Nesivystantis nėštumas: priežastys, diagnostika ir emocinė parama

Nesivystantis nėštumas - tai netektis, kuri paliečia daugybę moterų, tačiau apie kurią dažnai kalbama per mažai. Ši patirtis ne tik fiziškai, bet ir emociškai sukrečia, todėl svarbu suprasti jos priežastis, diagnostikos galimybes ir tinkamą emocinę paramą.

Kas yra nesivystantis nėštumas ir kodėl jis įvyksta?

Nesivystantis nėštumas, arba anembrioninis nėštumas, diagnozuojamas, kai vaisius arba embrionas nustoja vystytis. Anot gydytojos akušerės ginekologės, skaičiuojama, kad apie 31 proc. moterų, kurioms nėštumą patvirtina testas, patiria persileidimą. Jei jis įvyksta iki 22 nėštumo savaitės, embriono ar vaisiaus netekimas vadinamas persileidimu, o vėliau - gimdymu.

Viena pagrindinių nesivystančio nėštumo priežasčių yra chromosomų anomalijos. „Ląstelės, kurios susilieja, mamos kiaušialąstė ir tėčio spermatozoidas, jų chromosomų rinkinys nėra visiškai normalus. Gali būti viena chromosomos dalis, genas pakitęs, bet nei pati mama, nei tėtis to kliniškai nežino,“ - aiškina profesorė D. Ramašauskaitė. Kita vertus, kitos ankstyvo persileidimo priežastys būna labai retos - pavyzdžiui, motinos gimdos anomalijos ar netinkamoje vietoje įsitvirtinęs būsimas nėštumas. Profesorė įvardijo ir persileidimo rizikos veiksnius: moters ir vyro amžius, moters virusinės infekcijos, diabetas, skydliaukės ligos, nutukimas. Anot pašnekovės, stresas tiesiogiai neveikia nėštumo, tačiau jį galima sieti netiesioginiais ryšiais. Pavyzdžiui, esant lėtiniam stresui, padidėja kortizolio kiekis, o jis silpnina moters imuninę sistemą.

Dažnai tikslias nesivystančio nėštumo priežastis nustatyti sunku, tačiau dažniausiai tai yra natūrali gamtos atranka. Kartais, jeigu nėštumas nustoja vystytis labai anksti ir prasideda savaiminis persileidimas, moteris gali net nesužinoti, kad ji buvo pastojusi.

Diagnostikos galimybės

Planuojant šeimos pagausėjimą ar įtariant nėštumą, dažnai pirmasis žingsnis - nėštumo testas. Tačiau tiksliausias ir patikimiausias būdas nustatyti ankstyvą nėštumą yra kraujo tyrimas, kuriame matuojamas hormono HCG kiekis. HCG (žmogaus chorioninis gonadotropinas) - tai hormonas, kurį pradeda gaminti besivystantis embrionas jau praėjus kelioms dienoms po apvaisinimo. Kai apvaisintas kiaušinėlis įsitvirtina gimdos gleivinėje, organizmas pradeda intensyviai gaminti šį hormoną.

HCG kiekis gali būti matuojamas kraujyje (kiekybinis HCG) arba šlapime (kokybiniai testai). Kraujo tyrimas yra pats tiksliausias būdas nustatyti nėštumą labai ankstyvoje stadijoje. Jis gali parodyti nėštumą net praėjus 6-8 dienoms po apvaisinimo. Svarbu žinoti, kad vienkartinis skaičius ne visada parodo viską - daug svarbiau yra HCG augimo dinamika. Paprastai HCG koncentracija dvigubėja maždaug kas 48-72 valandas pirmosiomis nėštumo savaitėmis.

Moterims, kurioms ankstyvuoju nėštumo periodu pasireiškia gręsiančio persileidimo požymiai (skausmas, kraujavimas, abejotinas ultragarsinis tyrimas), tolesnę nėštumo eigą gali prognozuoti progesterono kraujo serume testas. Vaginaliniu kraujavimu ar skausmu pirmajame nėštumo trimestre skundžiasi beveik 30 proc. moterų. Nors ultragarsinis tyrimas patvirtina normaliai besivystantį nėštumą, to nepakanka norint nustatyti, ar nėštumas sėkmingai vystysis toliau. Prognozę galima įvertinti su progesterono testo pagalba. Progesteronas - pagrindinis nėštumo hormonas - paruošia gimdos gleivinę priimti apvaisintą kiaušinėlį, gerina gimdos kraujotaką, mažina jos dirglumą. Žemas progesterono kiekis kraujo serume yra susijęs su savaiminiu persileidimu, abortu ar negimdiniu nėštumu. Esant progesterono kiekiui žemiau ribos, nesėkmingo nėštumo rizika sudaro 99,2 proc., aukščiau ribos - 44,8 proc.

Testu galima prognozuoti nesėkmingą nėštumo baigtį, tačiau atskirti savaiminio persileidimo, aborto ar negimdinio nėštumo galimybes juo neįmanoma. Tokiu atveju progesterono testas turėtų būti papildytas kitais tyrimo metodais, tarp jų - β chorioninio gonadotropino (ChGT) tyrimu. ChGT - peptidinis hormonas, kurį 1-ame nėštumo trimestre gamina trofoblastas. ChGT užtikrina geltonkūnio funkciją, šitaip palaikydamas tinkamą progesterono kiekį.

Taip pat atliekami neinvaziniai prenataliniai tyrimai (NIPT), kurie gali nustatyti skirtingus vaisiaus sutrikimus ir genetinių ligų tikimybę. Šie tyrimai laikomi saugiais, nes jiems atlikti pakanka paprasto nėščiosios veninio kraujo mėginio. NIPT tyrimai gali būti atlikti jau nuo 10-os nėštumo savaitės ir yra itin patikimi.

Kai kurioms moterims, patyrusioms persileidimą ar turinčioms negimdinį nėštumą, gali būti rekomenduojami genetiniai tyrimai. Santaros klinikose ir Kauno klinikose atliekami kariotipų, trombofilijų mutacijų ir kitų genetinių tyrimų. Siekiant išvengti pakartotinio persileidimo, gali būti atliekami specifiniai tyrimai, kaip antai MTHFR mutacijos nustatymas, siekiant įvertinti kraujo krešumą.

Nesivystančio nėštumo nutraukimo būdai

Nesivystantis nėštumas anksčiau ar vėliau pasibaigs savaiminiu persileidimu, todėl kartais pasirenkama tiesiog palaukti. Tačiau šiuo atveju moters būklė privalo būti kruopščiai įvertinama ir periodiškai stebima, nes laukimas yra siejamas su didesne kraujavimo, nepilno aborto, skubios chirurginės intervencijos rizika.

Kiti nesivystančio nėštumo nutraukimo būdai yra:

• Konservatyvus, t.y. medikamentinis nesivystančio nėštumo nutraukimas: Dažniausiai naudojamas vaistas misoprostolis, kuris paskatina gimdos kaklelio suminkštėjimą ir atsivėrimą, gimdos susitraukimus ir vaisiaus bei kitų nėštumo audinių pasišalinimą. Persileidimas dažniausiai įvyksta per pirmąją parą nuo vaistų vartojimo pradžios.
• Vakuumo aspiracija (atsiurbimas): Procedūra įprastai atliekama iki 12 nėštumo savaitės. Jos metu gimdos kaklelis išplečiamas, per jį įvedamas vamzdelis ir žuvęs vaisius bei kiti nėštumo audiniai atsiurbiami.
• Abrazija: Procedūros metu gimdos kaklelis išplečiamas, o gimdos sienelės išgramdomos specialiais metaliniais instrumentais. Procedūra įprastai atliekama bendrinėje nejautroje.

Gydytojas, atsižvelgęs į moters fizinės ir psichinės sveikatos būklę, patars, kada galima vėl bandyti pastoti. Įprastai rekomenduojama būtinai palaukti, kol vėl prasidės ir normalizuosis mėnesinių ciklas.

Emocinė parama ir savipagalba

Nesivystantis nėštumas - tai skausminga patirtis, kuri moteris dažnai linkusios nukreipti į save. Liūdesys, apmaudas, pyktis, kaltė ir gėda - tai jausmai, kurie gali lydėti šią netektį. „Tyrimai rodo, kad iš tikrųjų objektyvi persileidimo priežastis yra labai kompleksinė, dažniausiai ji nėra moters atsakomybė ar kaltė. Vis dėlto moterys didelę dalį atsakomybės yra linkusios priskirti tik sau,“ - teigia psichologė M. Kukulskienė. Tyrimas parodė, kad emocinė savijauta po persileidimo pasižymi itin ryškiais simptomais - moterys pasidalijo išgyvenusios tokius jausmus, kaip liūdesys, kaltė, prislėgtumui, gėda, vienišumas, bejėgiškumas, savęs nuvertinimas ir netgi žeminimą.

„Šitie duomenys leidžia manyti, kad iš tikrųjų tai labai emociškai intensyvus išgyvenimas ir gali reikėti pagalbos. Kalbant apie psichologinių sutrikimų riziką, mes nustatėme, kad daugiau nei pusei dalyvių pasireiškė postnatalinės depresijos požymių net praėjus ilgam laikui po persileidimo,“ - teigia M. Kukulskienė.

Psichologė pabrėžia, kad tokio skaudaus išgyvenimo moterims reikėtų stengtis nenukreipti į save. „Nesigėdyti to įvykio ir atvirkščiai - priimti kaip patirtį. Jokiu būdu nenusiteikti prieš save, savo kūną ar save pačią.“ Svarbiausia - parama, nes fiziškai dažniausiai didelių problemų nėra, jų dažniau atsiranda tik per patį persileidimo procesą. O šiaip tuo atveju daugiau kalbama apie emocinę paramą.

Tarp veiklų, kuriomis psichologė pataria užsiimti moterims, patyrusioms persileidimą, yra fizinė veikla - tai gali būti namų tvarkymas, vaikščiojimas ar sportas. „Tai padeda atkurti santykį su savo kūnu. Rasti, kaip susidraugauti iš naujo, kaip priimti savo vienintelį tokį kūną. Su atjauta sau,“ - nurodo M. Kukulskienė. Taip pat labai naudinga edukacinė ir kūrybinė veikla, padėti gali ir įvairios terapijos, pavyzdžiui, meno, grupinės. Visgi svarbiausia - neužsidaryti savyje. „Labai svarbu rasti erdvę su kuo nors kalbėtis.“

Moksliniai tyrimai rodo, kad po 6-9 mėnesių tokia emocinė savijauta dažniausiai ima silpnėti, didžioji dalis porų šią patirtį sugeba integruoti į savo gyvenimą ir su ja susitaiko. „Reikia laiko, kad suvoktum, kas čia įvyko ir kas tebevyksta. Paprastai tai nėra akimirka, tai yra procesas.“

tags: #nesivystantis #nestumas #tyrimai

• vertinimo tvarka ikimokyklinėse įstaigose
• Ikimokyklinių įstaigų projektai
• Pastojimas su viena kiaušide
• Karo tarnybos taisyklės
• Kaip prižiūrėti naujagimį