Krikštasuolė ir tradicijų kaita: nuo vestuvių iki krikštynų apeigų
Anksčiau daugelis šeimos švenčių buvo neįsivaizduojamos be gausybės svečių ir griežtai laikomų tradicijų. Visgi, pamažu vis labiau atsisakoma pompastikos ir grįžtama prie paprastumo bei tradicijų esmės. Kiekviena vestuvių ar krikštynų šventė yra individuali, atspindinti šeimos vertybes ir norus.
Tradicijų kaita šiuolaikinėse šventėse
Vestuvių planuotoja Iveta Oželytė teigė jau ne vienus metus pastebinti paprastesnį požiūrį į šventės detales. Vis labiau populiarėja ir šventės tik pačių artimiausių žmonių rate. „Žmonės jau nori paprastumo, kukliau viską daryti, stengiasi vestuvėse atspindėti savo gyvenimo būdą. Populiarios šventės artimiausių žmonių rate, miesto vestuvės be nakvynės. Taip pat klientams vėl įdomu vestuvėse matyti senąsias lietuviškas tradicijas - šiuo metu tai yra tarytum egzotika, ypač, jei vienas iš sutuoktinių yra užsienietis“, - pastebėjimais dalinosi vestuvių planuotoja.
Vis dažniau vestuvėse atsisakoma tradicijų, be kurių anksčiau nebuvo įsivaizduojamos vestuvės: pirmasis jaunavedžių šokis, torto pjovimas, fejerverkai. Ne vienus metus renginius vedanti Donalda Meiželytė sakė pastebėjusi, kad yra išlikusios vos kelios tradicijos. „Tradicijos vestuvių metu likusios dvi - tėvai pasitinka jaunuosius su duona ir druska bei perduoda jauniesiems namų židinį“, - pasakojo Donalda.
Švenčių organizatorė Erika Semaško pastebėjo, kad vis dar laikomasi tradicijų, bet atsiranda ir daugiau jaunųjų, kurie nusprendžia savo vestuvių iškilmes paminėti itin moderniai. „Vis daugiau porų drąsiai planuoja vestuves kitaip, t.y. santuokos rūmai ir fotosesija vieną dieną, o bažnyčia ir vestuvių puota - kitą, vestuves su giminaičiais švenčia Lietuvoje, o su draugais - Balio saloje. Dabar visi pripažįsta, kad vestuvės - tai jaunųjų šventė, o ne sunkus jaunųjų ir jų tėvų darbas“, - pastebėjimais dalinosi moteris.
Krikštynos: giliai įsišaknijusios tradicijos ir krikštatėvių vaidmuo
Krikštynos nuo seno laikytos pirma ir svarbiausia vaiko gyvenimo švente, todėl joms skirtas toks didelis dėmesys. Anksčiau labiau buvo laikomasi įvairių tradicijų, šventei buvo suteikiama kur kas daugiau prasmės, atliekama daugiau įvairių ritualų. Senesniais laikais būdavo manoma, kad kol vaikas nepakrikštytas, jis yra labai nesaugus. Prie jo lovelės ir žiburį žibindavo, ir saugodavo jį budėdami, nes sakydavo, kad laumės gali vaikus sukeisti - laumiuką primesti, o tą vaiką paimti. Arba dar kas nors negero gali atsitikti tam vaikeliui, nes tiesiog niekas dar neprisiėmė atsakomybės jį saugoti, išskyrus jo tėvus. Krikšto sakramentas ypatingas tuo, kad žmogus po jo tampa krikščionių katalikų bendruomenės nariu.
Kad ir kaip laikui bėgant keistųsi daugelis tradicijų, kai kurie dalykai nesikeičia. Tai krikšto ceremonija bažnyčioje, o po jų didesnės ar mažesnės vaišės. Anksčiau gyvavo tradicija pakrikštyti kūdikį kuo anksčiau, per kelias dienas nuo jo gimimo. Seniau tokias tradicijas lemdavo pats gyvenimas, nes dar iki praėjusio amžiaus vidurio kūdikių mirtingumas buvo gana didelis, tad skubėta pakrikštyti, kad aplinkybėms nepalankiai susiklosčius dangų pasiektų mažas angelėlis, o ne nekrikštas. Jei vaikelis gimdavo labai silpnas, jį iš karto krikštydavo bobutė pribuvėja ar kas nors iš šeimos narių.
Krikšto simboliai ir vardo suteikimas
Krikštynos - tai naujo, ką tik gimusio žmogučio įvedimas į žmonių bendruomenę. Per krikštynas jis gauna vardą, kuris daug ką nusako. Vardas yra ženklas, įvedantis žmogų į bendruomenę, ir bendruomenė imasi atsakomybės jį ginti ir globoti. Kartais vardą parinkdavo pagal gimimo datą, sakydavo: „ateina žmogus ir atsineša vardą“. Kartais, atvežus vaiką krikštyti, buvo pasižiūrima į liturginį kalendorių ir duodamas tą dieną užrašytas šventojo vardas. Ankstyvosios istorijos laikais buvo praktikos, kad vardą suteikdavo jau paaugusiems, kai būdavo įžvelgiamos tam tikros charakterio ar išvaizdos savybės. Žmonės galvodavo, kad vardas turi įtakos žmogaus gyvenimui, todėl jį rinkdavo atsakingai.
- Kryžiaus ženklas - krikščioniško identiteto simbolis.
- Pašventintas vanduo - nuplauna gimtąją nuodėmę ir suteikia naują pradžią jau Dievo vaiko gyvenimui.
- Katechumenų aliejus - primena, kad nuo šiol Kristus bus krikščionio apsauga ir stiprybė, padės atsilaikyti velnio gundymams, bei užgydys nuodėmių žaizdas sieloje.
- Krizmos aliejus - tai išrinkimo ženklas, primena, jog kiekvienas krikščionis šiame pasaulyje yra kunigas, nes meldžiasi Dievui už save ir kitus. Jis - karalius, besirūpinantis jam pavestaisiais, ir pranašas, liudijantis Dievą kitiems.
- Baltas drabužis - tai pakrikštytojo dvasinę būseną atspindintis ženklas. Po Krikšto žmogus yra tyras, šventas, be dėmės. Balta spalva krikšto skraistėje simbolizuoja skaistumą ir naują pradžią. Ji ženklina, kad vaikas yra apvalytas nuo gimtosios nuodėmės ir priimtas į tikėjimo bendruomenę. Nors dažnai didesnis dėmesys skiriamas puošniems krikšto drabužėliams, būtent skraistė turi svarbiausią simbolinę reikšmę.
- Krikšto žvakė - simbolizuoja Kristaus pergalę prieš mirtį. Žvakė uždegama nuo Velykinės žvakės. Jos šviesa išsklaido tamsą.
Krikštatėvių parinkimas ir pareigos
Krikštatėvių vaidmuo buvo vienas svarbiausių, nes jie tampa tarsi antraisiais tėvais, kurie turėtų rūpintis vaiko tikėjimu, auklėjimu, o jei tėvus ištiktų nelaimė, turėtų netgi krikštavaikį užauginti. Todėl neatsitiktinai krikštatėviais tapdavo patys artimiausi žmonės, dažniausiai - giminaičiai. Krikšto mamos pareigos ne tik simbolinės, bet ir labai reikšmingos. Tradiciškai pasirūpinti krikšto žvake garbė tenka būtent krikštamotei. Svarbiausias krikštatėvių parinkimo kriterijus - kad būtų rimti ir gero būdo, darbštūs, pamaldūs, dorovingi žmonės, ne kokie girtuokliai. Pasak kaimo senolių išminties, kūmų griekai kūdikiui prilimpa, todėl į kūmus kviesdavo tik dorus ir tvarkingus žmones. Tikėta, kad krikštavaikiai gyvenime tampa panašūs į savo krikštatėvius, t. y. įgauna gerąsias ir blogąsias jų charakterio savybes, paveldi polinkį dirbti vienokį ar kitokį darbą, net pomėgius. Dažnai net būdavo nežiūrima giminystės, o kviesta ypač gerbiamus parapijos žmones.
Nelabai norėdavo imti viengungių (senmergių, senbernių), tikėdavo kad ir vaikas gali šeimos nesukurti. Todėl kviesdavo arba jaunus krikštatėvius, kadangi jie jauni, galės ilgiau vaiką pagloboti, ypač jei patys tėvai būdavo vyresnio amžiaus. Arba kviesdavo jau vedusius, bet iš skirtingų šeimų. Dažnai būdavo vienas iš motinos, kitas iš tėvo pusės. Poros nekviesdavo, sakydavo, kad vyras su žmona gyvendami kasdienybėje, vistiek apsibars, balsą pakels ar grubesnį žodį pasakys, tad ir krikštijamam vaikui tai gali persiduoti - bus rėksnys. O kai kūmai iš skirtingų šeimų, retai susitikdami vienas kitu džiaugiasi, myli - tuomet ir vaiko charakteris bus labai malonus ir palankus. Kviečiamam į krikštatėvius be itin svarbios priežasties atsisakyti negalima, nes tai yra labai svarbus ir neatidėliotinas dalykas - padėti žmogui įeiti į visuomenę. Būti kūmais laikyta garbe, atsisakyti būdavo nevalia. Tai padaręs užsitraukdavo didelę nepagarbą visai savo šeimai.
Krikštatėvių globą privaloma laiko evangelikai liuteronai iki sutvirtinimo, o katalikai dažniausiai iki tol, kol krikštaduktė ar krikštasūnis išteka arba veda. Krikštatėvių pareiga buvo visada būti šalia krikšto vaiko, kad ir kas nutiktų. Krikštatėviai turėjo būti šalia bent jau dviem svarbiausiais gyvenimo momentais - t. y. krikšto vaikui einant prie Pirmosios Komunijos ir tuokiantis. Krikšto motina turėdavo už rankos privesti prie Dievo stalo, o paskui vaikelį apdovanoti. Krikštatėviai su krikštavaikiais susitikdavo per Velykas.
Krikšto mama privalo dalyvauti savo krikštijamo vaiko krikštynose. Būtent krikšto mamai gali būti pasiūlyta skaityti tekstą iš Šventojo rašto, patikėta laikyti kūdikį krikšto metu ar vesti mažylį į bažnyčią. Krikšto mama savo mažyliui taip pat įteikia krikšto dovaną ir smulkių simbolinių dovanėlių. Populiariausios jų - graviruoti sidabriniai šaukšteliai, auksiniai kryželiai, angeliukai, nuotraukų albumai ar papuošalų dėžutės.
Krikšto tėvų vaidmuo
Krikštasuolė - garbinga vieta krikštynose
Grįžus po krikšto, visi išbėgdavo pasitikti krikšto tėvų. Kūmus sodindavo į garbingiausią vietą - krikštasuolę, kuri būdavo stalo gale, po šventaisiais paveikslais. Svečiai sėsdavo kuo tankiau, suspausdami kūmus, kad vaikučio dantukai būtų tankūs, be pradantės. Krikštynų vaišių metu kūmams galiojo keletas draudimų. Jie turėjo sėdėti už stalo kuo labiau susiglaudę. Antraip, tikėta, vaikas bus retadantis. Pyktis irgi negalėjo, nes tuomet vaikas būtų neklaužada. Plepėti - bus liežuvautojas. Ką nors perkant derėtis - bus šykštus. Pargriūti - bus nerangus.
Krikštynų apeigos ir papročiai
Į bažnyčią jį veždavo tik krikšto tėvai, o lydėdavo gimdymą priėmusi bobulė, nes mama paprastai dar būdavo po gimdymo nevisiškai atsigavusi ir su kitais artimaisiais pakrikštyto vaikelio laukdavo namuose. Išvažiuojant į bažnyčią, motina krikšto tėvams kūdikio vardą pašnibždėdavo į ausį. Iki krikštynų niekas viešai vaiko vardo nesakydavo. Kūmas pasitinkančius pavaišindavo saldainiais ir garsiai paskelbdavo vaikelio vardą. Būdavo sakoma taip: "Išvežėm pagoniuką (ar pagonytę), parvežėm, tarkim, Jonuką (arba Onytę)". Tuomet visi susirinkusieji prieidavo jų pasveikinti.
Krikštynose dalyvaudavo tik artimų, supratingų, linkinčių viso ko geriausio vaikeliui, žmonių ratas. Krikštynose žmonių būdavo nedaug, užstalėje dalyvaudavo tik vedę žmonės. Net suaugęs jaunimas, išskyrus nevedusius kūmus, negalėdavo ten būti. Krikštynose yra kalbamos tam tikros kalbos, dainuojamos dainos - tai, ką jau išmano vedę žmonės, bet nenori, kad vaikai per anksti girdėtų. Vaikai tuo metu žaisdavo kieme arba atskirai klėtyje vaišindavosi, prižiūrimi paauglių giminaičių. Dažnai bėgiojantiems tiesiog įduodavo gabalą pyrago arba vadinamą „lėlės koją“ - duonos su sūriu. Į krikštynas kviesdavo tiktai kaimynus ir artimiausius gimines.
Muziejuje vedamos edukacinės programos „Ant krikštatėvių rankų“ metu pateikiami autentiški papročiai. Pavyzdžiui, Dzūkijoje kūdikį krikšto tėvams pribuvėja paduodavo pro langą. Rytų Lietuvoje, pasirengus krikštui, kūdikėlį pribuvėja guldydavo ant stalo šalia duonos kepalo, linkėdama, kad badas ir vargas aplenktų jo namus. Tik tada imdavo ant rankų ir, nusilenkusi gerajai kerčiai, paduodavo kūmams. Žemaitijoje per krikštynų vaišes kūdikis būdavo perduodamas iš rankų į rankas, kiekvienas jį laimindavo, linkėdavo, kad būtų sveikas, turtingas, protingas, ilgaamžis ir doras. Gimus pirmajam anūkui, į bočelius pakeldavo senelį, o gimus pirmajai mergaitei - senelę. Naują senelį ar senelę sodindavo ant suolo ir keldavo aukštyn kartais vieną, o kartais tris kartus. Už pakilnojimą šie atsidėkodavo sūriu, pyragu ar buteliu.
Tikėta, kad jei krikštynose bus daug dovanų ir gerų linkėjimų, vaiko gyvenimą lydės sėkmė. Dažnai ta proga sodindavo medelį. Jis simbolizavo vaiko augimą. Manyta, kad kartu su medeliu vaikas stiprės, žaliuos ir bręs. Berniukui sodindavo ąžuolą, mergaitei - liepą. Senoliai tikėjo, kad krikštynas būtina organizuoti, kai pateka jaunas mėnulis. Manyta, kad tuomet žmogus sens lėčiau ir ilgai bus jaunas, sveikas, gražus. Visoje Lietuvoje plačiai paplitęs tikėjimas, kad kūmai turi važiuoti tik vieškeliu, nes važiuojant šunkeliais vaikas nueis blogais keliais, ir risčia, nes greitai vežamas kūdikis būsiąs apsukrus ir stropus.
Krikštynų papročiai iki antrojo pasaulinio karo buvo nekvestionuojamas dalykas. Po antrojo pasaulinio karo, pasikeitus situacijai ir atėjus ateistiniam metui, krikštydavo labai paslapčia, dažnai nakčia arba kunigą kviesdami į namus. Dabar krikštynos vėl sugrįžta. Pagal bažnyčios patarimus vaikelio Krikšto nereiktų atidėlioti. Kūdikiai paprastai turėtų būti krikštyjami maži, kai tik yra galimybė.
Vestuvių tradicijos: nuo senovės iki šių dienų
Vestuvės nuo seno buvo svarbios ne tik sutuoktiniams ir jų šeimoms, bet dažniausiai ir dviem dideliems giminių būriams, nes susijusios su tam tikrais jų socialiniais interesais. Daugelio tautų vestuvių svarbiausios apeigos siejasi su nuotakos atsisveikinimu su tėvų namais, artimaisiais, persikėlimu į vyro (tai yra svetimus) namus, kai kada perėjimu į kitą bendruomenę. Moters gyvenimo naujo tarpsnio pradžia paryškinama mergautinio galvos apdangalo pakeitimu į ištekėjusios moters galvos apdangą. Daug vestuvių senųjų apeigų atspindi anksčiau paplitusį nuotakos grobimą arba pirkimą. Vestuvių apeigoms dažniausiai teikiama magiška prasmė: jų tikslas - saugoti, guldytuvių apeigomis - skatinti jaunųjų, ypač nuotakos, vaisingumą.
Lietuvių ir kitų tautų vestuvių papročiai turi nemažai bendrų bruožų. Pagal senąsias bendruomeninio gyvenimo tradicijas vestuvės buvo viso kaimo šventė; bendruomeninis solidarumas skatino prisidėti prie vestuvių ruošos, vaišių, kviestieji atvykdavo su savo pyragais, gardumynais. Vestuvėms būdavo ilgai ruošiamasi, atliekamos įvairios apeigos. Sūnui žmonos dažniausiai ieškodavo ne tėvas - piršlybomis rūpindavosi jo įgaliotas kaimo bendruomenės narys piršlys. Visą skrynią karvojų, kitokių pyragų vykdama į vestuves prisikraudavo svočia (dažniausiai artima giminaitė - teta, krikšto motina).
Vestuvių svarbiausi veikėjai jaunieji vestuvėse mažai reikšdavosi, už juos veikdavo jų atstovai: piršlys, kartais net kelios svočios, pabroliai, pamergės, vestuvių tvarkdarys maršalka, visi turėjo gerai išmanyti vestuvių ritualą. Tik 20 a. pradžioje pamergės su pabroliais ėmė sudaryti poras ir lydėti nuotaką. Vestuvėse dalyvaudavo kraitvežiai (iš jaunikio pusės), muzikantai, Rytų Aukštaitijoje - mituliai, Aukštaitijoje - vartininkai, taisantys ir saugantys vartus jauniesiems sutikti. Pagal seną tradiciją visas kaimas susirinkdavo jaunųjų išleisti į tuoktuves ir pasitikti parvežamą marčią. Jaunikiui su savo palyda atvykus į nuotakos namus vartus išpirkdavo piršlys su buteliu ir svočia su karvojumi.
Viena svarbiausių vestuvių senųjų apeigų buvo jaunosios vainiko nuėmimas - gaubtuvės. Mitulių arba vyriausiojo brolio išpintų kasų moteris neturėjo teisės pintis; apeigos reiškė, kad moteris simboliškai pereina į vyro valdžią. Atsisveikindama su gimtaisiais namais ji apeidavo stalą apverkdama viską, ką tėvų namuose palieka. Jaunosios kraitį išveždavo kraitvežiai. Seniau į vyro namus atvežta marti buvo vedama į klėtį, čia jaunieji guldomi. Vestuvininkai, daugiausia jaunimas, prie klėties linksmindavosi, triukšmaudavo. Visoje Lietuvoje nuo seno jaunavedžiai sutinkami kaip garbingiausi svečiai - su duona ir druska, gėrimu.
Krikštasuolės paminėjimas vestuvėse
Vestuvių tradicijose krikštasuolė taip pat atlikdavo simbolinį vaidmenį. Marti į krikštasuolę kabindavo gražiausią raštuotą rankšluostį. Tai galėjo reikšti naujosios šeimos narės pagerbimą ir jos įvedimą į vyro namus, priskiriant jai tam tikrą vietą šeimos struktūroje ar namų erdvėje.
Švenčių kaina ir individualumas
Dažnai tėvai savo mažiesiems nori surengti nepamirštamą krikštynų šventę, o vestuvėms - įspūdingą puotą. Prieš ruošiantis kiekvienai šventei iškyla pagrindinis klausimas: kiek viskas kainuos? Pasak vestuvių organizatorės I. Oželytės, piniginės išlaidos priklauso nuo jaunųjų poreikių, šventės vietos, svečių skaičiaus ar net vestuvių konteksto. Ji teigė, kad kokybiška šventė kainuoja apie 10 000 eurų. Deja, bet ne visi gali ar nori vestuvėms išleisti kelių mėnesių atlyginimą. I. Oželytė pataria: „Pirmiausia reikia susikoncentruoti į tai, kas yra vestuvių esmė. Tai - pati santuoka. Reikėtų sumažinti kviečiamų svečių ratą iki pačių artimiausių, be kurių savo gyvenimo jūs neįsivaizduojate (iki 20 žmonių). Šiltas pasisėdėjimas restorane, muzika, kurią mėgstate, ir kelių patiekalų vakarienė yra kelias į nuoširdžią, nepamirštamą ir ekonomišką šventę“.
Tuo tarpu E. Semaško patarė nekonkuruoti su draugais, pažįstamais, giminaičiais rengiant šventes. „Nereikia ruošti šventės, kuri viršija jūsų turimą biudžetą, kurkite šiltą atmosferą, kad ne tik svečiams, bet ir jums būtų jauku.“ Kiekviena kompanija, žmonių grupė turi savo tradicijas, savo istorijas ir savo poreikius, tad kiekvienas scenarinis vakaro planas rašomas atsižvelgiant į jų pageidavimus.
tags: #kai #krikstasuolej #sedejai #per #krikstynas #vestuves
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
