Paukščių kiaušinių spalvų įvairovė ir reikšmė

Kiaušinis - nepaprastas gamtos kūrinys, savotiška išorinė gimda, kurioje paukščio jauniklis auga ir vystosi, kol tampa pasiruošęs išvysti pasaulį. Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl paukščiai deda kiaušinius, yra ta, kad jauniklių nešiojimas apsunkintų jų skrydį. Kaip ir viskas gamtoje, kiaušinių dėjimas turi savų privalumų ir trūkumų. Viena vertus, lizde palikti kiaušiniai tampa lengvu grobiu plėšrūnams. Siekdami apsisaugoti nuo tokios baigties, evoliucijos eigoje kiaušiniai prisitaikė prie aplinkos spalvomis ir raštais, kad plėšrūnams būtų sunkiau juos pastebėti.

Vis tik mokslininkams sunkiau paaiškinti, kodėl kai kurių paukščių rūšių kiaušiniai yra itin ryškių spalvų. Vienas iš paaiškinimų - dauguma žinduolių plėšrūnų yra dichromatai ir jų spalvinis regėjimas yra ribotas (panašiai kaip žmonių, kurie yra daltonikai). Užtat paukščiai yra gerokai jautresni spalvoms, todėl tikėtina, kad spalvingi kiaušiniai atlieka kažkokią kitą, jiems svarbią funkciją. Blyškūs, taškuoti, dėmėti ir kelių spalvų - kad ir kokios to būtų priežastys, kiaušiniai yra be galo gražūs pažiūrėti.

Dauguma laukinių sparnuočių jau sudeda labai skirtingais raštais išmargintus kiaušinius. Gamtoje viskas surėdyta pagal svarbiausią - išlikimo dėsnį. „Jeigu paukštis peri ant žemės tarp žolių, jo kiaušiniai gali būti susiliejantys su sausais lapais, kaip lakštingalos. Rudagalviai kirai peri salose, vandens telkiniuose tarp žolių, kiaušiniai margi susilieja su pernykšte žole“, - aiškina T. Ivanausko zoologijos muziejaus ornitologas Saulius Rumbutis. Perinčių atvirose erdvėse kiaušiniai išdabinti gamtos raštais, natūralios, pastelinės spalvos: pilkšvos, rusvos, kad primintų sausą žolę, medžių šakas, žemę ar akmenėlius. O inkiluose, urveliuose ar aukštai lizduose perintys paukščiai jaučiasi saugiai ir daugiausia deda baltus kiaušinius.

„Tulžiai rausia urvelius - tai jų kiaušiniai būna baltos spalvos, geniai kala uoksus ir deda baltos spalvos kiaušinius. Sakykime, naminė pelėda, jai nereikia maskuoti kiaušinio, nes erdvė uždara - tai baltos spalvos. Jūrinis erelis peri atviram lizde, bet jis daug priešų neturi, jis pats grobuonis ir jo kiaušiniai balti“, - pasakoja S. Rumbutis.

Ir nors gamtoje daug paukščių puikuojasi akį rėžiančių spalvų plunksnomis, jie nededa kiaušinių ryškiu lukštu. Vos kelių sparnuočių dėtys kiek neįprastos ryškesnės spalvos, stručio giminaičių - emu, varnų ar ibių. „Rudasis ibis, retas paukštis, Lietuvoje sutinkamas tik migracijos metu, neperi. Jų kiaušiniai melsvos spalvos. Dažnai tokių ryškių spalvų kiaušiniai turi savybę, kad jų skonis nemalonus plėšrūnams ir ta spalva įspėja“, - sako S. Rumbutis.

Kiaušinių dydžių įvairovė

O kiaušinių dydžiai pribloškia - nuo miniatiūrinio, nesveriančio nė gramo, iki mums gerai pažįstamo kilograminio stručio kiaušinio ar epiornio milžino, kuris, deja, atpažįstamas tik iš muliažo, sukurto pagal radinius. „XVIII amžiuje jie dar gyveno Madagaskaro miškuose, bet buvo išnaikinti, išmedžioti dėl mėsos ir dėl geros kokybės kiaušinio. Paukštis sverdavo apie 400 kg, o kiaušinis apie 9 kg. O pasaulyje mažiausias paukštis - kolibris, jo kiaušinis ypatingai smulkus ir jei lygintumėm su stručio kiaušiniu daug daug kartų mažesnis“, - kalba S. Rumbutis.

Didžiausius kiaušinius deda strutis (lot. Struthio camelus) - didžiausias paukštis pasaulyje. Stručių kiaušinių ilgis vidutiniškai yra apie 15 cm, plotis - 13 cm, o sveria apie 1,4 kg. Įdomu tai, jog nepaisant jų įspūdingo dydžio, stručių kiaušiniai yra mažiausi lyginant su paties paukščio dydžiu - jie sudaro vos 1-4 proc. patelės kūno masės. Tam pačiam strutinių paukščių būriui priklausantys kiviai deda didžiausius kiaušinius lyginant su jų kūno mase - maždaug vištos dydžio paukščio kiaušinis gali sverti iki 450 gramų. Mažiausio kiaušinio rekordas priklauso paprastajam kamaniniam kolibriui (lot. Mellisuga helenae), kuris, kaip manoma, yra mažiausias pasaulio paukštis. Suaugęs kamaninis kolibris sveria vos 1,6-2 gramus, o jo ilgis yra tik 5 cm. Kolibrių žirnio dydžio kiaušinukas sveria vos pusę gramo. Net ir didžiausių kolibrių kiaušiniai yra miniatiūriniai - jų ilgis nesiekia ir 2 centimetrų.

Kauno ornitologai Tado Ivanausko zoologijos muziejuje sukaupė didžiulę ir margą laukinių paukščių kiaušinių kolekciją - joje yra per 3,5 tūkst. eksponatų. Mažiausio paukščio - kolibrio - kiaušinis sveria vos 0,6 g. Kuo didesnis paukštis, tuo mažesnius kiaušinius deda: kolibrio kiaušinis sudaro 25 proc. manoma, kad XVIII a. Trumpiausiai kiaušinius peri geniai: pavyzdžiui, didysis margasis genys dėtį šildo tik 10 dienų. Daugumos žvirblinių paukščių jaunikliai ritasi po 12-14 dienų, vištinių - po 17-28.

Ir kuo didesnis paukštis, tuo kiaušinių sudeda mažiau. Giminės išlikimu labiausiai priversti rūpintis mažesnieji sparnuočiai, ypač kurie peri ant žemės, tad ančių, dančiasniapių, kurapkų dėtyse nuo 15 iki 25 kiaušinių. „Kuo mažesni paukščiukai, tuo didesnė žūčių tikimybė jauniklių ir tuo didesnis noras išlikti ir tuo didesnis skaitlingumas yra“, - teigia zoologijos sodo paukščių kuratorė Rasa Mikuličienė.

Kiaušinių spalvos ir margumo reikšmė

Kiaušinių spalva ir margumas priklauso nuo perėjimo aplinkos ir poreikio paslėpti kiaušinius nuo plėšrūnų. Taip pat svarbu apsauga nuo kenksmingos Saulės spinduliuotės, mikroorganizmų, lukštų tvirtumas ir kt. Pavyzdžiui, įvairiose ertmėse, plyšiuose ir kitose panašiose vietose perintys paukščiai dažnai deda baltus kiaušinius, nes tėvams tamsoje juos pastebėti lengviau, vadinasi, ir jais pasirūpinti lengviau. Tuo tarpu ant žemės perintys paukščiai dažniausiai deda rudus kiaušinius, neretai su dėmėmis, kad kiaušiniai būtų mažiau pastebimi plėšrūnams.

Tyrimai rodo, kad plėšrūnai dukart daugiau puola baltus kiaušinius nei rudus. Tačiau tai susiję ne tik su spalva. Rudų kiaušinių lukštai yra tvirtesni: norint įskelti baltą kiaušinį reikia 20 N jėgos, o rudiems įskelti reikia 30 N jėgos. Galbūt plėšrūnai susidomėjo baltais kiaušiniais, bet nepajėgė jų pažeisti? Įdomu tai, kad graužikams kiaušinių spalva nebuvo svarbi.

Miške daugiausia sveikų liko rudų su dėmėmis kiaušinių, o pūdymuose - rudų ir rudų su dėmėmis. Tai rodo, kad kiaušinių spalva turi derėti su kitais lizdo aplinkos elementais, pvz., augalais, apšvietimu, šešėliais.

Paukščių kiaušiniai kraunami įvairiose vietose: ant žemės, atvirose vietose, įvairiose ertmėse (jų visai nepasiekia Saulės spinduliuotė arba jos patenka labai mažai). Todėl kiaušiniai susiduria su skirtingomis aplinkos sąlygomis. Priklausomai nuo perėjimo vietos, kiaušiniams kyla skirtingas pavojus. Perintiems ant žemės kiaušiniams didesnis mikroorganizmų keliamas pavojus, yra didelė rizika perkaisti ar atšalti. Todėl ant žemės perimų kiaušinių lukštai yra tamsesni. Tuo tarpu įvairiose ertmėse perimų paukščių kiaušiniai yra šviesesni.

Wisocki ir kt. (2020) tyrė 634 paukščių rūšių kiaušinių spalvą ir skaistį (angl. brightness). Jie nustatė, kad kiaušinių spalva ir skaistis priklauso nuo aplinkos sąlygų. Pavyzdžiui, regionuose, kuriuose didesnis UV spinduliuotės intensyvumas, kiaušiniai bus tamsesni. Tai tik patvirtino termoreguliacijos hipotezę.

Eksperimentai parodė, kad esant tiesioginiams Saulės spinduliams 5 minutes, labai dėmėtas kiaušinis įkaista mažiau nei kiaušinis be dėmių. Be to, mokslininkai atliko eksperimentus su įvairių spalvų (tamsiai rudų, rudų ir šviesiai rudų) vištų kiaušiniais. Kelias dienas kas minutę termovizoriumi matavo jų temperatūrą. Apibendrinę skirtingos temperatūros aplinkoje atliktų eksperimentų duomenis, Wisocki ir kt. nustatė, kad tamsesni kiaušiniai ilgiau neatvėso nei balti.

Šviesiai ruda spalva atitinka karštą ir drėgną klimatą, šviesiai mėlyna - šaltą ir sausą, geltona - karštą ir sausą.

Margiausi kiaušiniai ir jų šeimininkai

Žemiau pateikiamas dešimties margiausių natūralių kiaušinių ir trumpų jų „šeimininkų“ aprašymai, iliustruojantys kiaušinių spalvų įvairovę.

• Strazdas klajoklis (lot. Turdus migratorius): Šie paukščiai gyvena Šiaurės Amerikoje ir yra antra pagal gausumą paukščių rūšis šiame žemyne.
• Šalmuotasis kazuaras (lot. Casuarius casuarius): Gyvena Papua Naujojoje Gvinėjoje ir Šiaurės Australijoje. Tai vienas didžiausių pasaulio paukščių, savo svoriu ir dydžiu nusileidžiantis tik stručiams ir emu. Išprovokuoti kazuarai gali užpulti žmones.
• Kalninė starta (lot. Emberiza cia): Migruojantis paukštis, peri šiaurės vakarų Afrikoje, Pietų Europoje, centrinėje Azijoje ir Himalajuose. Lietuvoje kalninė starta negyvena, bet sutinkamos devynios kitos startų rūšys. Jų kiaušiniai pasižymi margumu.
• Emu (lot. Dromaius novaehollandiae): Gyvena Australijoje, yra didžiausias žemyno paukštis, antras pagal dydį pasaulyje. Šių neskraidančių paukščių ūgis gali siekti iki 2 metrų. Jų kiaušiniai yra tamsiai žalios spalvos.
• Juodoji varna (lot. Corvus corone): Gyvena Vakarų ir Centrinėje Europoje, Lietuvoje reta. Nuo Lietuvoje gyvenančio paprastojo kranklio (juodvarnio) galima atskirti pagal dydį - pastarasis yra didesnis. Jų kiaušiniai yra žalsvai melsvi su rudais taškais.
• Putpelė (lot. Coturnix coturnix): Peri Europoje, Artimuosius Rytuose, Rusijoje, Centrinėje Azijoje. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą, reta rūšis. Tai mažiausias fazaninių šeimos paukštis. Būna margi, sveria apie 10-12 gramų.
• Naminis žvirblis (lot. Passer domesticus): Mažai kas žino, jog šis mums toks artimas smalsus paukštelis kilęs iš Artimųjų Rytų, žmonių dėka išplito po visą pasaulį. Manoma, jog naminis žvirblis yra labiausiai paplitęs pasaulio paukštis. Jų kiaušiniai yra balti arba melsvi su rudomis dėmelėmis.
• Raudonpilvis biulbiulis (lot. Pycnonotus cafer): Peri Indijoje ir aplinkinėse šalyse. Atvežtas išplito po įvairias pasaulio šalis, laikomas viena iš 100 daugiausiai nuostolių atnešančių invazinių rūšių. Jų kiaušiniai yra rausvai balti su rudomis dėmėmis.
• Sidabrinis kiras (lot. Larus argentatus): Peri Šiaurės ir Vakarų Europoje. Lietuvoje peri apie 10-20 porų. Panašus į paprastąjį kirą, tik gerokai didesnis. Jų kiaušiniai yra žalsvai rudi su tamsiomis dėmėmis.
• Naminės vištos (lot. Gallus gallus domesticus): Jų kiaušiniai kartais būna įvairiausių spalvų ir atspalvių.

Paukščių kiaušinių sandara

Kiaušinis - tai gyvūnų moteriška lytinė ląstelė (kiaušialąstė). Paukščio kiaušinio sandara: 1. Kevalas, 2. Išorinė pokevalinė plėvelė, 3. Vidinė pokevalinė plėvelė, 4. Vytulas, 5. Skystas baltymas, 6. Tirštas baltymas, 7. Trynio dangalas, 8. Trynys, 9. Gemalinis diskas, 10. Trynys su koncentriškai išsidėsčiusiu geltonuoju sluoksniu, 11. Trynys su koncentriškai išsidėsčiusiu baltuoju sluoksniu, 12. Trynio plėvė, 13. Vytulas, 14. Oro kamera, 15. Oocitas (nesubrendusi kiaušialąstė) atsipalaidavęs iš kiaušidės atsiduria kiaušintakyje, čia po tam tikrų pakitimų oocito branduolyje jis virsta kiaušiniu ir apvaisinamas spermatozoido.

Ilgame kiaušintakyje yra įvairių liaukų, kurios po apvaisinimo apgaubia kiaušialąstę pirma baltyminiu sluoksniu, po to dviem plonomis pergamentinėmis plėvelėmis. Tuomet kiaušinis patenka į išsiplėtusią raumeningą kiaušintakio dalį - gimdą, kurioje iš liaukų išskyrų susiformuoja kietas kiaušinio kevalo lukštas, kurį nudažo pigmentai. Susiformavęs kiaušinis patenka į kloaką, o iš ten į aplinką. Vištos kiaušinis kiaušintakiu slenka maždaug parą. Tuo tarpu karvelių per beveik dvi paras.

Vidinę padėto kiaušinio dalį sudaro trynys, kurio paviršiuje yra priaugęs gemalinis diskas (paukščio gemalas ankstyvosiose vystymosi stadijose). Trynys yra padengtas plona plėvele ir plūduriuoja skystame baltyme (vidinis baltymo sluoksnis tirštesnis, išorinis - skystesnis), kuris yra baltyminės kiaušintakio dalies sienelės gaminys (sekretas). Baltyme trynį laiko du susisukę tvirti baltymo saiteliai - vytulai ant kurių kabantis trynys yra paslankus ir būna tokioje padėtyje, kad nepriklausomai nuo kiaušinio padėties, gemalinis diskas būna visuomet paviršiuje. Visa tai gaubia dvisluoksnė polukštinė plėvelė, kuri bukajame kiaušinio gale persiskiria ir sudaro oro pilną ertmę. Kiaušinį dengia kietas lukštas, kuris susideda iš kalcio druskų (kalcio karbonato) ir turi daug smulkių kanalėlių, pro kurias į kiaušinio vidų patenka oras ir išeina besivystančio gemalo gyvybinės veiklos dujiniai produktai.

Vienų paukščių kiaušiniai būna balti ar vienspalviai (genių, pelėdų, karvelių). Kiti, tokie kaip žvirbliniai, plėšrieji paukščiai, kirai, tilvikiniai, deda spalvotus kiaušinius. Paprastai kevalo spalva yra melsva arba gelsva išmarginta įvairių atspalvių dėmėmis. Dėmių spalva priklauso nuo ooporfirino, kuri susidaro iš suirusių raudonųjų kraujo kūnelių, patekusių į kaušintakius. Iš jų susiformuoja įvairaus dydžio gumulėliai, kurie prilipę prie kevalo sudaro taškus ir dėmes.

Kiaušinio trynys ir baltymas yra maistas besivystančiam paukščio gemalui. Gemalo diskas su tryniu suaugęs ir gemalui vystantis tarp jo ir trynio susidaro virkštelė, pro kurią grūdeliai patenka į paukščiuką. Jam augant trynys vis mažėja. Neužperėtas kiaušinis būna sunkesnis už užperėtą. Kiaušiniui išperėti reikia tam tikros temperatūros. Esant aukštesnei ar žemesnei temperatūrai išsirita nenormalūs jaunikliai. Neužperėtas vištos kiaušinis, laikomas žemesnėje nei 24 laipsnių temperatūroje, sugebėjimą vystytis praranda tik po 3-4 savaičių. Tačiau paukščių, kurie pradeda perėti padėję 1-2 kiaušinius, šis sugebėjimas prarandamas anksčiau. Perėjimo pabaigoje, paukščiukas turi savo šilumos, tad galima jį palikti ilgesniam laikui. Perėjimo laikas skirtingas pas įvairius paukščius ir neretai priklauso nuo kiaušinio dydžio - didesni perimi ilgiau, nors taip yra ne visada.

Priklausomai nuo perėjimo vietos, kiaušiniams kyla skirtingas pavojus. Perintiems ant žemės kiaušiniams didesnis mikroorganizmų keliamas pavojus, yra didelė rizika perkaisti ar atšalti. Todėl ant žemės perimų kiaušinių lukštai yra tamsesni. Tuo tarpu įvairiose ertmėse perimų paukščių kiaušiniai yra šviesesni.

Lietuvoje jau įsibėgėja paukščių perėjimo sezonas. Tad gamtininkai įspėja, išvydus lizdelį su kiaušiniais, prie jo neužsibūti. „Dažniausiai būname pabaidę patelę, kuri peri, ji yra netoliese, jaudinasi ir laukia, kad galėtų sugrįžt. Ir kuo ilgiau mes žioplinėsim, tyrinėsim, fotografuosim, tuo didesnė tikimybė, kad ta dėtis atšals, ir ta vada žus“, - sako R. Mikuličienė.

Lietuvoje galima sutikti apie 400 paukščių rūšių, bet peri mūsų šalyje perpus mažiau, maždaug 200 rūšių atstovai. Šiuo metu kiaušinius jau sudėję jūriniai ereliai, pelėdos ir krankliai. O iš viso Lietuvoje peri apie 200 paukščių rūšių.

Vištų kiaušiniai ir jų savybės

Mėlynus kiaušinius dedančios vištos ilgą laiką buvo laikomos tikra egzotika, tačiau šiandien jos vis dažniau sutinkamos ir mažesniuose ūkiuose, ir mėgėjų pulkuose. Išskirtinė kiaušinio spalva yra natūrali genetinė savybė, o ne dažymas ar maisto papildų rezultatas. Kodėl kai kurios vištos deda mėlynus kiaušinius? Mėlyni kiaušiniai atsiranda dėl specifinio O-gene geno, kuris lemia, kad tulžies pigmentas (biliverdinas) įsilieja į lukštą dar kiaušiniui formuojantis. Skirtingai nei rudų kiaušinių atveju, čia pigmentas nusėda visame lukšto struktūros gylyje, todėl mėlyna spalva matoma ir lukštui įskilus. Tai nėra defektas ar liga - tai paveldima savybė, būdinga kelioms išskirtinėms vištų veislėms.

Yra kelios vištų veislės, natūraliai dedančios mėlynus arba melsvus kiaušinius. Kai kurios iš jų yra senos, selekcinės linijos, kitos - šiuolaikiniai kryžminimai, sukurti siekiant gauti spalvingų kiaušinių paletę. Renkantis mėlynus kiaušinius dedančias vištas, augintojai neretai pasikliauja vien tik kiaušinio spalva ir pamiršta kitus svarbius kriterijus. Iš tiesų mėlyna lukšto spalva nereiškia, kad kiaušinis yra sveikesnis ar maistingesnis. Jis susiformuoja dėl genetinio pigmento, tačiau maistinė sudėtis priklauso ne nuo spalvos, o nuo vištos raciono, laikymo sąlygų ir sveikatos.

Mėlynus kiaušinius dedančios veislės yra puikus pasirinkimas ir pradedantiesiems, ir patyrusiems augintojams. Jos paprastai pasižymi ramesniu charakteriu, gerai prisitaiko prie įvairių aplinkos sąlygų ir nereikalauja sudėtingos priežiūros. Dauguma jų yra ištvermingos, mažai serga ir lengvai bendrauja tarpusavyje. Vis dėlto reikia nepamiršti, kad kai kurios veislės, pavyzdžiui, Araucana, gali būti šiek tiek jautresnės triukšmui ar aplinkos pokyčiams. O Easter Egger mišrūnų atveju kiaušinių spalva gali būti nevisiškai nuspėjama - nuo mėlynos iki žalsvos ar net rusvos.

Išskirtinės veislės, dedančios mėlynus kiaušinius

• Araucana - viena seniausių veislių, kilusi iš Pietų Amerikos. Šios vištos žinomos dėl mėlynų kiaušinių ir išskirtinės išvaizdos: jos dažnai neturi uodegos ir turi „ausų sruogas“.
• Ameraucana - tai selekciniu būdu išvesta veislė, skirta išlaikyti mėlynų kiaušinių geną, bet su stabilesnėmis veislės savybėmis nei Araucana. Jos ramesnio charakterio, draugiškesnės ir tinkamos įvairių dydžių pulkams.
• Easter Egger nėra tikra veislė - tai bendrinis pavadinimas mišrūnams, paveldėjusiems mėlynų kiaušinių geną. Jie gali dėti mėlynus, žalsvus ar net rausvus kiaušinius.
• Cream Legbar - elegantiška britų veislė, pasižyminti ne tik melsvais kiaušiniais, bet ir autoseksingu bruožu (lytį galima atskirti jauniklių dryžiais). Šios vištos aktyvios, atsparios ir gana produktyvios.

Tikimasi identiškos mėlynos spalvos: tik Ameraucana ir Cream Legbar suteikia pastovią mėlyną. Neįvertinamos laikymo sąlygos: šios veislės ištvermingos, bet geriausiai laikosi švarioje, sausoje, gerai vėdinamoje aplinkoje. Apsiribojama vien grožiu: spalva - tik vienas iš kriterijų.

Ar mėlyni kiaušiniai yra sveikesni? Ne. Jų maistinė vertė tokia pati kaip baltų ar rudų kiaušinių. Kuri veislė deda ryškiausiai mėlynus kiaušinius? Vienodai ryškiai mėlynus kiaušinius dažniausiai deda Ameraucana ir Cream Legbar veislės. Araucanos kiaušiniai paprastai tamsesnės mėlynos. Ar skiriasi mėlynų kiaušinių skonis? Ne. Skonis priklauso nuo vištos mitybos, laikymo sąlygų ir pašarų kokybės. Lukšto spalva jokios įtakos neturi.

Kodėl Easter Egger kartais deda ne mėlynus kiaušinius? Easter Egger yra mišrūnų grupė, todėl jų kiaušinių spalva priklauso nuo paveldėtų genų. Jie gali dėti mėlynus, žalsvus, turkio ar net švelniai rausvus kiaušinius.

Ar mėlyną kiaušinį galima nustatyti pagal vištos išvaizdą? Kartais - taip. Ameraucana ir Araucana turi būdingas barzdeles ir sruogas, o Cream Legbar jauniklių lytį galima atskirti pagal dryžius. Tačiau Easter Egger išvaizda labai įvairi, todėl ne visada galima atspėti kiaušinio spalvą.

Vištų kiaušiniai, nors ir sveria vos 40-60 gramų, juose yra beveik visų organizmui būtinų medžiagų: baltymų, riebalų, vitaminų, mineralinių druskų ir kitų sveikatai naudingų cheminių junginių. Vieno kiaušinio maistinė vertė prilygsta 40 gramų mėsos arba 200 gramų pieno. Cheminė kiaušinio sudėtis yra nevienoda ir priklauso nuo vištų veislės, lesalo, laikymo būdo ir metų laiko. Didžiausią dalį sudaro baltymas. Jame gausu baltymų, mineralinių medžiagų, B grupės vitaminų. Vertingiausia kiaušinio dalis - trynys, kuriame daug biologiškai vertingų medžiagų aminorūgščių. Tai vienintelis produktas, kurį žmogaus organizmas pasisavina iki 97-98 procentų, ir praktiškai nepalieka šlakų žarnyne. Kadangi trynyje yra cholesterolio, dietologai įspėja, kad nereikėtų vištų kiaušinių valgyti daug ir dažnai. Kiaušinis turi būti tinkamai paruoštas, jį geriausiai valgyti minkštai virtą.

Putpelių kiaušiniai būna margi, sveria apie 10-12 gramų. Trapus putpelių kiaušinių lukštas - tai lengvai pasisavinamo kalcio šaltinis, todėl putpelių kiaušinių nereikia lupti. Jie turi kur kas mažiau cholesterolio. Vidutiniame vištos kiaušinyje cholesterolio gali būti priskaičiuojama nuo 200 iki 230 miligramų, o viename putpelės kiaušinyje - apie 80 miligramų. Putpelių kiaušiniuose vitaminų ir kitų naudingųjų medžiagų daugiau nei vištų kiaušiniuose: vitamino A putpelių kiaušiniuose daugiau 2,5 karto, B1 - 2,8, B2 - 2,2 karto. Vitaminas D putpelių kiaušiniuose yra aktyvios formos, todėl jie gali būti vartojami rachito profilaktikai, taip pat tinka alergiškiems žmonėms.

Ančių kiaušiniai gali būti šviesiai žali, balti. Anties kiaušinis yra didesnis už vištos, bet mažesnis už žąsies kiaušinį. Vienas kiaušinis sveria maždaug 90 gramų. Ančių kiaušiniai nėra tokie mėgstami kaip vištų kiaušiniai dėl specifinio kvapo, kuris patinka ne visiems žmonėms. Ančių kiaušiniai dažniausiai naudojami kepant mielinius pyragus. Jų tryniai būna sodrios spalvos, todėl kepiniai gražiai pagelsta. Prieš vartojant ančių kiaušinius juos reikėtų atidžiai nuplauti soda. Ančių kiaušiniai būna kur kas dažniau užkrėsti įvairiomis bakterijomis nei vištų ar putpelių kiaušiniai. Ančių kiaušiniuose būna kur kas mažiau vandens, todėl kepant iš jų kiaušinienę reikia stengtis, kad ji neperkeptų, nes bus kieta.

Žąsų kiaušiniai manoma, žmonės kur kas anksčiau pradėjo valgyti žąsų kiaušinius nei vištų, kurias išmoko prisijaukinti kur kas vėliau. Dėl specifinio kvapo žąsų kiaušiniai valgomi dabar retai, naudojami nebent kulinarijoje.

Stručių kiaušiniai sveria 1,5-2 kilogramus, skersmuo siekia apie 20 centimetrų, vienas kiaušinis atstoja 35 vištų kiaušinius. Lukštas toks tvirtas, kad net prilygsta porcelianui.

tags: #kokio #paukscio #zali #kiausiniai

• Senieji amatai vaikams
• Plačiau apie žiemos ypatumus Lietuvoje
• Atraskite lietuviškų vaikiškų knygų pasaulį
• Su kokiais iššūkiais susiduria privatūs darželiai?
• išsami instrukcija, kaip išvalyti kūdikio nosį