Levas Tolstojus: Gyvenimo kelias ir kūryba

Grafas Levas Nikolajevičius Tolstojus (1828-1910) - vienas žymiausių pasaulio rašytojų, dramaturgų, eseistų ir filosofų. Jo kūryba, įsišaknijusi carinės Rusijos realijose, iki šiol žavi gilumu, psichologizmu ir amžinųjų vertybių ieškojimu.

Vaikystė ir jaunystė

Levas Tolstojus gimė 1828 m. rugsėjo 9 d. Tulos gubernijoje, Jasnaja Polianos dvare, turtingoje dvarininkų šeimoje. Jo tėvai - grafas Nikolajus Iljičius Tolstojus ir grafienė Marija Volkonskaja - anksti mirė, palikdami ketverius našlaičius vaikus. Vaikų auklėjimu rūpinosi tolima giminaitė T. A. Jergolskaja, kuri ugdė jų dvasinį pasaulį ir mokė pajusti meilės grožį bei gėrį. Šviesūs vaikystės prisiminimai apie gyvenimą dvare, pilną siekių ir ketinimų, vėliau atsispindėjo autobiografinėje apysakoje "Vaikystė".

Kai Levui sukako trylika metų, šeima persikėlė į Kazanę. 1844 m. jis įstojo į Kazanės universitetą, kur studijavo Rytų tautų kalbas, vėliau - teisę. Tačiau studijos nebuvo sėkmingos - Levas daug linksminosi, todėl 1847 m. metė universitetą ir grįžo į Jasnaja Polianos dvarą, planuodamas mokytis savarankiškai.

Šiuo laikotarpiu jo gyvenimas buvo kupinas kraštutinumų: nuo intensyvaus mokymosi iki aistringų kortų žaidimų, nuo religinio asketizmo iki lėbavimo. Rašytojo dienoraščiai atskleidžia jo nuolatinę savianalizę ir kovą su vidinėmis ydomis. Tuo pat metu ryškėjo jo noras imtis plunksnos ir kurti.

Pirmoji kūryba ir karinė tarnyba

1851 m. vyresnysis brolis Nikolajus, kariuomenės karininkas, pakvietė Levą vykti su juo į Kaukazą. Apie trejus metus būsimasis rašytojas gyveno kazokų stanicoje ant Tereko kranto, dalyvavo karinėse operacijose. Ši patirtis tapo pagrindu vėlesniems kūriniams: "Kazokai", "Antpuolis", "Miško kirtimas", "Hadži Muratas". Būtent Kaukaze L. N. Tolstojus parašė pirmą didesnį kūrinį - apysaką "Vaikystė", kuri 1852 m. buvo išspausdinta žurnale "Sovremennik". Vėliau sekė jos tęsiniai: "Paauglystė" (1854 m.) ir "Jaunystė" (1857 m.).

1854 m. Tolstojus buvo paskirtas tarnauti į Dono kariuomenę, o vėliau persikėlė į Krymo dalinius, apsuptą Sevastopolį. Čia, komanduodamas baterijai, pasižymėjo drąsa ir pelnė kelis valstybinius apdovanojimus. Karinė patirtis ir išgyvenimai Sevastopolio apsiausties metu davė impulsą parašyti "Sevastopolio apsakymus", kurie susilaukė didelio skaitytojų ir net paties caro dėmesio.

Literatūrinė karjera ir visuomeninė veikla

Po karinės tarnybos, 1855 m., Tolstojus nuvyko į Sankt Peterburgą, kur bendravo su žurnalo "Sovremennik" darbuotojais, tarp jų - N. Nekrasovu, I. Turgenevu, A. Ostrovskiu. Tačiau greitai jam nusibodo filosofiniai ginčai, ir jis grįžo į Jasnaja Polianą.

1857 m. ir vėliau, 1860-1861 m., Tolstojus keliavo po Vakarų Europą (Prancūziją, Italiją, Šveicariją, Vokietiją, Angliją). Šių kelionių metu jis domėjosi vaikų švietimo sistemomis, ieškodamas geriausių pedagoginių idėjų. Grįžęs į Rusiją, 1859 m. jis atidarė valstiečių vaikams kaimo mokyklą ir padėjo sutvarkyti dar apie 20 kitų mokyklų. Jo pedagoginės idėjos rėmėsi besimokančio vaiko laisve ir prievartos atsisakymu.

1862 m. rudenį Tolstojus vedė aštuoniolikmetę Sofiją Bers, su kuria apsigyveno Jasnaja Polianoje. Po vestuvių jis vėl pasinėrė į kūrybą, planuodamas parašyti naują kūrinį. Tais metais jis atidžiai studijavo caro Aleksandro epochą, archyvus ir ruošėsi naujos knygos - epopėjos "Karas ir taika" - rašymui. Pirmieji šio monumentaliojo kūrinio tomai išvydo pasaulį 1865 m., o visas 4 tomų epopėjos rašymas truko iki 1869 m.

Vėlyvoji kūryba ir filosofiniai ieškojimai

Tolesnis jo kūrybos etapas buvo ne mažiau produktyvus. 1873-1877 m. jis rašė romaną "Ana Karenina", kuriame nagrinėjo šiuolaikinės visuomenės šeimynines problemas. Vėliau sekė tokie reikšmingi kūriniai kaip "Ivano Iljičiaus mirtis" (1886 m.), "Kreicerio sonata" (1889 m.), "Tėvas Sergijus" (1898 m.), "Gyvas lavonas" (1900 m.).

Levas Tolstojus buvo neramaus būdo žmogus, nuolat ieškantis atsakymų į egzistencinius klausimus. Jo mąstymą ir kūrybą vis labiau veikė socialinės Rusijos problemos - skurdas ir turtas, neteisybė ir dvasingumo krizė. Jis aštriai kritikavo socialinę nelygybę, valstybines institucijas, o vėliau - ir bažnyčią, neigė mokslą, meną, teisinę sistemą, civilizaciją. Šiomis temomis jis parašė daugybę publicistinių straipsnių ir grožinių kūrinių, tokių kaip "Išpažintis" (1884 m.), "Ką mum daryti?" (1886 m.), "Apie badą" (1891 m.), "Negaliu tylėti" (1908 m.).

Jo filosofinės išvados nuvedė prie "nesipriešinimo prievarta blogiui" idėjos, kuri tapo jo mokymo pagrindu. Tolstojus kvietė žmones susivienyti religinės moralės pagrindu, tapti broliais. Šie jo ieškojimai ir kritika oficialiajai bažnyčiai 1901 m. lėmė jo ekskomunikaciją.

Paskutiniai metai ir palikimas

Paskutinis rašytojo romanas "Prisikėlimas" (1899 m.) apėmė daug problemų, jaudinančių jį dvasinės krizės metais. Atsisakęs savo didžiulės nuosavybės, siekdamas gyventi pagal savo gėrio supratimą, Tolstojus sukėlė didelį nepasitenkinimą šeimos narių, ypač žmonos, tarpe.

1910 m. spalio 28 d. naktį, slapta nuo šeimos, 82 metų rašytojas, lydimas tik savo gydytojo D. Makovickio, pabėgo iš Jasnaja Polianos. Kelionė į nežinią jam buvo per sunki. Traukinyje L. N. Tolstojus susirgo ir mirė 1910 m. lapkričio 7 d. nedidelėje Astachovo stotelėje. Jo laidotuvės Jasnaja Polianoje tapo svarbiu įvykiu visai Rusijai.

Levas Tolstojus paliko neišmatuojamą literatūrinį ir filosofinį palikimą. Jo kūriniai ir idėjos tebėra aktualūs, skatinantys skaitytojus mąstyti apie gyvenimo prasmę, moralę ir visuomenės problemas.

Biografijos lentelė:

tags: #levas #tolstojus #gime #carinei #rusijoj

• „Play-Doh“: vaikų kūrybiškumo ugdymas
• Kada sunerimti dėl kraujavimo nėštumo metu
• kada daryti nėštumo testą
• ką svarbu žinoti apie vaiko brendimą
• Žaismingas vaiko pagalbininko rinkinys namų ruošai