Landzbergienės darželis Lietuvoje: misija – ugdymas, o ne lavinimas
Nors dauguma tėvų siekia kuo greičiau suteikti vaikams įvairiausių lavinamųjų priemonių ir užsiėmimų, siekdami pagreitinti jų raidą, specialistai ragina permąstyti šį požiūrį. Kaip teigia vaikų raidos tyrinėtoja, knygos „Iki mokyklos. Ankstyvosios vaikystės gidas“ autorė, per didelis žaislų kiekis ar ankstyvas akademinių įgūdžių siekimas nebūtinai prisideda prie vaiko visapusiškos brandos.
Žaislų gausa - ne visada nauda
Moksliniai tyrimai rodo, kad žaislų gausa pati savaime nėra vaiko raidą skatinantis veiksnys - daug svarbiau, ką ir kaip vaikas su tais žaislais daro. Eksperimentinis tyrimas, publikuotas tarptautiniame ankstyvosios raidos tyrimų žurnale „Infant Behavior and Development“, parodė, kad mažiems vaikams turint keturis žaislus vietoj 16, jų žaidimas tampa ilgesnis, įvairesnis ir kūrybiškesnis. Tai patvirtina ir raidos psichologai: kai vaiko aplinkoje yra per daug stimulų, vaikas fiziškai nepajėgia ilgai išlaikyti dėmesio, todėl žaidimas tampa paviršutiniškas - nuo vieno daikto pereinama prie kito, nė į vieną neįsigilinant.
Dar vienas svarbus niuansas, kurį noriu paminėti, - didžiausią naudą vaiko raidai duoda ne vadinamieji „vienos funkcijos“ lavinamieji žaislai, o atviri, įvairiai panaudojami objektai: kaladėlės, konstruktoriai, figūrėlės ar priemonės vaidmeniniam žaidimui, kai vaikas kuria istorijas ir daiktus paverčia tuo, kuo nori.
Elektroninių žaislų ir ekranų poveikis
Be to, nustatyta, kad dabar labai populiarūs elektroniniai „lavinamieji“ žaislai gali net pristabdyti vaikų raidą, nes apriboja tėvų ir vaiko tarpusavio pokalbius, o būtent bendravimas yra vienas svarbiausių kalbos raidos veiksnių. Jeigu net elektroniniai „lavinamieji“ žaislai gali sumažinti tėvų ir vaikų bendravimą, kas nutinka tada, kai vaikai užimami telefonais ir planšetėmis?
Tiesa, dabar klausiama, kiek minučių per dieną vaikas gali būti prie ekrano, tačiau siūloma žiūrėti ne į laiką, o į turinį ir kontekstą. Nesupraskite neteisingai - laiką prie ekranų reikia riboti. Kita vertus, klausimas „kiek minučių per dieną?“ dažnai yra per siauras, nes tai nieko nepasako apie tai, ką vaikas žiūri, kada žiūri, su kuo žiūri ir, svarbiausia, ką ekranai pakeičia. Juk 20 minučių kokybiško turinio kartu su tėvais, pavyzdžiui, aptariant, kas vyksta ekrane, nėra tas pats, kas 20 minučių greito, stimuliuojančio, algoritmų valdomo turinio, kurio tikslas - išlaikyti vaiko dėmesį bet kokia kaina.
Dažniausia tėvų klaida - ekranus naudoti kaip emocijų reguliavimo įrankį: kai vaikas pyksta, verkia, nuobodžiauja, pavargsta ar „per daug reikalauja“, ekranas tampa greitu sprendimu. Trumpuoju laikotarpiu tai veikia, bet ilgainiui vaikas praranda galimybę įgyti nepaprastai svarbų įgūdį - pačiam išbūti su emocija ir ją sureguliuoti. Kita klaida - riboti ekranus ir naudoti juos tik kaip „bausmę“ arba „apdovanojimą“, nes taip ekranai įgyja dar didesnę emocinę vertę ir tampa „uždraustu vaisiumi“. Greitas, nuolat besikeičiantis turinys pripratina smegenis prie aukšto stimuliacijos lygio, todėl realus pasaulis - knyga, žaidimai ar pokalbiai - vaikui ima atrodyti per lėti, nepakankamai įdomūs ir apdovanojantys.
Mitas apie ankstyvąjį skaitymą ir rašymą
Jeigu kalbame apie vaiko atitraukimą nuo ekranų ir idealų jo užimtumą, žaidimai yra tai, kuo turėtų užsiimti ikimokyklinukas, tačiau kartu vis dažniau kalbama apie būtinybę vaiką kuo anksčiau išmokyti skaityti, rašyti ir skaičiuoti.
Mitas, kad kuo anksčiau vaikas pradės skaityti ir skaičiuoti, tuo sėkmingesnis bus ateityje, yra gajus todėl, kad ankstyvi akademiniai įgūdžiai tėvams atrodo kaip lengvai pamatuojamas „progreso“ rodiklis - kai vaikas ketverių jau skaito, tai matosi, tai galima parodyti, palyginti, tuo galima pasidžiaugti. Ir tai nėra tik asmeninė patirtis. Ilgalaikiai kalbos raidos tyrimai rodo, kad būsimus akademinius pasiekimus daug tiksliau prognozuoja ne tai, kada vaikas pradėjo skaityti pats, o tai, kiek su juo buvo kalbamasi, kiek jam buvo skaitoma ir kokio turtingumo kalbinėje aplinkoje jis augo. Būtent čia slypi paradoksas - tai, kas iš tikrųjų lemia ilgalaikę sėkmę, dažniausiai nėra taip lengvai pamatuojama.
Savireguliacija, kūrybiškumas, smalsumas, gebėjimas sutarti su kitais ar ramiai įveikti frustraciją nematoma taip greitai kaip perskaitytas pirmas žodis, nors būtent šie gebėjimai vėliau tampa mokymosi pagrindu. Manau, kad noras kuo anksčiau matyti „akivaizdų progresą“ labai susijęs ir su šiandien visuomenėje tvyrančiu nerimu dėl ateities - tėvai ieško ankstyvo pranašumo, tarsi tikėdamiesi, kad jis apsaugos vaiką nuo galimų sunkumų.
Tačiau žaidimas yra vaiko „darbas“, o ne pertrauka nuo darbo. Kai vaikas žaidžia, jis mokosi ne mažiau, dažnai net gilesniu ir natūralesniu būdu, nes žaidimo metu aktyviausiai dirba tos smegenų sritys, kurios atsakingos už mokymąsi - lavėja kalba, stiprėja dėmesio kontrolė, formuojasi darbinė atmintis, planavimo ir problemų sprendimo gebėjimai. Problema ta, kad mes kartais tiesiog paleidžiame vaiką žaisti. Žinoma, laisvas žaidimas irbuvo labai svarbus, tačiau būtent ikimokykliniame amžiuje itin svarbus suaugusiojo vaidmuo - kad vaikas ne tik ilsėtųsi, bet ir mokytųsi per žaidimą.
Būreliai ir talentų paieška
Šiandien daug kalbama apie ateities kompetencijas - kūrybiškumą, lankstumą, kritinį mąstymą, todėl vaikų užklasinės veiklos tvarkaraščiai vis ankstėja ir pilnėja, bet specialistai teigia, kad šie įgūdžiai formuojasi ne būreliuose.
Mitas, kad ateities įgūdžiai prasideda nuo papildomų būrelių, kyla dėl suaugusiųjų noro „organizuoti“ vaikystę ir kuo anksčiau investuoti į būsimą rezultatą. Tai formuojasi ne per perpildytą veiklų tvarkaraštį, o per kasdienio gyvenimo patirtis: žaidimus, konfliktus su bendraamžiais, sveiką frustraciją, rutiną, miegą, fizinę veiklą ir santykį su suaugusiuoju, kuriame vaikas jaučiasi saugus. Žinoma, būreliai gali būti vertingi, ypač jei vaikas jų nori ir jie atitinka jo interesus, tačiau jie nėra pagrindinis kelias į savireguliaciją ar kūrybiškumą.
Idėja, kad kuo anksčiau identifikuosime vaiko talentus, tuo sėkmingesnė bus jo ateitis, yra primityvi. Nors dirbtinis intelektas ir duomenų analizė jau gali suteikti įdomių įžvalgų apie vaiko stipriąsias puses, žmonių vystymasis yra dinamiškas ir dažnai nenuspėjamas. Juk vaikai keičiasi, jų interesai, motyvacija ir gebėjimai vystosi skirtingais tempais, todėl ankstyvas talento fiksavimas gali neatspindėti tikrojo potencialo. Psichologiniai tyrimai rodo ir kitą svarbų dalyką - vaikams prilipdytos tokios etiketės gali riboti jų motyvaciją bandyti naujas sritis, nes vaikas ima saugoti savo „tapatybę“ ir vengia to, kas gali nepavykti. Kitaip tariant, vietoje augimo atsiranda savęs saugojimas, todėl svarbu išlaikyti pusiausvyrą atpažįstant vaiko potencialą ir spaudžiant kuo anksčiau atrasti veiklos kryptį, kuri domintų ir kurioje sektųsi.
Kai kalbame apie ikimokyklinio amžiaus vaikus, patarimas yra stebėti vaiką, pasiūlyti jam įvairių veiklų ir paramą, tačiau tai neturėtų virsti griežtu planu ar prognoze, kuri kažkokiu būdu ribotų pasirinkimus. Įdomu tai, kad sporto ir talentų ugdymo tyrimai nuosekliai rodo tą patį dėsningumą - aukščiausius rezultatus pasiekę žmonės vaikystėje išbandė daug skirtingų veiklų ir tik gerokai vėliau specializavosi. Tai susiję ir su tuo, kad ankstyvieji akademiniai ar specifiniai gebėjimai gana silpnai prognozuoja būsimą sėkmę, nes tai priklauso ne tik nuo įgūdžių, bet ir nuo smalsumo, atkaklumo bei gebėjimo prisitaikyti.
Svarbus teismo sprendimas dėl darželio atsakomybės
Teismas paliko galioti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimo nutartį. Teismas buvo konstatavęs, kad ši įstaiga neparodė deramos atidos bei rūpestingumo ir priteisė iš „Vaikystės sodo“ nukentėjusiam mažamečiui vaikui 3000 eurų neturtinės žalos atlyginimą. Daug mūsų energijos ir laiko pareikalavo visa šita istorija, bet džiaugiamės, kad pagaliau teismas padėjo tašką. Tokie darželio pavakariai vienam iš šeimos vaikų (jam tuomet buvo pusantrės metų) dar tos pačios dienos vakarą baigėsi aršia alerginė reakcija į maistą - anafilaksiniu šoku ir hospitalizacija Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose.
Ši byla svarbi dviem aspektais. Sutapusios vertybės ir novatoriška ugdymo programa - būtent todėl mūsų šeima ir pasirinko „Vaikystės sodą“. Didelis dėmesys skiriamas vaikų kompetencijoms, kurios yra pagrindas ugdant jaunąją XXI a. Lietuvos kartą. Labai džiaugiuosi, kai Sofija būdama trejų metų atpažįsta visas raides, moka rašyti jas, skaičiuoja ne tik lietuviškai bet ir angliškai, diskutuoja apie kosmosą, evakuaciją ar Lietuvos etnografinius regionus. Mus džiugina, kad turite aiškią viziją ir aiškų ugdymo planą. Matau, kaip dukra išmoksta vis naujų dalykų, raidžių, net žodžių, tokių kaip „eksperimentas“, „kompozitorius“, „refleksija“.
tags: #landzbergienes #darzelis #latvijoje
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
