Lietuvos partizaninis karas (1944–1953): istorija ir reikšmė

Lietuvos laisvės kovos su Sovietų Sąjungos okupacija istorija yra neatsiejama nuo partizaninio karo, vykusio 1944-1953 metais. Šis ginkluotas pasipriešinimas tapo esminiu nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo siekio įrodymu ir paliko neišdildomą pėdsaką tautos atmintyje. Partizanai buvo Lietuvos kariuomenė, gynusi savo valstybę nereguliarių savanorių daliniais, kurie turėjo laipsnius ir buvo suskirstyti į būrius, kuopas ir net batalionus.

Partizaninio karo ištakos ir kontekstas

Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, nacių Vokietija ir Sovietų Sąjunga pasirašė Ribentropo-Molotovo paktą, kuriuo Rytų Europą pasidalino į įtakos sferas. Po dar keleto slaptų susitarimų Lietuva pateko į sovietų įtakos sferą ir 1940 m. birželį buvo Sovietų Sąjungos okupuota. Sovietai pradėjo Lietuvos sovietizaciją ir masines represijas, kurias nutraukė tik prasidėjęs Sovietų Sąjungos-Vokietijos karas. 1941 m. birželio mėn. prasidėjus Sovietų Sąjungos - Vokietijos karui, kilo antisovietinis 1941 m. sukilimas.

Nors naciai pradžioje sutikti kaip išlaisvintojai ir dėta daug vilčių į nepriklausomybės atkūrimą, Vokietijai neskubant tenkinti šių lūkesčių ir tęsiant okupaciją nuotaikos pasikeitė. Lietuvių pogrindžio skatinami lietuviai boikotavo nacių pastangas sudaryti lietuviškus Waffen-SS būrius. Tik 1944 m. naciams pavyko suorganizuoti generolo Povilo Plechavičiaus vadovaujamą Vietinę rinktinę kovai su sovietų ir lenkų partizanais. Netrukus vokiečiai šiame darinyje įžvelgė per didelius savarankiškumo siekius ir Vietinę rinktinę paleido, o jos vadovus 1944 m. gegužės 15 d. suėmė.

Iki 1944 m. pabaigos sovietai vėl užėmė ir okupavo Lietuvą. Nedelsiant pradėtos represijos prieš šalies gyventojus ir prievartinis okupuotos šalies gyventojų šaukimas į sovietų karo tarnybą. Nuo represijų ir šaukimo į karinę tarnybą pasitraukę į miškus Lietuvos partizanai pradėjo organizuotą kovą su sovietų represiniu aparatu ir jo vietiniais rėmėjais.

Partizaninio judėjimo organizavimas ir mastas

Suvalkijoje pirmieji partizanų būriai pradėjo veikti 1944 m. vasarą, vos praėjus frontui. 1945 m. liepos 19 dienos posėdyje Skardupių parapijos klebonijoje, kunigo Antano Yliaus iniciatyva, dalyvaujant partizanams kūrėjams, buvo įsteigtas partizanų štabas. Jo viršininku buvo išrinktas kpt. Leonas Taunys-Kovas.

1945 m. rugpjūčio 15 dieną Skardupių klebonijoje įvyko Tauro partizanų apygardos steigiamasis susirinkimas. Jo metu buvo sudaryta apygardos vadovybė, o jos vadu paskirtas kpt. Leonas Taunys-Kovas. Apygardos ribos apėmė Marijampolės, Vilkaviškio, Šakių ir Lazdijų apskritis, taip pat Alytaus ir Kauno apskričių dalis kairiajame Nemuno krante. Partizanų daliniai buvo suskirstyti į 5-as rinktines. Buvo apibrėžtos rinktinių ribos, paskirti vadai, numatyti ryšių punktai.

Į aktyvų ginkluotą pasipriešinimą per visą partizaninio karo laikotarpį įsitraukė apie 50 tūkstančių Lietuvos gyventojų. Partizanus rėmė apie 100 tūkstančių neginkluotame pasipriešinime dalyvavusių gyventojų. Lietuvos partizanai buvo gerai organizuoti, kovotojai nešiojo uniformas, buvo sukurta vieninga vadovavimo struktūra.

Partizanų skaičiaus dinamika (1944-1950 m.)

Partizanų skaičius Lietuvoje kito priklausomai nuo karo eigos ir represijų intensyvumo. Žemiau pateikiami istorikų duomenys apie partizanų skaičių skirtingais laikotarpiais:

Pradiniais partizaninio karo metais, tebevykstant Antrajam pasauliniam karui, žuvo apie 10 000 partizanų - apie pusę visų partizanų žūčių per visą kovos laikotarpį. Partizanų grupės buvo santykinai didelės - po 100 ir daugiau karių. 1944-1946 m. partizanai stodavo į atviras kautynes su Raudonos armijos, MGB, stribų daliniais (Kalniškės, Paliepių, Sedos, Virtukų mūšiai).

Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (LLKS) ir jo reikšmė

Pats svarbiausias įvykis, lėmęs partizaninio judėjimo centralizaciją ir jo politinę deklaraciją, buvo Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) įkūrimas. 1949 m. vasario 22 d. Prisikėlimo apygardos štabe, Minaičių kaime, tarp Baisiogalos ir Radviliškio, įvyko visos Lietuvos partizanų suvažiavimas. Jame dalyvavo BDPS Prezidiumo pirmininkas J. Žemaitis-Vytautas, sekretorius P. Bartkus-Žadgaila, visuomeninės dalies viršininkas Juozas Šibaila-Merainis, laikinai einantis PL srities vado pareigas A. Ramanauskas-Vanagas, ir tuometinis Tauro apygardos vadas A. Grybinas-Faustas, Prisikėlimo apygardos vadas L. Grigonis-Užpalis, Vakarų Lietuvos srities štabo viršininkas V. Gužas-Kardas, PA štabo viršininkas B. Liesys-Naktis.

Siekiant išvengti painiavos su MGB naudojamu BDPS pavadinimu, vasario 10 dieną organizacija pavadinta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžiu (LLKS), patvirtinti J. Žemaičio ir P. Bartkaus parengto LLKS statuto projekto 1-asis ir 2-asis skyriai. 1949 m. vasario 16 d. pasirašyta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracija dėl Lietuvos ateities. Joje skelbiama, kad galutinis partizanų kovos tikslas - Lietuvos parlamentinės respublikos atkūrimas pagal 1920-1926 metų pavyzdį. Komunistų partija paskelbta nusikalstama organizacija. Šis dokumentas išliko ir 1999 m. buvo pripažintas Lietuvos Respublikos teisės aktu.

Partizanų veikla ir pasipriešinimas

Partizanai kovojo su sovietų valdžios pareigūnais bei specialiais NKVD naikintojų batalionais, vykdė sovietų įstaigų antpuolius, žudė vietinius komunistų aktyvistus ir pareigūnus, spausdino pogrindžio leidinius ir taip ženkliai uždelsė sovietų valdžios konsolidaciją Lietuvos kaime. Patekę į nelaisvę partizanai buvo kankinami ir žudomi, jų artimieji tremiami į Sibirą. Už tai sovietų aktyvistai susilaukdavo žiaurių partizanų keršto akcijų.

Partizanų ginkluotę sudarė čekiški Škodos šautuvai, rusiški Maksimo sunkieji kulkosvaidžiai ir įvairių modifikacijų, daugiausia vokiški ir sovietų lengvieji kulkosvaidžiai ir automatai. Partizanų stovyklavietės ir žeminės bei bunkeriai buvo įrengiami miškingose pelkėtose ar nuošaliose vietose. Slėptuvės - sodybose pas patikimus žmones gyvenamuose pastatuose, daržinėse, tvartuose, netgi šuliniuose.

Antrajame partizaninės kovos etape partizanų būriai tapo mažesni, bet geriau organizuoti. Partizanai susiskirtė į sritis ir apygardas bei siekė didesnės centralizacijos. Šio etapo metu buvo atkurti koordinaciniai ryšiai tarp atskirų Lietuvos partizanų apygardų, nors judėjimo vadovybė skaudžiai nukentėjo dėl MGB agento J. Markulio-Erelio ardomosios veiklos. Vis dėlto J. Markulis gan greitai buvo demaskuotas. Atvirus susirėmimus su NKVD/MGB pakeitė pogrindinė veikla. Partizanai ėmė slėptis bunkeriuose ir daugiau dėmesio skyrė politinei ir propagandinei veiklai, taip siekiant išlaikyti žmonių pasipriešinimo dvasią. Daug dėmesio skirta trukdyti rinkimams į TSRS Aukščiausiąją Tarybą 1946 m. vasarį ir į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą 1947 m. vasarį. Partizanai leido įvairius biuletenius, lapelius, laikraščius. Iš viso buvo beveik 80 skirtingų periodinių partizanų leidžiamų leidinių.

Partizanų rėmimas ir sovietinės represijos

Be aktyviai su ginklu veikusių partizanų, partizaninėje kovoje dalyvavo ir jų rėmėjai, pačių partizanų vadinti slapukais, rėmėjais, ryšininkais, LLA Organizaciniu sektoriumi, LLKS bičiuliais. Rėmėjai teikė partizanams paramą maistu, medikamentais, būstu, medžiagomis slėptuvėms ir bunkeriams įrengti, rinko informaciją, platino partizanų spaudą. Rėmėjų sodybose dažnai buvo įrengiami bunkeriai ir slėptuvės partizanams. Partizanų rėmėjais buvo kaimo gyventojai, dažnai partizanų rėmėjais tapdavo partizanų šeimos nariai ir giminaičiai. Už pagalbą partizanams rėmėjams grėsė mirtis, kalėjimas, tremtis. Dažnai po rėmėjų suėmimo jų šeimos patekdavo į sekančios trėmimų bangos sąrašus.

Iš 120-150 tūkst. ištremtųjų Lietuvos gyventojų apie 1/3 buvo partizanų ir partizanų rėmėjų šeimų nariai. Už partizanų aprūpinimą medžiagomis spaudai 1946-1951 m. suimti 29 valstybinių leidyklų ir spaustuvių darbuotojai, už antisovietinės spaudos platinimą vien 1947 m. suimti 640 žmonių. 1944-1953 m. mirties bausme ir kitomis, daugiausia 25 m. laisvės atėmimo bausmėmis, buvo nuteisti apie 16 tūkst. partizanų ir jų rėmėjų.

Sovietinė propaganda, norėdama sumenkinti partizaninį judėjimą, partizanus vadino žydšaudžiais, nacių talkininkais, buržuaziniais nacionalistais, banditais. Ginkluoti būriai, suburti iš okupacijai pritariančiųjų, talkino NKVD ir Raudonajai armijai, ir sovietinėje propagandoje buvo vadinami liaudies gynėjais. Savo ruožtu, žmonės tokius vadino paniekinamai - stribais.

Žymūs partizanai ir jų likimai

Daugybė vyrų ir moterų pasiaukojo už Lietuvos laisvę. Jų istorijos liudija apie drąsą, ištikimybę ir nepalaužiamą dvasią.

• Jonas Žemaitis-Vytautas (1909-1954): Lietuvos partizanų vadas, „ketvirtasis prezidentas“. Kovą už laisvę pradėjo 1945 m. pavasarį ir devynerius metus ginklu gynė Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo siekį. Nuo 1948 m. birželio 20 d. iki arešto 1953 m. gegužės 30 d. J. Žemaitis rašydamas vartojo tik Vytauto slapyvardį. Vytauto slapyvardžio pasirinkimas yra labai simboliškas, nes Vytauto Didžiojo valdymo rezultatas - išugdytas lietuvių tautos valstybingumo poreikis, tokius tikslus kėlė ir J. Žemaitis. 1953 m. gegužės 30 d. J. Žemaičio bunkeris buvo išduotas. Įmetę granatą su nervus paralyžiuojančiomis dujomis, čekistai jį suėmė gyvą. Pusantrų metų J. Žemaitis buvo laikomas Vilniaus KGB kalėjimo rūsiuose, tardymui buvo nuvežtas net į Maskvą. Tačiau jis kategoriškai atsisakė dirbti okupantams, liko ištikimas karininko ir partizanų vado priesaikai. 1954 m. lapkričio 26 d. buvo sušaudytas.
• Adolfas Ramanauskas-Vanagas (1918-1957): LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko 1-asis pavaduotojas, LLKS ginkluotųjų pajėgų vadas. Suimtas 1956 m. spalio 12 d., išduotas MGB agento. Sušaudytas 1957 m. lapkričio 29 d.
• Petras Bartkus-Žadgaila (1925-1949): Vienas Lietuvos antisovietinių partizanų vadų, partizanų majoras, vėliau pulkininkas. Vienas Jungtinės Kęstučio apygardos organizatorių. Žuvo 1949 m. rugpjūčio 13 d. per kautynes su MGB kariuomenės kareiviais.
• Bronius Liesys-Naktis (1922-1949): Progimnazijos direktoriaus šeimos sūnus, studijavo Vytauto Didžiojo universitete. Žuvo 1949 m. rugpjūčio 13 d. Radviliškio aps. Grinkiškio vls. Užpelkių miške įrengtoje partizanų stovykloje per kautynes su MGB kariuomenės kareiviais.
• Morta Linkaitė (1927-?): Įsitraukė į pogrindinę veiklą, tapo asmenine Juozo Lukšos-Skirmanto ryšininke. Jos namuose nuolat rasdavo prieglobstį partizanai.

Partizanų archyvai ir dokumentų svarba

Partizanų archyvų klausimas iškilo Atgimimui prasidėjus, tuo pačiu metu partizaninio karo dalyviai, ryšininkai, rėmėjai ėmėsi kovotojų žūties vietų, palaikų užkasimo duobių, slaptų kapų, ginklų, bunkerių paieškų. Atkaklumu pasižymėjo Kauno Tremtinių sąjungos darbuotojas Česlovas Kišonas, kuris teigia atradęs iš viso trylika didesnių ir mažesnių Lietuvos partizanų archyvų. Dokumentų kolekcijose yra partizanų vadovybės įsakymai, nutarimai, instrukcijos veiklos klausimais, kovos veiksmų suvestinės, reglamentai ir taisyklės, įvairūs atsišaukimai ir leidiniai.

Visų šių ir daugelio kitų partizaninio karo dokumentų svarba partizanų vadams nekėlė nė mažiausios abejonės. Todėl nuo pat 1945 m. buvo girdėti raginimai ir įsakymai rinkti žinias, vesti užrašus ir slėpti žemėje taip, kad priešas nesurastų. Siekta, kad apie šiuos archyvus žinotų ryšininkai, rėmėjai arba kiti labai patikimi žmonės, kurių gyvybei negresia pavojus ir jie, viltasi, sulauksią Lietuvos laisvės. Aukštaitijos partizanų parengtoje instrukcijoje skelbiama, kad apie archyvą turi žinoti 2-5 laisvės kovotojai partizanai ir 2-3 patikimiausi ir ištvermingiausi legaliai gyvenantys piliečiai. Pastabose nurodyta, kad vienam apie archyvą žinančiųjų patekus į priešo rankas, archyvas turi būti perkeltas į kitą vietą. Griežtai drausta svarbius dokumentus laikyti bunkeriuose.

Nuodugniems tyrinėjimams, partizaninio karo istorijai būtinas tvirtas pagrindas - skaitmeninis visos Lietuvos partizanų archyvas su visapusiškos paieškos galimybe. Privalome parašyti 1944-1953 m. Lietuvos partizaninio karo istoriją, pagrįstą ne okupantų ir kolaborantų žiniomis, o partizanų archyvuose išlikusia medžiaga, kuri, laimė, kasmet gausėja.

Partizanų slaptumo tapatybės ir slapyvardžiai

Pagrindinė problema kylanti iš partizanų slaptumo, kuris persmelkęs visus be išimties dokumentus. Klausimas labai rimtas - baimindamasis sukelti pavojų šeimai ir giminaičiams, laisvės kovotojas kaip įmanydamas slėpė savo ikipartizaninio laikotarpio tapatybę, siekė, kad žūties atveju nebūtų atpažintas jo veidas ir kūnas, ir lygiai tuo pačiu metu dėjo pastangas, kad abi tapatybės - senoji ir naujoji - neliktų pamirštos mylimųjų, artimųjų, pažįstamų lūpose bei širdyse.

Naująją - kovotojo - tapatybę partizanų raštuose lydėjo asmens gimimo data; antroji, tokios pačios svarbos, buvo įstojimo į laisvės kovotojų gretas diena. Nesvarbu kas - pranešimas aukštesnei vadovybei apie naują partizanų dalinio narį (partizaną kandidatą) ar siūlymas kovotoją skirti į aukštesnes pareigas, jo teikimas apdovanojimui ar kas mėnesį rengiama dalinio sudėties lentelė, - du minėti požymiai visuomet lydėjo slapyvardį. Slapyvardžiai (partizanų raštuose dažniausiai rašoma slapyvardės) buvo keičiami kiekvieną kartą, kai į priešų rankas gyvas pakliūdavo partizanas, ryšininkas ir juo labiau - ryšių įgaliotinis, kuris gabendavo vadų žodinius pranešimus. Nedaug kam žinoma, kad vienu metu kovotojas turėdavo du slapyvardžius - sakytinį (dar vadinamą šaukiamuoju) ir rašytinį (kartais vadinamą nuolatiniu).

Atkreiptinas dėmesys, kad dauguma vyraujančių partizanų vadų slapyvardžių, tokių kaip Vytautas (J. Žemaičio), Žadgaila (Petro Bartkaus), Užpalis (Leonardo Grigonio), Merainis (Juozo Šibailos), Rimantas (P. Morkūno), Rytas (J. Paliūno) ir daugelis kitų, yra ne sakytiniai, o būtent rašytiniai.

Laisvės kovų atminties puoselėjimas

Gegužės 14-ąją tradiciškai minėjome Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną bei Pilietinio pasipriešinimo dieną, skirtą pagerbti Rimo Kalantos pasiaukojimą priešinantis okupacinei santvarkai. Karininkas Donatas Mazurkevičius valstybės gynybos stiprybę mato kariuomenės ir visuomenės bendrystėje: „Laisvės kovotojų atminimas apjungia Lietuvos žmones tarsi atlaidai, kai stipriau pajaučiame, kad visi esame susisiekiantys indai.“

Lietuvos laisvės kovos įamžintojų sąjūdis (LLKĮS) prisistato kaip pilietinė iniciatyva, jungianti akademinės bendruomenės narius, kraštotyrininkus, kūrėjus ir visus geros valios žmones, kurie puoselėja 1944-1953 m. partizaninio karo atminimą. LLKĮS veiklos kryptys apima susitikimus su laisvės kovotojais, kompleksinius partizaninio karo vietų tyrimus, vasaros stovyklas „Laisvės kovų atmintis“, viešas paskaitas ir sąskrydžius. Pabrėžiama, kad visas laisvės kovų palikimas yra vienodai reikšmingas ir privalo būti išsaugotas ateities kartoms; visi laisvės kovų istoriją menantys dokumentai priklauso lietuvių tautai ir turi būti laisvai prieinami; nutarta, kad su sovietinėmis struktūromis bendradarbiavusių asmenų slėpimas prieštarauja lietuvių tautos ir valstybės interesams.

Alkas Paltarokas, organizuojantis žygius partizanams atminti, sako, kad ilgas rezistencijos laikotarpis įrodė lietuvių stiprybę ir prasmę tęsti kovą net tuomet, kai jėgos nelygios. Išaugęs susidomėjimas Lietuvos laisvės kovų istorija ir užduodami klausimai, kaip pasiruošti galimiems scenarijams, įgalina plačiau skleisti šią praktiką ir taip stiprinti piliečių pasirengimą ir valią gintis.

tags: #partizanu #gimimo #diena

• Išsamus vadovas tėvams dėl židinio apsaugos
• Svajonių kampelis mergaitei
• Kaip rasti patikimą auklę Pasvalyje
• Avent garantinio aptarnavimo informacija
• Mokėjimai nėštumo metu