Klimato Kaitos Poveikis ir Laukinių Gyvūnų Globa: Iššūkiai ir Sprendimai

Pastaraisiais metais vis dažniau susiduriame su laukiniais gyvūnais - tiek gamtoje, tiek ir miestuose. Žmogaus veikla, aplinkos pokyčiai ir klimato kaita keičia ne tik gyvūnų buveines, bet ir jų elgesį. Tai kelia naujus iššūkius gyvūnų globos srityje ir reikalauja nuolatinio dėmesio bei pritaikymo.

Klimato kaitos poveikis laukinei gamtai Lietuvoje ir pasaulyje

Klimato kaita - vis didėjanti pasaulinė problema, daranti stiprų poveikį visuomenės sveikatai. Klimato kaitos niokojančius padarinius gamtoje dabar matome plika akimi. Naujame tyrime skelbiama, kad vienas trečdalis planetos augalų ir gyvūnų rūšių iki 2070 metų gali susidurti su išnykimu, kurį lems klimato kaita. Pagal kai kuriuos klimato scenarijus, atliekant daugiau nei 500 rūšių analizę iš maždaug tiek pat vietovių skirtingose pasaulio vietose, nustatyta, kad daugiau nei pusė visų rūšių gali būti prarasta, jei globalaus maksimumo temperatūros pakiltų daugiau nei 0,5°C.

Ar laukinė gamta gali prisitaikyti prie klimato kaitos? Daugybė rūšių negeba pakankamai greitai sureaguoti į sparčiai kylančias temperatūras. Būsimi praradimai daugiausia priklausys nuo to, kaip smarkiai klimatas šiltės ir kaip greitai šis šiltėjimas vyks. Kadangi planetoje vis labiau stiprėja klimato pokyčiai, jų poveikis laukinei gamtai tampa vis akivaizdesnis. Klimato kaitą, kurią patiriame, daugiausia lemia šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimas. Dėl šio žmogaus sukelto reiškinio šiltėja vandenynai, tirpsta ledo dangos ir kyla jūros lygis. Poveikis laukinei gamtai yra įvairiapusis.

Lietuvoje dėl klimato kaitos ypač pastebimi sezoniniai pokyčiai: gamtoje sezonai ateina neįprastu laiku, dėl ko išsikraipo įvairūs gamtos ciklai. Anot Gamtos tyrimų centro vyriausiojo mokslo darbuotojo, žinduolių ekologijos laboratorijos vadovo Lino Balčiausko, Lietuvoje dėl klimato kaitos ir žmogaus veiklos tendencingai keičiasi tiek flora, tiek fauna. Jis teigia, kad klimato pokyčiai gyvybiškai svarbūs Lietuvoje gyvenantiems gyvūnams.

Didžiausią klimato kaitos poveikį jaučia žiemą užmiegantys gyvūnai ir arealą keičiančios rūšys. Šiltėjančios žiemos svarbios mangutams ir barsukams - abu šie gyvūnai nebeužmiega ilgam laikui, taip pat ir žiemos metu. Abi rūšys ieškodamos maisto patenka po automobilių ratais, padaro daugiau žalos žiemojantiems varliagyviams. Anot specialisto, klimato kaita gali turėti įtakos ligų sukėlėjų ir pernešėjų pasiskirstymui bei gausumui. Dėl šios priežasties gali pakisti žinduolių ligų dinamika. Lietuvoje klimato pokyčiai taip pat gali būti susiję ir su erkių pernešamomis bei žmogui pavojingomis ligomis, tokiomis kaip encefalitas, boreliozė, babeziozė. L. Balčiauskas įvardija, kad dėl klimato kaitos Lietuvoje atsirado anksčiau čia negyvenusių žinduolių rūšių: mažasis vandeninis kirstukas, paprastasis šakalas.

Pagrindinės klimato kaitos pasekmės laukinei gamtai apima:

• Maisto šaltinių trikdymą;
• Veisimosi būdų keitimą;
• Tradicinių migracijos kelių keitimą;
• Buveinių nykimą dėl kylančio jūros lygio, tirpstančių ledynų ir šiltėjančių vandenynų.

Laukinių gyvūnų sinurbanizacija: kodėl jie keliasi į miestus?

Pastaraisiais metais vis dažniau susiduriame su laukiniais gyvūnais - tiek gamtoje, tiek ir miestuose. Vienas ryškiausių pavyzdžių - šią vasarą Vilniaus gatvėse klaidžiojęs lokys. Žmogaus veikla, aplinkos pokyčiai ir klimato kaita keičia ne tik gyvūnų buveines, bet ir jų elgesį. Anot Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Veterinarijos akademijos Gyvūnų gerovės centro atstovės dr. Jūratės Kučinskienės, tai nėra atsitiktinumas - tai natūralaus prisitaikymo procesas, kurį lemia žmogaus veikla ir aplinkos pokyčiai.

Dr. J. Kučinskienė retoriškai klausia: „Gyvūnai į miestus ateina todėl, kad mes suardėme jų natūralias buveines. Statydami kelius, miestus ir infrastruktūrą, atskyrėme gamtines teritorijas, todėl jie ieško vietų, kur būtų lengviau išgyventi. Jei 70 procentų žmonių Europoje gyvena miestuose, kodėl to paties negalėtų daryti gyvūnai?“

Pasak jos, laukiniai gyvūnai miestuose randa tris pagrindinius išteklius: maistą, prieglobstį ir saugumą. Dėl šių priežasčių miesto aplinka jiems neretai tampa patrauklesnė už natūralią gamtą. „Mieste lengva rasti maisto - atviros šiukšliadėžės, kompostavimo vietos, sodai, kuriuose gausu vaisių ir daržovių. Mes patys dažnai paliekame maisto - šunų ar kačių dubenėliuose, prie terasų, kiemuose. Be to, miestai šiltesni nei natūralios buveinės: čia žiemą ilgiau išlieka neužšalęs vanduo, augmenija vegetuoja ilgiau, todėl gyvūnams gyventi patogiau. Miestuose taip pat mažiau natūralių plėšrūnų, tad mažesnė rizika būti sumedžiotiems“, - aiškina pašnekovė. Gyvūnai miestuose randa prieglobstį apleistuose pastatuose, palėpėse, pašiūrėse ar tankiuose krūmynuose. Todėl jų čia vis daugėja, ir su tuo, pasak dr. J. Kučinskienės, turime susitaikyti ir mokytis sugyventi.

„Mokslininkai šį reiškinį vadina sinurbanizacija - tai procesas, kai laukiniai gyvūnai prisitaiko gyventi žmogaus sukurtose ekosistemose. Jie pradeda maitintis žmonių maistu, keičiasi jų elgesys, o kai kuriais atvejais - net genetinė sandara. Pavyzdžiui, kai kurioms pelėms Amerikoje nustatyta mutacija, leidžianti virškinti greitą maistą“, - pasakoja dr. J. Kučinskienė. Gyvūnai taip pat mažina savo gyvenamąsias teritorijas, tampa aktyvesni naktį, kad išvengtų žmonių, o kai kurios rūšys prisitaiko prie miesto garsų ar apšvietimo.

Grėsmės miestuose

Miestas laukiniams gyvūnams reiškia ne tik prieglobstį, bet ir daugybę grėsmių. Viena pagrindinių jų - susidūrimai su transporto priemonėmis. Europoje kasmet po automobilių ratais žūsta apie 200 milijonų paukščių ir beveik 30 milijonų žinduolių. Tačiau tai - ne vienintelis pavojus. Tarša, cheminės medžiagos, mikroplastikas ir pesticidai silpnina gyvūnų imuninę sistemą, o graužikų naikinimui naudojami rodenticidai per mitybos grandinę patenka į plėšriųjų paukščių ir žinduolių organizmus. Konfliktų tarp žmonių ir laukinių gyvūnų kyla vis dažniau - dėl daržuose ar parkuose niokojamų augalų, netikėtų susidūrimų su stirnomis ar šernais.

Žmogaus ir laukinių gyvūnų sugyvenimas mieste: sprendimai

Todėl, anot dr. Jūratės Kučinskienės, svarbu ne kovoti su gyvūnais, o mokytis taikiai su jais sugyventi ir miestus planuoti tvariai. Kaip galime padėti laukiniams gyvūnams mieste?

• Turime kurti miestus, kurie būtų saugūs gyvūnams.
• Reikia numatyti žaliuosius koridorius, natūralius vandens telkinių kelius, mažinti tvorų ir stiklo kliūčių. Pavyzdžiui, Niujorkas prieš kelerius metus priėmė įstatymą, pagal kurį nauji pastatai turi būti statomi tik naudojant paukščiams saugų stiklą.
• Tarp paprastų, bet veiksmingų sprendimų - uždaros šiukšliadėžės, tinkamai prižiūrimos kompostavimo vietos, vietinių augalų sodinimas bei želdinių išsaugojimas palei upes ir parkus.

„Jei norime, kad miestai būtų gyvi ir darnūs, turime pripažinti, kad gamta yra jų dalis. Saugodami gyvūnus, mes saugome ir save“, - apibendrina dr. J. Kučinskienė.

LSMU Laukinių gyvūnų globos centro veikla

Siekiant padėti laukiniams gyvūnams, susiduriantiems su pavojais miestuose ir jų prieigose, visoje Lietuvoje veikia LSMU Laukinių gyvūnų globos centras (LGGC). Čia dirbantys specialistai reaguoja į pranešimus apie sužeistus laukinius gyvūnus, teikia jiems veterinarinę pagalbą, organizuoja globą ir reabilitaciją, o pasveikusius gyvūnus sugrąžina į gamtą. Centras taip pat bendradarbiauja su institucijomis, atsakingomis už gyvūnų apsaugą, ir suteikia laikiną prieglobstį laukiniams gyvūnams, laikomiems nelaisvėje netinkamomis sąlygomis.

„Vienas svarbiausių mūsų veiklos aspektų - visuomenės švietimas ir konsultacijos. Žmonės vis aktyviau kreipiasi dėl sužeistų gyvūnų ar norėdami pasikonsultuoti, kaip elgtis pastebėjus laukinį gyvūną“, - pasakoja centro vadovė Justina Morkūnaitė. Augantis kreipimųsi skaičius rodo didėjantį visuomenės sąmoningumą ir empatiją gamtai.

Štai LSMU LGGC veiklos statistika (2025 m.):

Pasak J. Morkūnaitės, dažnos sužalojimų priežastys susijusios su žmogaus veikla. „Gamtoje gyvūnai natūraliai susiduria su pavojais, tačiau didelė dalis jų sužalojimų kyla dėl žmogaus - susidūrimai su transportu, paukščių atsitrenkimai į stiklines vitrinas. Turime atvejų, kai dėl žvejybos valų ar lipnių gaudyklių gyvūnai patiria didžiules kančias“, - sako ji. Dažniausios nukentėjusių gyvūnų diagnozės - kaulų lūžiai, sumušimai, dehidratacija, išsekimas. Laukiniai gyvūnai sužeidžiami eismo įvykiuose, nemažai paukščių žūva atsitrenkę į stiklines vitrinas, langus. Daug sužalojimų sukelia žvejybos priemonės - valai, kabliukai, įvairios atliekos. Kita nemaža problema - tyčiniai gyvūnų sužalojimai. Vien per 9 šių metų mėnesius į LGGC pateko net 14 pašautų gyvūnų.

Kaip galime prisidėti prie laukinių gyvūnų gerovės?

Centro vadovė pabrėžia, kad kiekvienas iš mūsų gali prisidėti prie laukinių gyvūnų gerovės - svarbiausia nepakenkti. „Pirmoji taisyklė - nepalikti atliekų gamtoje, vairuoti atsargiai, pasirūpinti, kad paukščiai nesitrenktų į langus - tam galima naudoti specialius lipdukus ar matinės plėvelės juostas. Nereikėtų imti laukinių gyvūnų iš gamtos, nepasikonsultavus su specialistais, ar pagalbos jiems reikia. Jei kyla abejonių - visada galima paskambinti į mūsų centrą arba bendruoju pagalbos numeriu 112“, - teigia J. Morkūnaitė. Taip pat svarbu pranešti atsakingoms įstaigoms apie pastebėtas nesaugias vietas, kuriose gyvūnai gali įstrigti - atvirus šulinius, duobes ar statybvietes. Ir, galiausiai, neleisti augintinių lakstyti be priežiūros - laisvai bėgiojantys šunys sužaloja stirnas, įvairius paukščius ar kitus gyvūnus.

Štai pagrindiniai veiksmai, kuriais galite prisidėti:

• Nepalikti atliekų gamtoje.
• Vairuoti atsargiai, ypač kaimo vietovėse ir miestų prieigose.
• Pasirūpinti, kad paukščiai nesitrenktų į langus (naudoti lipdukus ar plėveles).
• Nepaimti laukinių gyvūnų jauniklių iš gamtos, nepasikonsultavus su specialistais.
• Pranešti apie pastebėtas nesaugias vietas (atvirus šulinius, duobes, statybvietes).
• Neleisti augintinių (šunų, kačių) lakstyti be priežiūros gamtoje.

Laukinių gyvūnų globos centro projekto reikšmė

Lietuvos sveikatos mokslų universitetas nuo 2020 m. gegužės 27 d. įgyvendina projektą „Laukinių gyvūnų globos centro įkūrimas“. Projekto tikslas - įkurti Laukinių gyvūnų globos centrą, kuriame gyvūnai būtų gydomi, reabilituojami, adaptuojami išleidimui į natūralias buveines, kitais būdais užtikrinama jų globa ir gerovė. Iki 2023 m. pabaigos įgyvendinus projektą ir Laukinių gyvūnų globos centrui pradėjus veiklą, bus išspręsti gyvūnų gelbėjimo, gydymo, reabilitacijos, globos ir žmogiškųjų išteklių kompetencijų klausimai.

Projekto vykdymo metu jau pastatytos ir įrengtos laukinių gyvūnų gydymui, reabilitacijai ir globai reikalingos patalpos: gydykla, karantinas, voljerai, kurie įrengti pagal čia planuojamų laikyti gyvūnų etologinius poreikius, įvertinant medžiagiškumą, spalvas, triukšmą ir kt. svarbius elementus, mažinančius stresą čia pateksiantiems laukiniams gyvūnams. Įsigyta moderni šiuolaikinė diagnostinė ir gydomoji veterinarinė įranga bei pacientų registracinė-informacinė sistema, būtinos kokybiškai atlikti reikalingas procedūras, sekti čia patekusių laukinių gyvūnų reabilitacijos procesus. Operatyviai ir sėkmingai vykdyti gelbėjimo operacijas ekstremalių situacijų atvejais (ledas, šaltis, ugnis ir kt.) įsigytos specifinės gelbėjimo priemonės. Centre laikomų gyvūnų kasdieniniams poreikiams įsigyta profesionali pašarų ruošimo ir laikymo įranga, priemonės tinkamai atiduoti pašarą gyvūnams.

Planuojama, kad Centre per metus vidutiniškai per 1200 gyvūnų bus suteiktos globos paslaugos, o tinkamos gydymo ir reabilitacijos sąlygos pagerins laukinių gyvūnų išgyvenamumą ir taip padidins jų paleidimo į laisvę tikimybę. Svarbu ir tai, kad nuo 2024 m. Centras dirbs visą parą - 24/7 rėžimu, tad bet kuriuo paros metu visuomenė turės galimybę bendruoju pagalbos telefonu informuoti apie pagalbos reikalingus laukinius gyvūnus, pristatyti sužeistą laukinį gyvūną į Centrą, ar gauti konsultaciją dėl pirmosios pagalbos suteikimo laukiniams gyvūnams. Centro veikla tiesiogiai prisidės prie biologinės įvairovės išsaugojimo ir klimato kaitos pokyčių įtakos mažinimo šalia susiformavusioms ekosistemoms.

Etiniai sprendimai: globa, grąžinimas ar eutanazija?

Nors daugelis sužeistų gyvūnų po reabilitacijos sėkmingai sugrįžta į gamtą, pasitaiko ir atvejų, kai to padaryti neįmanoma. Tokiose situacijose tenka spręsti, kas gyvūnui geriausia - grąžinimas į gamtą, ilgalaikė globa nelaisvėje ar humaniškas kančios nutraukimas. Kaip pasakoja LSMU Medicinos akademijos Bioetikos katedros vedėjas prof. Gvidas Urbonas, susidūrus su sužeistu laukiniu gyvūnu galimos trys išeitys:

1. grąžinimas į gamtą (sėkminga reabilitacija);
2. laikymas nelaisvėje (ilgalaikė priežiūra);
3. eutanazija (humaniškas kančios nutraukimas).

Laikymas nelaisvėje, pasak jo, kai kurioms rūšims gali būti priimtinas, jei užtikrinamos tinkamos sąlygos, atsižvelgiama į rūšies poreikius ir gyvenimo kokybę. Vis dėlto dalis laukinių gyvūnų nėra prisitaikę gyventi aptvaruose - nelaisvė jiems tampa nuolatiniu stresu ir kančia. Tokiais atvejais kartais tenka svarstyti trečiąją išeitį - eutanaziją, kuri, nors ir sunki, gali būti etiškai pagrįstas sprendimas.

Kaip aiškina profesorius, eutanazija taikoma tuomet, kai gyvūno sužalojimai yra nepagydomi ir ilgainiui vestų į skausmingą mirtį, kai nėra realių galimybių jį sėkmingai sugrąžinti į laukinę populiaciją arba kai toks grąžinimas keltų rimtą ligų perdavimo riziką. Sprendimą gali lemti ir ištekliai - ar turima pakankamai žmogiškųjų resursų, kad būtų galima užtikrinti kokybišką gydymą ir reabilitaciją.

„Praktikoje gyvūnų globos centrai dažnai susiduria su ribotais ištekliais - vietos, personalo ar gydymo priemonių stoka. Todėl triažas (rūšiavimas pagal prioritetus - aut.) tampa neišvengiamas, tačiau būtina vadovautis aiškiu, visiems suprantamu standartu. Kiekvienas atvejis turėtų būti dokumentuojamas - fiksuojama medicininė informacija, prognozės ir galimi alternatyvūs sprendimai. Svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp globos ir realybės: visada siekti reabilitacijos, bet pripažinti, kad kai kuriais atvejais eutanazija yra humaniškas ir etiškai pagrįstas sprendimas“, - pabrėžia prof. G. Urbonas. Jis taip pat akcentuoja visuomenės vaidmenį - svarbu suprasti, kad eutanazija nėra abejingumo ar abejotinos moralės ženklas. Nors ne visus gyvūnus pavyksta išgelbėti, daugelis po gydymo ir reabilitacijos sėkmingai sugrįžta į gamtą. 2025 metais laisvėn paleista beveik 500 gyvūnų, o nuo LSMU Laukinių gyvūnų globos centro veiklos pradžios - jau apie tūkstantį laukinių gyvūnų.

Laukinių gyvūnų laikymo nelaisvėje reglamentavimas

Dar vienas labai svarbus laukinių gyvūnų apsaugos aspektas - laikymo nelaisvėje taisyklės. Nors kai kam gali atrodyti, kad laikyti egzotinį paukštį ar nedidelį laukinį žinduolį namuose - tik hobis, iš tiesų tokia veikla yra griežtai reglamentuota teisės aktais, siekiant apsaugoti tiek gyvūnus, tiek visuomenės interesus. „Laukinė gyvūnija - tai milžiniška rūšių įvairovė. Kiekviena rūšis turi savitus poreikius, todėl kiekvienas laikytojas privalo užtikrinti, kad gyvūnui būtų sudarytos jo gerovei tinkamos sąlygos“, - sako Aplinkos apsaugos agentūros Gyvosios gamtos licencijavimo skyriaus vedėja Toma Bulauskienė.

Pasak jos, laukinių gyvūnų laikymą nelaisvėje reglamentuoja keturi pagrindiniai teisės aktai:

• Laukinės gyvūnijos įstatymas;
• Saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių įstatymas;
• Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymas;
• Laukinių gyvūnų naudojimo taisyklės.

Pagal galiojančius teisės aktus, nuo 2025 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo nauji reikalavimai laukinių gyvūnų laikymui nelaisvėje. Nuo šiol kai kurių rūšių gyvūnams, kurie anksčiau galėjo būti laikomi be leidimo, būtina gauti oficialų leidimą, o kai kurių rūšių laikymas apskritai draudžiamas. „Negalima laikyti vilkų, lapių, rudųjų meškų, krokodilų ir kitų pavojingų ar nykstančių rūšių. Tai aiškiai numatyta Laukinių gyvūnų naudojimo taisyklėse. Tokius gyvūnus galima laikyti tik mokslo, mokymo, zoologijos sodų ar specialių programų tikslais“, - aiškina T. Bulauskienė.

Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Gyvosios gamtos apsaugos departamento direktorė Mantė Ramanauskienė informavo, jog iš laikytojų šiemet dėl netinkamų laikymo sąlygų ar neteisėto laikymo paimti 247 laukiniai gyvūnai.

Konfiskuoti ir paimti laukiniai gyvūnai (šiemet):

„Norint užtikrinti gyvūno gerovę, būtina jam suteikti pakankamai priemonių užsiimti įvairiomis veiklomis, skatinančiomis natūralią elgseną“, - pastebėjo Lietuvos zoologijos sodo mokslinės veiklos skyriaus vadovas Airingas Šuopys, pasidalijęs patirtimi, kokios praktikos taikomos didžiųjų gyvūnų gerovei užtikrinti. Tarp pasitvirtinusių inciatyvų - žirafų ir zebrų laisvalaikis viename voljere (žirafos netgi specialiai numeta savo pašarų, kad zebrai ateitų drauge paėsti), papildomos stacionarios ar atskiros užimtumo priemonės, kai gyvūnui tenka papildomai įdėti pastangų, kad išsitrauktų pašaro.

tags: #klymanto #gyvunu #globa

• Humoras gimdymo metu
• Sportinio vežimėlio apžvalga
• Dirvožemio gyvybės esmė
• Povilas Jakutis ir jo kova
• Kūdikio galvos apimties normos