Kas gali krikštyti vaiką: išsamus vadovas
Krikštas - tai vienas iš svarbiausių sakramentų krikščionybėje, simbolizuojantis žmogaus įsiliejimą į Bažnyčios bendruomenę ir atveriantis jam duris į kitus sakramentus. Tai gyvenimo su Jėzumi Kristumi pradžia, išsižadėjimas nuodėmės ir blogio, taip pat tarsi vartai į Dievo karalystę. Krikštu mes esame išlaisvinami iš nuodėmės ir atgimstame kaip Dievo vaikai; tapę Kristaus nariais, įsijungiame į Bažnyčią kaip jos pasiuntinybės dalyviai. Krikštas nuplauna gimtąją nuodėmę, įjungia žmogų į Bažnyčią bei duoda jam naująjį vardą - katalikas. Taip pat įpareigoja žmogų laikytis Bažnyčios ir Dievo mokymo.
Norint į klausimą, kodėl reikalingas Krikšto sakramentas, atsakyti išsamiau, verta atsigręžti į žmonijos pradžią - Ievą ir Adomą. Jų neklusnumas, maištas, polinkis į blogį ir noras gyventi be Dievo yra gimtoji nuodėmė, kurią paveldime visi drauge su žmoniškumu. Jėzus Kristus, mirdamas už mūsų nuodėmes ant kryžiaus, atpirko gimtąją nuodėmę bei suteikė krikšto malonę. Krikšto sakramentu atkuriama tai, ką sugriovė pirmųjų žmonių nepaklusimas Dievui.
Krikšto esmė ir simboliai
Krikštas yra laikomas viso krikščioniškojo gyvenimo pagrindu. Tai gyvenimo su Jėzumi Kristumi pradžia. Krikštas yra nuplovimas vandeniu, susietas su Kristaus nurodytais gyvenimo žodžiais ir panaikinantis gimtąją nuodėmę, o jei krikštijamas suaugęs žmogus - ir asmeninę nuodėmę. Krikštas neša mirtį nuodėmei ir dovanoja naują Dievo vaiko gyvenimą.
Krikšto apeigos yra kupinos simbolių, kurie atspindi sakramento gilumę:
- Kryžiaus ženklas: Krikščioniško identiteto simbolis, svarbus tam, kuris pripažįsta Jėzų Kristų.
- Pašventintas vanduo: Tris kartus Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu pilamas ant krikštijamojo galvos, jis simbolizuoja gimtosios nuodėmės nuplovimą ir suteikia naują pradžią jau Dievo vaiko gyvenimui. Vandens užpylimas primena krikštijamojo palaidojimą Kristaus mirtyje, iš kurios prisikeliama su Kristumi atnaujintam gyvenimui.
- Katechumenų aliejus: Šiuo aliejumi tepama krikštijamojo krūtinė. Šis aliejus skirtas tik krikštą priimantiems žmonėms. Patepimo apeiga primena, kad nuo šiol Kristus bus krikščionio apsauga ir stiprybė, padės atsilaikyti velnio gundymams bei užgydys nuodėmių žaizdas sieloje.
- Krizmos aliejus: Šiuo aliejumi tepama pakrikštytojo kakta - tai išrinkimo ženklas. Primena, jog kiekvienas krikščionis šiame pasaulyje yra kunigas, nes meldžiasi Dievui už save ir kitus. Jis - karalius, besirūpinantis jam pavestaisiais, ir pranašas, liudijantis Dievą kitiems.
- Baltas Krikšto drabužis: Šiuo drabužėliu apgobiamas pakrikštytasis. Drabužis simbolizuoja Dievo globą, naują, džiaugsmingą gyvenimą ir Jėzaus Kristaus šventumą, į kurį krikščionis įžengė. Jis byloja apie Dievo globą, naują, šviesų, džiaugsmingą gyvenimą, Jėzaus Kristaus šventumą, į kurį krikščionis įžengė. Po Krikšto žmogus yra tyras, šventas, be dėmės.
- Krikšto žvakė: Šis apeigų atributas yra asociacija į Kristų, dovanojantį naują gyvenimo šviesą. Žvakė - šviesos simbolis, ji apšviečia tamsą, o Kristaus dovanotas tikėjimas - žmogaus gyvenimą. Simbolizuoja Kristaus pergalę prieš mirtį. Žvakė uždegama nuo Velykinės žvakės. Jos šviesa išsklaido tamsą. Žvakė saugoma visą gyvenimą kaip priminimas, jog pakrikštytasis per žemės kelionę kviečiamas puoselėti tikėjimą, vengti nuodėmių tamsos.
Kas gali būti krikštijamas?
Krikštas - tai Dievo meilės ženklas ir besąlyginė Dievo dovana. Krikštyti žmogų galima bet kokio amžiaus, tačiau Bažnyčia siūlo tai padaryti nuo pat pirmųjų jo gyvenimo dienų. Seniau buvo priimta tik gimusius vaikučius vežti krikštyti, bene privalu būdavo tai padaryti, iki vaikui sueis trys mėnesiai. Šiandien tendencijos kiek pasikeitę ir dažniausiai krikštijami pusmečio-metukų sulaukę kūdikiai. Pagal bažnyčios patarimus vaikelio Krikšto nereiktų atidėlioti. Kūdikiai paprastai turėtų būti krikštijami maži, kai tik yra galimybė.
Kūdikiai ir maži vaikai iki 7 metų krikštijami tik tada, kai bent vienas iš tėvų arba vaiko globėjų to nori. Jei vaikeliui, kurį norima pakrikštyti, yra septyni metai ir daugiau, tokiu atveju Krikštui bus reikalingas vyskupo leidimas. Protauti sugebantis žmogus, maždaug nuo 7 m. amžiaus, gali būti krikštijamas tik savo noru ir tinkamai pasiruošęs - išmokęs bent svarbiausias maldas ir pagrindines tikėjimo tiesas. Kai krikštijamas didesnis vaikas, t. y. turintis 7 metukus, jis jau pats turi būti pakankamai pasiruošęs Krikštui, t. y. turi mokėti svarbiausias maldeles, žinoti pagrindinius krikščioniškojo gyvenimo aspektus, tikėjimo tiesas. Pagal bendrą bažnytinę nuostatą, nekrikštytas vaikas, sulaukęs amžiaus, kai rengiamasi Pirmajai Komunijai, kartu su pasirengimu Krikštui rengiasi ir Pirmajai Komunijai. Ceremonija organizuojama paprastai kaip suaugusiojo krikšto apeigos. Iš vyresnių vaikų reikalaujama didesnio pasirengimo krikštui: jie turi mokėti pagrindines maldas, žinoti pagrindines tikėjimo tiesas bei suvokti krikščioniško gyvenimo principus. Pasiruošimas vyksta visus mokslo metus.
Gali būti krikštijami ir suaugusieji. Jeigu žmogus nebuvo krikštys vaikystėje, jis gali būti pakrikštytas suaugęs. Tokiu atveju, rengimasis krikštui negali būti tik maldų ar pagrindinių tiesų išmokimas, reikalingas rimtas susipažinimas ir įsigilinimas į tikėjimo tiesas. Norintys krikštytis suaugusieji gali kreiptis į parapijos kleboną.
Tėvų ir globėjų vaidmuo Krikšto apeigose
Pirmiausia, tai labai svarbu, kad krikštijant vaikutį dalyvautų ir jo tėveliai. Sakysite, o ar gali būti kitaip? Visgi praktika rodo, kad tokių atvejų pasitaiko, pavyzdžiui, tėveliai gali būti emigravę, o vaikutį globoja seneliai, liūdna tiesa ta, kad ne visi tėveliai yra atsakingi, todėl pasitaiko, kad nedalyvauja krikštijant jų vaiką. Bet tėvelių vaidmuo krikštynų apeigose labai reikšmingas. Apeigų metu tėveliai garsiai prašo savo kūdikiui Krikšto sakramento, daro kryžiaus ženklą vaiko kaktoje po krikštytojo, taip pat atsižada piktosios dvasios bei išpažįsta tikėjimą.
Kūdikiai krikštijami tik tada, kai bent vienas iš tėvų ar globėjų to nori, todėl, jei tėvai nesutinka ar nėra pagrįstos tikimybės, kad vaikas bus auklėjamas krikščioniškai, kūdikio krikštyti negalima. Tėvų statusas neturi jokios reikšmės vaiko krikštui. Kūdikį ne tik galima, bet ir būtina stengtis pakrikštyti kuo greičiau, pasirūpinant jo krikščionišku auklėjimu. Kunigas negali atsisakyti krikštyti bažnyčioje nesusituokusių tėvų kūdikį. Vis dėlto kunigas ar diakonas visada turi paraginti tėvus priimti Santuokos sakramentą.
Taip pat svarbu paminėti situaciją, kuomet tėvai yra išsiskyrę. Iki pilnametystės, mes žinome, už vaikų auklėjimą yra atsakingi abu tėvai, nesvarbu, ar jie susituokę, ar išsiskyrę. Tad ir dėl vaikučio Krikšto abu tėvai turi priimti sprendimą. Turėtų būti abiejų tėvų sutikimas krikštyti vaiką. Išimtis taikoma tuomet, jei vienam iš tėvų yra apribotos motinystės ar tėvystės teisės, taip pat mirties atveju.
Kartais kunigų klausiama, ar gali nekrikštyti tėvai prašyti, kad jų vaikas būtų pakrikštytas. Taigi, kiekviena šeima turi teisę prašyti pakrikštyti jų atžalą. Dažniausiai kunigas pasiūlo, kad tai yra puiki galimybė pasikrikštyti ir patiems tėveliams. Tačiau prievartos jokios nėra, svarbiausia, kad krikštijant vaikutį būtų žmonių, kurie jam padės laikytis krikščioniškojo tikėjimo ir būti bendruomenės nariu.
Kas gali būti krikštatėviais?
Tiek tėvai, tiek ir krikštatėviai turi būti aktyvūs krikščionys. Krikšto tėvai atlieka itin svarbų vaidmenį vaiko dvasiniame gyvenime. Pagal Katalikų Bažnyčios Kanonų teisės kodeksą, krikštatėviais gali būti tik praktikuojantys katalikai, atitinkantys tam tikrus reikalavimus:
- Turi būti priėmę vadinamuosius įkrikščioninimo sakramentus: Krikštą, Pirmąją Komuniją, Sutvirtinimo sakramentą.
- Jei yra vedę - gyventi Bažnyčios palaimintoje santuokoje.
- Būti nevaržomi jokių kanoninių bausmių.
- Sulaukę atitinkamo amžiaus (paprastai 16 metų).
Krikštatėvių institutas savotiškai atspindi vaiko tikrąją šeimą, todėl jam duodamas krikšto tėtis ir mama. Tačiau „iš bėdos“, kai neįmanoma, kad būtų du, kartais būna vienas krikšto tėtis arba viena krikšto mama. Krikšto tėvais gali būti vienas krikšto tėvas ar viena krikšto motina; arba du - krikšto tėvas ir motina. Krikšto tėvų institucija yra savotiškas tikrosios šeimos atspindys. Vaiką gimdo tėvas ir motina, o ne du tėvai, ne dvi motinos, ne dvi poros.
Nėra jokių apribojimų krikšto mama būti besilaukiančiai moteriai. Jei jos savijauta gera ir nėštumas lengvas, tikrai gali būti krikšto mama. Ar gali krikštyti tik viena krikšto mama arba tik krikšto tėtis, o ne pora? - taip, nėra apribojimų dėl krikšto tėvų skaičiaus, gali būti ir vienas krikšto tėvelis ar tik krikšto mamytė.
Ar gali krikšto tėvais būti seneliai? Taip, gali. Krikštatėviais turėtų būti ne jaunesni nei 16 metų, priėmę Sutvirtinimo Sakramentą, gyvenantys santuokoje arba dar nesukūrę šeimos žmonės. Taip pat gali būti vienas krikšto tėtis arba krikšto mama, gali būti ir kelios krikšto tėvų poros.
Jei vienas iš būsimų krikšto tėvų yra kitos religijos, jis gali dalyvauti ceremonijoje, tačiau bus ne krikštatėviu, o „krikšto liudytoju“. Bent vienas iš dviejų krikšto tėvų privalo būti katalikas. Kitos konfesijos krikščionis gali būti krikšto liudininkas. Tačiau būtina, kad bent vienas būtų katalikas, galintis prisiimti krikštatėvio pareigas.
Pagal Katalikų Bažnyčios Kanonų teisės kodeksą, dėl giminystės ryšių negali būti tik tėvas, motina ir sutuoktinis. Daugiau jokių apribojimų Bažnyčios teisė nenumato, žinoma, išlaikant visus kitus reikalavimus krikštatėviams.
Žmogus yra šiuo požiūriu laisvas. Pagrindinis argumentas neturėtų būti „nenoriu“. Jei žmogus pagrįstai mano, kad negalės tinkamai atlikti šios pareigos, arba, sakykime, egzistuoja kažkokie priešiškumai tarp žmonių, tikrai galima atsisakyti prisiimti krikštatėvių pareigas.
Pasiruošimas ir dokumentai
Dėl krikšto reikia susitarti iš anksto kreipiantis į parapijos kleboną, paprastai ne vėliau kaip prieš mėnesį, bet pasitikslinkite dėl laiko bažnyčioje, kurioje planuojate atlikti ceremoniją. Pageidautina, kad tiek tėvai, tiek krikšto tėvai pasikartotų katekizmo tiesas. Kai kurios parapijos netgi organizuoja kursus krikštyjamo vaikelio tėvams ir krikštatėviams. Tai nėra privaloma ir daugiau priklauso nuo konkrečios parapijos vidinių nuostatų.
Norint pakrikštyti kūdikį, reikalingas gimimo liudijimas. Krikšto liudijimo dokumentas gaunamas apsilankant savo Krikšto parapijoje, kur bus daromos atitinkamos žymos į Krikšto metrikacijos knygas. Krikšto liudijimas gali būti išrašomas prieš ceremoniją, o įteikiamas jau po jos, tačiau tai tik suvenyrinis įvykusio Krikšto pažymėjimas, o ne oficialus dokumentas.
Prieš krikštynų ceremoniją tėvai ir krikštatėviai turi užeiti į bažnyčios raštinę, kur bus užpildomi Krikšto dokumentai. Pats sakramentas teikiamas bažnyčioje, tam paruoštoje vietoje.
Krikšto paaiškinimas, 7 vaizdo įrašas: Krikšto apeigos
Krikšto apeigų eiga
Krikšto apeigos pradedamos kryžiaus ženklu. Kunigas paklausia apie vardą, kurį šeima išrinko krikštijamajam. Iš anksto žmogui parenkamas krikščioniškas kokio nors šventojo vardas. Taip krikščionis visam gyvenimui gauna globėją ir krikščionišką gyvenimo pavyzdį. Kunigas dešinės rankos nykščiu padaro kryžiaus ženklą ant vaikelio kaktos. Tada vaikelį palaimina tėvai ir krikštatėviai. Toliau yra skaitoma Šv. Rašto ištrauka. Kunigas trumpai pakomentuoja Šv. Rašto skaitinius. Paskui visi drauge meldžiasi už krikštijamąjį - atsiliepia į visuotinės maldos kreipinius. Po jos naujakrikštui prašoma šventųjų globos.
Katechumenų aliejumi patepama krikštijamojo krūtinė. Kunigas kviečia atsižadėti nuodėmių ir visokio blogio. Į kreipinius atsiliepiame: „Atsižadu!” Kunigas pakviečia išpažinti mūsų krikščioniškąjį tikėjimą. Į klausimus atsakome: „Tikiu!”
Pačios krikšto apeigos - vandens užpylimas kaip ir panardinimas primena krikštijamojo palaidojimą Kristaus mirtyje, iš kurios prisikeliama su Kristumi atnaujintam gyvenimui. Tai gimimas iš vandens ir Dvasios, Dievo kaip gelbėtojo priėmimas, apsisprendimas gyventi kaip Viešpats moko. Pakrikštytasis patepamas Šventąja Krizma, jam uždedamas baltas rūbas, uždegama žvakė. Drauge meldžiamasi Tėve mūsų malda, suteikiamas palaiminimas tėvams ir visiems apeigų dalyviams. Svarbu apeigose dalyvauti dėmesingai, sekti apeigų veiksmus ir kunigo žodžius. Nusifotografuoti galima ir vėliau.
Kai kūdikiui gresia mirties pavojus, pakrikštyti gali kiekvienas žmogus, net pats nepriėmęs Krikšto sakramento. Užtenka pilant švarų vandenį virš vaikelio galvos sakyti: „Jonai (Marija), aš tave krikštiju: vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios”. Jei po tokio krikšto kūdikis pasveiksta, reikia kreiptis į kunigą, kuris užpildytų reikiamus dokumentus, pateptų Krizmos aliejumi, drauge pasimelstų, palaimintų visą šeimą.
Kiti svarbūs aspektai
Krikštas nėra magija, kurios dėka jūsų vaikas bus sveikas ir laimingas. Gyvenimas kaip ir krikštas yra neatšaukiama dovana iš Dievo rankų. Šeima įsipareigoja padėti krikščioniui augti, parodyti Dievo meilę per mylinčias rankas ir širdis, drauge melstis ir parodyti krikščioniškų vertybių lobius.
Krikštas gali būti atidėtas, jeigu abejojama, kad tėvai kūdikį auklės katalikiškai. Viena iš tokių abejonių kyla, kai tėvai gyvena be santuokos sakramento, nors kliūčių jį priimti nėra.
Krikštijamasis gali turėti du ar vieną katalikų tikėjimą praktikuojantį krikšto tėvą ar motiną, ne jaunesnį nei 16 metų, pakankamai subrendusį ir suprantantį savo pareigas, priėmusį Krikšto, Eucharistijos ir Sutvirtinimo sakramentus. Jeigu krikšto tėvai yra vedę, jų santuoka turi būti palaiminta Bažnyčios. Krikštas švenčiamas tik katedroje.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
