Kipro Petrausko biografija: kelias į Lietuvos operos scenos viršūnes ir didvyriškas poelgis
Kipras Petrauskas (1885 m. lapkričio 23 d. Ceikiniuose, Švenčionių apskrityje - 1968 m. sausio 17 d. Vilniuje) - iškilus Lietuvos dainininkas (tenoras), profesorius ir pedagogas, Lietuvos meno kūrėjų draugijos narys. Jis įsimintinas ne tik dėl savo neprilygstamo balso ir maždaug 80 sukurtų operos vaidmenų, bet ir dėl drąsaus bei pasiaukojamo poelgio Antrojo pasaulinio karo metais.
Ankstyvieji metai ir muzikinės ištakos
Kipras Petrauskas gimė 1885 m. lapkričio 23 d. Ceikiniuose, vargonininko Jono Petrausko ir Juozapotos Rastenytės-Petrauskienės šeimoje. Jo tėvas buvo 1863 m. sukilimo dalyvis ir vargonininkavo Palūšėje. Pirmąsias muzikos žinias K. Petrauskas įgijo iš tėvo, vėliau vyresnysis brolis, dirigentas ir kompozitorius Mikas Petrauskas, mokė jį pažinti gaidas, skambinti fortepijonu, groti smuiku ir vargonais, lavino balsą. Sulaukęs devynerių, Kipras grojo vyresniojo brolio suorganizuotame orkestre, o vėliau ir pats vadovavo orkestrėliui.
K. Petrauskas dirbo vargonininku, organizavo chorus, mokė juos lietuviškų dainų. Kartu su broliu Miku persikėlė į Obelius, kur mokėsi vargonininkauti, giedojo bažnytiniame chore, lankė pradinę mokyklą. 1900-1904 m. vargonininkavo Gervėčiuose, Onuškyje, Švenčionyse ir Dusmenyse. Nemažą įtaką Kiprui padarė vietos bažnyčios klebonas Šlamas.
Kipras Petrauskas dalyvavo 1905 m. revoliucijos įvykiuose, įsijungė į sąjūdį prieš rusų valdžią: sakė kalbas, platino Vilniaus Didžiojo Seimo nutarimus. Už proklamacijų platinimą buvo pusei metų pasodintas į Trakų kalėjimą. Paleistas iš kalėjimo, apsigyveno Vilniuje pas brolį Miką, kur padėjo broliui organizuoti koncertus, muzikinius vakarus, dalyvavo pirmųjų lietuviškų operečių „Malūnininkas ir kaminkrėtys“, „Adomas ir Ieva“ pastatymuose.
Studijos ir triumfas Peterburgo scenoje
1906 m. Mikas Petrauskas Vilniuje pastatė pirmąją lietuvišką operą „Birutė“. Tų pačių metų spalio 6 d. „Birutės“ premjeriniame spektaklyje, vykusiame Vilniaus miesto salėje (dab. - Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje), K. Petrauskas atliko Birutės brolio vaidmenį. Pasirodymas pirmojoje lietuviškoje operoje turėjo didelės įtakos K. Petrausko gyvenime. Pažangiosios visuomenės finansiškai remiamas, 1907 m. K. Petrauskas įstojo mokytis dainavimo į Sankt Peterburgo konservatoriją, profesoriaus Stanislavo Gabelio klasę, taip pat pas profesorių O. Palečeką studijavo sceninį meną.
1907-1908 m. jis dalyvavo studentų spektakliuose, už ką konservatorijos vadovybės buvo gerai įvertintas ir atleistas nuo mokesčio už mokslą. Studijuodamas dalyvavo rusų pianisto profesoriaus A. Ziločio rengiamuose koncertuose, dainavo grafo Šeremetjevo koncertuose, Maskvos Dailės teatro chore. Pirmasis studentiškas vaidmuo - Trikė P. Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“. 1908-1909 m. studentų pastatytose Š. Guno operose „Faustas“, „Romeo ir Džuljeta“ atliko Fausto ir Romeo partijas.
Gerai pasirodžius studentų spektakliuose, K. Petrauskui buvo pasiūlyta dalyvauti solistų atrankoje į Imperatoriškąjį Marijos teatrą. Tai nulėmė jaunuolio likimą. 1911 m. pavasarį K. Petrauskui buvo paskirtas debiutas Maskvoje - jis buvo siunčiamas pakeisti susirgusį Didžiojo teatro solistą. Kovo 23 d. jaunasis solistas šiame teatre atliko Romeo vaidmenį Š. Guno operoje „Romeo ir Džuljeta“. Po sėkmingo pasirodymo Maskvos scenoje, K. Petrauskas tais pačiais metais pasirašė sutartį su Rusijos imperatoriškųjų teatrų direkcija ir buvo priimtas į Peterburgo Marijos teatrą pagrindinių vaidmenų atlikėju. Šiame teatre jis debiutavo rugsėjo 7 d. hercogo vaidmeniu Dž. Verdžio operoje „Rigoletas“.
Taip K. Petrauskas pradėjo savo kūrybinį kelią viename žymiausių pasaulio teatrų, trukusį 9 metus (1911-1920 m.). Marijos teatre dirbo su garsiais scenos partneriais F. Šaliapinu, L. Sobinovu, D. Smirnovu ir kitais. 1912 m. ruošiant Almavivos vaidmenį Dž. Rosinio operoje „Sevilijos kirpėjas“, K. Petrauską likimas suvedė su žymiuoju rusų dainininku Fiodoru Šaliapinu. K. Petrauskui F. Šaliapinas buvo ne tik scenos partneris, bet ir mokytojas. F. Šaliapino padedamas jis paruošė Fausto, Saljero, Almavivos, Dmitrijaus ir kitus vaidmenis. Marijos teatro scenoje K. Petrauskas sukūrė virš 40 įsimintinų vaidmenų. Nuo 1915 m. per spektaklius jam buvo leista bisuoti. Spalio revoliucijos metu liaudies namų operoje dainavo darbininkams, kareiviams, studentams. K. Petrausko puikus dainavimas ir vaidyba, žavinga išvaizda pakerėjo ne vieną peterburgietę.
Sugrįžimas į Lietuvą ir Kauno operos teatras
1920 m. rugpjūčio mėnesį K. Petrauskas grįžo į tėvynę, Lietuvą, ir apsigyveno Kaune. Įstojo į Lietuvos kariuomenę, lankė kovojančius kariuomenės dalinius, koncertavo. Lietuvos muzikos kūrėjų draugija (LMKD), įsikūrusi Laikinojoje sostinėje, nusprendė Kaune steigti operos teatrą. Kompozitoriaus Aleksandro Kačanausko pakviestas, K. Petrauskas įsitraukė į Meno kūrėjų draugijos veiklą. Muzikai entuziastai susibūrė į operos kūrimo tarybą, į kurią buvo pakviestas ir K. Petrauskas. Operos organizavimas ir visi su juo susiję darbai teko K. Petrauskui - jis buvo ir dirigentas, ir režisierius, ir solistas.
Po ilgų svarstymų buvo nutarta teatro atidarymui statyti Dž. Verdžio operą „Traviata“. Tuo metu Kaune nebuvo nei simfoninio orkestro, nei profesionalių dainininkų, šokėjų. Prie operos teatro kūrimo daug prisidėjo kompozitorius ir dirigentas J. Tallat-Kelpša, kompozitorius ir dainininkas A. Kačanauskas. Muzikantai orkestrui buvo renkami netgi iš restoranų, drabužiais ir butaforija teko rūpintis patiems atlikėjams. 1920 m. gruodžio 31 d. Kauno Miesto teatre įvyko operos premjera. Pilnutėlis teatras gausiomis ovacijomis sutiko lietuviškai atliekamą operą. Pirmajame spektaklyje Alfredą dainavo Kipras Petrauskas, Violetą - Adelė Galaunienė. Traviatos spektaklis naujametinę naktį tapo lietuvių operos tradicija (iki 2002 m.).
Pirmąjį sezoną operos teatre buvo suvaidinti 25 spektakliai. 1921 m. balandžio mėn. K. Petrauskas išvyko į Italiją studijuoti italų operų pas prof. E. Rosati. Pirmaisiais operos gyvavimo metais teatras pastatė tik tris spektaklius. Žiūrovai K. Petrauską scenoje vėl išvydo 1921 m. lapkričio 3 d. hercogo vaidmenyje Dž. Verdžio operoje „Rigoletas“. Visiškai naujas K. Petrauskui vaidmuo teko 1922 m. - Kanijas R. Leonkavalio operoje „Pajacai“. 1923 m. K. Petrauskas dar kartą vyksta į Italiją, į Milaną mokytis privačiai italų kalbos. 1924 m. solistas debiutavo dviejose operose - Ž. Bizė operoje „Karmen“ don Chosė vaidmeniu ir Dž. Pučinio operoje „Bohema“ Rudolfo vaidmeniu.
Valstybės opera augo, stiprėjo, į trupę įsiliejo daug naujų talentingų solistų, orkestras pasipildė muzikantais. 1925 m. pabaigoje L. Delibo „Kopelija“ debiutavo baleto trupė. 1925-1928 m. jau buvo pastatoma po 6-7 operas, pora baletų per metus. K. Petrauskas sukūrė tokius ryškius vaidmenis kaip Turidu - P. Maskanjo operoje „Kaimo garbė“ (1925 m.), Romeo - Š. Guno operoje „Romeo ir Džiuljeta“ (1925 m.), Germaną - P. Čaikovskio operoje „Pikų dama“ (1927 m.).
Kipro Petrausko vaidmenys Valstybės teatre (ištrauka)
K. Petrauskas operos teatre Kaune sukūrė daug įsimintinų vaidmenų, tarp kurių:
- Hercogas - Dž. Verdžio „Rigoletas“ (1921 m.)
- Kanijas - R. Leonkavalio „Pajacai“ (1922 m.)
- Don Chosė - Ž. Bizė „Karmen“ (1924 m.)
- Turidu - P. Maskanjo „Kaimo garbė“ (1925 m.)
- Romeo - Š. Guno „Romeo ir Džiuljeta“ (1925 m.)
- Germanas - P. Čaikovskio „Pikų dama“ (1927 m.)
- Lohengrinas - R. Vagnerio „Lohengrinas“ (1926 m.)
- Otelas - Dž. Verdžio „Otelas“ (1938 m.)
Išgelbėjimo istorija: Danutės Pomerancaitės globa
Antrojo pasaulinio karo metais, naciams okupavus Lietuvą 1941 m., Danielius Pomerancas kartu su savo besilaukiančia žmona Riva buvo uždaryti į Kauno getą. Gete, be jokios medicininės pagalbos, rūsyje netrukus jiems gimė duktė Siuzi (vėliau Danutė). Riva Zolkaitė žinojo, kad Kaune gyvena garsus operos dainininkas Kipras Petrauskas su šeima. Jo žmona, tuomet gerai žinoma teatro aktorė Elena Žalinkevičaitė-Petrauskienė, draugavo su Rivos seserimi iš Kretingos Sonia Karlinskiene; jos kartu praleisdavo vasaras Palangoje.
Siuzi mama paskambino E. Žalinkevičaitei-Petrauskienei telefonu ir apsimetė savo seserimi Sonia, kviesdama aktorę į susitikimą Kauno senamiestyje. Danutė Pomerancaitė-Mazurkevič pasakojo: „Mano tėveliai buvo gerai žinomi Kaune, tad galima tik įsivaizduoti, kaip jie rizikavo, nes už priimtą žydų vaiką grėsė mirtis.“ Ji tęsė: „Aš buvau niekada neverkiantis geto kūdikis. Kai tėveliai sužinojo, kad Kipro Petrausko šeima sutiko mane priglausti, jie gete surado daktarą, kuris suleido man migdančių vaistų. Vaistų dozė buvo tokia didelė, kad visi galvojo - aš arba užmigsiu, arba numirsiu. Aš užmigau, bet nujausdama, kad manęs laukia išsiskyrimas su tėvais, vis atsibusdavau. Mane įkišo į maišą su bulvėmis ir nešė iš geto. Būtent tuo momentu, kai vokiečių karininkas paklausė: ‘Kas čia yra?’, aš atsibudau ir pradėjau inkšti. B. Simanavičius, kuris mane nešė, atsakė, jog maiše yra ‘maža kiaulaitė’. Gal tas karininkas kažką ir įtarė, bet leido išeiti.”
B. Simanavičius atnešė mergaitę į Petrauskų namus, o paklaustas, koks mergaitės vardas, pasakė, jog Danutė. Antrojo pasaulinio karo metais K. ir E. Petrauskai priglaudė ir užaugino žydaitę Danutę Pomerancaitę. Tam, kad nuslėptų nuo pašalinių akių, netrukus Petrauskai mergaitę išvežė į šeimos dvarą netoli Telšių, po to persikėlė į Palangą. Artėjant frontui, Petrauskienė su vaikais per Kuršių neriją pasitraukė į Vakarus ir ten išbuvo iki pat 1948 metų.
Danutės tėvas D. Pomerancas 1942 m. iš geto buvo išvežtas į Dachau koncentracijos stovyklą, kur, praėjęs visą jos pragarą, 1945 m. sulaukė išvadavimo. Stovykloje jam kažkas davė smuikelį, kuris ir padėjo išlikti. Jis nė neįtarė, kad visai netoli Dachau koncentracijos stovyklos Vokietijoje buvo apsistojusi ir E. Žalinkevičaitė-Petrauskienė su vaikais ir Danute. Vieną dieną Kaune Kęstučio gatvėje į butą, kur gyveno Riva Pomerancienė su savo sesers dukra Rūta, pasibeldė nedidelio ūgio vargingai atrodantis sulysęs vyras. Tai ir buvo pėsčias iš Vokietijos sugrįžęs jos vyras Danielius.
Nieko nežinodami apie savo dukros Danutės likimą, 1946 m. Pomerancai apsigyveno Kaune. 1948 m. vasarą pas juos į namus atėjęs K. Petrauskas pranešė, jog atsirado jo žmona, o kartu - ir Pomerancų dukra Danutė, ir kad greitai jos grįžta iš Vokietijos. Aušra Petrauskaitė, Kipro dukra, pasakojo: „Būdami Vokietijoje mes gaudavome tėčio laiškus, raginančius nebijoti grįžti į Lietuvą. 1948 metais mama kartu su manimi ir Danute ryžosi šiam žingsniui, o mamos tėvai, sūnus Leonas, dukra Guoda išvyko į Australiją. Mama ilgai dvejojo. Ir ne veltui - iš traukinio, kuris atvežė mus iš Berlyno į Vilnių, buvo išleistos tik kelios šeimos - kiti nuvažiavo tiesiai į Sibirą.“
Danutei pripratimo prie naujos šeimos procesas buvo nelengvas, mergaitė gyveno su savo tėvais, bet dažnai lankydavo ir savo išgelbėtojus. Ji mama vadindavo ir mamą, kuri ją pagimdė, ir tą mamą, kuri ją išgelbėjo. E. Petrauskienė ir toliau globojo abi Pomerancų šeimos mergaites: Danutę ir Rūtą, kurios jos šeimoje praleisdavo nemažai laiko ir visada buvo laukiamos.
Tarptautinė karjera ir bendradarbiavimas
Be įtempto darbo Valstybės teatre, K. Petrauskas nemažai gastroliavo užsienio teatruose. Dažniausiai solistas vykdavo dainuoti į kaimyninį Rygos operos teatrą. Daug gastroliavo: 1922-1923 m. TSRS, 1923 m. kartu su A. Sodeika koncertavo Romoje, 1931 m. dainavo Stokholme. 1925-1928 m. gastroliavo su F. Šaliapinu Berlyno, Leipcigo, Miuncheno, Dresdeno, Madrido, Barselonos teatruose, 1929 ir 1936 m. Paryžiuje.
Sekančiais metais su rusų operos trupe K. Petrauskas vyksta į Pietų Ameriką - tai buvo ilgiausiai trukusi išvyka. Įsimintinos gastrolės prasidėjo Paryžiuje, Miunchene ir nusidriekė į Braziliją, Argentiną, Urugvajų, Čilę, Peru. K. Petrausko atlikti vaidmenys rusų kompozitorių operose susilaukė labai gerų atsiliepimų spaudoje, jis netgi buvo lyginamas su garsiuoju italų tenoru B. Džiliu. Šiose gastrolėse K. Petrauskas dainavo Berendėjų N. Rimskio-Korsakovo operoje „Snieguolė“, Gricką M. Musorgskio operoje „Soročincų mugė“, Gvidoną N. Rimskio-Korsakovo operoje „Caras Saltanas“. Gastrolių metu buvo suvaidinti 48 spektakliai. Operos spektaklius dirigavo Emilis Kuperis.
Reikšminga išvyka buvo 1937-1938 m. į Milano La Scalos teatrą. 1933 m. lapkričio - 1934 m. sausio mėn. K. Petrauskas su rusų operos trupe sėkmingai gastroliavo žymiajame Milano Alla Scalos teatre, kur solistas dainavo Grišką Kutermą N. Rimskio-Korsakovo operoje „Kitežas“. Reikšmingas įvykis Valstybės teatro ir visos Lietuvos muzikiniame gyvenime - garsaus rusų operos solisto Fiodoro Šaliapino gastrolės Kaune. Valstybės teatre 1934 m. gegužės 23 d. K. Petrauskas kartu su F. Šaliapinu dainavo Š. Guno operoje „Faustas“. 1936 m. pavasarį K. Petrauskas su rusų operos ir Valstybės teatro solistų grupe (V. Jonuškaite, I. Nauragiu, J. Mažeika, P. Oleka, kartu vyko ir E. Petrauskienė) laivu „Neptunia“ plaukė gastrolių į Argentiną.
Gyvenimas ir pedagoginė veikla Vilniuje
Nuo 1948 m. operos teatras buvo perkeltas iš Kauno į Vilnių. Nuo 1949 m. K. Petrauskas su šeima apsigyveno Vilniuje. Solistas dainavo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre iki 1958 m. sausio 25 d., kai paskutinį kartą atliko Chosė vaidmenį Ž. Bize operoje „Karmen“. Paskutiniuosius gyvenimo dešimtmečius K. Petrauskas paskyrė pedagoginei veiklai. Nuo 1949 m. dėstė dainavimą Lietuvos konservatorijoje (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija); profesorius (1951 m.). K. Petrausko dainavimo klasėje mokėsi E. Saulevičiūtė, V. Adamkevičius, V. Noreika, L. Muraška, V. Kairiūkštis, V. Rubackis ir kt. 1951 m. K. Petrauskui buvo suteiktas profesoriaus vardas.
Išėjęs iš scenos, K. Petrauskas neišėjo iš teatro: iki paskutiniųjų gyvenimo metų kasdien lankydavosi repeticijose, spektakliuose, meno tarybos posėdžiuose. 1940 m. K. Petrauskas sukūrė Grigorijaus Melechovo vaidmenį I. Dzeržinskio operoje „Tykusis Donas“ - tai buvo vienas pirmųjų jo vaidmenų sovietinėse operose.
K. Petrauskas mirė Vilniuje 1968 m. sausio 17 d. Palaidotas Rasų kapinių vakarinėje dalyje, šalia brolio M. Petrausko.
Apdovanojimai ir įvertinimai
Kipras Petrauskas per savo ilgą ir produktyvų kūrybinį kelią buvo pelnęs daugybę apdovanojimų ir įvertinimų tiek Nepriklausomos Lietuvos, tiek sovietmečio laikotarpiu:
- Gedimino 3-ojo laipsnio ordinas (1928 m.)
- Gedimino 2-ojo laipsnio ordinas (1930 m.)
- Gedimino 1-ojo laipsnio ordinas (1936 m.) - skirtas K. Petrausko kūrybinės veiklos 25-čiui nuo debiuto Maskvoje ir Peterburge (1911 m.) paminėti. Šia proga rengiamos triumfališkos iškilmės.
- LTSR liaudies artisto vardas (1945 m.)
- Raudonosios vėliavos ordinas (1946 m.)
- TSRS liaudies artisto vardas (1950 m.)
- Valstybinė (Stalininė) premija (1951 m.) - už vaidmenį M. Musorgskio operoje „Borisas Godunovas“.
- Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius (1993 m., po mirties) - už žydų gelbėjimą.
- Apdovanotas 1999 m. Rasų kapinėse, Vilnius, Lietuva.
1955 m. lapkričio 23 d. iškilmingai minėtas K. Petrausko 70-metis. Ta proga Valstybiniame akademiniame operos ir baleto teatre buvo statoma Dž. Verdžio opera „Otelas“, pastatymo meno vadovas ir pagrindinio vaidmens atlikėjas buvo pats K. Petrauskas. Spektaklyje jis dainavo kartu su savo mokiniais E. Saulevičiūte, V. Rubackiu, L. Muraška ir kt.
Asmeninis gyvenimas ir visuomeninė veikla
K. Petrauskas su dramos aktore Elena Žalinkevičaite susituokė 1928 m. Jie užaugino 3 vaikus: Leoną, Guodą ir Aušrą, įsūnijo Marių Juozą; susilaukė 9 anūkų.
K. Petrauskas buvo aistringas žvejys ir medžiotojas, dalyvaudavo stendinio šaudymo varžybose ir jose yra pelnęs nemažai apdovanojimų, pavyzdžiui, šaudymo varžybose buvo laimėjęs Pabaltijo čempiono titulą. Jis buvo „Rotary“ klubo, tarpukariu - Šaulių sąjungos narys, Lietuvos auto klubo narys, kurį laiką LFLS centro valdybos narys, priklausė žūklės ir medžioklės draugijai. 1927 m. dalyvavo aero, auto, šachmatų ir biliardo varžybose.
1924 m. broliai M. ir K. Petrauskai sudarė sutartį su Kauno miesto valdyba, Žaliakalnyje išsinuomojo žemės sklypą ir pasistatė dviejų aukštų mūrinį gyvenamąjį namą pagal A. Golovinskio projektą. Dainininkas su šeima gyveno antrajame namo aukšte. Prie namo buvo sodas, garsėjęs ypatingomis slyvomis, daržas, didelis medžioklinių šunų aptvaras. K. Petrausko bute telkdavosi Lietuvos kultūros elitas, čia lankėsi dauguma Valstybės teatro darbuotojų, taip pat yra buvęs dainininko mokytojas, garsus operos solistas F. Šaliapinas. Antrojo pasaulinio karo metais sovietų valdžia Petrauskų namą nusavino. Šeimininkams buvo suteikta teisė nemokamai naudotis dviem namo butais, į kitus butus buvo įkelti gyventojai.
Nors į trėmimus žiūrėjo kaip į lietuvių tautos naikinimą ir manė, kad jį patį išveš, 1948 m. vasario 10 d. įvyko K. Petrausko konfliktas su dainininku Antanu Kučingiu. Petrauskas visiems aplinkiniams girdint Kučingiui rėžė, esą jis žinąs, kad Antano Kučingio sūnus „yra susidėjęs su tarybiniais priešais - pogrindininkais, kurie save vadina LLA, o jis - (tėvas) savo bute slepia antitarybinius atsišaukimus, ir remia sūnaus veiklą”. Po šio konflikto A. Kučingis buvo suimtas, SSRS Ypatingojo pasitarimo prie NKVD nuteistas 10 metų lagerio. Kalėjo Mordovijos, Kemerovo ir Omsko srities lageriuose.
Palikimas ir įamžinimas
Kipro Petrausko asmenybė ir kūryba įkvėpė daugelį menininkų. 1923 m. Olga Dubeneckienė ir Petras Kalpokas nutapė K. Petrausko portretus. 1924 m. leidinio „Krivulė“ viršelį papuošė Kazio Šimonio sukurtas dainininko portretas, o Kajetonas Sklėrius išliejo puikią akvarelę „Kipras Petrauskas Pajaco vaidmeny“. Tame pačiame vaidmenyje pavaizdavo jį ir dailininkas Naemija Arbitblatas. Justinas Vienožinskis nutapė vieną iš geriausių dainininko portretų (1939 m.). 1922 m. O. Vitkauskytės knygynas Kaune išleido du juodai-baltus portretinius atvirukus. 1936 m. kūrybinio darbo 25-ajam jubiliejui pažymėti sukurtas atminimo medalis (skulptorius Juozas Zikaras). Tarpukariu buvo pardavinėjamas ir jo vardu pavadintas tualetinis muilas. Maestro nepaliko ramybėje ir karikatūristai.
1984 m. apie dainininką pastatytas dokumentinis filmas „Buvome greta“ (režisierius Rimtautas Šilinis). 100-osioms gimimo metinėms parodytas televizijos filmas „Mūsų Kipras“ (režisierius Kazimieras Musnickas), išleistas jam skirtas atvirukas. 1995 m. serijoje „Žymūs žmonės“ jo garbei išleistas pašto ženklas (dailininkė Aušrelė Ratkevičienė) ir Antano R. Šakalio meninis vokas su jo portretu. 1986 m. Lietuvos televizijos užsakymu Irena Mikšytė parašė kino apybraižą „Maestro“, tačiau filmas liko nepastatytas.
Apie K. Petrausko gyvenimą ir kūrybą yra išleistos kelios monografijos: Balio Sruogos ir Viktoro Žadeikos „Kipras Petrauskas“ (Kaunas, 1929), Vlado Kavoliūno „Gyvenimas pašvęstas dainai“ (Vilnius, 1963), „Kipras Petrauskas: kelias į dainos meno viršūnes“ (Kaunas, 1985), „Kiprui Petrauskui 100“ (Vilnius, 1988), „Operos solistas Kipras Petrauskas, 1885-1968“ (Kaunas, 2005). Dainininko gimimo 100-ųjų metinių proga išleistas straipsnių rinkinys „Kiprui Petrauskui 100“. Apie K. Petrauską rašoma leidinyje „100 iškiliausių Lietuvos žmonių“ (Vilnius, 2009), Tomo Venclovos knygoje „Vilniaus vardai“ (Vilnius, 2006), Antano Rimvydo Čaplinsko knygoje „Vilniaus atminimo knyga: mieste įamžintos asmenybės“ (Vilnius, 2011), žurnalisto Jono Laurinavičiaus knygoje „Atminties ženklai: publikacijos iš „Gimtinės” mėnraščio, 1989-2009″ (Kaunas, 2013), aktorės Teofilijos Vaičiūnienės atsiminimų knygoje „Scena ir gyvenimas“ (Vilnius, 1975).
Kaune K. Petrauskas gyveno iki 1948 m. 1924 m. su broliu Miku Kaune pasistatė namą (pagal A. Golovinskio projektą). 1922 m. sukurtas dainininko biustas (skulptorius Antanas Aleksandravičius), iš bronzos atlietas Berlyne, iškilmingai padovanotas Valstybės teatrui, yra paskelbtas vietinės reikšmės dailės paminklu ir dabar tebestovi Kauno valstybiniame muzikiniame teatre (Laisvės al. 91). 1969 m. Žaliakalnyje įkurtas Kipro Petrausko memorialinis muziejus (dab. Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyrius, K. Petrausko g. 31), lankytojams duris atvėrė 1977 m. Tarp kitų eksponatų čia saugomas ir 1946 m. sukurtas natūralaus dydžio patinuoto gipso solisto biustas (skulptorius Antanas Aleksandravičius).
1977 m. atidarant muziejų, prie namo prikabinta memorialinė lenta (skulptorius Bronius Petrauskas, architektas Alfonsas Janulis): „Šiame name gyveno 1928-1937 m. kompozitorius, chorvedys, pedagogas Mikas Petrauskas / 1925-1948 m. operos solistas, pedagogas Kipras Petrauskas“. 1985 m. miesto sode, prie Muzikinio teatro pastatytas paminklinis biustas „Kipras Petrauskas“ (skulptorius Leonas Strioga, architektas Jonas Jucaitis).
1974 m. gruodžio 31 d. Vilniuje, skvere prie Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro rūmų K. Petrauskui pastatytas paminklas (skulptorius Gediminas Jokūbonis, architektas Aleksandras Lukšas). Paminklą sudaro bronzinė realistinė statula (3 m) su bronziniu pagrindu (0,10 m) ir stačiakampio rausvo granito postamentas (0,60 m). Figūra sukomponuota kontrapostu, pabrėžtas artistiškumas, perteikta K. Petrauskui būdinga stovėsena (į priekį atstatyta koja, už nugaros sudėtos rankos, tiesūs pečiai). Apranga (frakas, peteliškė) primena, kad tai scenos žmogus. Figūra grakšti, proporcijos šiek tiek idealizuotos. Veide perteiktas išorinis panašumas, vidinis susikaupimas.
1985 m. prie namo Vilniuje, Raseinių g. 14/1, kur K. Petrauskas gyveno 1959-1968 m., buvo atidengta memorialinė lenta su dainininko bareljefu. Vilniuje, Lazdynų seniūnijoje, K. Petrausko vardu pavadinta gatvė. 1929 m. Naujamiestyje jo vardu pavadinta gatvė. 1933 m. nutarta jo vardo gatvę pavadinti K. Būgos vardu, o K. Petrausko vardu pervadinti buvusią J. Basanavičiaus gatvę.
Prieš karą Dusmenų parapijoje (Trakų r., Onuškio seniūnija) valdžia buvo davusi K. Petrauskui dvylika hektarų žemės. Dusmenų bažnyčioje vargonininku iki mirties 1919 m. dirbo K. Petrausko tėvas. Čia labai vaizdingoje vietoje, prie ežero iškilo dviaukštis medinis namas su mansarda. Jame gyveno dainininko brolis Antanas, o Maestro atvažiuodavo laisvadieniais ir per atostogas. Kartais sodyboje lankydavosi ir dainininko vyresnysis brolis, kompozitorius Mikas Petrauskas. Netoliese įsikūrė dar keli ūkininkai ir atsirado kaimelis, pavadintas Petrauskų vardu. Šio kaimo vardas įtrauktas ir į oficialius žinynus. Sovietmečių Petrauskų name buvo įkurta pradinė mokykla, gyveno mokytojas.
tags: #kada #gime #kipras #petrauskas
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
