Kūdikio švilpiantis kvėpavimas: simptomai, priežastys ir ką daryti

Jaunos mamytės dažnai pasiklauso, ar naujagimiai kvėpuoja. Kūdikis kvėpuoti mokosi dar būdamas mamos pilvelyje. Tiriant ultragarsu jau nuo 20 nėštumo savaitės galima stebėti vaisiaus kvėpavimo judesius. Gimęs mažylis išmoksta kvėpuoti pats, tačiau tai nėra paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Gimstant patiriami dirgikliai (šaltis, skausmas, lietimas), deguonies stoka organizme (perkirpus virkštelę) skatina pirmąjį naujagimio įkvėpimą. Išnešiotas sveikas naujagimis pirmąkart įkvepia per pirmąją gyvenimo minutę. Su pirmuoju riksmu mažylio plaučiai išsiplečia, jis pradeda kvėpuoti savarankiškai. Jeigu iki gimimo vaikelio plaučiai buvo užpildyti skysčiu, jam gimus palengva užpildomi oru, pasikeičia organizmo kraujotaka bei medžiagų apykaita. Pirmaisiais mėnesiais kūdikis turi adaptuotis prie naujų gyvenimo sąlygų. Prisitaikymas tiesiogiai susijęs su kvėpavimo tobulėjimu. Naujagimių medžiagų apykaita yra daug greitesnė nei suaugusiojo, todėl jam reikia daugiau deguonies, kuris į organizmą patenka dažniau kvėpuojant.

Verta žinoti, kad naujagimiui kvėpuojant juda pilvas. Norint sužinoti, kaip dažnai jis kvėpuoja, reikia uždėti ant pilvuko ranką ir paskaičiuoti, kiek naujagimis atlieka kvėpavimo judesių. Dažniausiai jis įkvepia ir iškvepia 40-60 kartų per minutę, šešių mėnesių kūdikio kvėpavimas jau retesnis - 35-40 įkvėpimų ir iškvėpimų per minutę, sulaukus metukų - apie 30 kartų. Kūdikiui augant kvėpavimas keičiasi į diafragminį.

Nėra nė vienos mamytės, kuri nebūtų tikrinusi, kaip kvėpuoja jų mažylis. Kartais net veidrodėlį prideda prie nosytės, kantriai laukdamos, kol jis aprasos. Rūpestingoms mamytėms būtų pravartu žinoti, kad ateidamas į šį pasaulį mažylis atsineša visą komplektą įgimtų refleksų. Kartais kūdikiai gąsdina tėvelius garsiai knarkdami naktį.

Kūdikio kvėpavimo raida ir galimi sutrikimai

Kvėpavimą reguliuoja kvėpavimo centras, esantis pailgosiose smegenyse. Jis subręsta pirmaisiais gyvenimo metais, todėl naujagimiams ir kūdikiams būdingas netolygus kvėpavimas (vadinamoji aritmija) ir trumpalaikiai kvėpavimo sustojimai (apnėja). Miego apnėja - tai būsena, pasireiškianti dažnais trumpalaikiais kvėpavimo sustojimais dėl kvėpavimo takų susiaurėjimo arba sutrikus kvėpavimo nervinei kontrolei miego metu. Pediatrai į tokius kvėpavimo netolygumus rekomenduoja žiūrėti rimtai, nes tuomet smegenims trūksta deguonies - tai gali kelti grėsmę kūdikio gyvybei. Kad kūdikis „nepamirštų” ritmiškai kvėpuoti, jam apie tai reikia priminti švelniais prisilietimais, todėl kuo dažniau jį paglostykite ir priglauskite prie savo kūno.

Jeigu mažyliui reikalinga pastovi kvėpavimo kontrolė, naudojami naujagimių kvėpavimo ir apnėjų registravimo monitoriai. Lietuvoje jais naudojamasi tik ligoninėse, o užsienyje jie dažni tėvelių pagalbininkai namie. Jų veikimo principas paprastas: jeigu mažyliui miego metu ar jam būdraujant kvėpavimas suretėja iki 10 kvėpavimo judesių per minutę, kvėpavimas sustoja ilgiau nei 12 sekundžių, pasigirsta tam tikras įspėjantis signalas arba užsidega indikatoriaus lemputė.

Kada kreiptis į gydytoją dėl kūdikio kvėpavimo sutrikimų?

Naujagimio kvėpavimo sutrikimas tiesiogiai susijęs su kvėpavimo sistema, kuri apima plaučius, bronchus ir diafragmą. Naujagimiams kvėpavimo takai yra dar nesubrendę, todėl bet kokie sutrikimai gali turėti didelę įtaką jų gebėjimui efektyviai prisitaikyti prie naujos aplinkos. Plaučių audinys ir alveoliai, kurie atsakingi už dujų mainus, gali būti nepakankamai išsivystę. Taip pat gali būti sutrikusi diafragmos funkcija, kas dar labiau apsunkina kvėpavimą.

Naujagimio kvėpavimo sutrikimas yra būklė, kai naujagimis turi sunkumų kvėpuoti, dažnai dėl nepakankamo plaučių išsivystymo arba kitų anatominių ypatumų. Ši liga gali pasireikšti įvairiomis formomis, pradedant nuo lengvo dusulio iki sunkių kvėpavimo nepakankamumo atvejų, kai reikalinga skubi medicininė intervencija.

Pagrindinės naujagimio kvėpavimo sutrikimo priežastys apima plaučių surfaktanto trūkumą, kuris yra medžiaga, reikalinga plaučių alveolių stabilizavimui. Be to, gali būti genetiniai veiksniai, tokie kaip paveldimos plaučių ligos arba anomalijos. Infekcijos, tokios kaip pneumonija, taip pat gali prisidėti prie šios ligos vystymosi.

Pagrindiniai naujagimio kvėpavimo sutrikimo simptomai gali būti: greitas arba lėtas kvėpavimas, dusulys, cianozė (odos, lūpų ar nagų mėlynavimas), nosies šnypštimas, krūtinės ląstos įdubimas, ir bendras silpnumas.

Naujagimio kvėpavimo sutrikimo diagnostika apima fizinį naujagimio ištyrimą, kurio metu vertinami kvėpavimo dažniai, širdies ritmas ir odos spalva. Taip pat gali būti atliekami radiologiniai tyrimai, tokie kaip krūtinės ląstos rentgenograma, siekiant įvertinti plaučių būklę.

Naujagimio kvėpavimo sutrikimo gydymas gali apimti tiek medicininius, tiek nemedicininius sprendimus. Medicininiai gydymo būdai dažnai apima deguonies terapiją, surfaktanto terapiją, ir mechaninę ventiliaciją, jei reikia. Be to, gali būti naudojami vaistai, tokie kaip bronchodilatatoriai, siekiant palengvinti kvėpavimą. Nemedicininiai sprendimai gali apimti naujagimio pozicionavimą, kad būtų palengvintas kvėpavimas. Naujausios terapijos galimybės, tokios kaip genų terapija, šiuo metu yra tiriamos, siekiant pagerinti naujagimių kvėpavimo funkciją ir sumažinti komplikacijų riziką.

Bronchiolitas - dažna kūdikių kvėpavimo takų infekcija

Bronchiolitas yra dažna kūdikių ir mažų vaikų plaučių infekcija. Liga gali apsunkinti kvėpavimą, kosulį ir švokštimą. Dauguma atvejų bronchiolitas yra gydomi namuose. Sunkiais atvejais gali prireikti vaiką hospitalizuoti. Bronchiolitas yra infekcija, sukelianti plaučių bronchiolių (mažųjų kvėpavimo takų) perkrovą ir uždegimą. Tai dažniausiai pasitaiko kūdikiams ir mažiems vaikams. Daugeliu atvejų virusas sukelia bronchiolitas. Infekcijos maksimumas yra žiemos mėnesiais. Pirmieji simptomai labai panašūs į peršalimo simptomus. Šie simptomai laikui bėgant gali pablogėti.

Virusas sukelia bronchiolitas. Infekcija sukelia bronchų patinimą ir uždegimą. Dauguma bronchiolitas atvejų sukelia respiracinis sincitinis virusas (RSV), kurio protrūkis paprastai būna žiemą. Šis virusas yra dažnas, juo serga beveik kiekvienas vaikas iki dvejų metų. Šie virusai sukelia bronchiolitas gali greitai plisti. Jais galima užsikrėsti oru sergančiam žmogui kalbant, čiaudint ar kosint. Daugeliu atvejų išsivystys vaikai iki dvejų metų bronchiolitas. Kūdikiams iki trijų mėnesių yra didesnė rizika susirgti infekcija.

Jei atsiranda šių komplikacijų, gali tekti nedelsiant vežti vaiką į ligoninę. Jei jūsų vaikas gimė neišnešiotas, jo imuninė sistema yra nusilpusi arba serga plaučių ar širdies infekcija, stebėkite ankstyvus bronchiolitas.

Bronchiolitas yra užkrečiama virusinė infekcija. Diagnozę nustatys gydytojas bronchiolitas stebėdami savo vaiką ir klausydami jo kvėpavimo garsų stetoskopu. Sunkiais atvejais bronchiolitas, gydytojas gali skirti laboratorinius tyrimus ir rentgeno nuotraukas. Virusinis tyrimas. Gydytojas paims gleivių mėginį, švelniai įkišdamas tamponą į jūsų vaiko nosį. Krūtinės ląstos rentgenograma. Kraujo tyrimas. Gydytojas atliks kraujo tyrimą, kad patikrintų jūsų vaiko baltųjų kraujo kūnelių skaičių.

Vaistų nėra bronchiolitas, dar. Infekcija trunka apie dvi ar tris savaites. Daugeliu atvejų vaikus galima gydyti namuose. Kartu su bronchiolitas, gali atsirasti kitų infekcijų, pvz., ausų uždegimas ar pneumonija. Šioms infekcijoms gydyti gydytojas gali skirti antibiotikų.

Bronchiolitas yra virusinė infekcija, kuria serga beveik kiekvienas dvejų metų ar jaunesnis vaikas. Paprastai dauguma vaikų pradeda jaustis geriau ir paguldyti į ligoninę gali grįžti namo po dviejų ar penkių dienų. Jei bronchiolitas būklė pablogėja, tada jūsų vaikui gali tekti gulėti ligoninėje šiek tiek ilgiau.

Palyginimas su kitomis kvėpavimo takų infekcijomis:

1. Abi yra virusinės infekcijos ir paveikia plaučių kvėpavimo takus.
2. Daugeliu atvejų staigaus švokštimo ir greito kvėpavimo simptomai trunka apie dvi ar tris dienas. Sunkiais atvejais jie gali išnykti ilgiau.
3. Infekcijos pikas paprastai pasiekia 3-5 dienas, kai išnyksta švokštimo simptomai.

Astma - dažna švilpiamo kvėpavimo priežastis

2 - 6 mėnesių kūdikio kvėpavimas gali būti bronchito požymis. Iš pradžių vaikui atsiranda peršalimo požymiai, po to prisideda dažnas švilpiamas kvėpavimas. Švilpimas sustiprėja naktį. Astma - pagrindinė ir vaikų (nuo 6 mėnesių), ir suaugusiųjų švilpiamo kvėpavimo priežastis. Tik vaikai serga lengva šios ligos forma, kvėpuodami jie gali neskleisti minėtų garsų.

Nuolatiniai peršalimai, kurie neišvengiamai nusileidžia į plaučius, naktį bei po fizinio krūvio sustiprėjantis nuolatinis kosulys - gali byloti, kad jūsų vaikas serga astma. Astma gali tęstis paūmėjimo ir ramybės periodais. Jos požymiai gali staiga atsirasti ir praeiti. Todėl ir sunkia ligos forma sergantis vaikas ramybės periodais puikiai jaučiasi.

Fiziniai pratimai, emocinis šokas arba infekcija gali sukelti kosulio priepuolius. Kai kuriems vaikams astmą sukelia alergija, dažniausiai - namų dulkėms ir gyvūnams. Alerginės astmos požymiai gali atsirasti net trumpam apsilankius draugų, laikančių gyvūnus, namuose. Egzema (Nuolatinis bėrimas) arba šieno karštinė (Alerginė sloga - alerginis rinitas) taip pat susiję su astma.

Astma paprastai praeina 10 - 20 gyvenimo metais. Astma sergančio vaiko būklę galima kontroliuoti, t.y. Astmos gydymą turi skirti ir kontroliuoti gydytojas. Pagrindinė gydymo priemonė - nuolatinės ir priepuolio metu atliekamos inhaliacijos.

Vyresniems vaikams švilpiamą kosulį gali sukelti viršutinių kvėpavimo takų infekcijos bei bronchitai. Šis požymis gali išnykti pasveikus nuo peršalimo ligos, bet jis gali būti ir astmos priežastis.

Kiti švilpiamo kvėpavimo priežasčių ir pavojingumo požymiai

Ar vaiko kvėpavimas normalus, sunku nustatyti, kai jis ramiai ir ritmingai kvėpuoja. Jeigu vaiko tarpšonkaulinių tarpų oda arba šonkaulių apačios puslankio oda ( krūtinės ir pilvo susijungimo sritis) vaikui įkvepiant įsitraukia vidun - tai rimto pažeidimo požymis. Rimčiausias deguonies trūkumo požymis - vaiko pamėlynavimas.

Triukšmingas kvėpavimas byloja apie plaučių, arba trachėjos, gerklų arba gerklės negalavimus. Rimto pavojaus nekelia tik įprastinis peršalimo kosulys. Peršalę maži vaikai gali kvėpuoti triukšmingai. Mažų vaikų nosiaryklė lengvai blokuojama gleivių. Triukšmingas kvėpavimas įkvepiant vadinamas švilpiamu ir yra trachėjos arba gerklų pralaidumo sutrikimo požymis.

Esant epiglotitui, vaikui staiga pakyla kūno temperatūra, jis prastai jaučiasi, skauda gerklę, jį kankina kimus kosulys (Lojamas kosulys). Jam sunku ryti net savo seiles, todėl jos nuolat teka iš burnytės. Epiglotitas kelia pavojų vaiko gyvybei, todėl skubiai kreipkitės į gydytoją. Epiglotitas paprastai gydomas antibakteriniais preparatais, vaiką būtina nuvežti į ligoninę.

Švilpiantis kvėpavimas nėra neįprastas mažiems vaikams. Kai kuriems vaikams iki metų amžiaus, kuriems švilpiantis kvėpavimas kartojasi, o kitų nusiskundimų neturi, vienintelis vaistas - kantrybė ir laikas. Rečiau pasitaikančių atvejų priežastimi gali būti gastroezofagins refliuksas arba skrandžio rūgšties patekimas į stemplę. Švilpiančio kvėpavimo ir brochito priežastimi gali būti reta genetinė liga - cistinė fibrozė.

Jei mažylis turi švilpiantį kvėpavimą ir nėra ypatingų priežasčių, sukeliančių tai, t.y. Ar jūsų mažylis kada nors turėjo švilpiantį kvėpavimą?

Patarimai tėvams:

• Neleiskite išsausėti nosies gleivinei, gydykite užsikimšusią nosytę.

Ieva Žiūraitė, Vaikų ligoninės Vaikų intensyviosios terapijos gydytoja, atkreipia dėmesį, kad labai svarbu mokėti atlikti pradinį gaivinimą ir nesąmoningam bei nekvėpuojančiam vaikui, ir suaugusiajam. Laiku atliktas pradinis gaivinimas yra susijęs su geresne neurologine išeitimi. Gaivinimo veiksmams atlikti vaiko amžius nustatomas pagal anatominius ir fiziologinius požymius: kūdikis - nuo 28 parų iki 1 metų, vaikas - nuo 1 iki 18 metų (vyresni nei 8 m. vaikai gaivinami kaip suaugę).

Radę vaiką be sąmonės, dar prieš pradedant gaivinti, įvertinkite situaciją. Būtina imtis visų įmanomų atsargumo priemonių. Nukentėjusįjį galima judinti tik tada, kai tai būtina jo saugumui užtikrinti. Perkeliant svarbu palaikyti galvą ir kūną taip, kad būtų išvengta stuburo sukimo - lenkimo judesių. Patikrinkite nukentėjusiojo sąmoningumą, kvieskite greitąją medicinos pagalbą.

„Priėję papurtykite vaiką, pakvieskite jį garsiai vardu. Jeigu esate ne vienas, įvertinę, kad vaikas yra nesąmoningas, paprašykite šalia esančių žmonių, kad iškviestų greitąją pagalbą. Geriausia šią užduotį patikėti vienam konkrečiam žmogui. Neprašykite, kad kažkas padėtų, o kreipkitės tiesiogiai į vieną žmogų su prašymu padaryti tą ir tą“, - pataria I. Žiūraitė.

Nesąmoningam kūdikiui ar vaikui liežuvis dažnai sukelia kvėpavimo takų nepraeinamumą. Kvėpavimo takai nukentėjusiajam atveriami atlošiant galvą ir pakeliant smakrą. Palaikant atvirus kvėpavimo takus nustatoma, ar vaikas kvėpuoja. Kvėpavimo vertinimas neturi užtrukti ilgiau kaip 10 sekundžių.

„Atverkite kvėpavimo takus - ant kaktos uždėkite ranką ir šiek tiek atloškite galvą, ir pakelkite smakrą. Visi veiksmai turėtų vykti ant apatinio žandikaulio, tik nespauskite vaiko minkštųjų audinių. Pridėję savo ausį prie vaiko burnos klausykite, ar girdite kvėpavimą, ar jaučiate oro srovę į savo skruostą, o žvilgsnį nukreipkite į krūtinės ląstą. Stebėkite, ar ji kilnojasi“, - sako Vaikų ligoninės Vaikų intensyviosios terapijos gydytoja.

Jeigu vaikas kvėpuoja, jis paguldomas ant šono. Įtariant stuburo traumą, to daryti negalima. Stebima vaiko būklė (sąmonė, kvėpavimas ir kraujotaka) ir laukiama atvykstant greitosios medicinos pagalbos. Jeigu nesate tikras, ar vaikas kvėpuoja arba kvėpavimas yra trūkčiojantis, neįprastas, tokiu atveju vertinkite, kad to kvėpavimo nėra arba jis sutrikęs ir atlikite 2 efektyvius įpūtimus.

„Vyresniam vaikui visada užspauskite nosį ir savo burna pilnai apėmę vaiko burną, atlikite 2 efektyvius įpūtimus, tai yra tokius įpūtimus, kurių metu pakyla krūtinės ląsta. Toliau vertinkite, ar yra gyvybės požymiai: ar vaikas jums įpūtus sukosėja, ar jis juda, ar atsiranda kvėpavimas. Jeigu nei vieno iš šių požymių nėra, vertinkite, kad ir širdies veiklos nėra ir krūtinkaulio apatiniame trečdalyje atlikite 15 krūtinės ląstos paspaudimų“, - tęsia gydytoja.

Priklauso nuo to, kokio dydžio vaikas ir jūs pats, galite tuos paspaudimus atlikti arba vienu rankos delnu, uždėję jį ant krūtinklaulio, arba dviem. Šį veiksmą reikėtų daryti pilnai ištiesus rankas su visu savo kūno svoriu. Greitis turėtų būti maždaug 100 kartų per minutę.

„Ir padarius 15 krūtinės ląstos paspaudimų, reikia vėl pakartoti 2 įpūtimus ir vėl tęsti krūtinės ląstos paspaudimus. Jeigu, atlikdami įpūtimus, pastebite, kad krūtinės ląsta nepasikelia, bandykite koreguoti vaiko padėtį. Galbūt jūs per daug atlošėte jo galvą. Pakoregavę padėtį vėl pakartokite įpūtimus“, - sako I. Žiūraitė.

Kūdikiui krūtinės ląstos paspaudimai atliekami dviem pirštais, dedant juos ant krūtinkaulio.Spausti 2,5-3 cm gilumu 15 kartų (15 paspaudimų ir 2 įpūtimai).

Jeigu jūs esate tokioje viešoje vietoje, kur yra prieinamas defibriliatorius, turėtumėte paprašyti, kad kažkas iš aplinkinių jį atneštų. Tuomet jau vadovaukitės šio prietaiso rekomendacijomis.

„Uždėjus elektrodus širdies veikla yra vertinama automatiškai. Nebereikia gaišti laiko vertinant, ar vaikas juda, ar kosėja. Galite susikoncentruoti ties gaivinimu, tuo labiau, kad defibriliatorius pats žingsnis po žingsnio pasako, ką reikia daryti, skaičiuoja, kiek jūs cikų atlikote. Patį gaivinimą tęsiate, kol atvažiuoja greitoji pagalba“, - pabaigia gydytoja.

tags: #kudikis #svilpia #kvepuodamas

• Kaip tinkamai prižiūrimi naujagimių inkubatoriai?
• Visa informacija apie paramos maistu teikimą Alytuje
• išsamus Ospamox dozavimo vadovas 14 kg vaikams
• Vaikiškas automobilis „Vintage Royce“
• reikalavimai globėjams Telšių rajone