Pozityviosios tėvystės esmė, principai ir praktiniai taikymo būdai

Vaikų auklėjimas daugeliui tėvų gali virsti tam tikru iššūkiu. Neretam kyla klausimų, kaip geriau auklėti savo vaikus - kokiais būdais, kokiomis priemonėmis? Šiame straipsnyje gilinsimės į pozityviosios tėvystės sampratą, jos principus ir praktinius taikymo būdus, kurie padeda užauginti laimingus ir savimi pasitikinčius vaikus. Aptarsime, kaip tėvų sąmoningumas ir gebėjimas analizuoti savo vaikystės patirtis lemia vaikų ugdymosi sąlygas ir viso gyvenimo scenarijų pasirinkimą.

Kas yra pozityvioji tėvystė?

Pozityvi tėvystė yra toks vaikų auklėjimo būdas ir filosofija, kuomet tėvai pirmenybę teikia tinkamo vaiko elgesio ugdymui, mokymui, siekiant užauginti savimi ir kitais pasitikintį, pagarbiai bendraujantį, empatišką, savireguliacinius įgūdžius turintį vaiką. Tai viena iš vis labiau populiarėjančių priemonių, rekomenduojamų tėvams, kuomet vaikai auklėjami ne bausmėmis, o tinkamo elgesio pavyzdžiais, siekiant ugdyti pasitikėjimą savimi, pagarbų bendravimą, empatiją, paklusnumą, bendradarbiavimą.

Iš tiesų pozityvi tėvystė yra žymiai plačiau apimanti auklėjimo filosofija. Pirmiausia pozityvi tėvystė reiškia tvirto, pasitikėjimu, saugiu prieraišumu, bendravimu, bendradarbiavimu ir abipusės pagarbos grįsto tėvų santykio su vaiku puoselėjimą. Pozityvi tėvystė remiasi pagarba vienas kitam, taip pat ir mažam vaikui, pasitikėjimo grįsto santykio kūrimu, empatija, kasdienių iššūkių sprendimu netaikant bausmių.

Svarbu suprasti, kad vaikų paklusnumo ugdymo modelis, pasikeitęs į pozityvios tėvystės modelį, nesuteikia vaikams teisės nepaisyti taisyklių. Teisingai taikant pozityvios tėvystės principus, vaikai įgyja discipliną ir atsakomybę už savo veiksmus, tėvai su vaikais gali drauge kurti tvarkingai funkcionuojantį namų ūkį.

Tėvų vaidmuo vaikų gyvenime yra labai svarbus. Nors vaikų asmenybei ir elgesiui įtakos turi ir kiti asmenys, ne tik tėvai, tačiau tėvai yra tiesioginiai savo vaikų gyvenimo kūrėjai. Tyrimai rodo, kad tėvų vaidmuo vaiko socialiniam, psichologiniam ir kognityviniam vystymuisi yra ypač reikšmingas. Pozityvi tėvystė - tai tinkama vaiko globa, išmintinga kontrolė ir veiksminga pagalba, kreipiant dėmesį į fizinius, psichologinius, emocinius, intelektualinius, socialinius ir dvasinius vaiko poreikius.

Pozityvioji vs. Negatyvioji tėvystė: Poveikis vaiko raidai

Vis dar nemažai žmonių mano, jog pozityvi tėvystė tai tiesiog toks auklėjimo būdas siekiant visai eliminuoti bausmes. Tačiau svarbu pabrėžti, kad ilgalaikis smurtas, fizinių bausmių taikymas, emocinis apleistumas - tai vaiko traumavimas, kuris sukelia streso hormonų aktyvaciją jo kūne, o gyvenime sukelia ne tik psichologines problemas, bet ir neleidžia tinkamai išsivystyti galvos smegenų sistemai bei tampa ypač dideliu rizikos veiksniu ateityje, galimai sukelsiančiu somatines ligas bei rizikingą ar nusikalstamą elgesį ir daugybę kitų psichologinių problemų, mokymosi sunkumų ir t.t.

Negatyvi tėvystė yra tada, kai tėvai apleidžia vaikus, juos auklėja nenuosekliai, autoritariškai arba viską leisdami, nenustatydami jokių ribų ir taisyklių. Tokio auklėjimo pasekmės - menka vaikų savivertė, nepasitikėjimas savimi ir kitais, nemokėjimas mylėti, bendravimo sunkumai, polinkis į priklausomybes, socialiai nepriimtinas elgesys ir kt. Pavyzdžiui, tėvų rėkimas, pamokslavimas ar sudavimas vaikui gali atrodyti, kad išsprendė tuo metu kilusį iššūkį - vaikas nustojo rodyti „ožius“, nutilo ar nurimo. Tuo metu tėvams atrodo, kad toks auklėjimo būdas „suveikė“. Tačiau tai yra trumpalaikis „sprendimas“ su ilgalaikėmis neigiamomis pasekmėmis.

Skaudu girdėti, kad tėvai dar taiko tokią ankstyvą kūdikių auklėjimo priemonę - leisti kūdikiui išsiverkti kelias minutes, tikintis, kad jis išmoks pats nusiraminti ir ramiai užmigti. Deja, tai itin žalinga besivystančioms vaiko smegenims, o pasekmės gali justis ir visą gyvenimą. Kai kūdikis verkia, jis sako, kad jam kažko reikia (juk žodžiais jis dar negeba pasakyti): galbūt jam kažką skauda, gal jam trūksta šilumos, gal tiesiog reikia priglausti, gal jis alkanas, gal jam tiesiog nepavyksta nurimti ir užmigti. O kai tėvai leidžia jam ilgai verkti, gaminasi streso hormonas, kuris toksiškai veikia vaiko smegenis, ilgą laiką trunkanti tokia būsena netgi pažeidžia vaiko centrinę nervų sistemą. Tėvai sako: „bet va, mums pavyko, vaikas nebeverkia“. Taip, vaikas gali nebeverkti, bet tai nereiškia, kad jam neskauda. Ko jis išmoko? Jis išmoksta, kad jo pagalbos šauksmas yra ignoruojamas, kas kenkia saugaus prieraišumo formavimuisi.

Ir visiškai priešingai veikia pozityvus auklėjimas, kuomet tėvai nuo pat kūdikystės atliepia visus vaiko poreikius, taip formuodami saugų prieraišumą. Klaidingai vis dar manoma ir tai, kad jeigu dažnai nešiosiu, myluosiu savo vaiką, jis taps mamyčiukas. Ne, jau seniai įrodyta, kad kuo daugiau meilės užpildome vaiko emocinę talpyklą, tuo jis tampa savarankiškesnis. Saugaus ryšio užmezgimas stiprina tėvų ir vaikų santykius. Kai vaikas pakartotinai patiria, jog tėvai atliepia jo poreikius, kad įsigilina į jo jausmus - užsimezga ryšys, laikui bėgant tai lavina vaiko gebėjimą reguliuoti savo emocijas, nusiraminti, jis tampa savarankiškesnis ir psichologiškai atsparesnis.

Keturi pagrindiniai pozityviosios tėvystės principai

Pozityvi tėvystė - tai ne tik vaiko auklėjimo filosofija, bet ir nelengvas kasdienis darbas su savimi. Aš išskirčiau keturis pagrindinius pozityvios tėvystės principus ir komponentus, kurie padeda kurti sveikus santykius šeimoje ir ugdyti harmoningą asmenybę.

1. Besąlygiška meilė

Besąlygiška meilė - pozityvios tėvystės pagrindas, nuo kurio formuojamas saugus vaiko prieraišumas ir pasitikėjimas savimi. Svarbiausias, dažnai žodžiais garsiai net neištartas vidinis vaiko klausimas tėvams - ar mane mylite? Atsakymas į šį klausimą nulemia vaiko esminį požiūrį į gyvenimą. Kas yra besąlygiška meilė? Tai meilė vaikui bet kokiu atveju: kai mylima nepaisant vaiko išvaizdos, neatsižvelgiant į vaiko privalumus, trūkumus ar negalias, nepaisant jo tinkamo ar netinkamo elgesio. Besąlygiška meilė vaikui neužgęsta neišsipildžius tėvų lūkesčiams dėl vaiko. Be besąlygiškos meilės ryšio neįmanoma suprasti nei vaiko, nei jo elgesio, nei ko imtis jam prasižengus. Vaikai pamažu supranta neigiamas savo netinkamo elgesio pasekmes, bet mes turime jiems parodyti, kad net blogai pasielgęs vaikas yra mūsų besąlygiškai mylimas.

2. Pozityvi disciplina

Pirmiausia turime suprasti, jog drausminimas puikiausiai įmanomas be bausmių. Drausminimas arba drausmė - tai nustatytos tam tikros tvarkos laikymasis, disciplina. Iš lotynų kalbos žodis „disciplina“ visų pirma reiškia mokymą. Taigi, drausminimas pirmiausia turi būti mokymas, o ne bausmių taikymas. Ko gali išmokyti bausmės? Dažniausiai išmokstama kaip jų išvengti, kaip neįkliūti kitą kartą, o drausminimas moko suvokti savo elgesio pasekmes ir mokytis tinkamais būdais siekti savo tikslų. Bausmėmis tėvai siekia kontroliuoti vaiką, jį sugėdindami arba darydami jam spaudimą. Elgesio kontrolė tokiu atveju yra išorinė. Vaikams turi būti aiškios ribos, taip mes išugdome vaikų savidiscipliną, kai vaikai suvokia ne tik kaip jie turėtų elgtis, bet ir kodėl. Vaikams patinka išbandyti visas ribų nepaisymo galimybes, laužyti taisykles, tad čia itin svarbus tėvų nuoseklumas, bendras abiejų tėvų susitarimas ir ryžtingas jo laikymasis. Sudėtinga tose šeimose, kai vienas iš tėvų kažką leidžia, o kitas ne. Vaikas pradeda galiausiai tuo manipuliuoti. Tad svarbu kartu su antrąja puse susėsti ir aptarti, kokių taisyklių mes laikysimės savo šeimoje, augindami savo vaikus.

3. Tinkamas elgesys ir pagyrimai

Vaikams reikia aiškiai pasakyti, koks yra tinkamas elgesys, kaip ir ką reikėtų daryti, ir būtinai pasidžiaugti ir pagirti, kai vaikas pasielgia tinkamai. Tėvams atrodo, kad tinkamas vaiko elgesys yra natūralus, kam čia girti kasdien, kad pasiklojo lovą? Tačiau pagyrimas stiprina tinkamą elgesį ir motyvuoja vaiką. Pozityvus drausminimas remiasi ir tuo, kokius žodžius mes vartojame. Turėtume vaikams nurodyti kryptį, ką jie turėtų daryti, o ne ką nedaryti. Pavyzdžiui, pasakome vaikui nešokinėti ant lovos - o ką vaikas turėtų daryti? Pasakykime: „prašau nulipti nuo lovos, nes gali susižeisti“. Toks nurodymas yra aiškus, konkretus ir paaiškinantis priežastį.

4. Tėvų gebėjimas valdyti savo emocijas

Visam tam reikia ketvirto komponento - tėvų gebėjimo valdyti savo emocijas. Neretai pridarome daug klaidų vien dėl to, kad suskubome vaikus paauklėti patys užvaldyti stiprių emocijų. O dažniausiai toks paauklėjimas gaunasi baudžiant vaikus už netinkamą elgesį. Sugebėjimas ramiai reaguoti į vaiko netinkamą elgesį yra esminis pozityviosios tėvystės elementas, leidžiantis efektyviau spręsti problemas ir kurti pozityvią atmosferą.

Efektyvus bendravimas su vaiku: Praktinės rekomendacijos

Ekspertės Sigita Ignatovičienė bei dr. Rima Breidokienė parengė pagrindines nuostatas, kuriomis turėtume grįsti bendravimą su vaikais:

• Turime nuoširdžiai norėti išgirsti ir išklausyti tai, ką vaikas turi mums papasakoti, todėl turime sukoncentruoti visą dėmesį į pokalbį su savo vaiku. Tai reiškia: išjunkti televizorių, padėti į šalį skaitomą knygą ir nutraukti visas kitas pokalbiui su vaiku trukdančias veiklas. Toks elgesys leis suprasti vaikui, kad jums nuoširdžiai rūpi, ką jis nori pasakyti. Jeigu šiuo metu laiko neturime arba negalime jo skirti tiek, kiek reikia, geriau susitarti su vaiku, kada galėsime pasikalbėti, nei skubinti jį pasakojimo metu arba galvoti apie kitus darbus.
• Turime orientuotis ne į vaiko kaltinimą ar patarinėjimą jam, tačiau į bendrą problemos aptarimą ir geriausios išeities suradimą. Auklėdami vaikus ir vartodami teiginius su žodžiais „turi“ bei „privalai“ tėvai išugdo vaikams kaltės jausmą. Kuo dažniau šiuos žodžius vartosite, tuo vaikas jaus stipresnę kaltę, kuri lydės jį visą gyvenimą. Nuolat girdėdamas šiuos priekaištus vaikas pradės manyti, kad jis yra blogas, kad tėvai nepasitiki jo gebėjimu įvertinti situaciją ir pasirinkti tinkamą elgesį. Problemų sprendimo metu tėvai yra tik pagalbininkai, kurie parodo vaikui, kad yra šalia, tačiau jokiu būdu ne sprendimo priėmėjai.
• Kalbėdami turime atsisukti veidu į savo vaiką ir siekti tiesioginio akių kontakto. Turime pasistengti, kad tėvų akys būtų viename lygyje. Jeigu vaikas dar mažas, galima pritūpti, atsisėsti arba paimti jį ant rankų. Turime nekalbėti su vaiku būdami kitame kambaryje arba atsukę nugarą.
• Turime rodyti susidomėjimą tuo, ką sako vaikas. Tai galima padaryti veido išraiška, kūno gestais, pasilenkiant į priekį, trumpais pritariamaisiais žodeliais (taip, aha, hm, oho ir pan.).
• Turime atsispirti pagundai taisyti vaiko gramatines klaidas ar užbaigti jo sakinius, geriau susikoncentruoti į tai, ką jis nori pasakyti.
• Turime pasitikėti vaiko gebėjimu susitvarkyti su savo jausmais, išgyventi juos ir savarankiškai atrasti problemų sprendimą. Toks pasitikėjimas parodomas, kai tėvai leidžia pačiam vaikui išsakyti savo pasiūlymus dėl to, kaip galima susitvarkyti su problema, kai kartu diskutuoja ir ieško kelių, o ne išjuokia vaiką, kaltina, patarinėja ar viską sutvarko už jį. Visą laiką dalydami patarimus tėvai parodo savo vaikui, kad nepasitiki jo sugebėjimu teisingai nuspręsti, o ir progų pabandyti nesuteikia. Tėvų patarimai leidžia vaikui suprasti, kad jų sprendimas geresnis nei jo. Tokiu savo elgesiu tėvai daro sau ir vaikui „meškos“ paslaugą, kadangi vaikas neišmoksta savarankiškai spręsti ir pradeda nuolat klausinėti savo tėvų, kaip jam elgtis, ką daryti, kaip rengtis ir pan.
• Turime suvokti ir suprasti, kad jausmai yra permainingi. Gali būti, kad meilė pavirsta neapykanta, o šiuo metu jaučiamą pasimetimą po kažkiek laiko pakeis optimizmas ir viltis. Taigi, mes turime nebijoti tų jausmų, kuriuos jaučia vaikas - šie jausmai nėra kažkas, kas liks vaiko viduje amžiams. Jeigu gebėsite aktyviai išklausyti vaiką, išmoksite pastebėti, kaip jausmai keičiasi.
• Labai svarbu neigiamai nevertinti ir neteisti vaiko: „tu nieko nesugebi; kaip tu galėjai taip pasielgti; taip tau ir reikia; tu labai išsiblaškęs“ ir pan. Toks tėvų elgesys bene labiausiai veikia vaiko nepilnavertiškumo jausmą. Kadangi tėvai vaikystėje yra pagrindinis vaiko veidrodis, vaikas priima tėvų nuomonę kaip neginčijamą tiesą ir ima save atitinkamai vertinti. Jeigu tėvai sako savo vaikui, kad jis yra blogas, tai jis taip ir galvos apie save, o, kas liūdniausia, ir savo elgesiu stengsis pateisinti tėvų lūkesčius.

Iššūkiai ir pagalba tėvams

Nuolat besikeičiantis pasaulis, spartus gyvenimo tempas diktuoja naujus poreikius. Kas atrodė tinkama prieš penkiasdešimt, trisdešimt ar net dešimt metų, gali būti visai neveiksminga šių dienų tėvams, auginantiems savo atžalas. Technologijos labai pakeitė šeimos kasdienį gyvenimą, kaip ir motinų aktyvus įsitraukimas į darbo rinką, emigracijos, globalizacijos procesai ir kt.

Šių dienų visuomenėje dominuojantis tėvų įsiaudrinimas sukelia nesaugumą ir baimes: dėl vaikų atėmimo; siekis būti gerais tėvais netgi tada, kai nesuprantame vaikus žalojančio elgesio, baimė kreiptis pagalbos; šeimų pasipiktinimas dėl visuomenėje ryškėjančio požiūrio, kad tėvai reikalingi tik vaikams pagimdyti, o pagalba įveikiant iškilusius sunkumus užsibaigia šeimos problemų diagnostika ir vaikų paėmimu iš šeimos; nesaugumas, kad kiti nusprendžia, kaip man ugdyti savo vaikus, ir kt. Kitas momentas - kodėl tėvai nesikreipia pagalbos? Nes ne visada ta pagalba padeda rasti jiems tinkamiausius vaikų ugdymo sprendimus bei suprasti save ir savo vaikus sprendžiant problemines vaikų ugdymo situacijas.

Pasaulinės sveikatos organizacijos tyrimai rodo, kad smurtą patyrę vaikai daug dažniau susiduria su psichinės sveikatos problemomis, raidos sutrikimais, patiria fizinių sužalojimų, jiems didesnė rizika sirgti priklausomybių ligomis, kurti smurtinius santykius suaugus. Uždraudus bet kokios formos smurtą prieš vaikus, didžiajai daliai tėvų iškilo problema, kaip auklėti atžalas vien pozityviais metodais. Lietuvos statistikos duomenimis apie pusė (52 proc.) smurtinių nusikaltimų įvyksta artimoje aplinkoje. 8 iš 10 dėl smurto artimoje aplinkoje užregistruotų nusikaltimų aukų - moterys, nukentėjusios nuo partnerių; kas 10-as nukentėjęs - vaikas. Kiek šeimose vyksta niekur neregistruotų psichologinės prievartos veiksmų - belieka tik spėlioti. Panašu, jog namai gali būti pati pavojingiausia vieta vaikui.

Pagal 2019 m. reprezentatyvų Lietuvos tyrimą, dalis visuomenės pritaria nežymiam smurtui prieš vaikus: 68 proc. toleruotų tėvų pliaukštelėjimą per vaiko rankas siekiant apsaugoti nuo pavojingo elgesio; 36 proc. - pliaukštelėjimą per vaiko rankas, baudžiant už blogą elgesį ar nepakankamas pastangas; 23 proc. besiožiuojančio vaiko pakėlimui ir pakratymui; 15 proc., kad mokytojas užsuktų ausį, jei vaikas neklauso. Nors šiomis dienomis gyvename karantino sąlygomis ir tikimės, kad epidemiologinė situacija šalyje artimiausiu metu pagerės, deja, matome ir neigiamą užsidarymo efektą - padidėjusį pavojų tiems, kurių artimoje aplinkoje yra smurto. Tai, kaip yra suvokiami judėjimo apribojimai, nedarbas ir pajamų praradimai, trintis daug laiko visiems šeimos nariams praleidžiant namų erdvėje, uždarumas padidina smurtinio protrūkio tikimybę. Ypač šeimose, kuriose trūksta emocinės savireguliacijos bei vaikų auklėjimo be smurto įgūdžių.

Pozityviosios tėvystės programos ir pagalba

Pozityvios tėvystės užsiėmimai turėtų būti aktualūs visiems tėvams, kurie nori, kad jų vaikai užaugtų laimingi. Deja, vis dar matome skaudžią realybę - Lietuvoje daug šeimų, kurios susiduria su įvairiais sunkumais, patiria socialinę riziką, vis dar daug šeimų, kuriose vaikai patiria nepriežiūrą, smurtą. Vienas iš būdų padėti šioms šeimoms - ugdyti jų pozityvios tėvystės įgūdžius, mokyti veiksmingesnių būdų bendrauti su savo vaikais, tinkamai atliepti jų poreikius.

Kolpingo kolegijoje veikia Šeimų akademija, kurioje vedami pozityvios tėvystės seminarai. Pozityvios tėvystės laboratorijos (PTL) tikslas yra šviesti visuomenę vaikų ugdymo klausimais, tol, kol įvyks lūžis ir didžioji dalis visuomenės suvoks, kokia yra tėvų ir ugdytojų svarba auginant laimingą žmogų nuo pat gimimo. Pozityvios tėvystės laboratorija atlieka mokslinius tyrimus pagal VšĮ „Vaikų ugdymas“ vykdomą 2014-2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos projektą „Ar žinai, kaip užauginti laimingą žmogų?“. Tokie mokymai skirti nuosekliai suformuoti aiškią ir veiksmingą pozityviosios tėvystės sistemą.

Praktikoje egzistuoja nemažai tėvystės įgūdžių lavinimo programų, kurios remiasi skirtingais ugdymo modeliais, tikslais, trukme, filosofija, pritaikymo galimybėmis. Lietuvoje yra kelios sertifikuotos tėvystės įgūdžių lavinimo programos: STEP programa, „Sėkmingos tėvystės“ programa, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos parengta metodinė priemonė specialistams „Pozityvios tėvystės įgūdžių ugdymo metodinės rekomendacijos“ (2010) bei atskirų įstaigų ir organizacijų sukurti ir praktikoje taikomi modeliai.

Pavyzdžiui, programa „Sėkminga tėvystė“ yra pagrįsta Olandijos programų „Opvoeden Zo“ (Nyderlandų Jeugd Institute (NJI) ir „3 x Groei“ (PI Research) pagrindu. Programos turinys parengtas remiantis tyrimais ir kolegų olandų praktine patirtimi, programa 2010 metais buvo adaptuota tėvystės gebėjimų mokymui Lietuvoje. Programoje yra orientuojamasi į bazinių žinių suteikimą, tačiau didžiausias fokusas skiriamas dalyvių praktinių gebėjimų lavinimui. Programos teorinio pagrindo (socialinio išmokimo, prieraišumo ir kitos bazinės teorinės prieigos) pristatymas. Programos struktūra sudaryta remiantis įgūdžių lavinimo(si) etapais.

Nevyriausybinė organizacija „Gelbėkit vaikus“ pradeda projektą „Pozityvios tėvystės įgūdžių stiprinimas regionuose“. Jo esmė - parengti pozityvios tėvystės programos vedančiuosius iš skirtingų Lietuvos regionų; sudaryti tėvams galimybę mokytis naujų nesmurtinio auklėjimo įgūdžių, taip užtikrinant Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 18 str. įgyvendinimą - suteikti tėvams reikalingą paramą auklėjant vaikus. Taip reikalinga tėvystės įgūdžių mokymų paslauga dažnai yra nepakankamai prieinama regionuose dėl paslaugos teikėjų trūkumo. Taigi pagrindinė projekto užduotis - suburti motyvuotus specialistus ir sukurti tinklą tėvystės mokymų vadovų, gebančių kokybiškai vesti tęstinius mokymus skirtingose savivaldybėse.

Mokymų programa „Pozityvus auklėjimas kiekvienai dienai“ sukurta „Save the Children“ tinklui 2007 m. Manitobos universitete, Kanadoje, kaip atsakas į Jungtinių Tautų „Pasaulinę smurto prieš vaikus ataskaitą“. Programa siekiama sumažinti smurtinių auklėjimo būdų, fizinių ar žeminančių bausmių naudojimą šeimose. Programa jau taikoma 34-iose pasaulio šalyse. Ypač svarbu paminėti, kad šios programos medžiaga bei pateikimo forma gali būti pritaikyta skirtingo raštingumo bei socialinių įgūdžių turintiems tėvams. Mokymų programa remiasi ilgalaikiais moksliniais tyrimais apie vaikų vystymąsi, efektyvią tėvystę bei vaiko teisių principais. 9-iuose tęstiniuose užsiėmimuose tėvai skatinami suvokti ilgalaikes fizinių bausmių pasekmes vaikams bei pasitikėjimo, prieraišumo ir pagarbaus bendravimo naudą vaiko vystymuisi. Per interaktyvias veiklas, problemų sprendimo užduotis ir padrąsinimus tėvai patys patiria pagarba grįsto mokymosi efektyvumą. Įgytos žinios bei asmeninis patyrimas įgalina tėvus taikyti pozityvaus auklėjimo principus savo šeimose.

Sertifikuoti organizacijos „Gelbėkit vaikus“ programos specialistai per keletą metų sukaupė nemažą patirtį, suteikę mokymus 29 pozityvios tėvystės mokymų grupėms (bendra šių mokymų trukmė yra 540 val.) ir šia patirtimi dalinsis su naujai apmokomais tėvystės grupių vadovais. Siekiant sudaryti sąlygas gauti tėvystės mokymų paslaugą kuo arčiau šeimos gyvenamosios vietos, organizacija bendradarbiaus su 49 organizacijos „Gelbėkit vaikus“ kuruojamais vaikų dienos centrais visoje Lietuvoje. Suburtas kompetentingų specialistų tinklas įgalins tėvus taikyti nesmurtinio auklėjimo principus savo vaikams bei padės jiems lengviau spręsti tėvystės kelyje kylančius iššūkius.

Tėvų sąmoningumo ir savirefleksijos svarba

Tik stengdamiesi pažinti save, siekdami suprasti savo vaikystės patirtis, galime suvokti, kokie tėvai esame savo vaikams ir kokias ugdomąsias situacijas jiems kuriame, kurios lemia vaikų savo gyvenimo pasirinkimo scenarijų. Turime nuolat analizuoti save ir stengtis pakeisti netinkamą savo gyvenimo scenarijų, kuris gali prisidėti prie žalojančio vaiko gyvenimo scenarijaus pasirinkimo. Kiekvienas iš mūsų turėjome vaikystę, todėl turime suprasti, kaip mūsų turimos patirtys veikia mus ir mūsų tėvystės bei motinystės raišką. Tik analizuojant save galima pažinti vidinius barjerus, kurie lemia tam tikras mūsų reakcijas į vaiko elgesį, dėl ko formuojasi vaikų pasirenkamas gyvenimo scenarijus. Kol jų neatpažinsime, negalėsime padėti sau ir vaikui ir kartu pakeisti esamos situacijos. Kol neatpažinsime problemos, negalėsime jos pakeisti.

Nuo tėvų sąmoningumo priklauso, kokias vaikų ugdymosi sąlygas jie sukurs. Kokiomis ugdymosi sąlygomis vaikai praleis savo vaikystę, tai lems jų viso gyvenimo scenarijaus pasirinkimą. Supratau - kol tėvai patys sau aiškiai ir garsiai nepasakys, kad toks bendravimas su vaikais yra „nenormalus“, tol tėvų ir vaikų žalingo bei destruktyvaus tarpusavio santykio pakeisti nebus galima. Ir jeigu tai kartosis diena iš dienos, vaikui bus padaryta neatitaisoma žala visam gyvenimui.

Probleminių vaikų ugdymo situacijų sprendimų reikia ieškoti čia ir dabar, neatidėlioti vėlesniam laikui. Galite palikti tų situacijų sprendimą savieigai ir nurašyti netinkamą vaikų elgesį ir jūsų netinkamas reakcijas vaikų amžiaus tarpsnių krizėms ar raidos etapams, manydami, kad tai išaugs. Gali taip ir atsitikti, bet gali pasekmės būti ne tokios, kokių tikitės. Tad domėtis savo ir vaiko tarpusavio santykiu ir kokią ugdomąją situaciją tas santykis sukuria, turite čia ir dabar.

Tėvai manęs kartais nerimaudami klausia, jeigu jau suklydome auklėdami vaikus nuo kūdikystės, jeigu mums nepavyko sukurti saugaus prieraišumo, ar mes nieko nebegalime padaryti, kad atitaisytume žalą vaikui? Tikrai visada sakau, jog galima pakeisti savo bendravimo su vaiku ir auklėjimo būdą tam, kad atitaisytume savo klaidas. Ir atvirkščiai, jeigu tėvai nuolat atkreips dėmesį tik į netinkamą vaiko elgesį, jeigu jį nuolat baus, jeigu matys piktus tėvų veidus, girdės jų riksmus - ši neigiama pasikartojanti patirtis atitinkamai sujungs neuronų jungtis ir vaikui susiformuos neigiamas savęs ir pasaulio suvokimą - „aš esu blogas vaikas, nevykėlis, nevertas meilės“. Pokyčiai neįvyks per vieną dieną, tačiau nuoseklios pastangos ir noras tobulėti padės kurti geresnę ateitį vaikams.

tags: #pozityvios #tevystes #pratybos

• Ką daryti, jei vaikas viduriuoja?
• Senelių teisės į vaiko priežiūros atostogas
• Vaiko kambario lentynos
• sužinokite, kodėl BABY born lėlės yra daugiau nei paprastas žaislas
• Kaip įrengti kambarį, kuris keičiasi kartu su vaiku?