Kūdikio gimimas yra viena jautriausių ir svarbiausių akimirkų šeimos gyvenime, ne tik naujos gyvybės pradžia, bet ir ypatinga proga artimiesiems išreikšti šilčiausius jausmus, palinkėjimus ir nuoširdų dėmesį. Kristaus gimimo istorija, Kalėdų švenčių epicentras, yra giliai įsišaknijusi krikščioniškajame pasaulyje ir apipinta daugybe simbolių bei tradicijų, kurios atspindi ne tik religinį, bet ir kultūrinį palikimą.
Visos trys evangelijos nupasakoja tą pačią tradicinę Kalėdų istoriją, pradedant nuo ciesoriaus Augusto įsakymo surašyti visus valstybės gyventojus. Taigi, visi keliavo užsirašyti, kiekvienas į savo miestą.
Luko evangelija pasakoja apie piemenis: "Toje apylinkėje nakvojo laukuose piemenys ir, pakaitomis budėdami, sergėjo savo bandą. Jiems pasirodė Viešpaties angelas, ir juos nutvieskė Viešpaties šlovės šviesa. Jie labai išsigando, bet angelas jiems tarė: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas. Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose“. Ūmai prie angelo atsirado gausi dangaus kareivija. Kai angelai nuo jų pakilo į dangų, piemenys kalbėjo vieni kitiems: „Bėkime į Betliejų pažiūrėti, kas ten įvyko, ką Viešpats mums paskelbė“. Jie nusiskubino ir rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose. Išvydę jie apsakė, kas jiems buvo pranešta apie šitą kūdikį. O visi žmonės, kurie girdėjo, stebėjosi piemenų pasakojimu. Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje. Piemenys grįžo atgal, garbindami ir šlovindami Dievą už visa, ką buvo girdėję ir matę, kaip jiems buvo paskelbta."
Mato evangelija akcentuoja Rytų išminčių atvykimą: "Jėzui gimus Judėjos Betliejuje karaliaus Erodo dienomis, štai atkeliavo į Jeruzalę išminčiai iš Rytų šalies ir klausinėjo: „Kur yra gimusis Žydų karalius? Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti.“ Tai išgirdęs, karalius Erodas sunerimo, o su juo ir visa Jeruzalė. Jis susikvietė visus tautos aukštuosius kunigus bei Rašto aiškintojus ir teiravosi, kur turėjęs gimti Mesijas. Tie jam atsakė: „Judėjos Betliejuje, nes pranašas yra parašęs: Ir tu, Judo žemės Betliejau, anaiptol nesi menkiausias tarp žymiųjų Judo miestų, nes iš tavęs išeis vadas, kuris ganys mano tautą - Izraelį“. Tuomet Erodas, slapčia pasikvietęs išminčius, smulkiai juos išklausinėjo apie žvaigždės pasirodymo metą ir, siųsdamas į Betliejų, tarė: „Keliaukite ir viską sužinokite apie kūdikį. Radę praneškite man, kad ir aš nuvykęs jį pagarbinčiau“. Išklausę karaliaus, išminčiai leidosi kelionėn. Ir štai žvaigždė, kurią jie buvo matę užtekant, traukė pirma, kol sustojo ties ta vieta, kur buvo kūdikis. Išvydę žvaigždę, jie be galo džiaugėsi. Įžengę į namus, pamatė kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino. Paskui jie atidengė savo brangenybių dėžutes ir davė jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros. Sapne įspėti nebegrįžti pas Erodą, kitu keliu pasuko į savo kraštą."
Ortodoksų tradicijoje prie šio pasakojimo pridedamos dar kelios detalės, pavyzdžiui, tvartelis, kuriame gimė Jėzus, buvo įrengtas oloje, kaip buvo įprasta tų laikų Artimiesiems Rytams.


Nors liaudyje juos vadina karaliais, Evangelija juos vadina išminčiais arba žyniais, graikiškai magoi (nuo šio žodžio kilę „magas“, „magija“). Veikiau jie buvo ne karaliai, o tie pagonių dvasininkai, kurie turėjo galią skelbti karalių. Pasak tradicijos, šie magai buvo susiję su Babilonijos ir Persijos pagoniškomis kultūromis, kuriose itin svarbų vaidmenį užėmė astrologija. Ne veltui pas Kristų juos atvedė žvaigždė - jie, kaip sako šv. Grigalius Nazianzietis apie astrologus, buvo žvaigždžių vergai. Todėl troparas apgieda juos kaip žvaigždžių garbintojus, t.y. stabmeldžius, kuriuos paradoksaliai žvaigždė išmokė garbinti Teisumo Saulę, Tikrąjį, Gyvąjį Dievą. Teisumo Saule Jėzus taip pat pavadinamas polemizuojant su gruodžio 25 dieną švęstu pagonišku festivaliu - Sol Invictus (Nenugalimosios saulės iškilmė). Jėzus yra tikroji pasaulį nušvietusi Saulė. Taip pat jis pavadintas "Aušra iš aukštybių" pgl. Lk 1,78.
Šventasis Raštas mums niekur nenurodo konkretaus karalių skaičiaus. Iš teksto aišku tik tiek, jog jų buvo daugiau nei vienas, tačiau, kiek jų buvo iš tiesų, lieka paslaptis. Jų galėjo būti ir du, ir dvylika, ir visas šimtas. Štai šv. Augustinas manė, kad buvo 12 karalių, tiek pat kiek ir apaštalų, ir žydų giminių.
Iš kur iš tiesų atkeliavo karaliai, nėra žinoma, viskas, ką apie tai galime konkrečiai pasakyti, yra tik tiek, kad jie atkeliavo iš Rytų. Taip pat iš tiesų nėra žinoma ir tai, kokie buvo jų vardai. Tuos vardus, kuriuos mes žinome dabar (Baltazaras, Merkelis ir Kasparas), priskyrė Beda Garbingasis apie VIII a. Šis anglosaksų vienuolis, teologas ir istorikas, yra Vakarų Bažnyčios tradicijos dalis. Stačiatikiai išminčiams nėra davę išskirtinių vardų bei karaliaus titulo ir vadina juos ikikrikščionišku žodžiu „Волхвы“, kuris iš esmės reiškia „burtininkas, būrėjas“.
Karališką titulą V a. išminčiams pirmasis priskyrė Cezarijus iš Arlio. Vystantis ikonografiniam tipui, karaliai buvo paskirstyti rasėmis, be to, atsirado ir karalių skirstymas pagal amžių. Tad dabar jie paprastai vaizduojami kaip juodaodis jaunuolis Baltazaras, brandus europietis vyras Merkelis bei senelis arabas - Kasparas.
Kada atėjo karaliai, įvairiais laikais taip pat buvo traktuojama skirtingai. Štai Jonas Kankinys teigė, jog jie pasirodė vos gimus Jėzui. Jokūbas Voraginietis manė, kad karaliai atkeliavo tada, kai Jėzui jau buvo suėję 30 dienų. Šv. Augustinas teigė, jog karaliai pasirodė 13 dieną po Jėzaus gimimo, o kai kurios Rytų bažnyčios teigia, kad karaliai atkeliavo po 12 dienų nuo Kristaus gimimo. Taigi visuotinai sutinkama, kad karaliai atkeliavo jau po Jėzaus gimimo. Tikslus laikas nėra žinomas, tačiau, kaip mano egzegetai, jie nebuvo atvykę tuo pačiu metu su piemenėliais, nors taip paprastai yra vaizduojama kalėdinėse prakartėlėse. Čia remiamasi tuo, kad, kai karaliai atėjo pas Jėzų, jie nėjo į tvartelį kaip piemenėliai, bet įėjo į namą (Mt 2, 11). Apokrifinė Mato evangelija ir Euzebijus Cezarietis nurodo, jog nuo Kristaus gimimo iki karalių apsilankymo praėjo dveji metai. Tą patį galime pamatyti ankstyvojoje Rytų Bažnyčios ikonografijoje, kur karalių apsilankymo scenoje kūdikėlis jau yra gerokai ūgtelėjęs.

Gimusiam karaliui paprastai būdavo teikiamos dovanos, ne išimtis ir šis atvejis. Trijų karalių dovanos yra Senojo Testamento pranašystės išsipildymas apie tai, kad pagonys Izraelio karaliui atneš dovanų: „Taršišo ir Salų karaliai mokės duoklę, o Arabijos ir Sebos karaliai neš dovanas. Visi karaliai reikš jam pagarbą, jam tarnaus visos tautos“ (Ps 72,10-11). Dovanos taip pat turi gilią simbolinę prasmę:
Pradedant nuo Irenėjaus ir Origeno, mira aiškinta kaip pranašystė į Kristaus mirtį už žmonijos nuodėmes (plg. Mk 15, 23 ir Jn 19, 3), auksas priklauso kaip karaliui, o mira, anot Klemenso Aleksandriečio, priklauso kaip žmogui.
Gruodžio 19 dieną Vilniaus r. Nemenčinės vaikų darželio ugdytiniai, mokytojai bei bendruomenės nariai surengė Kalėdinį vaidinimą apie kūdikėlio Jėzaus gimimą. Šiandien vaikų darželyje svarbu, kad vaikas būtų ne stebėtojas, o aktyvus veiklų dalyvis, kad jo patirtiniai įspūdžiai lydėtų jį per visą gyvenimą. Vaidinimų repeticijos, vaidinimas scenoje kartu su savo mokytojais, buvusiais ugdytiniais vaikams tapo ir iššūkiu, ir tikra dovana. Ši patirtis vaikams tapo neįkainojamu šventiniu nuotykiu, o svečiams - magiška staigmena. Tinkamai paruošti kostiumai, dekoracijos, kruopščiai apgalvotas scenarijus leido ir mažiems, ir dideliems pasirodymo dalyviams pasinerti į užburiančios Kalėdinės istorijos vaizdus, išgyventi nepamirštamų emocijų. Integruojant žmonių vaidinimą su IKT technologijomis, Jėzaus gimimo istorija tapo išraiškingesne, patrauklesne ir labiau prieinama vaikams. Bendrystė, bendros veiklos didžiųjų metų švenčių laikotarpiu - labai svarbu. Stengiantis išlaikyti šią tradiciją, į vaidinimo paruošimą įtraukiami tėveliai, buvę ugdytiniai bei įstaigos socialiniai partneriai. Pagalbos sulaukiama ne tik vaidinant, bet ir siuvant kostiumus, puošiant aplinką ir įrengiant prakartėlę. Darbo rezultatai nustebina ir pradžiugina visus. Vaikų darželio lauko scenoje atsiranda šventų Kalėdų simbolis - Prakartėlė. Sukurta ir papuošta lauko erdvė - svarbus Kalėdų šventės akcentas, kuris padeda vaikams suprasti Kristaus gimimą, o suaugusiems - prisiminti tikrąją šv. Kalėdų prasmę.

Esame taip pripratę švęsti savo gimtadienį, kad net nesusimąstome, kodėl tai darome, kokia to reikšmė. Išties nuomonių apie tai, kaip ir kada gimtadieniai pradėti švęsti, yra net ne viena. Senovėje žmonėms ir į galvą nešaudavo mintis švęsti savo gimtadienį. Viena jų pasakoja, kad viskas prasidėjo nuo Mitros, senojo iraniečių Saulės dievo kulto. Šio dievo pagerbimo šventės metu buvo įprasta dovanoti vienas kitam dovanas. Kita versija užsimena, kad gimimo dienos šventimo tradicijos dar senesnės. Laukinės gentys tikėjo, kad savo atėjimo į pasaulį dieną žmogus tampa labai pažeidžiamas ir jį gali užvaldyti piktosios dvasios, todėl gentainiai šį žmogų apsupdavo dėmesiu, siuntė jam gerus palinkėjimus ir aukas - dovanas.
Graikijoje buvo švenčiamos graikų dievų gimimo dienos. Tačiau viduramžiais žmonių gimtadienių niekas neminėjo, be to, paprasti gyventojai nesinaudojo kalendoriais. Dar viena teorija byloja, kad gimimo dienos minėjimas mūsų laikus pasiekęs Kristaus gimimo laikais. Individualias šventes pradėta švęsti reformacijos laikotarpiu. Pirmiausia gimtadienio šventimas tapo karališkąja privilegija. Vėliau šios džiugios šventės sulaukė vaikai. Įdomu tai, kad ilgą laiką moterų gimtadieniai ne tik nebuvo švenčiami, bet net ir neregistruojami. Žinoma, kad pirmoji moteris, kurios gimtadienis buvo švenčiamas - Egipto karalienė Kleopatra II.
Pirmieji dokumentuoti gimtadienių paminėjimai siekia senovės Egiptą. Egiptiečiai nešvęsdavo eilinių žmonių gimimo dienų - tik faraonų. Senovės Graikijoje ir Romoje gimtadienius šventė jau plačiau - šventė vyrai, o moterų gimtadieniai ilgą laiką nebuvo minimi. Romėnai įvesdavo ritualinius aukojimus dievams globėjams, o turtingesni žmonės organizuodavo vaišes.
Simboliškai gimtadienis yra pradžios ženklas. Jis primena, kad kiekvienas žmogus yra unikalus ir turi savo pradžią, kelią ir pabaigą. Žvakutės ant torto simbolizuoja gyvybę ir norus, kuriuos pučiant galima išreikšti. Dovanos - tai bendruomenės ryšio forma, dėmesio išraiška. Taip pat, gimtadienis dažnai simbolizuoja laiką kaip išmatuotą ribą.
Švęsti gimimo dieną artimųjų rate - senas paprotys. Iškilmių kaltininką giminaičiai, draugai ir pažįstami sveikina asmeniškai, laišku, telefonu ar atitinkamu atviruku.
Gimtadienio šventimo tradicijos įvairiose kultūrose labai skiriasi. Šiuolaikinėje Vakarų visuomenėje gimtadieniai įgavo ir vartotojišką aspektą - per socialinius tinklus, dovanas, vakarėlius žmogaus vertė neretai matuojama per tai, kiek jis gavo dėmesio. Kita vertus, virtuali erdvė suteikia galimybę sveikinti artimuosius, gyvenančius toli, ir tai palaiko emocinius ryšius, kurie anksčiau galėjo būti nepasiekiami.
| Šalis | Tradicijos |
|---|---|
| Kanada (Atlanto pakrantė) | Nosis ištepama sviestu, kad nesėkmės aplenktų. |
| Kinija | Valgomi ilgi makaronai, simbolizuojantys ilgaamžiškumą. |
| Vokietija | Uždegamos žvakutės ant gimtadienio torto iš pat ryto ir paliekamos degti visą dieną. Sulaukęs 30 metų ir neturintis antros pusės, turi šluoti rotušės laiptus. |
| Airija | Vaikas laikomas aukštyn kojomis ir pamušamas į grindis tiek kartų, kiek jam metų plius vienas. |
| Jamaika | Jubiliatas apmėtomas miltais. |
| Meksika | Vaikai daužo piñata, pripildytą saldainių. |
| Vietnamas | Visi švenčia gimtadienį Naujųjų metų dieną. |
| Latvija | Jubiliatas keliamas su kėde tiek kartų, kiek jam metų. |
| Japonija | "Chanchanko" ceremonija, kurios metu vaikas, sukantis trejiems metams, apsirengia tradiciniais drabužiais ir dalyvauja šventinėje eisenoje. |
| Indija | Ryto maldos ir "Aarti" ceremonija su degančiomis žvakėmis. |
| Pietų Korėja | Pirmasis gimtadienis "Doljanchi" turi didelę simbolinę reikšmę. |
| Australija | Aktyvios veiklos lauke, barbekiu parkuose ar paplūdimyje. |
| Rusija | "Imeninnik" šventė, kur švenčiama ir gimimo, ir vardo diena. |
| Brazilija | "Festa de aniversário" su muzika, šokiais ir piñata. |
| Kenija | Stiprus bendruomenės aspektas, bendras maisto ruošimas lauke. |
Kai kalbama apie dovanas kūdikiams, pirmiausia į galvą šauna klasika - rūbeliai, minkšti žaislai ar sidabriniai suvenyrai. Sidabriniai šaukšteliai ar pakabukai dažnai tampa šeimos relikvijomis, perduodamomis iš kartos į kartą. Jie simbolizuoja apsaugą, ilgaamžiškumą bei gerovę. Šiuolaikiniai tėvai vis dažniau vertina ne kiekybę, o dėmesingą požiūrį. Todėl personalizuotos dovanos - vienas geidžiamiausių pasirinkimų. Tokių dovanų išskirtinumas - jų emocinis ryšys su šeima. Nors estetika ir simbolika yra svarbios, praktinės dovanos neretai būna dar labiau vertinamos. Svarbiausia - pasirinkti patikimus prekės ženklus, kurie garantuoja saugumą ir kokybę.
Kai kurie dovanotojai pasirenka orientuotis ne į daiktų naudą, o į emocijas ir ilgaamžiškumą. Vienas iš pavyzdžių - kūdikio atminimo dėžutė, į kurią tėvai gali sudėti svarbiausius mažylio daiktus: pirmą rūbelį, gimimo apyrankę, pirmuosius batukus. Ne viskas turi būti įsigyta - rankų darbo dovanos dažnai turi dar stipresnį emocinį atspalvį. Toks dovanojimas reiškia vieną svarbiausią dalyką - laiką ir pastangas, skirtas kūdikiui ir jo šeimai. Galiausiai, verta vengti daiktų, kurių paskirtis tėvams gali būti neaiški ar nepraktiška. Neretai dovanų ieškantys žmonės linkę koncentruotis į biudžetą ar įspūdingumą, tačiau kaina ne visada atspindi dovanos vertę. Kūdikio gimimo proga dovanojamas daiktas įgyja prasmę per tai, kokią emociją jis sukelia - ar tai būtų prisiminimas, rūpestis, ar šeimos palaikymo ženklas. Net ir nedidelės, bet nuoširdžiai parinktos dovanos gali turėti daug didesnį poveikį nei brangūs, bet neapgalvoti pirkiniai. Svarbiausia suprasti, kad ši dovana tampa šeimos istorijos dalimi - galbūt pirmu mažylio žaisliuku, kuris po daugelio metų bus rodomas vaikui kaip simbolinis prisiminimas. Svarbiausia suprasti, kad dovana kūdikio gimimo proga - tai dėmesio išraiška, o ne vien tik materialus gestas. Renkantis svarbu galvoti ne apie tai, kas atrodo įspūdingai, o apie tai, kas suartins, pradžiugins ir bus prasminga.