Katalikiškas Požiūris į Gyvybės Pradėjimą ir Atsakingą Vaisingumo Valdymą
Katalikų Bažnyčios mokymas nuosekliai pabrėžia gyvybės šventumą nuo pat jos pradėjimo momento ir skatina atsakingą tėvystę, kuri apima tiek sąmoningą pastojimo siekimą, tiek jo atidėjimą, remiantis natūraliais metodais. Šis požiūris grindžiamas giliais moralės teologijos ir bioetikos principais, kurie pabrėžia žmogaus orumą ir Kūrėjo planą gyvybės perdavimui.
Moralės Teologijos Pagrindai ir Gyvybės Šventumas
Moralės teologija, kaip teologinė disciplina, neišvengiamai gręžia į dieviškąjį apreiškimą Kristuje. Ji itin domisi atsakymu, kurį žmogus turi duoti jį užkalbinančiam Dievui: Dievui, kuris Jėzuje Kristuje tapęs žmogumi, ateina, „kad žmonės turėtų gyvenimą, - kad apsčiai jo turėtų“ (žr. Jn 10, 10). Vatikano II Susirinkimo dekrete apie kunigų ugdymą Optatam totius kalbama apie būtinybę permąstyti moralės teologijos studijas: „Ypač rūpestingai tebūnie tobulinama moralinė teologija, kurios mokslinis išdėstymas, daugiau gaivinamas Šv. Raštu, teiškelia tikinčiųjų pašaukimo Kristuje didybę ir iš meilės kylančią pareigą nešti vaisius pasaulio gyvenimui“ (OT 19). Taigi moralės teologija pirmą kartą yra aptariama kaip pašaukimas, į kurį esame kviečiami atsiliepti.
Moralinis tikinčiojo gyvenimas - tai vidinis ir dinamiškas sąžinės virsmas, kurio esmė - tai susitapatinimas su Kristumi, įsisavinant jo motyvacijas, jo gyvenimo ir veikimo intencionalumą bei prisiimant kaip savą jo prasmės suvokimo horizontą. Šį virsmą apaštalas Paulius aptaria žodžiais: „Aš gyvenu, tačiau ne aš, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 20). Toks, jau vidujai perkeistas ir vis labiau nuolat perkeičiamas bei į žmogiškumo pilnatvę krypstąs žmogus būtinai sieks suvokti, spręsti ir veikti pasaulyje meilės logikos skatinamas, t. y. siekdamas bet kurį santykį kurti nesavanaudiškai, pagarbiai ir besąlygiškai priimti kitą ir kitokį bei nuoširdžiai ieškoti ir teisingai realizuoti objektyviai įmanomą gėrį kiekvienoje konkrečioje situacijoje.
Jei fundamentinė moralės teologija mąsto bendrąsias tikinčio žmogaus kaip moralinio subjekto temas, specialioji moralė gilinasi į gyvybės klausimus (bioetika), lytiškumo, santuokos ir šeimos tikroves (lytiškumo ir šeimos etika), socialinius, ekonominius ir finansinius gyvenimo aspektus (socialinė moralė). Mokslo duomenys, kad ir būdami būtina etinio sprendimo sąlyga, tiesiogiai ieškomo atsakymo į klausimą apie žmogaus atsakomybę vieno ar kito fakto akivaizdoje neduoda. Tam būtina vadinamoji moralinė interpretacija. Pirmiausias moralės principas „Daryti gera, blogio vengti“ (bonum est faciendum, malum vitandum) galioja visada ir visur. Jo galiojimą visada ir visur atpažįsta kiekvienas žmogus. Ši formali moralinė tiesa skamba kiekvienoje sąžinėje ir, rodos, yra savaime suprantama. Ji niekada nesikeičia, išlieka galiojanti, įpareigoja.
Katalikiškoji Bioetika ir Sveikatos Apsauga
Sveikatos apsaugos darbuotojų veikla - tai neįkainojamos vertės tarnystė gyvybei. Ji išreiškia gilų žmogišką ir krikščionišką atsidavimą, kuris pasireiškia ne vien tik kaip techninė veikla, bet ir kaip pasiaukojimas ir meilė savo artimui. Tai „krikščioniškojo liudijimo išraiška“. Sveikatos apsaugos darbuotojo profesija kviečia „tapti žmogaus gyvybės tarnais ir sargais“. Gyvybė yra pirminis ir fundamentalus asmens gėris. Todėl rūpinimasis fizine žmogaus gyvybe - tai giliai humaniška veikla.
Nepaprastai didelė mokslo ir technologijos pažanga plačioje sveikatos ir medicinos srityje pagimdė atskirą bioetikos, arba gyvybės etikos, discipliną. Bažnyčios Magisteriumas įsitraukė į sprendimą tų sudėtingų problemų, kurios yra sąlygojamos nepertraukiamo medicinos ir moralės ryšio. Krikščioniui tai Kristaus, kuris „vaikščiojo darydamas gera ir gydydamas visus“ (Apd 10, 38), gydančios meilės tęsinys. Tarnauti gyvybei - tai tarnauti Dievui kiekviename žmoguje: tai reiškia „tapti Dievo padėjėju grąžinant sveikatą sergančiam kūnui“ ir garbinti Dievą, su meile besirūpinant gyvybe, ypač silpna ir sergančia.
Abortas ir jo Sunkios Psichologinės bei Fizinės Pasekmės
Rimtų problemų, kurias sukelia abortas, paaiškinimu gali būti projektas, skirtas žmonėms, kurie mano esą paklydę, bet vis dėlto nori atsigauti. Profesorius daktaras Philipas Ney yra vaikų psichiatras Kanadoje, kuris jau ankstyvuosiuose savo darbuose atkreipė dėmesį į sąsają tarp smurto prieš vaikus ir abortų. Daktarė Marie Peeters, amerikietė vaikų gydytoja Paryžiuje, pabrėžia, kad skubiausias reikalas Europoje yra gydyti aborto ir smurto traumas. Abu autoriai turi tą patį norą - apsaugoti vaikus, kad jie dėl savo „šakninių problemų“ netaptų atpirkimo ožiais.
Negimusio vaiko praradimas aborto metu daro reikšmingą įtaką ir motinos tėvams, ir jos partneriui, ir kitiems vaikams šeimoje. Aborto metu nužudyto vaiko broliams bei seserims irgi padaromos realios traumos. Egzistuoja tikras palankumas realiam asmeniui, kuris sąmoningai ar nesąmoningai egzistuoja tėvų ir šeimos narių sąmonėje. Pas tėvus atsiranda prieštaravimas tarp naikinamo asmens ir metodo, kuris naikina gyvybę. Anksčiau ar vėliau tėvai turės atlikti gedėjimo darbą dėl savo praradimo, kurį sukėlė abortas. Jeigu jie to nepadarys, pamažu išsivystys simptomai, kurių priežastimi yra jų pačių vidiniai konfliktai. Neišspręsti konfliktai veikia paralyžiuojančiai.
Kadangi užgniaužto skausmo pasekmė visuomet yra baimė ir pyktis, Post-Abortion Syndrome (PAS) sukeltas nerimas pasireiškia depresija. Kai tik sutrinka savigynos mechanizmai, nukentėjusiąją gali apimti liūdesys, liguistos nuotaikos, kankinti nemiga. Taip pat kamuoja košmariški sapnai, prarandamas apetitas arba atsiranda per didelis apetitas, sutrinka bioritmai, prasideda nekontroliuojamas verkimas, nuotaikų kaita, pykčio priepuoliai. Dažnai gali pasireikšti ir psichosomatinės ligos, t. y. galvos, pilvo skausmai, vėmimas, taip pat psichologiniai sutrikimai - dėmesio stoka santykiuose, visuomenės atsitraukimas arba priklausomybė nuo narkotikų ar alkoholio.
Nenumalšintas skausmas dažnai veda į depresiją, kuri gali sutrikdyti imuninę sistemą, todėl išauga infekcijų ir vėžio rizika. Žmoguje vyksta natūralūs ir besikartojantys ritmai, kurie apima ir visą nėštumą, pavyzdžiui, energijos hormonai, skirti dideliems psichologiniams pokyčiams įveikti, bei skatinantys greitą ląstelių dauginimąsi krūtyse. Kai aborto metu nutraukiamas natūralus hormonų procesas, yra tikimybė, kad žymiai padidės krūties vėžio rizika. Moteris, kurios biologinė paskirtis yra mylėti, tuoktis ir gimdyti, sunaikina naują gyvybę savyje. Ji nebegali patikėti, kad ji yra jautri, mylinti ir rūpestinga moteris. Jos kaip moters savimonė yra sunaikinta. Nutraukusiai nėštumą moteriai nėra kelio atgal į nekaltumą.
Santuokinė Meilė ir Gyvybės Perdavimas
„Pats Dievas, taręs, jog „negera žmogui būti vienam“ (Pr 2, 18), „iš pradžių sutvėrė žmones kaip vyrą ir moterį“ (Mt 19, 4) ir, norėdamas juos padaryti ypatingais savo kūrimo darbo dalininkais, palaimino vyrą ir moterį sakydamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės“ (Pr 1, 28).“ Moralės požiūriu visiškai skiriasi grynai gydomosios manipuliacijos, kurių tikslas išgydyti ligą, sukeltą genetinių ar chromosominių anomalijų (genų terapija), nuo manipuliacijų, keičiančių žmogaus genetinį paveldą. Reikia neigiamai vertinti visas genetines manipuliacijas su žmogaus embrionu.
„Nemėginant nuvertinti kitų santuokos tikslų, reikia pasakyti, kad tikra santuokinė meilė ir iš jos išplaukianti šeimos sandara kreipia sutuoktinius į bendradarbiavimą su Kūrėjo ir Išganytojo meile taip, kad per juos Dievas šią šeimą pagausintų ir praturtintų.“ „Atsakingais tėvais gali būti laikomi tie sutuoktiniai, kurie apgalvotai ir kilniaširdiškai nusprendžia turėti gausią šeimą arba kurie dėl svarbių priežasčių ir laikydamiesi moralinių nuostatų nusprendžia tam tikrą ar neribotą laiką neturėti daugiau vaikų.“ Santuokinė ir tėvystės prasmė reiškiasi kartu.
Natūralūs gimstamumo planavimo metodai pripažįsta santuokinę sueitį, kuri, nors ir nėra vainikuojama naujos gyvybės pradėjimu, tačiau savo esme išlieka gyvybei atvira. „Būtent šis atvirumas gyvybei daro leistinus atsakingos tėvystės atveju taikomus natūralius gimstamumo reguliavimo metodus. Dirbtiniai metodai prieštarauja „vyro ir moters bei jų intymiausiųjų santykių prigimčiai“. Tuo atveju lytinė jungtis tampa visiškai nesusijusi su prokreacija: pats intymus aktas nebetenka savo natūralaus atvirumo gyvybei.
„Giliausią kiekvieno natūralaus metodo prasmę sudaro ne jo efektyvumas ar biologinis patikimumas, bet suderinamumas su krikščioniškąja lytiškumo, kaip santuokinės meilės išraiškos, vizija.“ Bažnyčia skatina sveikatos apsaugos darbuotojų atsakomybę „padedant sutuoktiniams mylėti vienas kitą taip, kad būtų išlaikoma pagarba jų meilę išreiškiančio santuokos akto vidiniam turiniui ir tikslams“.
Kai biotechnologijos, ištobulintos apvaisinant gyvūnus, buvo pradėtos taikyti žmonėms, tapo įmanoma kištis į žmogiškosios prokreacijos vyksmą. „Įvairios dirbtinės reprodukcijos technikos, kurios, atrodytų, tarnauja gyvybei ir kurios dažnai šia intencija taikomos, iš tikrųjų atveria duris naujiems gyvybei gresiantiems pavojams.“ „Žmogus neturi teisės nepripažinti ir negerbti tų prasmių ir vertybių, kurios priklauso žmogiškosios gyvybės esmei nuo paties jos pradėjimo momento. Todėl neleistina naudotis tokiomis priemonėmis ir vadovautis taisyklėmis, kurios gali būti leistinos reguliuojant gyvūnų ir augalų dauginimąsi.“ Visos priemonės ir intervencijos prokreacijos srityje įmanomos tik kaip pagalba, bet ne kaip santuokinio akto pakaitalas.
Natūralūs Vaisingumo Pažinimo Metodai (NVP) - Etiškas Kelias į Pastojimą
Natūralūs vaisingumo pažinimo metodai (NVP) yra moksliškai pagrįstos priemonės, leidžiančios poroms pažinti moters vaisingumo ciklą ir atsakingai planuoti šeimą - tiek siekiant pastoti, tiek atidėti nėštumą. Šie metodai yra priimtini katalikiškoje moralės perspektyvoje, nes jie gerbia žmogaus kūno vientisumą ir neskiria santuokinės sueities nuo gyvybės perdavimo prasmės.
Simptoterminis Metodas
Simptoterminis metodas yra vienas iš efektyviausių NVP metodų, jungiantis kelių vaisingumo požymių stebėjimą. Bazinės kūno temperatūros (BKT) sekimas yra vienas iš pagrindinių simptoterminio metodo komponentų. Taip pat stebimos gimdos kaklelio gleivės ir gimdos kaklelio padėtis. Šis metodas leidžia tiksliai nustatyti vaisingas ir nevaisingas ciklo dienas, padedant porai priimti sprendimus dėl pastojimo.
Gimdos Kaklelio Gleivių Metodai
Tai grupė viensimptomių metodų, kurie pagrįsti tik gimdos kaklelio gleivių stebėjimu. Gimdos kaklelio gleivės stebimos ir taikant simptoterminį metodą, bet pastarojo taisyklės yra kitokios, nei viensimptomių metodų.
Bilingsų metodas (BOM)
Bilingsų ovuliacinis metodas (BOM) yra plačiai paplitęs viensimptomis metodas, kai moterys mokomos stebėti subjektyvius kasdienės veiklos metu atsiradusius pojūčius išorinių lytinių organų srityje. Metodo esmė - identifikuoti ovuliaciją ir vaisingąjį laikotarpį pagal gleivių kokybę ir kiekį. BOM akcentuoja kiekvienos moters individualumą ir metodo lankstumą.
CrMS (Creighton Model FertilityCare System)
CrMS, skirtingai nei BOM, akcentuoja griežtą metodo standartizavimą ir numato tikslias taisykles. Naudojant CrMS, gleivių lemiami pojūčiai fiksuojami tik valymosi tualetiniu popieriumi pagal tiksliai aprašytą metodiką metu. Pagal abu metodus gleivės vertinamos tik išorėje.
FEMM metodas
FEMM (Fertility Education & Medical Management) - tai mokslo žiniomis grįsta vaisingumo sveikatos programa moterims, kurios metu mokoma stebėti, nustatyti ir suprasti savo kūno pokyčius, susijusius su sveikata ir vaisingumu. Moterys mokomos stebėti konkrečius biologinius žymenis - gimdos kaklelio gleives, menstruacijas ir ovuliaciją, suprasti, kodėl šie požymiai atsiranda ir kaip jų pokyčiai daro įtaką bendrai ir vaisingumo sistemos sveikatai.
Dviejų dienų metodas
Dviejų dienų metodas yra labai supaprastinta ovuliacinio metodo modifikacija, sukurta naudoti vengiant nėštumo ir skirta visų pirma besivystančioms šalims.
Temperatūrinis Metodas
Kaip savarankiškas metodas temperatūrinis metodas nėra populiarus, nes reikalauja ilgų susilaikymo nuo lytinių santykių periodų, tačiau jo efektyvumas itin didelis. Jis grindžiamas bazinės kūno temperatūros pokyčiais, kurie atsiranda po ovuliacijos. Nors dažniau naudojamas kaip simptoterminio metodo dalis, griežtai taikant jo taisykles, jis gali būti veiksmingas ir atskirai.
Laktacinės Amenorėjos Metodas (LAM)
Laktacinės amenorėjos metodas (LAM) - tai metodas, skirtas žindančioms moterims, kurios savo kūdikiui iki 6 mėn. amžiaus neduoda jokio (ar beveik jokio) papildomo maisto ir kurioms dar neatsinaujinusios mėnesinės. Griežčiausia prasme LAM nepriskiriamas NVP metodams, nes nereikalauja kasdienio vaisingumo požymių registravimo.
Kalendoriniai Metodai
Ritmo metodas
Ritmo metodas svarbus tik istoriškai ir kaip savarankiškas metodas nebetaikomas dėl palyginti žemo patikimumo, lyginant su naujesniais NVP metodais.
Standartinių dienų metodas
Standartinių dienų metodas - tai kalendorinis metodas, sukurtas 1999 m. Georgetown universitete, skirtas visų pirma neraštingoms moterims ir gan sėkmingai integruotas į šeimos planavimo programas besivystančiose šalyse. Šiam metodui naudojami specialūs „ciklo karoliai“ (CycleBeads).
Instrumentiniai Metodai
Instrumentiniai vaisingumo pažinimo metodai pagrįsti vaisingosios fazės ribų nustatymu vaisingumo indikatoriumi. Priklausomai nuo indikatoriaus veikimo principo šių metodų patikimumas vengiant nėštumo gali būti nuo labai žemo iki vidutinio (pvz., Marquette metodas). Kaip savarankiški metodai jie neprilygsta efektyviausiems šiuolaikiniams NVP metodams, todėl paprastai taikomi arba kartu su simptoterminiu ar gimdos kaklelio gleivių metodu.
Istorinis Vaisingumo Suvokimas ir Pastojimo Siekis Lietuvoje bei Europoje
XVI-XVIII a. visoje Europoje galimybė susilaukti vaikų buvo suprantama kaip pagrindinis sveikos susituokusios šeimos tikslas ir apskritai kaip esminis dalykas, dėl ko sudaroma santuoka. Vaisingumas, laikytas pačiu svarbiausiu sveikatos rodikliu, visų pirma siejamas su moterimi ir jos sveikata. Apskritai galimybė gimdyti ir susilaukti vaikų, juos žindyti, auginti ir auklėti buvo svarbiausia moters misija, pagrindinis jos socialinis vaidmuo. Patys palikuonys suvokti kaip įprasminantys buvimą žemėje, be to, suaugę vaikai buvo garantas, kad senatvėje, pasiligojus bei nusilpus turėsi, kas tavimi pasirūpins ir išlaikys.
Vis dėlto reikia pabrėžti, kad nėštumas ir vaikai buvo pageidaujami tik tuomet, jei atsirasdavo santuojoje. Nelaukto nėštumo mėginta saugotis įvairiais amuletais, užkalbėjimais ir burtais, o nesantuokiniuose santykiuose užsimezgusios gyvybės dažnai mėginta atsikratyti įvairiais, netgi drastiškais būdais. Nevaisingumas buvo laikomas ypatingu luošumu ir didele nelaime, kartais net buvo tikima, kad prie to prisidėjo piktos magiškos jėgos. Moteris, kurios biologinė paskirtis yra mylėti, tuoktis ir gimdyti, patirdavo didelį spaudimą susilaukti palikuonių. Palikuonio neturėjimą visuomenė retai atleisdavo, tai laikyta moters kalte ir gėda. Nevaisingumas buvo kone pagrindinė priežastis, kaip buvo galima siekti santuokos anuliavimo.
Vaisingumą skatinančios priemonės ir tikėjimai
Dėl galimybės turėti palikuonių svarbos LDK visuomenėje bandyta įvairiais būdais skatinti vaisingumą. Žemesniuose LDK socialiniuose sluoksniuose, kur dar iki XVII a. vidurio buvo pakankamai gajūs tikėjimai pagoniškais dievais, siekiant neužrūstinti jų ir užkirsti kelią pykčio sukeltai bevaikystei, dar vestuvių metu buvo atliekami įvairūs, kaip tikėta, vaisingumą skatinantys ritualai. Pavyzdžiui, per vestuves vietoj deserto atnešami ožio arba lokio pautai - matyt, tikima, kad juos suvalgę vestuvių dieną sutuoktiniai bus vaisingi. Dėl šios priežasties vestuvėms nepjaunamas joks iškastruotas gyvulys.
Katalikiškoje LDK visuomenės dalyje XVI-XVII a. vaikų turėjimas suprastas kaip didelė Dievo malonė, o jų nebuvimas neretai laikytas Dievo bausme už praeities nuodėmes ir netinkamą gyvenimo būdą. Todėl manyta, kad įvairios religinės praktikos, pavyzdžiui, griežtas pasninkas, plakimasis, galėjo suteikti ir realų atpildą - ilgai lauktą palikuonį. Šalia įvairių religinių praktikų nevaisingos moterys vaikų bandė susilaukti ir taikydamos įvairias to meto medicinos siūlomas gydomąsias procedūras ir priemones, kurios buvo rizikingos, dažnai vartojamos visos kartu, dėl to galėjo pakenkti ir moters sveikatai.
Pavyzdžiui, buvo tikima, kad nevaisingumą galima išgydyti vandens procedūromis. Padėti galėjo ir žolelės, surinktos Joninių naktį, - iš jų reikėjo pasidaryti vonią arba nešioti jas prisirišus prie klubų. Pati populiariausia jų buvo skaistminas. Tikėta, kad jis buvo toks veiksmingas, kad vien išgėrus jo sulčių buvo įmanoma pastoti. Iš menamai magiškų galių turinčių priemonių, kurios padėdavo susilaukti palikuonių, pažymėtina mandragora, kurios šaknies forma primena žmogeliuką. Bonos Sforcos specialus iš elnio odos pagamintas diržas buvo naudojamas nėštumo metu nuo galimos nelaimės. Tos, kurios nuoširdžiai dėdavo visas fizines, dvasines pastangas, siekdamos išnešioti ir susilaukti palikuonių, tam nepasisekus sulaukdavo visuomenės gailesčio ir atjautos.
Tuo Metu Vyravę Klaidingi Medicininiai Įsitikinimai
Dabartinis paauglys gali gana tiksliai nupasakoti, kas vyksta apvaisinimo, nėštumo metu, kokie reprodukcijos organai dalyvauja šiuose procesuose, kaip jie funkcionuoja. Tokios žinios vargu ar įtikintų XVI-XVIII a. medicinos daktarus, kurie, aiškindami vyro ir moters anatomiją bei fiziologiją, rėmėsi visai kitomis žiniomis ir teorijomis. Šiuo laikotarpiu visoje Europoje itin gyvybingas buvo Aristotelio ir Galeno sukonstruotas vienos lyties modelis. Anot jo, moteris ir vyras nėra atskiros lytys - tik normali ir nukrypusi nuo normos vienos lyties versija.
Moterų jautrumas, dažnai pasireiškiantis ašaromis bei menstruacijomis, rodė didesnę nei normalią įvairių skysčių cirkuliaciją kūne, priešingą tokiai, kokia yra vyrų organizme. Manyta, kad dėl šios priežasties moterų kūnuose per daug drėgmės, dėl to jos labiau suglebusios, o vyrai - raumeningesni. Be to, moters kūnas stokoja gyvybinio karščio, kuris, ant to meto medicinos žinovų, leido vyrams kūne susitelkusį kraujo perteklių paversti sėkla, o moterys jo netekdavo per menstruacijas. Moterys buvo laikytos mažiau subalansuotos nei vyrai, nes jų įsčios dėl nuolatinio kraujavimo buvo laikomos nestabiliu organu, o menstruacijos - teršiančios kūną. Buvo manoma, kad pastojimo metu vyro sėkla atlieka pagrindinį ir svarbiausią vaidmenį, lemia vaiko lytį ir suteikia jam sielą. O moters gimda ir jos aplinka atsakinga už tinkamą sėklos priėmimą ir vaisiaus išsaugojimą.
Nėštumo iššūkiai ir pasiruošimas gimdymui praeityje
Po sėkmingo pastojimo moters laukė didžiausi išbandymai - neramus, nežinia kuo pasibaigsiantis laukimas. XVI-XVIII a. pagrindiniu ir neabejotinai nėštumą patvirtinančiu požymiu buvo pirmieji vaiko judesiai. Pati žinia apie nėštumą aptariamuoju laikotarpiu buvo priimama ne tik su didele viltimi bei džiaugsmu, bet ir su dideliu nerimu. Visoje Europoje besilaukianti moteris dažnai buvo įvardijama kaip viena koja karste, nėštumo laikotarpiu ji buvo tarsi tarp dviejų pasaulių - būties ir nebūties. Tokį apibūdinimą lėmė to meto aktualijos: su kiekvienu nėštumu ir gimdymu moteris rimtai rizikavo savo gyvybe ir sveikata.
XVI-XVIII a. LDK moterys laukdavosi labai dažnai, dažnai pastodavo po paskutinio gimdymo praėjus vos keliems mėnesiams ir dar žindydamos prieš tai gimusį kūdikį. Tai itin nualindavo moters kūną ir lemdavo ne tik jos pačios ir kūdikio silpnesnę sveikatą. Be to, dažnai pasitaikiusios gimdymo komplikacijos, prastas moters anatomijos ir fiziologijos išmanymas, higienos ir sanitarijos trūkumas buvo didelio gimdyvių ir naujagimių mirštamumo priežastys. Katalikiškoje LDK visuomenės dalyje susiklostė praktika dar prieš gimdymą pasiruošti ir susitaikyti su mirtimi - besilaukiančios moterys atlikdavo išpažintį, priimdavo Švenčiausiąjį Sakramentą, ligonių patepimą, surašydavo testamentą ir atsisveikindavo su artimaisiais. Pavyzdžiui, 1644 m. taip pasielgė ir valdovo Vladislovo Vazos žmona Cecilija Renata, kuri sunkiai išgyveno nėštumą ir, nujausdama galimą mirtį, atliko visas krikščioniškas pareigas ir atsidavė Dievo valiai.
Besilaukiančios moterys ir jų artimieji stengdavosi imtis įmanomų atsargumo priemonių, kad nepakenktų vaisiui ir išvengtų persileidimo ar priešlaikinio gimdymo. Visų pirma stengtasi būsimą mamą apsaugoti nuo stipraus susijaudinimo ir emocijų, išlaikyti jos ramybę. Šiuo laikotarpiu buvo suvokti įvairių fizinių sumušimų ir persitempimų pavojai nėščiajai, tad artimieji bandė jas nuo jų saugoti. Vis dėlto ne visi artimieji buvo supratingi - pasitaikydavo ir atvejų, kai vyrai sumušdavo savo nėščias žmonas. Pavyzdžiui, Vilniaus miestietis Mikalojus Kušelevičius 1669 m. kaltinamas sumušęs savo besilaukiančią žmoną ir atėmęs gyvybę savo būsimam kūdikiui.
tags: #katalikiskas #metodas #del #pastojimo
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
