeriją „Vartai“. Vėliau su bičiuliu bendramoksliu Valentinu Gyliu atidarė „Lango“ galeriją, su kitais bičiuliais šalia - muzikinį klubą. Buvo jauni ir pasiutę, darė tai, ką norėjo. „Langas“ tapo garsiausia galerija, į kurią rinkosi įvairūs žmonės: nuo dvasininkų iki gangsterių. Tačiau komercinė veikla S. Pilinkui nebuvo prie širdies. Man patikdavo rengti parodas, kiti procesai, bet būdavo savaip gėda pardavinėti meno kūrinius. Šeštadieniais, kai galerijoje dirbdavau vienas, daug kūrinių esu padovanojęs.

Jis pamena reikšmingos parodos atidarymą 1992 metų liepą, kuris vyko „Arkos“ galerijoje, ne „Lange“. Jo metu, kaip visada buvo sakomos ilgos oficialios kalbos, o Danijos buvusi karalienė Margareta II tiesiog pasakė trumpai: „Oficiali dalis baigta. Pradėkime bendrauti.“ Ir... užsirūkė. Tai visiems padarė milžinišką įspūdį. Ji buvo be galo betarpiška, sava. Na, o dalis lietuvių, kurie dalyvavo renginyje, žinoma, ir apkalbėjo ją: „kokia aukšta“, „kokia iškirptė“, „kokia šlakuota oda“, „o dantys gelsvi“...

Užupio Respublikos kūrimas

S. Pilinkus yra vienas iš Užupio respublikos kūrėjų. Prieš ketvirtį amžiaus susipažinęs su režisieriumi, dainų autoriumi Romu Lileikiu įsitraukė į užupiečių veiklą, statė Angelą, įkūrė Užupio respubliką. Jis teigia, kad ta vieta per tiek metų labai pasikeitė: susitvarkė, atsirado daug naujos architektūros, naujų veidų. „Manau, kad išliko legenda. Dar liko kažkokių objektų, ženklų. Bet Užupį visi įsivaizduoja savaip, kaip ir Šventą raštą interpretuoja... Taip, pasikeitė ir gamtinis, ir urbanistinis peizažas. Ar dvasia išliko? Kai kurių galvose - taip, kai kurių - ne...“

Darbas valstybės tarnyboje ir meilė Vilniui

Gavau pasiūlymą dirbti Kultūros ministerijoje ministro patarėju, vėliau - valstybės programų koordinatoriumi. Signatarų namai, prakalba iš balkono, Liepos 6-osios šventės, gyvosios istorijos programos, Kultūros rėmimo fondas, M. K. Čiurlionio instituto gimimas (buvau jo direktoriumi) - mūsų komandos veiklos vaisiai. Būtent darbas valstybės institucijose leido jam pamatyti paveldo apsaugos sistemos spragas iš vidaus. Tai suformavo jo dažnai kritišką, bet konstruktyvų požiūrį į tai, kaip valstybė saugo (arba nesaugo) savo istoriją. Jis niekada nevengė aštrių pasisakymų apie biurokratiją, trukdančią išsaugoti unikalius architektūros objektus.

Vėliau tapo Vilniaus Rotušės ceremonmeisteriu ir valdytojo pavaduotoju. Buvau tarsi Rotušės veidas, dėl neįprasto pareigų pavadinimo mane vadino koncertmeisteriu, oberkelneriu, kamerdineriu (juokiasi). Jis niekada nebuvo oficialus gidas. Nėra ir istorikas. Jo profesija - dailėtyrininkas, o vilniečiai jį pažįsta kaip Rotušės ceremonmeisterį. Vikipedija dažniausiai nutyli faktą, kad būtent asmeninės patirtys, gyvenimo būdas, meilė senienoms ir buvimas „Vilniaus vaiku” suformavo unikalų S. Pilinkaus stilių. Jis yra tikras vilnietis, kurio asmeninė istorija persipynusi su miesto gatvėmis, kavinėmis ir, žinoma, antikvariatais.

Vilniaus paslaptys ir neatrastos vietos

Kai S. Pilinkaus paklausė, ar galėtų pasiūlyti kokių nors nenuvalkiotų vietų sostinėje, kurias būtų įdomu aplankyti, ilgai negalvodamas jis prapliupo: „ar žinai, kur yra aukščiausia vieta sostinėje, nuo kurios galima matyti oro uostą ir Baltarusiją? Ar kada nors esi buvusi prie šaltinių Žvėryne? O netoli esantį miesto riboženklį, vadinamą Žvėryno akmeniu, ar teko kada nors matyti? Kur Vilniuje yra vienintelė bažnyčia paauksuotu kupolu?“ Pasakoti apie miestą jam - toli gražu ne naujiena. O ir kaulus pramankštinti visada į sveikatą. Miesto istorija tarsi įaugusi vyrui į kraują. Vaikystėje pažintį su Vilniumi jis pradėjo su tėvais, mėgusiais keliones po miestą, o susidomėti giliau paskatino istorijos mokytojas. Pats Laimio kalnas gal ir neypatingas. Tačiau svarbiausia - nuo jo atsiveriantis vaizdas. „Mėgstu čia atsivesti svečius, ypač vakarais. Norintiems apžiūrėti Vilniaus senamiestį yra ir geresnių panoramų, tačiau naktį vaizdas čia neįtikimas, matyti lėktuvų kilimo takai.“

Iš Vilniaus centro pavažiavus už miesto ribų ir įsukus į Nemėžį, tikslas - senosios totorių kapinės ir šalia jų esanti mečetė, pastatyta 1909-aisiais. Rotušės ceremonmeisteris prisipažįsta, kad Nemėžyje jam įdomu ne tik kapinaitės ar architektūra - net žmonės, jų bruožai čia visai kitokie. Vilniuje kapinių tiek daug, kad mažai kas visas žino. Stačiatikių kapinės Dzūkų gatvėje ir sentikių kapinės Naujininkų gatvėje. Žirnių gatvėje - karaimų ir totorių kapinės su karaimų bendruomenės dvasinio vadovo Hadži Serajos Chan Šapšalo kapu. Naujininkuose, Lenkų gatvėje, įsikūrusi ir stačiatikių Šv. Aleksandro Nevskio cerkvė. Taip pat, užsukus į Vilniaus Šv. Eufrosinijos Polockietės cerkvę Liepkalnio gatvėje, vaizdas užgniaužia kvapą. Įspūdinga bažnyčios puošyba, išpuoselėtos freskos ant sienų ir lubų, net nesitiki, kad tai čia pat, Lietuvoje.

Viename seniausių sostinės rajonų, Žvėryne, tikrai yra ką pamatyti. „Ar žinote Žvėryno šaltinius? Ne? Taigi jų net keturiolika!“ - nusistebėjo S. Pilinkus. Žvėrynas - jo gyvenamasis rajonas, kurį pažįsta kaip penkis pirštus ir, regis, apie kiekvieną pastatą, augalą ar žmogų turi ką papasakoti. Neries pakrantės paslaptys tuo nesibaigia. Ant didžiulio akmens ant upės kranto netoli Italijos ambasados, nors ir nuversto, matyti aiškūs Gediminaičių stulpai. Spėjama, kad šis akmuo buvo vienas miesto riboženklių ir jo amžius siekia XIV a.

„Vilnius - niekada neišsenkanti tema, įsitikinęs jis. O norint apie miestą daug žinoti, tereikia vieno dalyko - jį mylėti. Tuomet ir atsiminti viską paprasta. Beje, visų savo mylimų vietų jis prisipažino nerodęs ir neketinantis to daryti. Juk brangiausia tai, kas asmeniška.“

„Daiktų istorijos“ ir kolekcionavimas

Jo veikla televizijoje, ypač laidoje „Daiktų istorijos“, atlieka milžinišką edukacinę funkciją, kurios negalima išmatuoti vien reitingais. S. Pilinkus: „Gyvenu taip, kaip noriu“. Jis moko žmones ne išmesti, o saugoti, ne pirkti nauja, o restauruoti sena. Tai ekologinis ir kultūrinis tvarumas, apie kurį sausos enciklopedijos nerašo. S. Pilinkus geba paimti paprastą XIX a. pabaigos šaukštą ir per jį papasakoti visą to meto Lietuvos politinę, ekonominę ir socialinę situaciją. Daugelis žiūrovų mato tik galutinį rezultatą - sklandų pasakojimą eteryje. Tačiau mažai kas žino, koks kruopštus ir kartu chaotiškas darbas slypi už kiekvienos laidos.

S. Pilinkus turi fenomenalią atmintį: kolegos pasakoja, kad Saulius dažnai nenaudoja iš anksto paruoštų scenarijų. Detektyvo gyslelė: rengdamas pasakojimus, jis atlieka tyrimus, prilygstančius detektyviniam darbui. Gebėjimas prakalbinti: S. Pilinkus turi unikalų psichologinį priėjimą prie pašnekovų. Vikipedija taip pat dažnai praleidžia faktą, kad S. Pilinkus yra ne tik laidų vedėjas, bet ir scenarijų autorius bei idėjinis daugelio kultūrinių projektų variklis. S. Pilinkus aktyviai dalyvavo diskusijose ir procesuose, susijusiuose su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldo, įskaitant Valdovų rūmus, tyrimais ir populiarinimu. Vikipedija gali paminėti, kad jis baigė Vilniaus dailės akademiją, tačiau ji nepaaiškina, kaip jis pakeitė plačiosios visuomenės požiūrį į senus daiktus.

Laidos „Daiktų istorijos“ nebūtų, jeigu nebūtų Editos. Ji privertė mane. Buvau laisvuoju redaktoriumi jos įdomioje laidoje „Lietuvos kolumbai“. Dirbdamas pamačiau, kad Edita yra nuostabus žmogus. Ji patarė: „Daryk savo laidą, esi geras pasakotojas.“ Edita man daug padeda: ji ir prodiuserė, ir redaktorė, ir vairuotoja, kartais ir operatorė. Ką tik grįžome iš Balio. Ten Edita filmavo žvejus, kitus mums tiksiančius epizodus. Yra daugybė įdomių dalykų, kuriuos verta pasidėti į savo krepšį. Kodėl daiktai? Štai servetėlė. Paėmęs ją gali kalbėti apie celiuliozės pramonę, miškų ūkį, balinamąsias chemines medžiagas, išradimus, popieriaus vandens ženklus, reljefų gamybą... Bet koks daiktas diktuoja dešimtis temų. Šią laidą gerai kurti, kai esi pagyvenęs jaunuolis. Jau šį bei tą žinau, esu menotyrininkas...

Kolekcionavimas - istorijos gelbėjimas

Pats S. Pilinkus ne kartą yra juokavęs, kad kolekcionavimas yra liga, kuriai nėra vaistų. Tačiau tai nėra paprastas daiktų kaupimas. Tai yra istorijos gelbėjimas. Skirtingai nei daugelis kolekcionierių, kurie slepia savo turtus, S. Pilinkus jais dalijasi - per pasakojimus, parodas ar televizijos laidas. Jis akcentuoja, kad daiktas be istorijos yra tik materija. Vikipedija neaprašo to jaudulio, kurį menotyrininkas patiria sendaikčių turguje radęs retą eksponatą, ar to nusivylimo, kai mato suniokotą istorinį pastatą.

Esu daiktų rinkėjas. Kaupiku mane vadina Edita. Nuostabu, kad yra laida „Daiktų istorijos“. Nes įdomesnė - pasakomoji, o ne materialioji dalis. Studijavau menotyrą, mačiau nuostabių dailės, istorinių artefaktų rinkinių. Tapo aišku: dabar asmeninis kolekcionavimas - beprasmis užsiėmimas. Todėl aš į tai žiūriu rimtai! Žinote trolio Mumio istoriją? Jis rinko savo pasaulio pašto ženklus. Surinko visus. Ir gyvenimas tapo beprasmis. Tada juos sunaikino ir pradėjo rinkti gėles. Rinkimo procesas yra nuostabus, bet jei jis baigtinis? Kas toliau?

Jis rinko net saldainių popierėlius. Jauniausiam popierėliui - 120 metų. „Taip, bet dabar turiu ir jaunesnių. Jau raudonojo laiko dalykai tampa įdomūs. Buvau pirmasis saldainių popierėlių viešas rinkikas. Dabar atsirado daugiau rinkėjų, pakilo kainos. Neseniai viename iš Vilniaus aukcionų pardavinėjo Rusijos imperijos laikų saldainių popierėlius, kainos rimtos. Popierėlius turiu.“

Diplomatinė misija Izraelyje

O paskui įvyko stebuklas - 2013 metų pabaigoje sulaukiau pasiūlymo padirbėti diplomatinį darbą Izraelyje. Prieš pusmetį iš Izraelio grįžęs buvęs Vilniaus rotušės ceremonmeisteris ir kultūros atašė Saulius Pilinkus jau spėjo Lietuvoje apšilti kojas. Dvejus metus svečioje šalyje praleidęs vyras gimtinę išvydo naujomis akimis. „Anksčiau maniau, kad čia galėtų būti gerai. Dabar matau, kad yra gerai“, - džiaugėsi menotyrininkas, vienas „Užupio respublikos“ įkūrėjų ir uolus Vilniaus mylėtojas.

Dveji metai Izraelyje nėra daug, tačiau gyvendamas visiškai atitrūko nuo čionykščių reikalų. Klimatas ir politinė situacija ten išties skiriasi. Bet nėra taip baisu, kaip kai kam atrodo: prie apsiginklavusių žmonių ir sprogimų pripranti per dvi dienas. O izraeliečiai ir lietuviai iš dalies panašūs. Visi gyvename šia diena. Tik mes tai darome iš kvailumo, o izraeliečiai dabartį vertina iš tikrųjų. Mums atrodo, kad rytojus tikrai auš, o ten dėl to niekas nėra tikras. Izraelyje žmonės jaučiasi kaip kariuomenėje - juos lydi nuolatinė įtampa ir nerimas dėl rytojaus. Dėl to jie veikia, kuria, stato, augina - taip bando nuraminti įtampą. Tačiau iš tikro tereikia vieno smūgio, kad ilgamečiai darbai ar sukurti stebuklai išnyktų. Bet apie tai stengiamasi negalvoti.

Įžvalgos grįžus į Lietuvą

Grįžus keli dalykai, kuriuos žinojo ir anksčiau, bet kurių nenorėjo pripažinti, tapo visiškai aiškūs. Pirma - kad esame maži. Antra - sužinojau, kad esame lygiaverčiai, o kai kuriose srityse net lyderiai. Mūsiškiai pasaulyje tikrai gali konkuruoti su kitais ir susikurti puikų gyvenimą. Be to, Lietuva man pasirodė linksmesnė, žmonių nuotaika geresnė. Ir kokia mūsų šalis žalia! Reikia džiaugtis, kad turime galimybę gerti vandenį iš čiaupo, laisvai eiti grybauti, uogauti, žvejoti. Mums tai savaime suprantami dalykai, bet taip yra ne visur. Palyginti su Artimaisiais Rytais, esame labai švari šalis. Tačiau gal ir pas mus būtų daugiau šiukšlių, jei mūsų būtų daugiau ir būtume galingi vartotojai. Izraelyje žmonės, galima sakyti, rengia iškylas tarp šiukšlių.

Izraelyje jam buvo didelis atradimas, kad judėjai nėra tauta. Tai konfesija - religinė grupė, turinti specialių tautinių bruožų. Jis tyrinėjo Izraelio ir Lietuvos kultūrinius ryšius, pasakojo apie tai, kad Izraelio vėliava yra sukurta Darbėnuose. Atradimas, kad name, kuris identifikuojamas kaip Dovydo Volfsono, su bičiuliu Eugenijumi Bunka palėpėje rado krosnies likučių ir koklių, kurių ornamentai yra kitokie nei lietuviški. Vienas iš tokių koklių dabar yra Knesete. Prieš keliolika metų Seimo pirmininkas nuvežė dovanų Kneseto vadovui vieną iš koklių, paimtų iš D. Volfsono namų, to paties, kuris pasiūlė Izraelio vėliavos vaizdą ir piniginį vienetą vadinti šekeliu.

Asmeninis gyvenimas ir šeima

Viena labiausiai aptariamų, tačiau enciklopedijose mažai detalizuojamų temų - asmeninis S. Pilinkaus gyvenimas ir jo santykiai. Ilgą laiką visuomenės dėmesį kaustė jo ryšys su žinoma žurnaliste Edita Mildažyte. Žiniasklaida dažnai mirgėjo antraštėmis apie jų keliones, bendrus projektus ar asmenines šventes. Tačiau už blizgių viršelių slėpėsi dviejų labai stiprių, intelektualių ir dominuojančių asmenybių ryšys.

Santykiai ir vaikų auklėjimas

Esu išsiskyręs, bet santykiai su vaikais - idealūs. Su vaikų mama - santūrūs ir minimalūs. Skyrybos - ne mano iniciatyva. Visi vyrukai linkę pasakoti, kad skiriasi tik moterys, o dalis moterų tai pripažįsta. Nes jos racionalesnės už mus. Kai nebeįmanoma su žmogumi būti, moterys skiriasi. Manau, vaikai nusprendė parodyti savo principus: jeigu jūs taip, tai ir mes taip. Vidurinysis sūnus mokėsi Vokietijoje, vyresnėlis studijavo, o buvusi žmona gyveno erdviuose buvusiuose mūsų namuose. Trys mano vaikai - labiausiai pavykę mano gyvenimo projektai. Man pasisekė, kad jie yra mano draugai.

Kai tarėmės dėl susitikimo, sakėte, kad savaitgalis - anūkų diena. Jau esate tikras senelis? Ir anūkus ne pats pagimdžiau. Jie ne mano genetiniai, tai Editos (Editos Mildažytės - aut. past.) anūkai, bet taip pat ir mano. Jų yra keturi, aktyviai bendraujama su trimis - sąmoningais ir protingais. Vaikštome po Užupį, einame į „Lėlės“ teatrą, važiuojame į zoologijos sodą, skaitome knygas, piešiame. Visada turime parengę veiklos planą. Močiutė yra skanumynų gamintoja, Edita žiauriai skaniai gamina. Todėl aš ir išstorėjau. Ji yra pratusi didelei šeimai ruošti maistą. Ir kai ta šeima sumažėjo iki manęs, tai viskas teko man. Kai atvyksta anūkai, jai yra didelis džiaugsmas mažuosius skanumynais palepinti.

Gyvenimas su Edita Mildažyte

Kai grįžau į Lietuvą, namų nebeturėjau. Aš visur marmaliavausi ir sulaukiau Editos pasiūlymo dirbti jos laidoje. Mažose grupėse, kai jau esi be įsipareigojimų, kai susiduri su stebuklingu žmogumi, įvyksta ir kitokių nuostabių dalykų. Edita jau buvo našlė. O Dieve! Tikrai taip. Tai dar kartą įrodo, kad esu laimės kūdikis. Buvome pažįstami nuo paauglystės. Vėliau buvo bendras viešasis informacijos, draugų laukas, vienas kitą tik žinojome iš matymo. Be to, buvo ir panašių veiklos sričių, ta pati geografinė vieta - Vilnius, Lietuva. Mes su Edita pajuokiame, kad jei būtume susitikę praeity, nemanau, kad jai būčiau padaręs įspūdį, o aš nebūčiau drįsęs jai rodyti bent menkiausią dėmesį. Ji man buvo per ryški, per išskirtinė, per pavojinga (šypsosi). Man būtų buvę daug problemų su ja...

Kai kuriais klausimais nebesame žiauriai kritiški. Be to, išmokome kalbėtis ir nebūtinai žodžiais. Esu tikras laimės kūdikis, man ir vėl LABAI pasisekė. Man paliko didžiulį įspūdį, kaip ji mylėjo ir myli a.a. savo Gintą. Pagalvoju sau, kad ir aš galiu būti taip mylimas... Konkurencija yra tada, kai nori būti savininku ir turėti tik sau savo mylimą žmogų, branda leidžia suvokti, kad tu nieko negali turėti.

Ir gyvenate su Edita po vienu stogu, ir dirbate kartu. Ar vyksta aršios diskusijos kuriant laidas? Daugelis dalykų mums su Edita yra skirtingi - patirtis, praeitis, žinios, žinojimai, todėl natūralu, kad dėl to neretai vyksta emocionalūs debatai, kurie iš šono gali atrodyti įtempti. Bet mes abu žinome, kad toks yra procesas. Iš tiesų, esame dideli draugai su žmona, o tai ir yra svarbiausia. Ar išmokote nusileisti? Man atrodo, kad mokytis nelabai reikėjo, bet gal klystu. Nėra ko slėpti, esu egocentriškas.

Kaip susitvarkėte su skandalu, kuomet Edita buvo sulaikyta išgėrusi prie vairo? Visi darom klaidų. Kitąsyk labai didelių... Ačiū Dievui, į kai kurias klaidas sureaguojame kaip į YPATINGĄ ĮSPĖJIMĄ... Jei Edita nebūtų pirmo ryškumo žvaigždė, niekada nebūtų susilaukusi tokio padidinto visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio. Supratau, kokia išskirtinė, stipri yra Edita. Tai tvirtos valios moteris, kuri geba ir atsiprašyti, ir nekartoti klaidų. Ir, jei padarei didžiulę klaidą, tai privalai bet kokia kaina ją išpirkti. Mano manymu, Edita tą ir padarė.

Sveikata ir požiūris į gyvenimą

Jūs turėjote du infarktus. Kaip pasikeitė gyvenimas po jų? Buvo laikai, kai specialistai ir nespecialistai sakydavo: trečias - paskutinis. Bet dabar ir specialistai sako, kad taip nebebūna, medicininė pagalba dar tobulesnė. Neberūkau, nebevartoju „šio bei to“, bandau (juokiasi) daugiau judėti. Bet - mano puikioji žmona yra maisto gaminimo meistrė, todėl labai sunku atsispirti jos patiekalams. Edita mane išlepino: ji labai dėmesinga, jos dėka daugiau pasitikrinu sveikatą. Jaučiuosi tarsi turėdamas net ir personalinę gydytoją (šypsosi).

Ponas Saulius teigia, kad jaučia „kaifą“, ir nebebijo mirti. Juk jei žinotum, kad gyventi liko savaitė, mėnuo ar metai, kaip gyventum, ką darytum? Manęs jau nebeerzina ir nebegąsdina daugybė dalykų. Kai suvoki, kad ne taip daug visko reikia, gyventi tampa gerokai paprasčiau ir geriau. Trykštate pozityvumu. Ar tai jums ir yra didžiausia vertybė? Kalbėdamas apie vertybes, būsiu labai banalus ir į klausimą atsakysiu kaip kokia merga - svarbiausia yra meilė. Meilė vaikams, Tėvynei, moteriai. Tai - pozityvi emocija. Juk tik mylint norisi ką nors daryti, kurti.

Žvelgiant į Sauliaus Pilinkaus veiklą šiandien, akivaizdu, kad jo vaidmuo visuomenėje tik didėja. Skaitmeniniame amžiuje, kai informacija tampa vis labiau fragmentuota ir paviršutiniška, gilūs, kontekstiniai pasakojimai įgauna naują vertę. Jo gebėjimas pritraukti jaunosios kartos dėmesį rodo, kad istorija nėra nuobodi, jei ji pasakojama su aistra. Tikėtina, kad ateityje matysime dar daugiau projektų, kuriuose S. Pilinkus išeis už televizijos ekrano ribų - tai gali būti knygos, interaktyvios parodos ar viešos paskaitos.

tags: #saulius #pilinkus #gime

• hiperaktyvumas ikimokykliniame amžiuje: patarimai tėvams ir pedagogams
• skaitykite daugiau apie kunigo Vasario gyvenimo kelią
• Gilinkitės į Høego romano „Dramblių prižiūrėtojų vaikai“ analizes
• viskas apie „Vaikų Euroviziją“
• Ar studentai gauna vaiko pinigus?