Velykų Margučiai: Gyvybės, Atgimimo ir Tradicijų Simbolis Lietuvoje

Velykos - viena gražiausių pavasario švenčių, simbolizuojanti gamtos atbudimą ir naują gyvybės ciklą. Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, Velykos turi gilias tradicijas ir papročius, kurių pagrindinis akcentas - kiaušinis. Kiaušinių marginimas yra gyvybingiausia lietuvių tautodailės šaka, kurią puoselėja tiek suaugusieji, tiek vaikai. Ši tradicija, perduodama iš kartos į kartą, ne tik papuošia Velykų stalą, bet ir atspindi mūsų tautos istoriją bei kultūros paveldą.

Kiaušinio Simbolika ir Istorija

Kiaušinis nuo pagonybės laikų simbolizuoja gyvybės atsiradimą, vaisingumą ir kosmosą. Etnologė A. Valiukevičienė Žinių radijo eteryje pabrėžė, kad margutis visada buvo pagrindinis Velykų simbolis. Anksčiau žmonės laiką suprato cikliškai, todėl visas laikotarpis iki Velykų ir po jų buvo tamprus ir susijęs. Kiekviena diena buvo pasiruošimas šiai didelei šventei.

Etnologės teigimu, esminiai Velykų dalykai išliko iki šiol - žemės budinimas ir margučio mušimas bei marginimas. Margutis yra labai sena tradicija, atėjusi iš archajiškų laikų. Gedimino pilies teritorijoje buvo atkastas kaulinis ir akmeninis margutis, molinio margučio šukės, datuojamos XI-XIII amžiumi. Apie margučių marginimą kalbama ir Martyno Mažvydo bei Mikalojaus Daukšos laikais.

Kur ir kada atsirado paprotys marginti kiaušinius, nėra žinoma, tačiau jį žino daugelis tautų. Pasak muziejininkų, IV a. datuojami marginti kiaušiniai aptikti Vormso apylinkėse Vokietijoje. Opolėje, Lenkijoje, rasta X a. datuojamų vašku margintų kiaušinių lukštų. Lietuvoje kiaušinio formos akmeniniai, kauliniai ir moliniai dirbiniai rasti XIII a. Pirmasis jau tikrai Velykų kiaušinio paminėjimas lietuviškame šaltinyje yra Martyno Mažvydo "Giesmės šv. Ambraziejaus" dedikacijoje. Pirmąją rašytinę žinią apie lietuviškus margučius pateikia M. Mažvydas 1549 metais. Kovodamas su pagonybe, jis bara tikinčiuosius, kad jie teikia kiaušiniui buriamąją galią.

Kiaušinių dažymo ir keitimosi jais papročiai yra daug senesni už krikščionybę. Beveik visos senojo pasaulio tautos tą paprotį žinojo. Dar prieš Kristaus gimimą kiaušinis buvo laikomas ne tik pavasario gamtos atgimimo simboliu, bet ir kiekvieno gyvio pradžios simboliu. Tokiu simboliu kiaušinį laikė ir senovės egiptiečiai, žydai bei romėnai. Kiaušinių dažymo paprotys iki dabar išlikęs Artimųjų Rytų tautose švenčiant Novrūzo šventę. Kad tokiu pat simboliu kiaušinį laiko ir lietuviai, liudija iš dalies dar kai kur išlikęs paprotys kiaušinius dažyti ne tik per Velykas, bet ir per Jurgines bei Sekmines.

Etnologė A. Valiukevičienė kalbėjo, kad į rankas paėmus kiaušinį, aišku, jog rankoje laikoma gyvybė. Sudaužius margutį į pasaulį išleidžiama gyvybė. Vienas senas mitas pasakoja apie deivę paukštę, kuri kosmose sudėjo kosminį kiaušinį. Jam sudužus, iš baltymo atsirado vanduo, iš trynio - žemė, o iš lukšto - visa kita: žmonės, gyvūnai ir gyvybė. Net ir dabar prie stalo daužant margučius atkartojamas šis senas mitas. Atsimindami tą seną gyvybės pradžią, Velykų šventei, pagerbdami laukinius paukščius, žmonės pradėjo dažyti ir marginti kiaušinius. Daug vėliau, kai praturtėjo ir kiaušinių turėjo tiek, kiek patys nesuvalgydavo, pradėjo jų ruošti ir dovanoms - išskutinėtų, vašku išmargintų margučių. Gražūs raštuoti kiaušiniai nėra skirti valgymui - jie skirti dovanojimui krikšto tėvams ar krikšto vaikams. Jei eini į svečius per Velykas, tai, būdavo, ne ką nors kita dovanų neši, bet tiek margučių, kiek toje šeimoje yra žmonių. Be abejo, reikia pasiruošti atitinkamą skaičių margučių ir savo svečiams.

Margučių Marginimo Tradicijos ir Būdai

Margučiai - kiaušiniai, kurių lukštai išmarginti dažant įvairiais būdais ar raižant. Kiaušinių marginimas - Europos tautodailės sritis. Meniškas kiaušinio lukšto marginimas, glaudžiai susijęs su kulto apeigomis. Ypatingai išsivystęs kiaušinių marginimo menas yra Rytų Europoje. Margučių marginimas vašku ir skutinėjimu yra žinomi visose slavų tautose: Lenkijoje, Ukrainoje, Gudijoje, Slovėnijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Bulgarijoje, Kroatijoje, Makedonijoje, Serbijoje, tarp sorbų ir pan. Tarp ne slavų tautų margučių tradiciją turi vengrai, rumunai ir lietuviai. Tikėtina, jog lietuvių tauta marginimo būdus perėmė iš slavų, nes kaimynai latviai jų nežino. Lietuvoje naudojami vienspalviai (dažytiniai), marginti vašku ir skustiniai margučiai.

Dažytiniai kiaušiniai

Pats seniausias kiaušinių puošimo būdas - dažymas viena spalva. Tokie kiaušiniai vadinami dažytiniais arba „vienaluomiais“. Patys paprasčiausi, vienspalviai margučiai. Įprastai jiems naudojami gamtiniai dažikliai. Taip dažydavo šeimininkės, kai neturėdavo laiko. Pavyzdžiui, bėgdavo greit į kluoną, imdavo pakratų - tai šieno nuobiros, kur būdavo visokie lapeliai ir žiedeliai, ir dažydavo tame užmerktame mišinyje.

Marginimas vašku

Puošniausias marginimo būdas - raštų išrašymas ant kiaušinio paviršiaus vašku, nesūdytais taukais, lajumi ar bičių duonele. Tai itin archajiška tradicija. Ant trumpos lazdelės pritaisomas skardos vamzdelis, kurio vienas galas yra siauresnis; juo paimamas ištirpytas vaškas, kuriuo ir padengiamas kiaušinio paviršius vienodo storumo linijos raštais. Taip išpaišytas kiaušinis yra dedamas į dažus, kurie nudažo tik nepadengtas vašku vietas. Išėmę kiaušinį iš dažų ir nuėmę vašką, uždažytame paviršiuje gauname šviesius raštus. Norint šiuos raštus padaryti spalvotus, nudažytoji kiaušinio dalis vėl padengiama vašku, kiaušinis vėl dedamas į bet kurios spalvos dažus, kurie nudažo raštus.

Marginimo procesas reikalauja kruopštumo. Vaškas būtinai turėjo būti bičių, dar galėjo būti iš avilio išimamas pikis, tada tas vaškas sumaišytas su pikiu būdavo rudos spalvos. Parduotuvinė žvakė, kurioje daug parafino, netinka, nes parafinas nusiplauna vos įdėjus į šiltą vandenį. Marginimui tinka tik 100 proc. natūralus bičių vaškas. Natūralus bičių vaškas maloniai kvepia žiedais, jis yra gelsvos, auksinės ar oranžinės spalvos.

Marginimo įrankis - specialus įrankis, skirtas piešti vašku ant kiaušinio. Galima naudoti į medinį kotelį įtvirtintą metalinę adatėlę su galvute arba rašiklio plunksną. Tam tinka smeigtukai, naudojami siuviniams smaigstyti. Vaškui lydyti galima panaudoti dangtelį nuo stiklainio, jį dėkite ant žvakidės, kurioje dega žvakutė, su skylute, kad vaškas būtų nuolat šildomas ir išliktų skystas. Jį galima šildyti ant elektrinės viryklės arba vandens vonelėje.

Tautodailininkė Nijolė Jurėnienė pademonstravo kiaušinių marginimą vašku. Prieš pradedant marginti kiaušinius, juos pirmiausia reikia bent pusvalandį palaikyti šaltame vandenyje, paskui muilu nuplauti po tekančio vandens srove. Kai kiaušinis išdžiūsta, jį reiktų palaikyti delne, kad sušiltų. Kai kiaušinis įšyla, galima pradėti jį marginti vašku. Geriausia marginti bičių vašku, nes jo labai gražus gelsvas atspalvis, todėl ant balto kiaušinio raštų spalva būna ryškesnė, o ant rudo lukšto kiaušinių marginimo beveik nesimato. Todėl tokiu atveju vašką reikėtų padeginti, tada raštas tampa juodas. Kai vaškas įkaista, imamame pagaliuką, į kurio vieną galą įsmeigta vinutė. Tada atsargiai įmerkiame pagaliuką į vašką, truputį palaukiame ir piešiame ornamentus ant kiaušinio.

Skustiniai margučiai

Skustiniai - peiliuku skutinėti kiaušiniai. Skustinis raštas yra daromas ant jau nudažyto vienos kurios nors spalvos dažais kiaušinio. Aukštaitijoje populiaresnis buvo kiaušinių skutinėjimas. Žinomas arba subtilus linijinis skutinėjimo būdas, siauromis linijomis apimantis visą kiaušinio erdvę, arba stiprių vyriškų linijų būdas. Skutinėjant atsirasdavo ir paukšteliai, ir visokie gamtos peizažai. Skutinėjimui kiaušiniai nudažomi kuo tamsesnėmis spalvomis, o tada aštriu peiliuku, stiklo šuke sukuriami ornamentai. Komponuojant raštus laikomasi saiko, simetrijos.

Kitos marginimo technikos

• Marginti augalų lapais: dažant juos kiaušinis apdedamas augalų lapais, aprišamas, dėl to atsiranda šviesesnės nenusidažiusios vietos.
• Apklijuoti karoliukais: kiaušinis panardinamas į vašką, ir į jį įspaudžiami spalvoti karoliukai, sudarant papuošimus.
• „Marmurinė“ technika (batika): kiaušinis įvyniojamas į svogūnų lukštus, apibarstomas dažais ar prieskoniais ir išverdamas.
• Marginimas su šiaudais: ploni, išlyginti ir karpomi javų šiaudai klijuojami ant kiaušinio paviršiaus. Taip sukuriami sudėtingi geometriniai ornamentai.
• Dekupažas: ant kiaušinio klijuojami servetėlių iškarpymai.
• Marginimas nagų laku: kiaušiniai merkiami į vandenį su nagų laku, sukuriant marmurinį efektą.
• Šilkiniai kaklaraiščiai: į kaklaraiščio skiautę įvyniokite kiaušinį, apriškite siūlu ir išvirkite.
• Lipnios juostelės: ant virto kiaušinio klijuokite lipnias juosteles ir merkite į skirtingų spalvų dažus.
• Emocijos (markeriu): ant įvairiomis spalvomis nudažytų kiaušinių tamsiu markeriu arba flomasteriu nupieškite emocijas.
• Kempinėlė: kempinėlę pamirkę dažuose tapšnokite ja kiaušinius.

Margučių Spalvų ir Raštų Simbolika

Kiaušinių dažymo spalvos ir raštai turėjo gilią simbolinę prasmę. Daugiausia kiaušiniai buvo dažomi juodai, raudonai, geltonai, rausvai ir žaliai. Juoda spalva simbolizuoja žemę motiną. Gilią simbolinę prasmę turėjo ir apeiginis kiaušinių dažymas raudonai. Tai reiškė nedalomą gimimo, gyvenimo, šviesos, šilumos bei sėkmingos visko pradžios supratimą. Be to, raudonai spalvai buvo priskiriama nepaprasta galia nušalinti piktas antgamtines jėgas ir apskritai visa, kas bloga. Kiaušinių dažymas žalia spalva reiškė pavasario augmeniją, javų daigus, o geltona bei ruda spalva - pribrendusius javus. Ritualo tyrėjas Viktoras Turneris teigė, kad juoda, raudona ir balta spalvos sudarė pačios archajiškiausios simbolinės - klasifikacinės sistemos pagrindą. Lietuviai ypač mėgo juodai dažytus margučius. Pietų Lietuvoje ir Vidurio Lietuvos pietinėje dalyje (aplink Kauną) buvo populiari violetinė spalva. Prof. E. Volteris nurodo, kad margučių brėžtinio rašto pagrindinės spalvos yra juoda bei tamsiai ruda, skustinio (skutinėto) - mėlyna, raudona.

Dar didesnė buvo įvairiais prasmingais raštais išrašyto kiaušinio galia. Margučių raštuose žymią vietą užėmė dangaus kūnų bei augalų vaizdavimas. Dažnai ant margučių buvo piešiama saulė, kuriai pavasarį buvo priskiriama ypatinga jėga prižadinti iš žiemos miego žemę, sušildyti ją. Margučių puošimas žvaigždžių raštais simbolizavo nakties šviesą javams. Išrašyti įvairūs augalai ir žiedai turėjo pagreitinti augmenijos gimimą, augimą ir žydėjimą. Marginant kiaušinius naudojami archetipiniai simboliai - brūkšniai, apskritimai, taškai, linijos.

Kiaušinių marginimo vašku raštai turi gilesnę prasmę:

• Žaltys: gyvybės, energijos, šeimos gerovės simbolis. Tautodailininkė Nijolė Jurėnienė pasakoja, kad daugelio tautų simbolikoje žaltys ir yra tas kosmoso gyvūnas, kuris padėjo didelį kiaušinį, iš kurio gimė visa Visata.
• Taškas: visa ko pradžios simbolis.
• Saulė (apskritimas): amžinai besisukančio gyvybės rato simbolis. Saulučių skutinėjimas ant kiaušinių - tai viltis, kad metai bus saulėti.
• Eglutė: deivės Laimos simbolis.
• Žvaigždutės: laukams netrūks šviesos nei dieną, nei naktį.
• Žalčiukai: pavasarį pabus gyvybė.
• Ant margučių dažnai galima pamatyti lelijos simbolį, nors daugeliui atrodo, kad tai tulpė.
• Taip pat dažnas marginimo ornamentas - paukščio pėdelės, kurios šiuolaikiniams žmonėms panašios į medžių lapus. Paukščio pėdelės kiaušinį dalija išilgai į dvi dalis - dieną ir naktį.

Galima pastebėti, kad didesnį vaidmenį marginant atlieka papročiai, nusižiūrėjimas nuo kitų, o ne išmonė. Dalis raštų beveik visoms margučius darančioms tautoms yra bendri; vieni iš jų yra būdingi tik tam tikrai apylinkei, o kiti yra tokie pat, kokius aptinkame priešistorinių laikų kapuose randamuose daiktuose. Daugumą margučių raštų galime taip pat rasti kituose liaudies meno dirbiniuose. Klaipėdiečiai itin mėgdavo ant margučio vašku išrašyti metus, linkėjimus, vardą to, kam dovanos margutį. XIX a. Mažojoje Lietuvoje lietuvininkai turėjo savitą marginimo būdą: nudažę kiaušinį vientisa spalva, jį išmargindavo vašku, o vėliau rūgštimi nuėsdindavo dugno spalvą.

Natūralūs ir Sintetiniai Dažai Kiaušiniams

Nors anilino dažai kiaušinius dažo ryškiomis spalvomis, tradiciškai kiaušiniai buvo dažomi augaliniais dažais. Natūraliais dažais dažytų kiaušinių spalvos nebūna ryškios, jos švelnių, subtilių tonų, daugybės atspalvių. Tradiciniai kiaušiniai Lietuvoje buvo dažomi natūraliais dažais - ąžuolo ar juodalksnio žievės nuoviru, svogūnų lukštais, raugintais burokėliais, samanomis, ramunėlėmis, beržų lapais ir kitais dažomųjų medžiagų turinčiais augalais.

Senas receptas pavadinimu „Gelažuniai“, kuriuo kiaušiniai dažomi juoda spalva. Jam reikia turėti alksnio arba juodalksnio, arba ąžuolo žievės - tokių medžių arba augalų, kurie turi daug taninų. Tas žieves reikia kokią parą ar kelias dienas išmirkius gerai pašutinti. Paskui pririnkti visokių nereikalingų geležinių surūdijusių dalykų ir sumesti viską į didelį puodą su tom žievėm. Pastovėjęs savaitę arba dvi, tas skystis pajuoduoja ir tai jau yra vadinami „gelažuniai“. Modernesnis variantas skubantiems: galima tokiems dažams imti ir panaudotas arbatžoles, pamerkti, paskui įpilti geležies sulfato, o efektas yra tas pats. Palaikius kelias valandas, kiaušinis nusidažo pilkai, o palaikius per naktį - jau juodas. „Gelažunių“ dažymo būdas yra žemaitiškas. Žemaičiai mėgo labai tamsias ir gilias spalvas.

Visi mes puikiai mokam dažyti su svogūnų lukštais, jeigu ilgai pavirini, išeina labai gražūs kiaušiniai. O jeigu pasiruošite violetinių svogūnų lukštų, spalva bus dar gražesnė. Vasarą prisirinkus ramunėlių ir įbėrus į jų nuovirą truputį alūno, tai iš šviesiai geltonos gausime auksinę spalvą. Labai dažingas augalas yra šaltalankis. Išverdam stiprią košę iš lapelių ir dedam kiaušinius. Jie ne tik nusidažo, bet dar ir raštas išeina. Įdomiausia, kad tik išėmus kiaušinis buvo gana šviesus, bet ore pradėjo oksiduotis, tamsėjo, tamsėjo ir išėjo visiškai tamsus. Aniliniai dažai kiaušiniams marginti pradėti naudoti XIX a. pab.-XX a. pr., tačiau dalis margintojų kiaušinius ir dabar dažo tradicinėmis augalinės kilmės medžiagomis. Augalinius dažus pakeitę sintetiniai šiandien jau praranda populiarumą. Žmonės stengiasi gyventi sveikiau, naudoti kuo natūralesnį maistą, kuo mažiau chemijos.

Parduotuvėse parduodami maistiniai dažai yra pagaminti iš Europos Sąjungoje leidžiamų naudoti medžiagų, kurių sauga yra patikrinta bei nustatytos jų vartojimo sąlygos, kurios nekelia grėsmės vartotojų sveikatai. Raudonai spalvai išgauti yra naudojamas maisto priedas E 124 (raudonasis ponso, sintetinis vandenyje tirpus maisto dažiklis), o geltonai spalvai - E 102 (tartrazinas, sintetinis citrinos geltonumo dažiklis). Dažant kiaušinius maistiniais dažais, privaloma laikytis instrukcijų, kurios yra pateiktos ant dažų pakuotės. Jeigu pastebėjote, kad kiaušinio baltymas yra nusidažęs, patartina tokio kiaušinio nevartoti. Geriau rinktis kiaušinį, kuris nudažytas tinkamai ir dažai yra tik ant lukšto. Kiaušinių negalima dažyti ne maistui skirtais dažais, pvz., tekstilei ir pan., nes juose gali būti naudojamos sveikatai kenksmingos medžiagos. Kiaušinio lukštas yra porėtas, be to, verdant kiaušinius, lukštas gali ir įtrūkti. Tiek per poras, tiek per įtrūkimus dažai ir juose esančios sveikatai kenksmingos medžiagos pasiekia baltymą, dėl to naudoti tokius dažus nėra saugu. Vis dėlto kiaušinių dažymui patariama naudoti natūralius metodus.

Kiaušinių Paruošimas Marginimui

Marginti labiau tinka kiaušiniai šviesiu, tvirtu lukštu - gražiau matysis raštas. Galima dažyti ir ančių, putpelių, net stručių kiaušinius. Prieš marginimą kiaušinius reikia nuplauti šiltu vandeniu ir išvirti vienu sluoksniu. Pirmiausia, kad ant lukšto neliktų riebalinio sluoksnio, kiaušinį reikia nuplauti su sodos tirpalu. Kiaušinius virkite sudėję į puodą vienu sluoksniu. Virkite kiaušinius iki norimo kietumo, po to leidžiame natūraliai nudžiūti ir atvėsti. Kiaušiniams atvėsus, piešiamas ornamentas. Dažant įberkite druskos arba įpilkite acto, kad dažai geriau įsigertų. Kiaušinius marginkite tik švariomis rankomis.

Velykų Žaidimai ir Papročiai su Kiaušiniais

Velykų rytą vaikai prabudę dažnai rasdavo ant namų palangės padėtų dovanų - po du kiaušinius. Tai būdavo Velykės dovana. Vaikai tikėdavo, kad ji gyvena kažkur pamiškėje, moka gražiai marginti kiaušinius, atėjus pavasariui, primargina jų daugybę, sudeda visus į vaško arba cukraus vežimą, pasikinko į jį miško ilgaausius ir išvažiuoja pas gerus vaikus. Naktį visus juos aplanko ir apdovanoja.

Kiaušinių ridinėjimas

Kiaušinių ridinėjimas: ridinėjama visoje Lietuvoje ir ne bet kaip, o per specialiai padarytą lovelį. Visi stengiasi toliausiai nuridenti savo kiaušinį, nes tik taip įmanoma tapti nugalėtoju ir pavasarį patikėti, kad tie metai tau bus tikrai laimingi, kad viskas puikiai seksis. Parenkama storesnio medžio žievė lygiu vidumi. Vienas galas pakeliamas aukščiau. Nuo pakiliojo galo ir ridenami kiaušiniai. Jei kiaušinis pataiko į anksčiau nuriedėjusįjį, kiaušinio savininkas pasiima abu kiaušinius. Ridinėti gali iki 8 žmonių, geriausia, kad kiaušiniai būtų skirtingų spalvų, tada lengviau galima atskirti. Pasitaiko, kad ridinėjant buvo naudojamos bulvės, jomis buvo taikoma į nuridentą kiaušinį. Tokiu būdu kiaušinio kevalas ir pataikius likdavo sveikas, nes suskilęs kiaušinis blogai rieda. Seniau tikėta, kad riedantis apeiginis kiaušinis, susilietęs su žeme, pažadina ją ir suteikia gyvybinių galių.

Kiaušinių mušimas

Kiaušinių mušimas: žaidime dalyvauja tiek vaikai, tiek jauni, tiek ir seni. Žaidimo esmė - išsiaiškinti tą, kuris moka išsirinkti stipriausią kiaušinį (medinis, kitas, dirbtinai sutvirtintas, sustiprintas kiaušinis netinka). Paprotys mušant arba daužant margučius buvo žinomas visoje Lietuvoje. Paprastai žaisdavo vyrai ir paaugliai, o dabartiniais laikais žaidžia taipogi ir moterys, mergaitės. Vienas turi suimti savąjį margutį į saują, paliekant tik truputi išsikišusį jo smaigalį tarp nykščio ir smiliaus. Kitas suima savo kiaušinį į saują ir, prilaikydamas pirštų galais, smaigaliu žemyn daužia. Būtina taikyti tik į kiaušinio galą, nes šitoj vietoj jis yra pats stipriausias. Jeigu kas į šoną įmuša laikiusiojo kiaušinį, toks mušimas laikomas neteisingu. Neteisingai sumuštojo kiaušinio savininkas ne tik nelaikomas pralaimėtoju, bet dar turi gauti nesumuštą margutį kaip atlyginimą už sugadintą gerą margutį. Todėl ilgai buvo deramasi, kas laikys savo margutį, o kas muš. Daugiausia atsirasdavo norinčių mušti. Tik teisingai sumušus priešininko kiaušinį, kiužis (sudaužytas kiaušinis) tenka nugalėtojui.

Kiaušinių daužavimą etnologai sieja su senoviniu mitu apie Kosminį kiaušinį ir Kosminę gyvatę. Mitas paremtas tikėjimu, jog pramušus margutį, iš jo simboliškai išleidžiama gyvybės ir vaisingumo davėja Gyvatė. Daužaujant margučius tarsi padedame žemei išlaisvinti gyvybines galias. Tas, kuris išsirenka stipriausią kiaušinį, gali tikėtis geros sveikatos ir stiprybės visus metus. Prieš pradėdami mušti, kiekvienas renkasi stipresnį kiaušinį, tikrina jo stiprumą, kalendamas smaigaliu į dantis. Jei kiaušinis kietai atsimuša, garsas skardus - vadinasi jis stiprus, o minkšto kevalo kiaušinis linksta ir skamba dusliai. Atsirasdavo ir gudruolių, mėginusių apgaule sumušti kitų margučius. Jie pasiruošdavo specialius „sustiprintus“ kiaušinius: porą savaičių ant krosnies prieangio kaitintas kiaušinis, o vėliau nudažytas; kiaušinis į kurį per šiaudelį į vidų pripilama dervos ar smalos, sakų; cukrinis - pripilama tirpinto cukraus ir jis sustingdavo; acte mirkytas kiaušinis ir apteptas specialiu kalkių tirpalu; ištisus metus džiovintas kiaušinis, kurio baltymas sustingdavęs; laku apteptas kiaušinis, vėliau nudažytas; ištekintas iš seno riebaus sūrio arba iš rago ir t.t.

Kiaušiniavimas

Kiaušiniavimas: kiaušiniauti įprasta tik mažamečiams vaikams (iki 7-8 metų amžiaus). Atėjęs į svečius, vaikas turi padeklamuoti posmą „Aš mažas vaikelis, kaip pupų pėdelis, prie slenksčio stoviu, kiaušinuko noriu“. Po to jis turi įsikišti pirštą į burną ir laukti. Tai ženklas, kad vaikas nori vieno kiaušinio. Jei įsikiši du pirštus, reiškia, kad prašai dviejų. Kupiškio apylinkėse vaikas, įėjęs į gryčią, nieko nesako, tik įkiša į burną pirštą ir gauna kiaušinį, jeigu du pirštus, šeimininkė pasistengia ir du kiaušinius į terbelę įdėti. Tačiau kiaušiniauti Lietuvoje eidavo ir jaunimas. Atėjusiam kiaušiniauti būtinai reikėdavo duoti kiaušinių, nes kitaip, buvo tikima, vištos nedės.

Kiti Velykų papročiai

• Velykų eglutė: seniau daug kam būdavo įprasta. Ją žmonės patys pasidarydavo: prie tiesios šakos pririšdavo eglės šakeles, padarydavo eglutės formos medelį, jį papuošdavo pavasarį išsprogusiais žilvičio kačiukais, forminiais sausainukais, popieriniais paukštukais, gėlytėmis, medelyje padarydavo lizdelių, į juos įstatydavo po 9-12 kiaušinių. Tikėta, kad Velykų eglutės kiaušiniai žmogui neša laimę.
• Velykavimas (miegančiųjų žadinimas): iki Velykų kiekvienas stengiasi, kad išsprogtų jo iš pamiškės parsineštos beržo šakelės. Velykautojai stengiasi prabusti anksti ryte ir, pasiėmę išsprogusias beržo šakeles, nuplakti (pažadinti) kitus. Tie, kuriuos užtinka bemiegančius ir nuplaka, turi duoti velykautojui bent po kiaušinį.
• Supimasis sūpuoklėse: dabar tai dažniausiai tik vaikų ir jaunimo pramoga, o seniau supdavosi ir vyresnio amžiaus žmonės. Tikima, kad kuo aukščiau per Velykas įsisupsi, tuo aukštesni bus linai, tuo ilgesnis jų pluoštas. Supantis dainuojamos sūpuoklinės dainos. Sūpynės dažniausiai įrengiamos ant kalnelių, tarp dviejų greta augančių medžių.
• Lalavimas: tradicinė Velykų apeiga. Kaimo gyventojai pasiimdavo barškalus, eidavo apie laukus ir barškindami dainuodavo dainas, kurių priedainiuose būdavo „ai lalu lalu“, „ei lalo“ ir kt.
• Kiaušinių metimas: margučius mesdavo per namą ar pirtį. Jei nesuduždavo, buvo tikima, kad metusiajam metai bus itin sėkmingi.
• Piršlių laukimas: merginos, laukiančios piršlių, ant stalo sukdavo kiaušinį. Kai jis sustodavo, žiūrėdavo, į kurią pusę nukreiptas smaigalys - iš tos pusės tikėdavosi sulaukti piršlių.

Kiaušinių Patiekalai Velykoms

Kiaušinis - vienas vertingiausių maisto produktų. Vidutinis vištos kiaušinis sveria apie 50-60 gramų, jame yra apie 12 proc. baltymų, 0,9 proc. angliavandenių, 10,5 proc. riebalų, 135 mg kalio, 12 mg magnio, daugiau kaip 2 mg geležies, taip pat cinko, vario, vitaminų A, B1, B2, B3 ir t. t. Kiaušinis yra gyvybės pradžia, todėl tiek vertingų ir gyvybiškai svarbių medžiagų čia esama.

Įdaryti kiaušiniai

Reikės:

• Kiaušinių
• Tuno
• Druskos
• Pipirų
• Citrinos sulčių
• Majonezo
• Grietinės
• Salierų stiebų
• Fermentinio sūrio

Gaminimas:

1. Kiaušinius supjaustome per pusę, išimame trynius.
2. Trynius sumaišome su tunu, druska, pipirais, citrinos sultimis.
3. Majonezą, grietinę ir 2 trynius suplakame.
4. Trynius sumaišome su 20 g susmulkintais salieru stiebais, druska, pipirais, sutarkuotu fermentiniu sūriu, 30 g majonezo, gerai išmaišome.
5. Kiaušinius farširuojame 2/3 dalies įdaru.

Padažai prie kiaušinių patiekalų

Padažai gali suteikti kiaušinių patiekalams naujų skonių ir tekstūrų. Štai keletas receptų:

Obuolių ir krienų padažas

Reikės:

• Dviejų keptų obuolių
• 2 arb. šaukšt. krienų
• ½ citrinos sulčių
• Druskos

Gaminimas:

1. Iškepame obuolius orkaitėje.
2. Nulupame jau iškeptų obuolių odelę ir išimame sėklas.
3. Dedame į plakiklį obuolius, krienus, citrinos sultis ir druską.
4. Viską gerai išplakame.

Obuolių, burokėlių ir spanguolių padažas

Reikės:

• Dviejų orkaitėje keptų obuolių
• Vieno burokėlio sulčių (šviežių)
• Saujos spanguolių
• Poros šaukštelių krienų
• Druskos
• 1 citrinos sulčių

Gaminimas:

1. Iškepame obuolius orkaitėje.
2. Nulupame jau iškeptų obuolių odelę ir išimame sėklas.
3. Išsispaudžiame burokėlių sultis.
4. Dedame į plakiklį obuolius, krienus, citrinos ir burokėlių sultis, spanguoles ir druską.
5. Viską gerai išplakame.

Saulėgrąžų ir krienų padažas

Reikės:

• Vienos stiklinės saulėgrąžų
• 2-3 arb. šaukšt. krienų
• Pusė mažos cukinijos
• 1,5 citrinos sulčių
• 3 didelių morkų sulčių
• 2 arb.šaukšt. ciberžolės
• Druskos
• Vandens šiek tiek (apie 1/3 stiklinės)

Gaminimas:

1. Saulėgrąžas išmirkiname per naktį.
2. Išsispaudžiame morkų sultis.
3. Į plaktuvą dedame visus ingredientus ir plakame.
4. Jei matome, kad per tirštas, įpilame dar vandens.

tags: #keitimosi #kiausiniais #tradicijos

• Išsami informacija apie globos namus Mažeikiuose
• Jolantos Kačerauskienės šeimos gyvenimas
• Kodėl bananai tinka kūdikių mitybai
• profesionalios ginekologinės konsultacijos
• Ar saugu darytis tatuiruotę laukiantis ar žindant?