Anykščių kraštas, garsėjantis ne tik gamtos grožiu, bet ir turtingu kultūriniu paveldu, išugdė daugybę talentingų rašytojų, kurių kūryba atspindi krašto savitumą, istoriją ir žmonių dvasią. Šiame straipsnyje apžvelgsime žymiausius Anykščių krašto rašytojus, jų gyvenimo kelius ir kūrybos bruožus.
Anykščiai davė Lietuvai ne tik poetus ir prozininkus, bet ir kalbininkus, kraštotyrininkus, literatūros kritikus. Šios asmenybės, dažnai dirbdamos tyliai ir nepastebimai, formavo tautos sąmonę, puoselėjo kalbą ir kultūrą.

Antanas Baranauskas, gimęs Anykščiuose, buvo poetas, kalbininkas, matematikas. Jo poemoje „Anykščių šilelis“ atsiskleidžia Lietuvos gamtos grožis, o ypač - dzūkiškojo šilelio didybė. A. Baranauskas rinko ir siuntė lietuvių kalbos tarmių duomenis, pats sudarė gana tikslią tarmių klasifikaciją. Jo darbai padėjo pagrindus lietuvių kalbos mokslui ir bendrinės kalbos kūrimui. „Piemenėliams vargdienėliams“ - viena iš giesmių, kurią sukūrė A. Baranauskas.
Vyskupas Antanas Baranauskas gimė 1835 m. sausio 17 d., Anykščiuose. Skaityti ir rašyti lietuviškai jį išmokė tėvas. 1856 m. rudenį A. Baranauskas įstojo į Varnių kunigų seminariją. Ją baigė 1862 m., gaudamas teologijos magistro laipsnį ir buvo įšventintas kunigu. Grįžęs iš užsienio, kun. A. Baranauskas metus profesoriavo Petrapilio dvasinėje akademijoje. 1897 m. paskiriamas Seinų vyskupu. Pradėjo versti į lietuvių kalbą Šventąjį Raštą, tačiau tesuspėjo išversti mažiau negu pusę. Mirė 1902 m. lapkričio 23 d. Seiniuose, palaidotas Seinų katedroje.
Vyskupo M. Valančiaus laikais mokydamasis Varnių kunigų seminarijoje, A. Baranauskas parašė „Artojų giesmes šventas", kurias vysk. M. Valančius įdėjo į savo „kantyčkas". Didelio populiarumo susilaukė „Kelionė Peterburkan". 1858-1859 metais vasaros atostogų metu A. Baranauskas sukurė poemą, apdainuojančią Lietuvos gamtą, „Anykščių šilelį". Eidamas vyskupo pareigas sakė lietuviškus pamokslus, vertė Šventąjį Raštą, rašė giesmes.

Jonas Biliūnas - XIX a. pabaigos - XX a. pradžios lietuvių rašytojas, lyrinės lietuvių prozos pradininkas, politinis veikėjas. Jonas Biliūnas gimė 1879 m. balandžio 11 d. Niūronių kaime (Anykščių valsčiuje), pasiturinčių ūkininkų šeimoje. 1891-1899 m. mokėsi Liepojos gimnazijoje, kur įsitraukė į visuomeninę ir politinę veiklą. 1900 m. baigė Šiaulių gimnaziją ir įstojo į Tartu universiteto medicinos fakultetą. Už dalyvavimą studentų demonstracijose, būreliuose ir riaušėse 1901 m. iš universiteto buvo pašalintas. 1903 m. pasiūlė idėją ir organizavo laikraščio jaunimui „Draugas“ leidimą. 1904 m. pavasarį pereina į Leipcigo universitetą literatūros studijuoti, svajodamas ateityje verstis vien literato darbu. Prasideda kova su lemtinga negalia. Kaip matyti iš laiškų, tuo laiku J. Biliūnas jau buvo pajutęs savyje rašytojo pašaukimą, stengėsi literatūroje save išreikšti, skubėdamas ir baimindamasis, kad nieko reikšminga nesuspės padaryti. Tragišką prasmę turi tas faktas, kad geriausius apsakymus J. Biliūnas sukūrė, jau nepagydomai sirgdamas ir kūrybai atiduodamas visas jėgas. Beveik nesikeldamas iš lovos, kartais negalėdamas pats rašyti, todėl diktuodamas jį slaugiusiai žmonai, jis ten užbaigia savo stambiausią kūrinį „Liūdna pasaka”. Mirė J. Biliūnas 1907 m. gruodžio 8 d., ant žmonos rankų ir palaidotas Zakopanėje. 1953 m. J. Biliūno palaikai buvo atgabenti ir perlaidoti Liudiškių kalvoje šalia Anykščių.

Antanas Vienuolis (tikroji pavardė Žukauskas) gimė 1882 m. balandžio 7 d. Užuožeriuose, Anykščių valsčiuje, pasiturinčio ūkininko šeimoje. Mokėsi Anykščių valsčiaus pradžios mokykloje. 1895 m. įstojo į Liepojos gimnazijos pirmą klasę. Tėvai tikėjosi, kad sūnus taps kunigu, tačiau A. Vienuolis nejautė pašaukimo. 1900 m. jis išvyko į Maskvą ir stojo dirbti mokiniu vaistinėje. Įsigijęs provizoriaus padėjėjo teises, 1903 m. A. Vienuolis išvyko į Kaukazą, dirbo vaistinėse. Kaukazo gamtos įkvėptas parašė nemažai kūrinių. Pirmą apsakymą išspausdino 1907 m. 1907 m. A. Vienuolis vėl apsigyveno Maskvoje. Dirbo vaistinėse ir universitete studijavo farmaciją, klausė literatūros paskaitų. Dalyvavo lietuvių studentų draugijos veikloje, bendradarbiavo „Aušrinės“ žurnale. 1918 m. A. Vienuolis grįžo į Lietuvą, apsigyveno Kaune. Dirbo korespondentu laikraščiuose, Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijoje. 1922 m. A. Vienuolis persikėlė gyventi į Anykščius, įsigijo savo vaistinę. Globojo A. Baranausko klėtelę ir jo literatūrinį palikimą, dalyvavo literatūriniame gyvenime, palaikė ryšius su kitais rašytojais. Sovietinės okupacijos laikotarpiu A. Vienuolis skaudžiai nukentėjo: nacionalizuota jo vaistinė, sūnus ištremtas į Sibirą. Pats rašytojas buvo priverstas atiduoti literatūrinę duoklę: pagal marksistinę ideologiją parašė apysaką „Išdukterė“ ir romaną „Puodžiūnkiemis“. A. Vienuoliui buvo suteiktas nusipelniusio Lietuvos liaudies rašytojo vardas. A. Vienuolis mirė 1957 m. rugpjūčio 17 d. Anykščiuose.
Antanas Vienuolis - puikių legendų, romanų, apysakų, apsakymų, atsiminimų ir dramų autorius. Tarpukariu apdovanotas LDK Gedimino ordino III laipsnio medaliu (1938 m.) ir Šaulių žvaigždės medaliu (1939 m.). A. Vienuolio vardas suteiktas Anykščių Antano Vienuolio gimnazijai.

Be jau minėtų rašytojų, Anykščių kraštas išaugino ir daugiau talentingų asmenybių, prisidėjusių prie lietuvių literatūros puoselėjimo.
Anykščių krašto rašytojų kūryba turėjo didelę įtaką lietuvių literatūrai ir kultūrai. Jų darbai atspindi krašto istoriją, tradicijas, gamtos grožį ir žmonių gyvenimą. Šie rašytojai puoselėjo lietuvių kalbą, ugdė tautinę savimonę ir skatino meilę gimtajam kraštui.
tags: #rasytojai #gime #anyksciuose