Kūdikėlis Jėzus ir jo meilė vaikams: Kalėdų istorija ir jos prasmė
PAŽIŪRĖK, kaip Jėzus apkabinęs šį mažą berniuką. Tu gali pasakyti, kad Jėzus tikrai myli mažylius. Jį stebintys vyrai - tai jo apaštalai. Ką Jėzus jiems sako? Jėzus ir jo mokiniai ką tik sugrįžo iš tolimos kelionės. Kelyje apaštalai tarpusavyje ginčijosi. Todėl, kai jie sugrįžta, Jėzus klausia jų: ‘Dėl ko ginčijotės kelyje?’ Iš tikrųjų Jėzus žino ginčo priežastį. Apaštalai tyli, nes kelyje jie ginčijosi, kuris iš jų didžiausias. Kai kurie apaštalai nori būti svarbesni už kitus. Jis pašaukia mažą berniuką ir pastato jį prieš juos.
Po to jis sako savo mokiniams: ‘Aš noriu, kad jūs tai tikrai žinotumėte: kol nepasikeisite ir netapsite kaip maži vaikai, jūs niekaip neįeisite į Dievo karalystę.’ Na, mažiems vaikams nerūpi būti didesniems arba svarbesniems už kitus. Ir kitais atvejais Jėzus parodo, kaip labai jis myli mažus vaikus. Po kelių mėnesių žmonės atveda savo vaikučius pas Jėzų. Apaštalai bando neleisti jų prie jo. Bet Jėzus sako savo apaštalams: ‘Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė.’ Po to Jėzus apkabina vaikus ir laimina juos.
Jėzaus gimimas: Kalėdų nakties stebuklas
Romos imperatorius išleido įsakymą, kad visi turi mokėti mokesčius. Juozapas ir Marija gyveno Nazarete. Jiems teko keliauti į Betliejų, kad užsirašytų gyventojų surašyme, nes Juozapas buvo kilęs iš Dovydo giminės, o Dovydas gimė Betliejuje. Atkeliavę į Betliejų, Juozapas ir Marija neberado vietos. Jiems teko apsistoti tvarte. Ten ir gimė vaikelis. Marija suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose.
Tą naktį, kai gimė Jėzus, laukuose netoli Betliejaus piemenys saugojo savo avis. Jiems pasirodė angelas. Angelas pasakė jiems, kad nebijotų. Jis turėjo nuostabią naujieną: Betliejuje gimė Gelbėtojas, Jėzus Kristus. Piemenys džiaugėsi matydami Gelbėtoją.
Jėzaus Kristaus gimimo istorija | Animuota Biblijos istorija vaikams | Vaikų tikėjimo TV
Prakartėlės tradicija ir Šv. Pranciškus
Ypatinga žmogiškoji šiluma, per Kalėdų šventę mus paliečianti taip, kad ši šventė krikščionijos širdyje toli pralenkė Velykas, išsirutuliojo tik viduramžiais, ir prie šios naujovės atsiradimo iš savo gilios meilės Žmogui Jėzui, Dievui su mumis, prisidėjo Pranciškus Asyžietis. Tomas Celanietis savo antrajame gyvenimo aprašyme pasakoja štai ką: „Labiau negu bet kurią kitą šventę, Kalėdas jis švęsdavo su neapsakomu džiaugsmu. Jis sakydavo, jog tai švenčių šventė, nes tą dieną Dievas tapo Kūdikėliu ir žindė krūtį kaip visi žmonių vaikai."
Pranciškus - nepaprastai švelniai ir atsidavusiai! - apkabindavo Kūdikėlį Jėzų vaizduojančius atvaizdus ir, kupinas užuojautos, kaip vaikai šnabždėdavo švelnius žodžius. Iš tokios nuostatos radosi garsusis Kalėdų šventimas Grečo (Greccio) miestelyje. Apie šią prakartėlės naktį Celanietis pirmojoje biografijoje pasakoja jaudinančiu būdu, esmingai prisidėjusiu prie gražiausio Kalėdų papročio - prakartėlės - išsiskleidimo. Todėl pagrįstai galime sakyti, kad Grečo naktis krikščionijai iš naujo padovanojo Kalėdų šventę, tos šventės ištarai, jos ypatingai šilumai bei žmogiškumui, mūsų Dievo žmogiškumui persiduodant sieloms ir suteikiant tikėjimui naują matmenį. Kas nėra supratęs Kalėdų slėpinio, tas nėra supratęs ir esminio buvimo krikščionimi momento.
Jaučio ir asilo simbolika prakartėlėje
Šventajam Pranciškui nurodžius, Grečo oloje Šventąją naktį stovėjo jautis ir asilas. Kilmingajam Jonui jis buvo pasakęs: „Norėčiau visiškai tikroviškai priminti Kūdikio gimimą Betliejuje ir visus vargus, kuriuos Jam teko pakelti kūdikystėje." Nuo tada jautis ir asilas tapo nuolatinis prakartėlės vaizdavimo elementas. Jautis ir asilas nėra tiesiog pamaldžios fantazijos vaisiai; Kalėdų vyksmo palydovais jie tapo Bažnyčios tikėjimo Senojo ir Naujojo Testamento vienybe dėka. Bažnyčios tėvai šiuos žodžius laikė pranašiška kalba, kuria numatoma nauja Dievo tauta, Bažnyčia iš žydų ir pagonių. Dievo atžvilgiu visi žmonės, žydai ir pagonys, buvo kaip jaučiai ir asilai, neturį proto ir pažinimo. Kalėdų pavaizdavimuose viduramžiais visada krinta į akis beveik žmogiški šių galvijų veidai, tai, kaip jie išmanančiai, pagarbiai stovi ir lenkiasi Kūdikėlio slėpiniui.
Statydami jautį ir asilą prakartėlėn, turime suvokti visus Izaijo žodžius, kuriais ne tik skelbiama Evangelija - būsimo pažinimo pažadas, bet ir smerkiamas dabartinis aklumas. Kas šiandien yra jautis ir asilas, o kas „mano tauta“, kuri nesupranta? Iš ko atpažįstamas jautis ir asilas ir iš ko atpažįstama „mano tauta“? Norėdami surasti atsakymą, turime su Bažnyčios tėvais dar kartą grįžti prie pirmųjų Kalėdų. Kas nepažino? Ir kas pažino? Nepažino Erodas, kuris nieko nesuvokė nė tada, kai jam buvo papasakota apie Kūdikį, tik dar labiau tapo apakintas valdžios troškimo ir jį lydinčios persekiojimo manijos. Nepažino „su juo ir visa Jeruzalė“. Nepažino nė žmonės švelniais drabužiais - prakilnieji. Nepažino mokytieji, Bibliją išmanantys Rašto aiškinimo specialistai, tiksliai žinoję reikiamą Rašto tekstą, tačiau, nepaisant to, nieko nesuvokę.
Pažino, palyginti su šiais aukštesnės padėties žmonėmis, „jautis ir asilas“ - piemenys, išminčiai, Marija ir Juozapas. Statydami pažįstamas figūras prakartėlėn, turėtume Dievą prašyti suteikti mūsų širdžiai paprastumo, kuris leistų mums kūdikėlyje atrasti Viešpatį - kaip tai kadaise Greče pavyko Pranciškui. Mažesnieji broliai jau trečią kartą skelbia pranciškonišką prakartėlių konkursą „Pasitik kūdikėlį Jėzų su šv. Pranciškumi“. Šiemet konkursas plečiasi už Lietuvos ribų - prie jo prisijungė išeivijos lietuvių Toronto Prisikėlimo parapija. Šeimos, vaikai, mokinių klasės, įvairios bendruomenės ir darbuotojų kolektyvai kviečiami kurti prakartėles. Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje bus atidaryta gražiausiųjų konkursinių prakartėlių paroda. Laimėtojus išrinks parodos lankytojai ir speciali konkurso komisija.
Giliau pažvelgus į Jėzaus gimimo istoriją: faktai ir legendos
„Anomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus.“ Taip evangelistas Lukas pradeda pasakoti apie Jėzaus gimimą. Jo Kalėdų nakties istorija yra, ko gero, apskritai pats populiariausias Naujojo Testamento tekstas. Ir jau pirmasis jo sakinys atskleidžia problemą, kuri persmelkia ir visą pasakojimą - istoriniu požiūriu tai yra visiškas prasimanymas, rašo focus.de. Daugiau joks šaltinis, išskyrus Luko evangeliją, nepaliudija, kad Jėzaus gimimo laikotarpiu Augustas būtų bandęs surašyti visos Romos imperijos mokesčių mokėtojus. Ar Lukas paprasčiausiai išsigalvojo istoriją apie gyventojų surašymą? Ne visai. Maždaug po dešimties metų iš tiesų visi regiono gyventojai turėjo būti surašyti, ir gali būti, kad būtent taip, kaip nurodo Lukas Kalėdinėje istorijoje - toje vietoje, iš kurios yra kilę.
Jėzus gimė ne Betliejuje, o Nazarete? Gali būti, kad evangelistas truputį pagudravo. Yra įtarimų, kad jis „paankstino“ vietinio gyventojų surašymo datą, kad paskutinį mėnesį nėščią Mariją ir jos vyrą „išsiųstų“ keliauti į Betliejų. Juozapas privalėjo ten iškeliauti, nes žydų karaliaus Dovydo atžala privalėjo būti kilusi iš šio nedidelio miestelio į pietus nuo Jeruzalės. Tiktai taip galėjo išsipildyti Senojo Testamento pranašystė, kad Mesijas ateis iš Betliejaus. Panašu, kad iš tiesų tokia kelionė niekada neįvyko. Kūdikėlio ėdžiose istorija taip pat tėra legenda - Marijai ir Juozapui dėl perpildytų nakvynės namų nereikėjo glaustis jokiame tvartelyje ir savo naujagimio guldyti į ėdžias. „Jėzus greičiausiai gimė Nazarete“, - sako Berlyno Humboldto universiteto teologas Jensas Schröteris. Tai nedidelis kaimas šiaurės Galilėjoje, kur būsimasis pamokslininkas ir stebukladdarys praleido ir savo vaikystę.
Piemenėlių istorija ir angelų vaidmuo
Piemenėlių istorija nusižiūrėta nuo romėnų poetų. Istorija apie piemenis, kuriems angelas pranešė apie Mesijo gimimą ir kurie nuvyko jo pasveikinti į prakartėlę, yra visiškas išsigalvojimas. „Galimų jos prototipų galima rasti romėnų literatūroje, - sako J. Schröteris. - 4-ojoje Vergilijaus eklogėje pranašaujamas dieviško kūdikio gimimas, po kurio ateisiantis aukso amžius ir apie kurį praneš piemenys.“ Greičiausiai ten galvoje buvo turimas Romos imperatorius Augustas. Vėliau romėnų poeto Kalpurnijaus raštuose piemenys patys patiria apreiškimą apie ateinančią išganymo erą. Tai reiškia, kad jie yra dieviškos žinios adresatai, lygiai, kaip ir Luko atveju.
Bet ne tik piemenys Luko evangelijoje susiduria su angelais. Ir Marija iš dieviško pasiuntinio sužino apie būsimą nėštumą. Ir vyriausiajam kunigui Zacharijui angelas praneša, kad jo jau pagyvenusi žmona susilauks sūnaus - Jono, kuris vėliau pagarsėjo kaip Jonas Krikštytojas. „Buvo įsivaizduojama, kad Dievas su žmonėmis kalba per pasiuntinius, - sako J. Schröteris. - Graikiškas žodis „angelos“ būtent tą ir reiškia.“ Dar Senajame Testamente angelai pasirodo kaip žinių perdavėjai. Tai gali būti Persijos ir Mesopotamijos mitų įtaka, kur sparnuotos būtybės veikė kaip tarpininkės tarp dievų ir žmonių.
Nekaltas prasidėjimas ir kitos legendos
Mitinės kilmės yra ir Biblijos tvirtinimas, kad Jėzus buvo pradėtas Šventosios Dvasios, o Marija jam gimstant dar tebebuvo nekalta mergelė. Senovės Artimuosiuose Rytuose ir Graikijoje egzistavo tradicija kaip herojų ir valdovų tėvus nurodyti dievus. Evangelistas Matas, aprašydamas mergelės gimdymą, „išpildo“ ir pranašo Izaijo pranašystę, kurią pats suprato ne visai teisingai. Hebrajiškame originale kalbama apie „jauną moterį“, ir tik graikiškame hebrajiško teksto vertime vietoj jos atsiranda „mergelė“. Būtent taip tekstą suprato ir Matas.
Matas, kaip ir Lukas, rašo, kad Jėzus gimė Betliejuje - kitaip nei evangelistai Morkus ir Jonas, kurie apie jo gimimą nepateikia jokių žinių. Negana to, jis aprašo asmenis ir įvykius, kurie šiandien yra neatskiriami nuo Jėzaus gimimo istorijos. Tai išminčiai iš Rytų, kūdikių žudynės Betliejuje ir Jėzaus šeimos pabėgimas į Egiptą. Tačiau greičiausiai tai neturi nieko bendro su istorine tikrove. Jokie istoriniai šaltiniai nenurodo, kad Erodas Didysis, valdęs Izraelį kaip karalius - Romos vietininkas, kada nors būtų surengęs kokias nors kūdikių žudynes. „Ši vieta turėjo parodyti naujagimio Jėzaus pažeidžiamumą, lygiai, kaip ir Mozės Senajame Testamente, kurio pavyzdžiu Matas vadovaujasi jį vaizduodamas“, - aiškina J. Schröteris. Ir pabėgimas į Egiptą greičiausiai buvo evangelisto išsigalvojimas. Tikriausiai Matas norėjo šitaip „išpildyti“ kitą Senojo Testamento pranašystę.
Legendos būdingos antikinei istoriografijai. Tai, kad gimus žymiam žmogui - tokiam kaip Jėzus - danguje įsižiebia žvaigždė, yra dar vienas Senovės Rytų mitologijos motyvas. Išminčių, kurie, sekdami jos šviesa, atėjo iki Betliejaus, taip pat greičiausiai nebuvo, tačiau Mato evangelijoje, pasak teologo, jie atlieka svarbią funkciją. „Jie turėjo parodyti, kad Jėzaus gimimas buvo svarbus visiems žmonėms, ne tik žydams“, - sako jis. Jėzus yra Mesijas, išpranašautas senuosiuose žydų raštuose - tą savo evangelijų pradžioje norėjo įrodyti Lukas, o ypač - Matas. Todėl jie turėjo istorines aplinkybes pavaizduoti atitinkamoje šviesoje. Tačiau tuo jie nesiskiria nuo kitų savo amžininkų, todėl būtų neteisinga juos vertinti pagal šiuolaikinės istoriografijos kriterijus. Antikos laikais buvo populiaru įpinti mitinius elementus. „Pasakojimuose apie Jėzų įpinti legendų motyvai turėjo parodyti, kad į pasaulį atėjo ypatingas žmogus“, - sako J. Kūdikėlyje Jėzuje ryškiausiai atsiskleidžia beginklė Dievo meilė: Dievas ateina be ginklų, nes nenori užkariauti iš viršaus, bet trokšta laimėti iš vidaus, perkeisti iš vidaus. Jei kas nors ir gali palenkti žmogų, nugalėti jo savavališkumą, smurtingumą, jo godumą, tai tiktai kūdikio bejėgiškumas. Kartu neužmirškime, kad aukščiausias Jėzaus Kristaus garbės titulas yra „Sūnus“ - Dievo Sūnus; dieviškoji garbė įvardijama žodžiu, kuriuo Jėzus nusakomas kaip nuolatinis vaikas. Jo buvimas kūdikiu nepakartojamai atitinka Jo dieviškumą, kuris yra „Sūnaus“ dieviškumas. Taip Jo buvimas kūdikiu rodo, kaip galime ateiti pas Dievą, būti sudievinti.
Kalėdų datos kilmė
Bažnyčios liturginių metų raida iš pradžių rėmėsi ne žvilgsniu į Kristaus gimimą, bet tikėjimu, jog Jis prisikėlė. Tad pirmapradė krikščionijos šventė yra ne Kalėdos, bet Velykos. Juk prisikėlimas pagrindė krikščionių tikėjimą ir leido atsirasti Bažnyčiai. Todėl jau Ignotas Antiochietis (miręs vėliausiai 117 m. po Kr.) krikščionimis vadina tuos, kurie „nebesilaiko šabo, bet gyvena vadovaudamiesi Viešpaties diena“. Kad Jėzus gimė gruodžio 25 d., pirmą kartą patikimai nustatė Ipolitas Romietis apie 204 metus savo parašytuose Danielio knygos komentaruose; be to, Bazelio (Basel) ankstesnysis egzegetas Bo Reicke atkreipė dėmesį į švenčių kalendorių, kuriuo remiantis Evangelijoje pagal Luką vienas su kitu susieti pasakojimai apie Krikštytojo gimimą ir Jėzaus gimimą. Iš to išeitų, kad jau Lukas savo Evangelijoje Jėzaus gimimo diena laiko gruodžio 25-ąją. Šią dieną anuomet būdavo švenčiama Judo Makabėjaus 164 m. pr. Kr. Šiaip ar taip, Kalėdų šventė aiškų pavidalą krikščionijoje įgijo tik IV a., išstumdama romėniškąją nenugalėtojo dievo-saulės šventę ir išmokydama Kristaus gimimą laikyti tikrosios šviesos pergale. Prisikėlimo šventė kreipė žvilgsnį į mirtį nugalinčią ir mus būsimo pasaulio vilties mokančią Dievo galią.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
