Rimtautas Rimšas: jūrininko, rašytojo ir buriavimo entuziasto kelias

Klaipėdiškis buriuotojas, jachtos kapitonas ir verslininkas Rimtautas Rimšas, kovo septintąją atšventęs 50-ąjį gimtadienį, patvirtina, kad gyvenimą pakreipti nauja vaga ne vėlu ir pusės amžiaus sulaukus. R. Rimšas gimė Kaune ir, apie save pasakodamas, minėjo, kad vaikystėje gydytojai jam diagnozavo keistą ligą, pasireiškiančią dažnai pasikartojančiu noru be jokio tikslo žiūrėti į tolį. Lietus jam visąlaik būdavo šventė - jo gatvėje atsirasdavo didžiulė rudo vandens bala, kurioje galėdavo braidyti basomis ir laidyti paskubomis išdrožtus laivelius laikraštinėmis burėmis. Nuo vienuolikos metų, galbūt prisiklausęs Tėvo kalbų, Rimtautas užsimanė būti jūrininku.

Ryšys su jūra ir buriavimas

Rimtautas pasakoja savo gyvenimą susiejęs su jūra tada, kai būdamas 11 metų su draugu nusprendė tapti jūrininkais. Svajonės įgyvendinimas pirmiausia prasidėjo nuo knygų: buvo perskaitytos visos, kurios turėjo bent menkiausią sąsają su jūra. Vėliau, kai nueidavo į biblioteką, jos darbuotoja apgailestaudavo jau nebeturinti ką jam pasiūlyti. Buriauti - pažinti vėjus ir bures - R. Rimšas pradėjo mokytis nuo 15 metų. Nors tai buvo vėliau, nei norėjo, jis mokosi iki šiol. Su jachtomis savo gyvenimo pašnekovas nesiejo - tik su jūra. Tačiau grįžęs iš tarnybos sovietinėje armijoje, darbo gamyklose ieškojo pagal vieną kriterijų - kad būtų galima buriuoti. Kai išgirdo, jog įmonėje yra trys jachtos, iš karto apsisprendė dirbti. Vėliau jachta tapo jo laiveliu, jo mažais namais ir pagrindiniu verslo įrankiu.

Daugiau nei pusę gyvenimo prie vandens ir jachtose praleidęs Rimtautas Rimšas prisipažįsta, kad tikrai nerašytų, jei neplaukiotų. Jo kelionių jūra patirtis didžiulė: nuplauktų jūromis mylių skaičius einant kapitono pareigas - daugiau kaip 81 000, iš jų daugiau kaip 12 000 - plaukiant be įgulos. Ilgiausiai kapitonas jūroje prabūna vieną ar du mėnesius, bet yra buvę ir taip, kad išplaukdavo pavasarį, o grįždavo rudenį.

R. Rimšas prisipažįsta patyręs geriausia, ką yra išgyvenęs, išplaukęs į jūrą vienas. Dėl to šis buriuotojas ir laikomas šiek tiek keistuoliu, kuriam patinka būti pačiam sau įgula, pačiam sau kapitonu. Svarbiausia - nepamiršti pagrindinės taisyklės: laive turi būti nuolat budima. „Jūrininko gyvenimas tuo ir skiriasi nuo valstiečio, kad jis niekada negali užsimiršti, kur esąs, kad jis, kad ir kaip būtų pavargęs, negali atidėti darbo rytdienai. Jūroje gyvenimas vyksta čia ir dabar, užmiršus tai rytojus gali neišaušti“, - pasakoja knygos „Klajonių po jūrą ir save“ autorius.

Jūroje laikas sustoja. Jūroje viskas išsigrynina. „Tu ten negirdi radijo, nematai televizoriaus. Mintys lieka laisvos, galvos neteršia jokie pikti bambėjimai apie politiką“, - samprotauja kapitonas. Į klausimą, ką pačiam buriuotojui reiškia jūra, R. Rimšas atsako daug negalvojęs. Jūroje jis tvirtina jaučiantis begalinį erdvės pojūtį, nes ji ir yra erdvė. Bet jūra ne motulė, sesulė ar mylimoji, kaip kai kas ją vadina. Jūra - viskam abejinga stichija ir jos mylėti nereikėtų. Geriau tik mėgti. Ir kreiptis į ją visada derėtų pagarbiai - jūs.

Rašytojo kelias ir kūryba

Parašyti knygą, bent jau vieną, buvo Rimtauto Rimšo vaikystės noras. Prieš dvejus metus pirmąją knygą „Klajonės po jūrą ir save“ išleidęs jūrininkas panevėžiečiams pristatė ne tik savo grožinį literatūros kūrinį, bet ir pirmąją fotografijų parodą marinistine tematika. Rimtautas Rimšas prisistato kaip buriuotojas, jūroje tapęs rašytoju. Nors buriuotojas taip rimtai ir neatsako, kodėl nusprendė kurti, tvirtina tiesiog sėdęs ir ėmęs rašyti.

Pristatydamas knygą „Klajonės po jūrą ir save“, autorius sakė: „Joje rašoma apie keliones, tačiau tai nėra kelionių knyga. Joje kalbama apie plaukiojimą jachta, tačiau ji negali pretenduoti net į buriavimo pradžiamokslį. Kontrabandininko vadovėlis? Jis niekam tikęs. Tai iš tikro - klajonių knyga. Joje visiškai nėra nuoseklumo - nei laiko, nei erdvės, nei minčių. Be šių išvardytų trūkumų, ji turi dar vieną - joje nėra nieko išgalvoto.“ Savamokslio rašytojo R. Rimšo knyga - paprastas paprasto „bachūro“, kaip jis save vadina, pasakojimas apie mažo laivelio kasdienybę, jūrą ir moteris.

Dėl to, jog kai kas jį, neseniai išleidusį pirmąją knygą, yra pavadinęs šių laikų Žemaite, R. Rimšas patikslina: tokią pravardę veikiausiai sako gavęs todėl, kad taip pat, kaip Žemaitė, jis kilęs iš liaudies ir yra be didelių mokslų. Kai gimė „Klajonės po jūrą ir save“, teigia supratęs, kad iš tikrųjų visai nemoka rašyti. Tuomet apsisprendė stoti į Klaipėdos universitetą studijuoti lietuvių filologijos. Naujasis rašytojas pasidžiaugia, kad Kultūros ministerija sutiko finansuoti antrą jo knygą, kuri skirta vaikams. Netrukus ji, pavadinta „Ne Karibų kruizas“, turėjo pasirodyti.

Autorius mano, kad pirmiau išleidęs knygą suaugusiesiems, padarė savotišką skriaudą vaikams, nes juos knygos labiau auklėja. Kaip tik todėl klaidą pasistengė ištaisyti. Tam, kad parodytų skaitytojui, jog šių dienų vaikai dažnai būna lyg ir mylimi, bet tarsi niekam nereikalingi. Nereikalingi netgi tėvams, pavargusiems nuo įtempto darbo ir didelio skubėjimo visur. Pats R. Rimšas turi du sūnus. Vienas, kaip ir tėtis, pamėgo buriavimą ir dabar Prancūzijoje moko buriuoti kitus.

Apie ketvirtąją knygą „Nulinis plūdrumas“ autorius pasakoja: „Kaip pažiūrėsi. Vienam − kaip toks neturintis ką veikti pilietis pusę metų kiūkso savo jachtoje ir niekur neplaukia. Kitam − kokia, tarkim, nauda iš naudos, kokia yra mūsų skubančio gyvenimo kaina. Galbūt tas tekstas - tai tik lyg uždavinio sąlyga.“ Ši knyga pristatyta Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje. „Nulinis plūdrumas“ - tai romanas apie nuo visko pavargusį žmogų, pasirinkusį vienatvę ir atsiskyrimą, prisirišusį savo laivą yrančioje krantinėje negyvenamoje saloje Švedijos salyne. R. Rimšas neseniai pristatė ir savo penktąją knygą - pirmąjį jo detektyvą. Pasak skaitytojų, detektyvas yra suktas, susuktas ir sunarpliotas, kad pradžioje skaitant turi pagalvoti apie keistus veiksmus, pavyzdžiui, „o kam jis su tuo pliušiniu briedžiu ant galvos sėdi kelias valandas stovėjimo aikštelėje?“. Detektyvas tikrai gerai skaitėsi, tačiau atomazgos jame visai netipškai, bet išties tai kaip ir nėra. Vis dėlto, manoma, kad pabaiga yra, tiesiog supranti, kad kai ji visiškai beviltiška, tai taip ir turi baigtis. Autorius, įtariama, su skaitytojais pasiginčytų - maždaug, neparašė pabaigos, tai čia kaip ir viltį palieka.

Jachtingas, buriavimo mokykla ir fotografija

Jachtininkas ir rašytojas įkūrė ir buriavimo mokyklą, kur, jo teigimu, dalijasi tuo, ką truputėlį moka. „Buriavimas tapo viena bent jau laikino atsiribojimo nuo kranto gyvenimo formų. Kas bėga nuo uošvienių ar žmonų, kas − bando pasivyti savo vaikystės svajones“, - sako R. Rimšas. Nors pats autorius sako, kad „mokykla“ per garsiai skamba ir tai greičiau yra seminaras, buriavimas susilaukia susidomėjimo. Vos Gintarė laimėjo olimpinį sidabrą, tėčiai suskubo vesti savo atžalas į vaikų buriavimo sporto mokyklas. „Ambersail“ apiplaukė šaratą − patys tėčiai beldžiasi. Kiekvienas jūroje gali rasti tai, ko ieško: ieško iššūkių − prašom, ieško ramybės − taip pat prašom. Buriavimas tapo viena bent jau laikino atsiribojimo nuo kranto gyvenimo formų.

Rimtautas sako fotografuoti pradėjęs seniai. Tiesiog įamžina nuotraukose tai, ką mato. Parodoje jis pristato Lietuvą - jūrinę valstybę. Nuotraukose sujungta į visumą žemė, jūra, sportas ir menas. R. Rimšas paaiškina knygą parašęs ir parodą atvežęs į Panevėžį norėdamas parodyti žmonėms, kad egzistuoja kitoks pasaulis. „Jūra“ į Panevėžio rajono savivaldybės viešąją biblioteką atvežęs autorius juokavo: lygumų krašte gyvenantiems panevėžiečiams nereikėtų dejuoti, kad šio grožio nemato. „Jūs turite Nevėžį, jis įteka į Nemuną, šis - į Baltiją. Vadinasi, ir jūs turite jūrą“, - ramino į savo knygos ir parodos pristatymą susirinkusiuosius svečias.

Jo tikslas - kad jūra nesibaigia ties paplūdimiu ir padūsavimais ant Palangos tilto. Yra jūra, kurioje galima rasti ką tik nori: kas plaukia į ją vienas, suranda vienatvę, kas ieško adrenalino, patiria jį. Kitaip tariant, knyga į skaitytoją prabilęs autorius linki visiems, kad jūra taptų artimesnė. O parodą įvardija kaip kvietimą geriau pažinti jūrą.

Apie buriavimo literatūrą ir terminologiją

Rimtautas Rimšas, kritiškai vertindamas buriavimo literatūrą ir jos vertimus, dalijasi savo įžvalgomis apie knygą „Eime buriuoti!“ autorės Claudios Myatt. „Kai šią knygelę prieš metus pamačiau Ramsgeito šipšandlerio lentynoje, pirma į galvą atėjusi mintis buvo tokia: jei kas imsis išleisti šią knygą Lietuvoje, kad tik nesumanytų ko nors tobulinti ar keisti.“ Originalo leidėjas RYA - Royal Yachting Association - yra tarsi savotiškas kokybės ženklas, garantuojantis autoriui populiarumą ir finansinę sėkmę, o skaitytojui - aukštos, neabejotinos kokybės produktą. Buriavimo pradžiamokslyje randame įprastą RYA metodiką: teksto ir iliustracijų plotas pirmojo nenaudai, teorinės medžiagos kiekis sumažintas iki minimumo, o ir tas pats išdėstytas paprasta ir aiškia forma, suprantama net suaugusiesiems. Knygoje pateikiama tiek, kiek tikrai pakaks plaukioti ežere ar jūros pakrantėje. Net mūsiškėje Baltijoje - kiek per daug, mat aiškinama apie potvynius ir atoslūgius, kurių - tai net Palangos liepto dūsautojai žino - pas mus nėra. „Knyga net galbūt pakeis Lietuvoje nusistovėjusį stereotipą, kad, norint buriuoti, reikia turėti kreiserinę jachtą.“

Kalbant apie terminologiją, R. Rimšas teigia: „Apie jachtingo sąvoką atskira kalba: nors pats save galėčiau įvardyti kaip (beveik) lituanistą, tačiau be šio seniai visame pasaulyje vartojamo žodžio išsiversti, matyt, nepavyks.“ Jau prieš šimtą metų įsileidome į lietuvių kalbą žodžius jachta, jachtininkas. Ilgą laiką net nenorėjome suprasti, kad jachta gali būti ne vien burinis laivas, tad anglišką yachting vertėme žodžiu buriavimas. O juk ši sąvoka apima tiek plaukiojimą įvairiausiais buriniais, pradedant burlentėmis ir baigiant didžiulėmis škunomis, tiek motoriniais laivais - nuo guminių valčių iki superjachtų, nuo pasiplaukiojimų upelėse iki lenktynių aplink pasaulį. Maža to - jachtingo sąvoka apima dar ir laivų modeliavimą. Tad ir knygos leidėją Royal Yachting Association siūlytų versti tik Karališkoji jachtingo asociacija. „Kas tai - noras būti „bendraautoriu“ ar paprasčiausias vidurinės mokyklos anglų kalbos kurso nemokėjimas?“ - klausia autorius apie netikslius vertimus. Kartais verčiama perdėm tiesiogiai, nesilaikant lietuviškosios jūrinės terminijos tradicijos. Kliūva ir tokie netikslūs terminai kaip inkarinės bujos, šekelis, būdvardiškai pavartoti burių kampų pavadinimai. „Gal ir per daug kabinėjuos prie šios išties puikios knygos vertimo, tačiau argi neturime būti pirmiausia ypač griežti ir dėmesingi patys sau? Juk rašome vaikams, rašome žmonėms, norėdami pakviesti juos į pasaulį, apie kurį jie galbūt nė nenutuokė arba laikė jį kažkokių išrinktųjų privilegija.“ Tiki, kad ši knygelė daugeliui taps tikrai ne vienintele knyga apie vandens, burių ir vėjo pasaulį. Tačiau ji bus pirmoji. Elementorius.

Jūrininko filosofija ir požiūris į gyvenimą

R. Rimšas sako: „Nemanyčiau, kad „didžioji geografija“ turi didelę reikšmę. Kolegos neretai juokiasi iš švedų buriuotojų, kad jie per gyvenimą neišplaukia toliau Stokholmo ar Alandų salynų. O kam iš jų plaukti, jei salų tik keli tūkstančiai? Neretai būna plauki plauki ir pagaliau priplauki. Pamatai save.“ Įspūdingiausia kelionė? „Kiekviena kelionė savaip įspūdinga. Jei praėjus kelioms dešimtims metų nebeprisimeni, kaip joje tavo sūnus pirmą kartą pats vairavo arba sugavo piršto dydžio ešerioką, kam tada iš viso reikėjo plaukti?“

Kas jam yra jūra? „Jūra yra kelias. Tačiau tą kelią kiekvienąkart reikia nusitiesti pačiam. Žavi? Jei kas nors sako, kad jį žavi jūra, vadinasi, jis nežino, nei ką sako, nei ką daro.“ Verslininkui, siūlančiam klientams keliones jūra, trumpalaikius pasiplaukiojimus, jūrinę žvejybą, burinių ir motorinių laivų parplukdymą ar šiaip paprasčiausią poilsį, keisti ir nesusipratę atrodo tie žmonės, kurie esant geram orui skuba nusišienauti prie namų pievelę, o subjurus žūtbūt veržiasi į jūrą. Jie nenori suprasti paaiškinimo, kad į jūrą bet kokiu oru plaukti negalima, patys nori pamatyti, kas gali atsitikti. Žmonės nesusimąsto, kad į jūrą išėjusiųjų visais laikais buvo daugiau nei iš jos grįžusiųjų.

„Kietu“ vaikinu vadinamam jachtos kapitonui nepatinka, kai žmonės plaukiančiuosius nugalėti jūros stichijos priima lyg kokius didvyrius. Anot pašnekovo, na tai kas, kad kartą kitą pavyksta pažaboti stichiją. Juk ji prieš žmogų vis tiek laimi. Tie, kurie plaukia į jūrą, lygiai taip pat kaip kiti jaučia, myli, nekenčia. Baltijos žygyje panevėžietį ultratriatlonininką Vidmantą Urboną ir jo komandą savo jachta plukdęs R. Rimšas vertina mūsų plaukiko, metusio iššūkį Baltijai, drąsą. Jo teigimu, tik nesuprantantys, kokia iš tikrųjų yra galinga jūra, gali menkinti tokį žmogaus pasiryžimą. Kas jį įkvepia? Kasdienybė. „Nemanau, kad galima turėti vieną moto visam gyvenimui. Mes augame, įsimylime, išduodame, senstame. Ir kiekvieną kartą susikuriame sau kokį nors šūkį. Ar turiu kokį dabar?“ Rimtautas Rimšas sako: „Tarp buriuotojo ir jachtininko, mano supratimu, didelis skirtumas. Laikau save pastaruoju. Tikrai nerašyčiau, jei neplaukiočiau.“

tags: #rimtautas #rimsas #gime

• Skaitykite Tom.m batų apžvalgą vaikams
• Socialinio pedagogo žaidimai
• Sveiki dantys nuo mažumės
• Personalizuoti marškinėliai vaikams
• Bendrystė Merkinės globos namuose