Mama, leisk man gimti: ką reiškia ir kaip suprasti šią frazę
Viena dažniausių į psichologus besikreipiančių tėvų problemų yra nesugebėjimas susitvarkyti su savo vaiku arba, jų pačių žodžiais tariant, „neberadimas priemonės, kurią naudojant būtų galima susitvarkyti su vaiku“. Perkrauti informacija tėvai sutrinka, kaip reikia auginti vaiką? Su meile, reikia duoti rinktis, su vaiku reikia tartis ir dar milijonas „taisyklių“, kurių pilnas internetas, knygos ir kaimynų lūpos.
Ypač jauniems, pirmą vaiką auginantiems tėvams nuo tokios informacijos gausos suformuojamas ne visai teisingas vaikų ir tėvų santykių modelis, vaiko auklėjimo stilius. Kas atsitiko, kad šiandien tiek daug informacijos apie vaiko drausminimą be fizinių bausmių ir griežtos disciplinos? Ar „beržinės košės era” padarė tiek daug žalos, kad apie ją reikia tiek daug kalbėti ir iš pagrindų keisti, ar staiga ėmė gimti „kitokie vaikai”, kuriuos reikia kitaip auklėti? Ar taip, kaip buvo perlenkta lazda su „beržine koše”, dabar nėra perlenkiama lazda su nuolatinėmis derybomis su vaiku ir per didele perduota atsakomybe vaikui?
Vienareikšmiškai „beržinė košė“, kaip ir bet kokia kita smurto prieš vaiką forma, nesvarbu - fizinė (pvz., mušimas) ar psichologinė (pvz. įžeidinėjimas, menkinimas) yra netoleruotina ir neleistina. Tačiau auginant vaiką su nuolatinėmis derybomis ir įsigilinant į jo norus bei jausmus, turi būti aiški disciplina, drausmė ir nustatytos konkrečios ribos.
Auginti vaiką be disciplinos yra tarsi kepti pyragą lėkštėje - būtų naivu tikėtis, kad jis savaime iškeps gražios keturkampio formos ir dailiai iškilęs. Tėvų nustatytos ribos ir konkrečios taisyklės vaikui reikalingos kaip ta kepimo forma skystai tešlai.
Pateikiamas pavyzdys iliustruoja situaciją: „Jonuk (3 m.), leisk mergaitėms praeiti pro tiltelį ir patrauk virvę, jos visos laukia.“ - „Ne.“ „Mergaitės praeis ir tu vėl galėsi uždaryti kelią virve.“ - „Ne.“ „Chi, chi, Jonuk, būk geras, mergaitės irgi nori. Chi, chi.“ (Mamai nepatogu prieš kitas mamas). - „Ne, neleisiu.“ Mama ir toliau bando derėtis su Jonuku, tačiau nesėkmingai. Jonukui labai patinka, kad visi sutelkę dėmesį į jį ir kantriai laukia, o mamos derybos leidžia jam pasijausti kontroliuojančiam situaciją. Aplink stovinčios mamos galiausiai ima įkalbinėti savo dukras eiti prie kitų sūpynių, nes akivaizdu, kad situacija su virve ir Jonuku dar greit nepasikeis (jeigu išvis pasikeis).
Kas atsitiko su Jonuku ir jo mama? Mama nusprendžia derėtis, tačiau nėra tvirta ir nusibrėžusi ribos, kiek ilgai derėsis. Jonukas šioje situacijoje yra kategoriškas ir tvirtas, jis aiškiai žino, ko nori, yra užsibrėžęs tikslą ir kryptingai jo laikosi. Jo motyvaciją sustiprina mamos prašymai - „jeigu taip labai mergaitėms norisi pereiti per tiltelį, reiškia man dar labiau reikia joms neleisti to padaryti“. Taigi, kas vadovauja šioje situacijoje - Jonukas ar mama? Jonukas nepasidavė mamos prašymams, o ir mergaitės nuėjo žaisti kitur, taip ir nepraėjusios pro jo padarytą užkardą. Tai santykis vaikas - vaikui, kur lemiamą balsą tarė Jonukas. Bet kas atsitiko su trejų metukų Jonuku? Ar mama, savo vaikui norėdama gero, padarė gera? Jonukas liko vienas su virve rankose ir klausiamai žvelgdamas į savo raustelėjusiais skruostais vis dar nepatogiai kikenančią mamą.
Šiandien visur girdėdami apie derybas su vaikais, tėveliai ne iki galo supranta ir įvertina situaciją. Derybų su vaikais temose dažnai, kaip savaime suprantamą dalyką palieka neaprašytą - discipliną. Vienareikšmiškai su vaiku reikia tartis ir derėtis, privaloma išklausyti jo nuomonę, tačiau galiausiai vaikas turi žinoti, kad vis dėlto „paradui” vadovauja mama ir tėtis.
Kaip teisingai tartis ir nustatyti ribas?
Sukonkretinkim aprašytą situaciją ir tinkamą elgesio variantą. Visų pirma, Jonukui turėjo būti pateikiama konkreti informacija: „Nerišk virvės užtverdamas kelio, tai tiltas, kuris skirtas visiems vaikščioti“. Tada duodam pasirinkimą: „Rišk virvę ant kolonos (Jonukas gali tęsti savo virvės raišiojimo žaidimą) arba “Ateik čia, niekam netrukdydami užtveriam kelią tarp šių dviejų medžių“ (pasiūloma galimybė visgi kažką užtverti). Jonukui atsisakius abiejų variantų, nubrėžiama aiški riba: “Praleisk mergaites ir žaidžiam čia arba einam namo“. Jei Jonukas nepasirenka praleisti mergaičių, vadinasi, jis pasirenka ką? - Eiti namo. Mamytė ramiai pasiima savo Jonuką ir parsiveda/parsineša namo.
Tikėtina, kad namie Jonukas pyksta, todėl tuo metu aiškinti gyvenimo tiesas nėra jokios prasmės - jis paprasčiausiai negirdi. Vaikams sunku ir stipriai jausti, ir aiškiai girdėti vienu metu (beje, lygiai taip pat ir su pozityviomis emocijomis). Praėjus pykčiui (o pykti irgi reikia leisti - tai prigimtinė mūsų visų teisė) su Jonuku pasikalbam. Vėlgi, trumpai ir konkrečiai (jam tik 4 metai, ilgoms istorijoms dar bus laiko): “Reikia gražiai draugauti su vaikais (bendra taisyklė), praleisti mergaites (konkreti situacija), jei nepraleisi - mergaitės ant tavęs pyks ir nedraugaus (pasekmė)“. Vaikas išklausė, išgirdo, užtvirtinam - pasiūlom grįžti vėl į kiemą ir toliau gražiai žaisti (paskatinam norimą elgesį pozityvu).
Kaip nustatyti ribas su vaikais | Dr. Becky Kennedy ir dr. Andrew Huberman
Vaikų saugumo jausmas ir atsakomybė
Vaikas nesijaus saugus, jeigu jam bus užkraunama per didelė atsakomybė dėl bendrų šeimos sprendimų, nors tėvams ir atrodys, kad tai tarimasis, leidimas vaikui dalyvauti svarbiuose šeimos sprendimuose. Vaikas nesijaus saugus, jeigu jam bus visada leidžiama rinktis - kartais jam tiesiog reikia žinoti, kad yra taip ir ne kitaip.
Vaikui reikia žinoti, kad iškilus sunkumams mama ir tėtis visada žinos ir pasakys kaip elgtis, nelaukdami jo pamąstymų ar sprendimų. Derybos vienareikšmiškai reikalingos, jos lavina vaiko gebėjimą laviruoti ir racionaliai siekti užsibrėžto tikslo, tačiau jos turėtų turėti aiškias ribas.
Vaikų ugdymas ir ateities pasekmės
Trejų - keturių metukų vaikas jau gana aiškiai supranta, ką reiškia tartis, jis geba derėtis, kažką siūlyti mainais, lygiai taip pat kaip jis sugeba ginčytis. Ar kasdieninėse situacijose vaikas su Jumis tarsis ar ginčysis, priklauso nuo Jūsų pačių.
Jeigu niekaip neišeina susitarti su trejų metukų Jonuku ir nusprendžiama „ai, tegul, išaugs”, kai Jonukui bus trylika, tai padaryti bus dar sunkiau, nebent ir tada jis „ai, išaugs”. Skirtumas tik tas, kad Jonukas, pripratęs ginčytis, neims ir probleminėse situacijose staiga nepradės tartis.
Vaikas nėra palepinamas, kai mama apsimeta, kad nemato netinkamo vaiko elgesio („Aai, svarbu ne su juo elgiasi negražiai”). Vaikas nuskriaudžiamas, nes vietoje mylinčios mamos pamokymo, ateity gauna skaudesnes gyvenimo, atsitiktinių aplinkinių pamokas. Jei nuo mažens vaikui transliuojama informacija: „Tegul kiti traukiasi, tu elkis kaip nori“ - šį modelį nuo jaunų dienų jis gerai įvaldys ir naudos kaip priimtiną. Kai stebimės vairuotojais, keliuose negerbiančiais kitų, kai stebimės pirkėjais, sunkiai gebančiais tolerantiškai išlaukti savo eilės - pastebėkime save ir savo vertybes.
Gyvenimo prasmė ir dvasiniai aspektai
Kėdainių Janinos Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje vyko ne tik parodos ir edukacija. Čia paskaitą „Mūsų gimimas, gyvenimas, ligos ir mirtis. Kaip tai suprasti, įveikti ir būti laimingu?’’ skaitė vedų žinovas.
Lektorius - Anantara das, vedų žinovas, konsultuojantis žmones įvairiais klausimais, Dvarakos bendruomenės prezidentas, kuris per 14 metų suorganizavo daugiau nei 3 tūkst. susitikimų ne tik įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, bet ir užsienyje. Vedų žinovas yra dviejų knygų ,,Meilės troškulys“ ir ,,Santykių menas“ autorius, 20 kartų keliavęs į Indiją pas žinomus mąstytojus ir mokytojus.
Tiek bendros, tiek asmeninės jo konsultacijos padeda žmonėms išspręsti problemas, įgyti ramybę, susitvarkyti santykius bei atrasti gyvenimo prasmę.
Stresas ir gyvenimo tempas
- Stresas, įtampa, skubėjimas - tai dažni šiuolaikinio žmogaus gyvenimo palydovai. Ką reikėtų daryti, kad nepasimestume gyvenimo tempe?- Matyt reikėtų atsisukti į senovę, pasižiūrėti kaip gyveno mūsų seneliai, protėviai - iš viso, mūsų lietuviškas kraštas. Mes užmirštam viską, savo papročius, nes mus daugiau valdo Vakarų kultūra, greitis, skubėjimas, telefonai, dažniausiai bendraujama internetu - nebeliko šeimyninių suėjimų, natūralių liaudies švenčių. Reikia stabtelėti ir susimąstyti, kokia gyvenimo prasmė. Kokia gyvenimo prasmė? Jeigu paklaustum bet kurį ir bet kur gyvenantį vyresnį žmogų, jis pasakys, kad gyvenimas labai greitai prabėgo. Tokie žmonės jau turi patirtį ir supranta, kad gyvenimas greitai praeina. O jeigu jis greitai praeina, reiškia - jis labai vertingas.
Sakoma, nieko nėra vertingesnio už žmogaus gyvenimą. Dėl to kiekvienas turėtume susimąstyti, iš kur aš atėjau, ką per šitą gyvenimą turiu čia daryti ir kur aš išeisiu. Tuos tris klausimus per amžių amžius senovės išminčiai užduodavo sau. Atsakymus į tuos klausimus galima rasti šventraščiuose, galima rasti bažnyčioje, galima rasti visur, net tautosakoje. Tik reikia sustoti ir susimąstyti, kaip reikia teisingai gyventi. O tas skubėjimas, lėkimas atveda tik tai prie ligų, narkotikų, alkoholio, prie visko visko… Kai šiuolaikinis žmogus skuba, jis nei akimirkai neturi laiko sustoti. O kiekvienas turėtume sustoti ir paklausti, ką aš veikiu, dėl ko veikiu ir kam viso to reikia.
Gyvenimo vertė ir dėkingumas
- Kaip reikėtų vertinti gyvenimą, kaip juo džiaugtis?- Veduose, pačiuose seniausiuose šventraščiuose, sakoma, kad mūsų visatoje yra 8 mln. 400 tūkst. gyvybės formų. Ir į mus panašių yra net labai daug - net 400 tūkst. Žmogaus gimimas yra pats stebuklingiausias. Sakoma, kad žmogumi gimti, tai yra tas pats, kas vandenyne rasti adatą - tai yra toks vertingas žmogaus gyvenimas. O mes jį taip beprasmiškai praleidžiame arba taip skundžiamės, arba taip būnam nelaimingi, o turėtume kiekvieną dieną Dievuliui dėkoti: ,,Ačiū, Viešpatie, aš gyvas. Aš matau saulę, aš matau lietų, aš kvėpuoju Lietuvos oru, jūra yra. Turiu mamą, tėtį, brolį, seserį, žmoną, vyrą, turiu kaimynus, tiek visko turiu…“ Pas mus karo nėra, bado nėra, vargo iš esmės nėra. Mes esame labai turtingi, tik reikia tą pamatyti, pajausti ir suprasti. Kad žmogumi vadintis, turi būti žmogiškas, tai reiškia - užjausti, suprasti, mylėti, priimti, nekariauti, ginti, melstis. Mes dabar nieko nebeturim - taip viskas byra tiesiog pro pirštus. Todėl aš važiuoju, skaitau paskaitas, kad žmonės ,,prabustų“, pajaustų ir mokėtų džiaugtis tuo gyvenimu, ką turi. Nereikia į nieką kitą žiūrėti. Mes visi kažką turim. Mes kiekvienas turim Dievo dalelytę, tik reikia tuo pasinaudoti. Kiekvienas žmogus yra kažkuo gabus, kiekvienas žmogus yra gražus, kiekvienas žmogus kažką žino, kažką jaučia, jis kažką turi, tik reikia tą pamatyti. Reikia mokytis kiekvieną žmogų per gyvenimą priimti, nes jis yra unikalus, nepakartojamas. Kiekvieną žmogų reikia vertinti - jis kažko mus moko ir pats mokosi.
Likimas ir jo keitimas
- Ar žmogus gimdamas atsineša savo likimą ar lemtį ar jis pats gali jį keisti?- Kiekvienas žmogus savo likimą atsineša jau gimdamas. Kai tik žmogus gauna pirmą oro gurkšnį, jam jau nulemta, kiek jis gyvens, ką jis turės, kokie jo gabumai. Kiekvieną dieną mes gauname išbandymus ir pasirenkame patys, kur eiti ir kokiu keliu eiti. Kiekvieną dieną mes mokomės ir priimame sprendimą kaip elgtis. Ir nuo to, kokį sprendimą mes priimame - kaip aš su jumis kalbuosi, kaip į jus žiūriu, nuo to priklauso mūsų santykiai ir kaip toliau viskas vystysis. Žmogus ir gauna likimą, ir keičia likimą. Kaip žmogus gyvena dabar, panašiai gyveno praeitame, praeituose gyvenimuose. O kaip gyvena dabar, jis dėliojasi ateitį, dabartinis jo gyvenimas tik sekančio gyvenimo tęsinys. Mes viską iš šio gyvenimo išsinešame. Jei esu geras, geras ir būsiu, jei esu blogas, blogas ir būsiu, Man reikės tiek kentėti, kol pasitaisysiu.
Gedėjimas ir meilė
- Lietuviai labai daug gedi, aprauda išėjusius ar teisingai mes elgiamės?- Gedėti nėra blogai. Juk apraudi artimą žmogų, su kuriuo turėjai ryšius - tai tėtis, mama, senelis, močiutė, kurie mus mylėjo. Juk mes visi ieškome meilės, mes nieko kito pasaulyje neieškome, tik tai meilės. Kiekvienas nori, kad jį kažkas mylėtų. Kai išeina kažkas, kas mus mylėjo arba ką mes mylėjome, tokio jausmo daugiau nepakartosime, neišgyvensim, tada ir gedime. Žmonių, kurie mus myli arba tie, kuriuos mes mylim yra labai nedaug. Jų netekę, mes liekam labai vieniši, dėl to mums labai sunku. Visose tautose mirusiųjų gedėdavo, melsdavosi už juos. Nes daugiau tokio nesutiksi, o jeigu ir sutiksi sekančiame ar dar sekančiame gyvenime - nebepažinsi.
Gyvenimo prasmė ir meilės mokymasis
- Žmogus kiekvieną dieną kelia sau klausimą, kodėl aš einu į darbą, kodėl aš veikiu tą ar aną, kokia to prasmė?- Žmogaus prasmė šiame gyvenime - išmokti mylėti. Pirmiausia reikia pamilti Dievą ir jo kūriniją - žmones, gyvūnus, viską, kas supa. Ne mes tai sukūrėme, ne mes turime sugriauti. Šitame gyvenime reikia nugyventi kaip viešbutyje - atvažiuoji, nieko negadini, palieki dar kažką geriau. O mes viską kažkodėl gadinam. Sugadinam taip, kad nieko normalaus nenusipirksi. Ekologinis skyrius parduotuvėje būna labai mažas, o visa kita užteršta - visokie chemikalai, trąšos. Patys save užsiteršiam dėl pinigų, kad tik daugiau uždirbčiau. Iš to, kad ,,daugiau uždirbčiau“, paskui sergam, ir išleidžiam pinigus kažkam tai kitam. Kai žmogus sužino gyvenimo prasmę, kad reikia čia išmokti mylėti, priimti visus - jis keičiasi. Jis kitaip žiūri, nepavyduliauja, nepyksta, atleidžia, tada mažiau turi ligų. Juk viena iš ligų priežasčių - mūsų nuodėmės. Kažkam pavydžiu, kerštauju, neapykantą jaučiu, savęs nepriimu, taip mūsų fiziniame kūne vystosi ligos.
Ryte prabudus reikia nusišypsoti ir sakyti: ,,Viešpatie, ačiū, leisk man šiandien būti geram, nusišypsoti, padėkoti, paprašyti, būsiu geras, duok man jėgų, Viešpatie“. Dievas yra vienas, tik mes jį visaip vadinam. Ryte reikia paprašyti jėgų, o vakare padėkoti. ,,Viešpatie, atsiprašau, užmiršau, neturėjau jėgų, atleisk man, rytoj noriu būti vėl geras“. Nepriklausomai nuo amžiaus. Jeigu atsiremtumėm į Dievą, eitumėm išpažinties, laikytumėmės tų dvasinių ritualų, nesvarbu kokių konfesijų, mes būtumėm geresni. Bet mes nutolom, bažnyčia mums liko kažkur toli, kunigais nepasitikim, šventikais nepasitikim ir tapom vieni. Užtat atsirado psichologai, psichiatrai ir vaistai, kurie mus slopina, bet nepadeda rasti santykio su Dievu. Kai reikia mirti, mes bijome. Žmogus per gyvenime turėtų užmegzti santykį su Dievu.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
