Vaikų baimės: nuo tamsos ir pabaisų iki gyvūnų ir mirties baimės

Nerastume vaiko, kuris nieko nebijo: jei ne vorų, tai tamsaus sandėliuko, jei ne barzdotų vyrų, tai žaibo ar dar ko nors. Baimė - viena iš pagrindinių, taip vadinamų bazinių žmogaus emocijų. Jos paskirtis - apsaugoti mus, o dar tiksliau - išsaugoti gyvybę. Kaip žinome, jeigu neturėtume iš vis jokio baimės jausmo, gana greit žūtume, patektume į pavojingas situacijas ir to nesuvoktume. Bijoti yra natūralu ir neišvengiama.

Baime vadiname nemalonų jausmą, kai nujaučiamas esamas arba artėjantis pavojus. Nerimas - plačiau apimanti būsena, kai dėl kažko jaudinamasi, jaučiamasi emociškai ir fiziškai nesmagiai. Nerimas yra susijęs su neapibrėžtumu, pavyzdžiui, bijomasi atsiskirti nuo tėvų, liekant darželyje, arba išeiti iš namų į lauką, nes ten gali kažkas įvykti (sunku tiksliai nusakyti, kas būtent). Fobija - tai ypač stipri, išliekanti ir vaiko amžiui nebūdinga baimė, kuri sutrikdo normalų vaiko gyvenimą ir trukdo jam daryti tai, ko jis norėtų.

Baimės gali būti labai naudingos ir reikalingos, užtikrinančios saugumą: pavyzdžiui, bijodami gyvačių, stengiamės jų vengti ir jokiu būdu netyčia neužminti, bijodamas aukščio, vaikas nelipa ant namo stogo (ir nerizikuoja nukristi). Apie fobiją ar nerimo sutrikimą galime galvoti tuomet, kai baimė ar nerimas sutrikdo didžiąją vaiko kasdienio gyvenimo dalį: trukdo jam užmigti ir miegoti, leisti laiką su šeima, eiti į darželį ar mokyklą, leisti laiką su draugais. Sveikai augančių vaikų baimės yra trumpalaikės, preinančios, lengvai įveikiamos, jos nekeičia būdo savybių ir santykio su aplinka.

Vaikų baimės pagal amžių: normali raida ir iššūkiai

Pastebėta, kad tam tikro amžiaus vaikams būdingos tam tikros baimės, ir jos iš esmės atspindi vaiko augimą ir geresnį aplinkinio pasaulio suvokimą: kuo vaikas daugiau sužino apie jį supantį pasaulį, tuo tam tikri dalykai pradeda atrodyti neaiškesni ir labiau gąsdinantys. Vaiko raidos tyrinėtojai pastebėjo, kad baimės būdingos tam tikram amžiaus tarpsniui ir netgi šiek tiek skiriasi pagal vaiko lytį. Ikimokykliniame amžiuje vyrauja baimės, susijusios su savisaugos instinktu, o vėliau baimės įgauna socialinį atspalvį.

Baimės pirmaisiais gyvenimo metais

• Kūdikiai ir mažyliai (iki 2 m.): Triukšmas ir visi kiti dirgikliai, kurių mažo vaiko nervų sistema yra dar nepajėgi aprėpti. Kūdikiai ir mažyliai viso to bijo, nes jų nervų sistema dar nėra pakankamai brandi, todėl per pojūčių sistemą gaunami impulsai nervų sistemą užverčia per dideliu informacijos kiekiu, kurios ji yra dar nepajėgi apdoroti. Atsiskyrimas nuo jūsų. Kūdikiai dar nesuvokia, kad žmogus ar daiktas, kurio dabar nemato, nėra pradingęs visam laikui: toks „daiktų tvermės“ supratimas ima formuotis tik 8-10 mėnesių amžiuje. Nepažįstami žmonės. Nepažįstamų žmonių baimė stipriausia 6-8 mėnesių kūdikiams. Žmonės su kostiumais, įskaitant Kalėdų Senelį, nykštuką, klouną. Visa tai, ko neįmanoma sukontroliuoti, pavyzdžiui, pokyčiai namuose, baldų perstūmimas, sienų perdažymas ir panašiai.
• 2-3 m.: Baimės, susijusios su pakitimais jį supančioje erdvėje, pvz., pasikeičia žaislo vieta, perstatoma jo lovytė, persikraustoma į kitus namus, vaikas bijo įkristi į jam grėsmingai atrodančią klozeto skylę. Tokio amžiaus vaikas jaučiasi saugus, kai greta jo yra mama, todėl baiminasi, kad mama gali pradingti, išvažiuoti, kad jos nebus jam užmiegant. Erdvinės baimės: judėjimas ir daiktų padėties erdvėje pokyčiai, pvz., baldų perstatymas. Tokio amžiaus vaikai baiminasi įvairių netikėtų situacijų, pavyzdžiui, kad kažkas įeis į namus pro kitas duris.

Ikimokyklinio ir pradinio mokyklinio amžiaus baimės

• 3-6 m.: Triukšmo, grėsmingų garsų. Įsivaizduojamos baimės. Tai, kas neįprasta. Fantastinės, realybėje neegzistuojančios būtybės, monstrai, šmėklos, raganos. Tai amžius, kai vaikų vaizduotė tampa ypač laki. Tai, ką vaikas pamato per televiziją ar knygose. Tamsos ir buvimo vieniems naktį, ypač išgirdus keistą garsą ar pamačius šešėlius. Atsiskyrimas nuo artimo žmogaus. Nuo 5 metų vaiko baimės darosi mažiau intensyvios, o tarp jų vyrauja tam tikrų regimųjų vaizdų baimės. Mažiau bijoma gyvūnų, nusikaltėlių, raganų. Baimės tampa konkretesnės, realesnės, pavyzdžiui, vaikas bijo parkristi ir susižeisti, baiminasi, kad jį gali apkandžioti šuo. Šešiamečiai bijo įvairių gamtos stichijų, pvz., vandens, ugnies, griaustinio, žaibo. Šiame amžiuje aktualios atsiskyrimo nuo artimo žmogaus baimės, vaikas nerimauja, kad grįžęs namo neras mamos, kad jai gali kas nors nutikti arba ji gali mirti. Vaikas jaučia didelį nerimą likęs vienas namuose, vienatvės ir tamsos baimė jam vakarais neleidžia ramiai užmigti.
• 7-8 m.: Antgamtinės būtybės, tamsa, buvimas vienam, kūno sužalojimai. 7 metų vaikams baimę kelia tamsa, nepažįstamos, paslaptingos patalpos, pvz., palėpės, rūsiai, jie bijo, kad kas nors slepiasi spintoje, po lova ir pan. Vaiko vaizduotėje šešėliai tampa vaiduokliais, raganomis.
• Mirties baimė: Būdami 5-8 metų amžiaus vaikai išgyvena baimės piką. Ir visos jų baimės vienaip ar kitaip susiję su mirtimi. Tokio amžiaus vaikas atranda svarbų dalyką: kad viskas pasaulyje turi pradžią ir pabaigą. Jis ima suvokti, jog žmonės miršta, kad tai neaplenks nei jo paties, nei jo tėvų. Beje, vaikai labiau bijo netekti tėvų, nei numirti patys. Pirmaisiais gyvenimo metais vaikas nesuvokia mirties. Nuo 5-erių metų mažylio intelektas padaro stiprų šuolį, ima vystytis abstraktusis mąstymas, sparčiai tobulėja pažintiniai gebėjimai. Vaikas ima suvokti erdvės ir laiko sąvokas, taip pat tai, kad kiekvienas gyvenimas, net ir jo paties, turi pradžią ir pabaigą. Mirties baimė aplanko beveik visus vaikus. Tai dažniausiai nutinka 5-8-tais gyvenimo metais.

Vyresnių vaikų ir paauglių baimės

• 9-12 m.: Atsiskaitymai mokykloje, kūno sužalojimai, išvaizda, bendravimo sunkumai, mirtis. Šio amžiaus vaikai dar nėra labai savarankiški: jie dar mokosi patys įveikti kylančius sunkumus. Baimė, kad kas nors nutiks jiems patiems arba vaikui svarbiems žmonėms ar augintiniams. Kad susižeis, susirgs, pateks į avariją ar katastrofą. Baimė būti atstumtiems ar nemėgstamiems bendraamžių.
• Paauglystė (nuo 12 m.): Baimė dėl to, ką bendraamžiai pagalvos. Paauglystės laikotarpio pagrindinė užduotis - susigaudyti, kas aš pats esu ir kokia mano vieta šiame pasaulyje. Todėl paaugliams tampa svarbu tai, ką apie juos galvoja kiti. Kita paauglystės užduotis - palaipsniui tapti savarankiškais ir nepriklausomais nuo tėvų. Kas nors blogo nutiks jiems patiems ar jiems svarbiems žmonėms. Baimė, kad susimaus mokykloje, per egzaminus, neįstos ten, kur nori ir t.t. Susidūrimas su nusikaltėliais, karas, terorizmas, nelaimingi įvykiai, katastrofos. Baimė kalbėtis su jumis apie kažką rimto ir asmeniško. Baimė būti atstumtam ir pamirštam.

Dažnos vaikų baimės ir jų atpažinimas

Didesnį baimingumą gali kelti ir įgimtas jautrumas. Jautresnė nervų sistema greičiau ir stipresniu atsaku reaguoja į dirgiklius, prisitaikyti prie pokyčių reikalinga daugiau resursų bei aplinkos paramos. Mirties baimei lengviau pasiduoda emociškai imlūs, jausmingi vaikai. Tamsos baimę patiria dauguma vaikų (prie jos priskiriamos ir „pabaisų“ baimės, baimė eiti miegoti). Bijoti tamsos - visiškai normalu: vaikas nemato, kas dedasi aplinkui, ir dėl to jaučiasi nesaugus. Vaiko akimis, tai labai rimta!

Baimė reiškiasi ne vien kalbėjimu apie baimės objektą, taip pat ir:

• Sunkumais užmigti/nemiga;
• Apetito pokyčiais;
• Neaiškiais, fizinės priežasties neturinčiais skausmais (pvz., pilvo, galvos, kojų);
• Sunkumu kvėpuoti;
• Nuolatiniu nerimastingumu;
• Nagų kramtymu;
• Grįžimu į ankstesnę raidos stadiją (pvz., vaikas, puikiai laikantis šlapimą, pradeda šlapintis į lovą).

Bijančio vaiko nervų sistema aktyvėja ir daro įtaką kitų organų sistemų veiklai. Keičiasi kraujotaka, virškinimas, kvėpavimas, širdies ritmas. Dalį tokių reakcijų galime pamatyti išoriškai: kūno padėtis, balsas ir veidas parodo, kad vaikas bijo. Maži vaikai išsigandę ima verkti, vyresni gali pradėti skųsti pilvo skausmais.

Vaikų baimė miegoti

Vaiko baimė miegoti dažnai siejasi su atsiskyrimo baime ir nesaugiu prieraišumu. Vaikui miegas gali reikšti išsiskyrimą, o tai kelia nerimo ir nesaugumo jausmus. Negalime pamiršti ir tai, kad vaikai mąsto simboliniu mąstymu, todėl vaikui gali būti sunku atskirti tikrovę nuo fantazijos, tad vaikai pradeda bijoti pabaisų, šešėlių, spintos monstrų ir kitų dalykų, kurie visi gyvena tamsoje, tad prieš miegą baimė sustiprėja. Miego nerimas padidėja, kai vaikas patiria didelius įvykius šeimoje.

Baimės labai priklauso nuo vaiko amžiaus. Visiems žinduoliams yra įprasta miegoti su savo tėvais iki tam tikro amžiaus, todėl kartais lūkestis, kad vaikas jausis saugiai vienas, neatitinka konkrečios vaiko raidos. Tai reiškia, kad vaikas nei pagal fizinį, nei psichologinį amžių dar nėra pasiruošęs miegoti vienas. Šiuo metu jau ir tyrimais nustatyta, kad itin jautrūs vaikai jau prenataliniame periode skiriasi nuo kitų vaikų savo nervų sistemos jautrumu dirgikliams. Natūralu, kad šie vaikai gali būti labiau prieraišūs ir norėti ilgiau miegoti su tėvais. Svarbu, vaiką prie miego atskirai pratinti pamažu, švelniai, matant, kad vaikas tam jau pasiruošęs.

Vaiko baimė miegoti pasireiškia šiais simptomais:

• Negalėjimas užmigti;
• Vengimas eiti miegoti, laiko miegoti vilkinimas (pvz., "dar vieną pasaką");
• Pykčio ir ašarų priepuoliai prieš miegą (kaip nerimo iškrova);
• Miego metu noras paleisti filmą/muziką/uždegti švieselę;
• Sunkumai atsiskirti nuo tėvų prieš miegą (nori, kad laikytų rankytę, kojytę, glostytų nugarą, miegotų šalia ir t.t.);
• Prieš miegą atsirandantys skausmai ir kūno įtampa;
• Nakti budinėja ir vaikšto pas tėvus.

Dažniausiai tai nėra sudėtinga, kadangi vaikai patys pasako ir parodo, kad prastai miegojo. Taip pat, išduoti apie prastą miegą gali ir dažnas pabudimas, nuolatinis blaškymasis, padidėjęs nuovargis, koncentracijos sunkumai, padidėjęs irzlumas. Kaip taisyklė, didelį nerimą išduoda ir dažnai besikartojantys naktiniai košmarai, kurie sutrikdo miego kokybę.

Tėvų vaidmuo ir klaidos įveikiant vaikų baimes

Emocijas labai padidina mūsų vaizduotė, mintys, suvokimas per patirtį ir vertinimas. Mūsų jausmai ir poreikia sukelia mūsų elgesį. Kaip reaguoti į baimę keliančias situacijas vaikai mokosi iš savo tėvų. Pavyzdžiui, jei vaikas bijo svetimų žmonių, su nepažįstamuoju bendraukime draugiškai, mandagiai, džiugiai. Tėvų elgesys ir nerimas yra vienas svarbiausių veiksnių vaikų nerimo ir baimės jausmo atsiradime. Taip nutinka, nes vaikas tėvų baimę perima nekvestionuodamas, ir taiko savo gyvenime. Kitaip sakant, jei tėvai bijo tai parodo - man tikrai verta bijoti, juk jie didesni ir žino. Todėl labai svarbu negąsdinti vaiko, kad nukris, užsigaus, susirgs ir t.t.

Tikriausiai daugeliui pažįstamas pavyzdys, kai mažylis nukrinta ir žiūri į tėvus, ar tėvai išsigando, puolė bėgti, gelbėti vaikelio. Jei bėga - pradeda verkti, ilgai nenurimsta, jei tėvai reaguoja ramiai, vaikas toliau žaidžia. Tai puikiai iliustruoja aplinkos, o ypač tėvų/globėjų įtaką baimių atsiradime.

Dažniausios tėvų klaidos

1. Šaiposi ir pokštauja apie tai, ko vaikas bijo. Tai tik paskatina vaiką užsisklęsti savyje, bet pačios baimės nepanaikina.
2. Kaltina ar baudžia. Nekaltinkite ir juolab nebauskite vaiko už tai, kad jis bijo. Vaikas ieško pagalbos ir nusiraminimo, nes pats nesugeba valingai kontroliuoti savo jausmų.
3. Ignoruoja. Juk apsimetus, kad problemos nėra, ji tarsi išnyksta. Tačiau tai - blogas sprendimas. Problema išnyksta tėvams, bet ne vaikui. Toks elgesys tik atvers didesnę prarają tarp vaiko ir jūsų.
4. Vadovauja savo pavyzdžiu. Taisyklė „aš to nebijau - kodėl tu turėtum bijoti“ įsibaiminusiam mažyliui veiksminga lygiai taip pat, kaip ir jums - šuolių su parašiutu instruktoriaus paprotinimas: „aš nebijau - kodėl jums kinkos dreba?“.
5. Patys neįveikia pesimizmo. Jei patys tėvai neišmoko nuolat negalvoti apie tai, kas gali nutikti blogiausia - vargu ar padės savo vaikui kovoti su baimėmis.
6. Leidžia žvelgti baimei į akis. Jei mažylį apėmusi tikra baimė, tokios priemonės ją taip pat tik dar labiau sustiprins.

Kaip padėti vaikui įveikti baimes: praktiniai patarimai

Apie pačias baimes, jo jausmus, išgyvenimus kalbėti reikia ir netgi būtina. Paraginkite vaiką, kad visada, kai baisu, jis gali į mus kreiptis, prašyti pagalbos įveikiant baimes. Į kovą su baime pasitelkime patį vaiką. Paklauskime vaiko, kas jį gąsdina. Tegu pavojingas situacijas ar vietas išvardina pats. Vaiką prie gąsdinančių situacijų svarbu pratinti pamažu.

• Nenuvertinkite vaiko baimės - tai sukelia tik dar didesnį stresą ir vienišumą vaiko gyvenime.
• Įsivertinkite, kas vyksta vaiko kasdienybėje, gyvenimo pokyčius, ligas, traumas - tai padės geriau suprasti baimės priežastis.
• Paklauskite vaiko jo baimės objekto dydžio, spalvos, formos, vardo - tai leis apibrėžti objektą.
• Paprašykite vaiko papasakoti apie baimę piešiniu, šokiu, lipdiniu, žaidimu ar kitu būdu, siekiant pažinti. Galite turėti dėžutę, kur šiuos piešinius dedate. Jei vaikas juos nori suplėšyti ar kitaip sunaikinti - leiskite.
• Jei vaikas pasiruošęs, galite pakalbinti baimės objektą, išsiaiškinkite: Kur jis gyvena, ko jis nori?
• Stenkitės susilaikyti nuo patarimų, geriau klauskite vaiko, kaip jis mano, kas jam padėtų - tai skatina vaiko galios pojūtį, o to labai reikia norint nugalėti baimę.
• Ribokite gąsdinančią informaciją. Jei vaikas jautrus, pasistenkite neleisti jam žiūrėti filmų ir laidų, kuriose gali būti vaiką gąsdinančių vaizdų ar personažų. Nepamirškite, kad baisių vaizdų šiais laikais apstu ir vaikams skirtuose filmukuose!
• Be reikalo nebauginkite vaiko. Kai vaikas atsisako ką nors daryti, negąsdinkite jo pabaisomis, raganomis ar piktais dėdėmis.
• Prisijaukinkite tamsą. Jei vaikas bijo pabaisų, padekite jam jas „įveikti“. Kelerių metų vaikas sunkiai atskiria fantazijas ir sapnus nuo realybės. Jokiu būdu nesišaipykite iš vaiko ir nebandykite nuleisti jo baimių juokais. Daugeliui tėvų padėjo tokios mažos gudrybės kaip „purškiklis nuo pabaisų“, pabaisų išsiurbimas iš palovio dulkių siurbliu, įtikinamas pasakojimas apie tai, kaip jūsų šuo susidoroja su visais blogiečiais. Kitas būdas - palikti įjungtą naktinę lempą. Jei vaikas mato pabaisas ir įjungus šviesos šaltinį, greičiausiai jį gąsdina šešėliai. Tokiu atveju pažaiskite šešėlių teatrą - tai padės vaikui suprasti šešėlio esmę. Jei vaikas bijo garsų, galite pamėginti įjungti tylią muziką arba taip vadinamą „baltąjį triukšmą“.
• Kasdien pasikalbėkite su vaiku apie jo dienos įspūdžius - tai puiki proga išsiaiškinti, ar vaikas nepamatė ko nors tokio, kas jį labai išgąsdino sukrėtė.
• Žaidimo terapija. Nedirektyvioji žaidimo terapija yra puikus ir mokslu įrodytas būdas švelniai ir maloniai, pačio vaiko tempu padėti vaikui per pagrindinę ir svarbiausią vaikui veiklą - žaidimą.
• Kognityvinė elgesio terapija (KET). KET terapija yra labai efektyvus būdas įveikti baimes. Vaikas pradeda suprasti, kad ne visos mintys yra tiesa, o tai padeda keisti baimingą mąstymą į įgalinantį. Ekspozicijos metodas labai tinkamas vaikams turintiems konkrečią baimę, pvz., gyvačių, šunų.
• Emocinio intelekto stiprinimas, įvairios knygelės, užsiėmimai, pokalbiai, filmų analizavimas padeda vaikui suprasti ir įvardyti savo jausmus, tame tarpe ir baimę, o ne ją slopinti.
• Leiskite laiką su vaiku tik dviese. Atraskite tai, ką jums ir vaikui malonu kartu veikti.
• Įveikite baimes žaisdami kartu. Žaidimai gali būti puiki priemonė vaikui tiek geriau susipažinti ir išbūti su tuo, ko baiminamasi, tiek gera erdvė išmokti baimės įveikos būdų.
• Stiprinkite vaiko pasitikėjimą savo galimybėmis spręsti sunkumus. Leiskite vaikui išbandyti paties sugalvotus sunkumų sprendimo būdus (jei jie realistiški).
• Skatinkite drąsų elgesį. Tėvai gali švelniai, be pernelyg didelio spaudimo, paskatinti vaiką susidurti su baimę keliančiomis situacijomis.
• Stenkitės laikytis nuoseklios dienotvarkės. Pastovi rutina mažina nerimą, suteikia saugumo jausmą.
• Neperstimuliuokite vaiko. Pirkite amžių atitinkančius žaislus, privenkite agresyvių filmų ir kompiuterinių žaidimų, ribokite laiką prie ekranų.
• Skatinkite fizinį aktyvumą. Tyrimai atskleidžia, kad tiek pastovus fizinis aktyvumas, tiek ir sveika mityba siejasi su mažesniu nerimastingumu.
• Mokykite su vaiku atsipalaidavimo būdų. Net labai maži vaikai gali išmokti atsipalaiduoti.
• Spręskite savo nerimo sunkumus. Tyrimai atskleidžia, kad perdėtas tėvų nerimastingumas bei nerimo sutrikimai gali prisidėti prie vaikų nerimo sutrikimų.

Kokia bebūtų vaiko baimė, labai svarbu bandyti ją suprasti. Nesišaipykite, nebarkite ir negėdinkite, net jei vaiko baimė sunkiai suprantama. Verčiau paklauskite: „Ko tu baiminiesi?“, „Kaip manai, kas galėtų nutikti, jei…?“, „Ką ta pabaisa gali padaryti?“ ir pan. Svarbu, kad tėvai būtų palaikantys, supratingi ir nusiteikę kantriai - išmokti būti su nerimu ir jį valdyti užima laiko ir reikalauja pastangų. Jei nerimas labai didelis, vaiko gyvenimas trinka, nepavyksta padėti arba yra uždelsta pagalba, kartais reikalinga psichiatro konsultacija ir medikamentinis gydymas. Vaikų baimės ir nerimo sutrikimai laiku sureagavus pakankamai greitai gydomi suteikiant kompleksinę pagalbą, o gydymas duoda puikius rezultatus.

Vaikų baimė gyvūnams: nuo supratimo iki įveikimo

Ikimokyklinukams baimės jausmai būna didžiausi apie trečius metus ir po to laipsniškai mažėja. Kai kurie vaikai gali turėti užsitęsusį baimės jausmą. Šios baimės gali dominuoti vaiko gyvenime ir kartais įtraukti kitus žmones. Keturmetė Silvija su mama parke sutiko seną kaimyną su šuniu. Mergaitė staigiai pasiprašė mamai ant rankų ir įsikniaubė jai į kaklą. Mama kaimynui trumpo pokalbio metu net du kartus paminėjo, jog Silvija bijo. Baimę vaikui gali būti sunkiau įveikti vien dėl to, kad ji labai išryškinama ir akcentuojama. Jei tikėsite, kad vaikas tik šiuo momentu susijaudino, tai ir pats vaikas lengviau įveiks savo nerimą. Neįkalbėkite ilgalaikės baimės. Stebėkite, ką ir kaip sakote. Kartais tėvai nenorėdami, įkalba šunų baimes vaikams. Ypatingai jeigu patys tėvai bijo šunų ar yra nukentėję nuo keturkojų agresijos.

Kada baimė šunims tampa problema?

Šunų baimė tampa problema, kai vaikas kategoriškai atsisako eiti į lauką, nes lauke bėgioja palaidas mažytis šunelis. Tik pamatęs šunį lipa kuo aukščiau - stalo, kėdės, tėvams ant rankų ir garsiai rėkia „pririškit tą šunį“, „pasiimkit“. Atsisako eiti į svečius, kur auginami šunys. Pamatęs šunį vaikas rėkia, bėga, o paskui ilgą laiką vengia tos vietos, kur sutiko iš pažiūros mažą ir draugišką gyvūnėlį.

Pagalba įveikiant šunų baimę

Keletas lengvų žingsnių, kurie padės Jūsų vaikui susidoroti su šunų baime:

1. Visų pirma supraskite vaiko baimę. Baimė nėra protinga, tad vaikui niekaip neįrodysite, kad šuo mažas ir neįkąs.
2. Nesišaipykite iš vaiko: „Nebūk mažiukas“, „Kvaila bijoti tokio mažo šuniuko“. Tokie žodžiai vaiko nepadrąsins, o tik labiau sumažins vaiko pasitikėjimą savimi.
3. Išklausykite vaiką, ko jis labiausiai bijo, kas jam kelia didžiausią siaubą, kas gali nutikti blogiausio?
4. Viena pagrindinė taisyklė dirbant su vaikų baimėmis yra „neįmesti“ vaiko per prievartą į pačią baisiausią situaciją. Tėvai dažnai norėdami tik gero savo vaikui, nuperka mažyti žavų šuniuką.
5. Teisingas žingsnis - tai nuoseklus ir laipsniškas „per atstumą“ supažindinimas su draugiškais ir protingais šunimis.
6. Skaitykite su vaiku knygeles apie šunis. Žiūrėkite filmus apie šunis, kad vaikai įsitikintų, jog yra ir gerų šunų ne visi pikti ir blogi. Duokite vaikui spalvini šunis ir šuniukus. Stebėkite vaiką, kaip keičiasi jo požiūris į šunis.
7. Suplanuoti apsilankymą gyvūnų parduotuvėje (pvz.: „Kikoje“), kur yra parduodami keturkojai. Vaikas turi jaustis saugus, o šuo turi būti už stiklo ar pririštas. Neverskite vaiko daryti to, kam jis dar nepasiruošęs.
8. Atkreipkite dėmesį į juokingus šunis, ypatingai į aprengtus paltukais, megztukais, batukais ir t.t. Sužmoginti ir aprengti šunys yra juokingi vaikams. O kas juokinga, negali būti baisu.
9. Pamokykite „šunų kalbos“. Pvz.: Kai šuo nuleidžia ausis ir vizgina uodegą reiškia, jis gerinasi, nori būti glostomas. Jei šuo valgo maistą ir urzgia, rodo dantis - geriau nesiartinti.
10. Geriausia pirmai draugiškai pažinčiai rinktis pažįstamų, giminaičių ar draugų suaugusį šunį, kuris turėtų bendravimo su mažais vaikais patirties. Jei jau radote draugišką šunį vaikui, papasakokite jam apie tą šunį.
11. Jokiu būdu, vaiko nespauskite, bet džiaukitės, kartu su juo nedidele pergale. Leiskite šuniui apuostyti vaiką, kad abu apsiprastų.
12. Mokykite vaiką paprastų taisyklių, kaip elgtis su nepažįstamais gyvūnais. Pvz.: Palaidų valkataujančių šunų negalima glostyti, nes negali žinoti kaip sureaguos, gali įkąsti ar užkrėsti kokia liga.

Gyvūnai namuose: džiaugsmas, atsakomybė ir galimos rizikos

Visi puikiai žino, koks geras draugas vaikui gali būti augintinis, ypač, jei vaikas šeimoje - vienas. Šuo - bene geriausias vienturčių, neramių ar emociškai uždarų vaikų draugas. Šuo yra ir jo gynėjas, ir pasididžiavimo objektas, o kartais net ir geriausias guodėjas. Šuo moko vaiką laikytis dienotvarkės. Žaisdami su šunimi uždaro būdo mažyliai mokosi bendrauti, tampa atviresni. Geros emocijos pakelia nuotaiką, skatina pažinimo džiaugsmą. Tyrimai rodo, jog vaiko, turinčio augintinį, raida yra pažengusi, ir vaikas vystosi greičiau. Beveik visi mažyliai domisi gyvūnėliais, myli ir trokšta jais rūpintis. Augintinis suteikia puikią progą vaikui išmokti supratingumo, pareigingumo bei kantrybės, taip pat ugdo atsakomybės jausmą. Jau mažas vaikas gali pripildyti šuns dubenėlį maisto, pavaišinti jį skanėstu: tai moko rūpintis kitais. Bendravimas su gyvūnais, jų priežiūra suformuoja pagrindą būsimiems tėviškiems jausmams. Svarbiausia, ką gauna vaikas, augdamas aplinkoje, kur yra gyvūnų - humanistinį požiūrį į gyvūnus.

Galimi pavojai ir rizikos

Augalotų nepažįstamųjų. Auginant vaiką ir gyvūną vienuose namuose, gali kilti ir įvairiausių problemų. Visada reikia atsiminti, kad laikant šunį (ar kitą augintinį), į namus įsileidžiamas gyvūnas, ir netgi naminiai šunys turi grobuoniškų instinktų. Daug nesusipratimų tarp šunų ir vaikų baigiasi tragiškai, kai vaikas būna apkandžiojamas. Dažnai po tokio įvykio šuo atiduodamas į naujus namus arba užmigdomas, o vaikui emociniai ir fiziniai randai gali likti iki pat gyvenimo pabaigos. Todėl suaugusiųjų atsakomybė yra apsaugoti savo vaikus ir užtikrinti, kad vaikai ir šunys gyventų kartu saugiai ir laimingai. Todėl suaugusieji turi nustatyti vaiko ir gyvūno saugaus bendravimo taisykles. Jau nuo pirmos gyvūno atsiradimo namuose dienos tėvai turėtų išmokyti vaiką pagrindinių dalykų apie šunis, jų elgseną ir kūno kalbą. Taip bus išvengta situacijų, kai vaikai erzina šunį, ar kitokių šuniui nepriimtinų veiksmų. Teisingai mokant, vaikai greitai perpranta šunis, gali puikiai juos suprasti ir net jiems vadovauti.

Pasiutligė

Tai sunki, mirtina virusinė infekcinė liga, kuria užsikrečiama pasiutusiam gyvūnui įkandus, įdrėskus ar apseilėjus sužeistą odą, gleivinę. Į žaizdą virusas patenka su pasiutusio gyvūno seilėmis, todėl įkandimai į nuogą kūną pavojingesni, nei įkandimai per drabužius. Pasiutligės viruso šaltiniu gali būti lapės, vilkai, usūriniai šunys, kurie užkrečia vieni kitus, apkandžioja naminius gyvūnus. Pasiutlige gali užsikrėsti ir sirgti karvės, arkliai, kiaulės, ožkos, avys, virusą platina žiurkės, pelės ir kiti graužikai, taip pat šikšnosparniai. Dažniausiai žmones apkandžioja ir užkrečia šunys. Iš pasikeitusio šuns elgesio galima spėti, jog gyvūnas serga. Toks šuo būna susijaudinęs, nepaklusnus, neėda maisto, tik graužia įvairius daiktus, loja užkimusiu balsu, nelaka ir net vengia vandens, negali nuryti seilių. Po kelių dienų šuniui paralyžiuojamas apatinis žandikaulis ir užpakalinės galūnės. Pasiutęs šuo nugaišta per 1 - 2 savaites.

Žmonių ligos inkubacinis periodas trunka 12- 90 dienų. Liga gali trukti net iki metų. Susirgus pasiutlige pablogėja bendra žmogaus savijauta: parausta, patinsta įkandimo vieta, pakyla temperatūra, žmogus tampa irzlus. Jį kankina nemiga, baimės jausmas. Pasirodžius pirmiesiems pasiutligės požymiams, medikai pagelbėti nebegali, žmogus miršta. Kaip apsisaugoti? Visų pirma vengti kontaktų su nežinomais, keisto elgesio gyvūnais. Savo šunis būtina registruoti ir skiepyti nuo pasiutligės. Jei pasiutęs gyvūnas apkandžiojo jūsų augintinį, pastarasis skiepijamas ir paliekamas veterinarijos gydykloje. Siekiant mažinti gyvūnų sergamumą pasiutlige ir išvengti pasiutligės rizikos žmonėms, Lietuvoje vykdoma laukinių gyvūnų vakcinacija nuo pasiutligės.

Alergijos

Didelė dalis žmonių (ypatingai vaikai) myli naminius gyvūnėlius, juos laiko ir augina savo namuose. Naminiai gyvūnėliai suteikia jaukumo, švelnumo ir komforto pojūčius. Tačiau net 10% žmonių naminiai gyvūnai gali sukelti alergiją (dažniausiai tai būna bronchinė astma, alerginė sloga, konjunktyvitas, rečiau - odos alergijos). Labiausiai paplitusios alergijos - katėms ir šunims, tačiau konkretus asmuo gali būti alergiškas ir pelėms, žiurkėms, jūrų kiaulytėms, triušiams, žiurkėnams, naminiams paukščiams, arkliams, karvėms ar net vėžliukų ir egzotinių žuvyčių maistui. Tiesioginis kontaktas su alergenu gali pasireikšti kaip raudonas niežtintis bėrimas. Asmenims, sergantiems astma, naminiai gyvūnėliai gali išprovokuoti ir ligos paūmėjimą. Simptomai dažniausiai pasireiškia praėjus minutėms po kontakto su alergenu. Pats efektyviausias alergijos naminiams gyvūnėliams gydymo būdas - vengti kontakto su jais. Alergenų namuose gali likti net iki 6 mėnesių.

Parazitinės ligos

Mamos, kurios nuo pat mažų dienų moko vaikus neglostyti kieme lakstančių (ypatingai valkataujančių) kačiukų ir šuniukų, grįžus iš lauko, po bet kokio kontakto su aplinkos daiktais plautis rankas, yra teisios. Keturkojai gyvūnai gali platinti įvairias parazitines ligas, kuriomis užsikrėsti gali ir žmogus, ne tik tiesiogiai kontaktuodamas su gyvūnu, - pavojai tyko ir vaikų smėlio dėžėse, kurios užterštos šunų ir kačių ekskrementais. Pagrindinės parazitinės ligos, kurias gali platinti naminiai gyvūnai (šunys, katės) yra toksakorozė, echinokokozė, toksoplazmozė, kriptosporidiazė. Svarbiausias dalykas, laikant naminį gyvūnėlį - asmens higiena. Šunis reikėtų vedžioti tik jiems skirtose aikštelėse. Labai svarbu nevalgyti neplautų vaisių ir uogų (miško uogų). Saugoti poilsio vietas, parkus, paplūdimius, vaikų žaidimo bei sporto aikšteles, kiemus, smėlio dėžes nuo šunų ir kačių išmatų.

Šunų socializacija ir elgesio korekcija

Net ir nedidelių „gabaritų“ keturkojis turi būti adekvatus ir socializuotas visuomenėje. „Mes labai mėgstame padidinti šuniukų baimes. Jeigu šuo kažko bijo, ir mes jį keliame ant rankų, vadinasi, patvirtiname jo įtarimą, kad bijoti reikia. Visai kaip laukinėje gamtoje, kurioje patelės nasruose pernešinėja savo šuniukus pro pavojingą vietą. Šuo, kad ir mažas, vis tiek yra šuo. Jam nebūdinga nuolat būti ant šeimininko rankų, jam reikia savo erdvės. O rankos juk - savotiška grandinė: šuo negali atsitraukti, negali parodyti savo kūno kalbos, apskritai neturi pasirinkimo toje padėtyje.“

Visraktis - teisinga socializacija

Visraktis - teisinga socializacija. Tai - šuns įvedimas į svetimą aplinką ir mokinimas tarp dirgiklių elgtis palankiai mums. Vadinasi, šuo nebėga žaisti su kitais šuniukais arba priešingai, paniškai jų nebijo - tai būtų du kraštutinumai. Svetimoje aplinkoje jis turi ramintis su kąsniu maisto, žaidimu su šeimininku, dėmesio nukreipimu ir kitais būdais. Plaščiausiai socializacijos langas atvertas iki 18 savaičių amžiaus. Šiame amžiuje šuo mokosi greitai, ir galima nuveikti labai daug. Vėlesniame amžiuje procesai vyksta sunkiau.

Baimes pas keturkojus atsiranda dvejopai. Kai kurios būna įgimtos, kitos - įgyjamos. Jeigu pastarųjų atsikratyti nesudėtinga, įgimtų baimių šlifavimas gali užtrukti ilgiau. Baimes šunys dažnai genetiškai paveldi iš tėvų. Jeigu šuniuko tėvai bijojo fejerverkų, iš vaikų vados keli arba kai kurie bijos labai stipriai, kai kurie - mažiau ir t. t. Dažniausiai daugiausia baimių turėti gali iš benamių gyvūnų prieglaudos į mūsų namus atvykstantys keturkojai. Jeigu šuniuko mama ir tėtis buvo normalūs, tas procentas gali būti vienas šuniukas iš tūkstančio. Tuo tarpu beglobius gyvūnus bijoti juos supančios aplinkos išmoko mama. Žmones, anot kinologės, keturkojams - tiek veisliniams, tiek mišrūnų šuniukams - reikėtų matyti kuo dažniau ir labai įvairius: su akiniais, su barzda, su lietsargiais, apsigobusius kapišonais, šiuo metu - ir kaukėmis, kad ateityje šuniui būtų kuo mažiau „siurprizų“.

Apgaulingas augintinio drovumas. Drovumą ir atsargumą žmonės dažnai painioja su baime kitiems gyvūnams arba žmonėms. Pradžioje keturkojis gali būti nedrąsus, neskubėti pasitikėti jumis. Pasitaiko, kad susitinkame su žmogumi, ir jis sako: „Mano šuo bijo“, tačiau aš matau, kad nebijo.

Ką daryti, jei šuo pats bijo?

Pasistenkite, kad namuose būtų tiek pat triukšmo. Prieš palikdami šunį namuose, kas kartą patenkinkite jo poreikius, kad šuo jaustųsi patogiai. Kartais šunys gali išmokti netinkamai reaguoti į baimę keliančius objektus, o tai dar labiau pasunkina problemą. Pavyzdžiui, jei šuo urzgia, kai prie jo artinasi mažas vaikas, galbūt taip jis elgtis todėl, kad prie vaikų nepripratęs. Geriausias pirmas žingsnis būtų įsiklausyti į išsigandusį šunį ir pasirūpinti, kad šios situacijos neliktų. Jei šuniui liepsite pasitraukti, bandysite jį stumti prie vaiko ar leisite vaikui jį negrabiai glostyti, tai nesuveiks, nors šie veiksmai ir atrodytų logiški. Kitą kartą, kai susidurs su vaiku, šuo gali pradėti urgzti dar anksčiau ir grėsmingiau, nes vaiką suvoks kaip užtikrintą problemų šaltinį. Todėl turėtumėte ne šunį patraukti šalin, o pagalvoti, kaip padėti šuniui pamatyti, kad vaikas yra geras dalykas. Žinoma, šunys gali bijoti ne tik mažų vaikų; jiems baimę gali kelti bet kas - nuo kačių iki žoliapjovių!

Mažinant jautrumą reikia laipsniškai baikštų šunį pratinti prie baimę keliančio objekto. Palaipsniui, nuolat kartojant veiksmus su gyvūnų elgesio specialistu, jūsų baikštus šuo turėtų priprasti prie to, kas kadaise kėlė baimę! Idealiu atveju šuo galiausiai tai ignoruos arba eis pas jus, kad gautų atlygį už gerą elgesį, pavyzdžiui, žaislo laikymą ar gaudymą. Jei neapsižiūrėsite, kad šuo baimingai reaguoja, arba baimę netyčia sustiprinsite įsikišę netinkamu metu, problema gali greit išaugti ir giliai įsišaknyti. Jei šuo savo baimę išreiškia agresyviai gindamasis, dėl to socialiniu ir teisiniu požiūriu atsakomybė tenka ir jo šeimininkui. Jei šuo bijo vaikų, suaugusių žmonių ar kitų šunų, bet kuriomis aplinkybėmis svarbiausia atsižvelgti į saugumą. Vos pastebėjus šuns baimę įprastomis socialinėms aplinkybėmis (namuose ar lauke), geriausia kreiptis profesionalaus patarimo į veterinarą. Panašiai gerai šuo jausis ir lauke, jei nuo mažens bus girdėjęs lėktuvų, griaustinio, automobilių variklių ir pan. Jei pirmas šuniuko susidūrimas su šiais garsais sukelia didelę baimę, o pradinį nerimą sustiprina per didelis jūsų dėmesys, šuniukas gali išmokti visam gyvenimui baimintis tokių garsų. Bendroji taisyklė tokia, kad šuniukai gali priprasti prie beveik visko, jei bus pakankamai laiko ir teks dažnai susidurti su konkrečiu dalyku. Mokytis reaguoti turi iš aplinkinių žmonių ir gyvūnų. Visada išlikite ramūs ir nekreipkite per daug dėmesio.

tags: #kudikis #bijo #gyvunu

• Instrukcijos, kaip pasidaryti sūpynes vaikams
• Simptomai po IVF įsodinimo
• Sužinokite apie nėštumo pykinimą
• Margučių dažymas
• Šilutės ikimokyklinių įstaigų mokesčiai