Juodoji auklė: paslapčių ir atradimų pasaulis vaikų lavinime ir literatūroje
Knygos atveria duris į neįtikėtinus pasaulius, o kai kurios iš jų liečia aktualias ir giliai asmeniškas temas. Šiame straipsnyje apžvelgsime tiek detektyvinės literatūros kūrinius, kuriuose auklės vaidmuo tampa intrigos centru, tiek moksliniais tyrimais pagrįstus vaikų lavinimo aspektus, kuriuose auklė gali atlikti esminį vaidmenį.
"Juodoji auklė": detektyvas, kuris priverčia abejoti
Jau trisdešimt metų Džoselina Holt gyvena nusivylusi ir kupina kartėlio, mintimis nepailstamai grįždama prie to vasaros ryto įvykių, kai ją, septynerių metų mergaitę, paliko vienintelis ją išties mylėjęs žmogus - auklė Hana. Šalta aristokratė motina visą kaltę staigiai dingus auklei suvertė dukrai.
Sugriuvus kruopščiai kurtam naujam gyvenimui, Džoselina su paaugle dukra Rube priversta grįžti į Leik Holą - tėvų namus Anglijoje. Nejaukus, gandais apipintas dvaras moterį vis labiau slegia. Stengdamasi išvengti bendravimo su motina, vieną dieną Džo pasiima dukrą pasiplaukioti valtimi. Lipdama iš valties Rubė užkliūva už keisto daikto - ištraukusi jį iš dumblo supranta rankose laikanti žmogaus kaukolę. Į Leik Holą išsyk prisistato tyrėjų komanda. Sumišusi Džo bando suvokti, kas nutiko, ir niekaip negali atsikratyti įkyrios minties: o kas, jei toji kaukolė - auklės Hanos? Ir kodėl motina staiga pradėjo taip keistai elgtis?
Ši knyga yra įtemptas trileris, kupinas netikėtumų, kuriuos tai pamilsite, tai imsite nekęsti - tobulas pasirinkimas gūdiems žiemos vakarams.
Auklės ir vaikų lavinimas: nestandartiniai pasirinkimai
Vilniečiai savo dukrai, kuriai beveik pusantrų metų, ieškojo auklės. Situacija būtų gana standartinė, jei ne viena detalė - auklė turėjo mokėti kinų kalbą. Jauni tėvai su Kinija niekaip nesusiję ir net nenori, kad jų dukra nuo mažens prabiltų kiniškai. Tačiau jie įsitikinę, jog taip lavinama mergaitė įgis kitų suaugus reikalingų įgūdžių ir savybių, pavyzdžiui, empatijos, o ir kinų kalbą lengviau išmoks, jei tik panorės.
M. Kairys su žmona apsisprendė dukrai ieškoti auklės, mokančios kinų kalbą, nes, pasak jų, nemažai tyrimų rodo, jog vaikams iki metų, o kartais ir iki trejų, nuolat girdėjusiems įvairių kalbų, tai praverčia ateityje. „Tai nereiškia, kad šiame amžiuje jie kažką išmoksta, bet jų girdėjimas tampa kitoks. Kai dirbau Kinijoje, mokiausi šios kalbos, ji tikrai nėra pati lengviausia kalba pasaulyje. Manome, kad anglų kalbą dukra ir taip išmoks, jos tarimas nėra sudėtingas. Todėl nusprendėme, kad verta atkreipti dėmesį į kinų kalbą, jos gali prireikti ateityje“, - portalui LRT.lt teigė M. Kairys.
„Įjungus garsą, mažas vaikas tik iš pradžių susidomės, o paskui jam tai taps tik fonas. Vaikai daug labiau įsijaučia ir kitaip priima informaciją, kai su juo bendrauja žmogus, į jį žiūri, stebi. Vaikas kalbą susieja su žmogumi. Jei tas pats žmogus kalbėtų skirtingomis kalbomis, vaikui būtų sunku, bet jei viena - tai vaikui tik į naudą. Net jei lėlė kalbėtų kita kalba, vaikas lėlę ir kalbą susietų. Su žmona kalbame lietuviškai, bet ji puikiai kalba rusiškai, todėl esame nusprendę, kad su vaiku ji kalbės rusiškai“, - apie nestandartinius pasirinkimus kalbėjo M. Kairys.
M. Kairio sesers vyras kalba prancūziškai, o mama - lietuvių kalbos mokytoja, tad mergaitė nuo mažens girdės ne tik daug įvairių užsienio kalbų, bet ir taisyklingą gimtąją kalbą. Tiesa, šeima nėra užsibrėžusi tikslo užauginti dukros poliglotės.
Empatijos ugdymas per daugiakultūrinę aplinką
„Įvairioje aplinkoje augę vaikai būna empatiškesni, tai, mano manymu, svarbiausia. Technologijos labai daug dalykų keičia, jos pakeis vis daugiau darbų. Bet yra tam tikrų bruožų, kuriuos atkartoti robotui sunku, vienas iš jų yra empatija. Tokių žmonių kompanijose, versluose visada reikia, o ateityje reikės dar labiau. Kai mažas vaikas mato įvairų pasaulį, kultūras, išgirsta skirtingas kalbas, jis tampa tolerantiškesnis. Tyrimai rodo, kad tada empatija būna didesnė“, - sakė M. Kairys.
Paramos vaikams centro psichologė Inga Norkutė-Mueck teigė, kad 1-3 metų vaikas turi daugybę raidos uždavinių, o didžiausias dėmesys turėtų būti skiriamas natūraliems ir savaiminiams - užmegzti ryšį su mama, tėčiu ar kitu prižiūrinčiu asmeniu, išmokti bendrauti, tyrinėti savo kūną, jį išbandyti, atpažinti, kaip jaučiasi. „Nesu tikra, ar pirmenybė turi būti teikiama muzikai, kalboms ar skaičiavimui, tam dar per anksti. Tokio amžiaus vaikai mokosi kasdienėse situacijose - nubėgti, nušokti, pasukti raktą. Labai svarbus ir natūralus aplinkos pažinimas, tyrinėjimas, išėjimas už namų durų“, - portalui LRT.lt teigė I. Norkutė-Mueck.
„Ugdymo procesas turi kelti džiaugsmą ir malonumą. Kai jis pervargsta, lavinimo procesai siejasi su kažkuo varginančiu, nemaloniu. Būna net pirmose klasėse vaikų, kurie neturi motyvacijos mokytis, nes iki to būna perspausta“, - teigė Š. Tiesa, vieno atsakymo, kada vaikui veiklų pakanka, nėra - vienam ir vieno būrelio gali būti per daug, kitas puikiai jausis lankydamas tris skirtingus.
Kalbos mokymosi ypatumai ankstyvajame amžiuje
Kalbėdama apie ankstyvą kalbų mokymą, I. Norkutė-Mueck paminėjo, kad „tokio amžiaus vaikai pradeda suprasti, kad mama ar tėtis yra piktas arba linksmas. Jie gali net išmokti įvardinti tas emocijas, jei girdi jų pavadinimus. Patarimas tėvams - jie gali drąsiau ir garsiau įvardinti vaiko emocijas, gali sakyti, pavyzdžiui „tu turbūt supykai, kad iš tavęs atėmė žaisliuką“ arba „tau turbūt liūdna, kad statomas bokštelis sugriuvo“. Visa tai padėtų vaikams atpažinti emocijas“.
Surasti auklę, kalbančią kiniškai, šeimai nebuvo labai paprasta - teko kreiptis į auklių biurus, ambasadas, patiems talpinti skelbimus internete. Galiausiai atsiliepė mergina iš Taivano, kurios gimtoji kalba yra kinų mandarinų, o į Vilnių ją atvedė rusų kalbos studijos. Deja, baigusi mokslus ji išvyko namo. Tačiau rudenį Kairiai planuoja samdyti kitą čia studijuoti atvykstančią ir kiniškai kalbančią merginą.
Dvikalbystės privalumai | Bella Lawson ir Jose Sabedra | TEDxKids@ElCajon
„Lietuvoje dažniausiai angliškai kalbančios auklės yra lietuvaitės. Nors jos ir puikiai kalba, gal net akcento neturi, bet žmogus vis tiek pagalvoja prieš sakydamas. Kalbėti angliškai nėra natūralu. Gyvumas daug labiau jaučiamas, kai žmogus kalba gimtąją kalba. Be to, kyla klausimų, ar kalbėtų angliškai, kai liktų vienas su vaiku“, - svarstė M. Kairys.
Paklaustas, ar auklė šeimai buvo būtina, M. Kairys atsakė, kad jauniems tėveliams pagalba visada reikalinga. „Norisi pabūti su antrąja puse, išeiti pavakarieniauti. Kiniškai kalbančios auklės paslaugos mums kainavo tiek pat, kiek lietuviškai. Neįžvelgėme priežasties, kodėl tai turėtų pabloginti vaiko raidą. Blogiau nebus, brangiau irgi ne. Tad kodėl nepabandyti“, - juokėsi M. Kairys.
Vaikų įpročių formavimas
M. Kairys domisi ne tik vaiko lavinimu ir raida. Jau daugelį metų jis tyrinėja žmogaus įpročius ir tai, kaip jie formuojasi. „Suaugusiam žmogui keisti įpročius yra sudėtinga, bet vaikui tai pati pradžia, jie dar tik formuojasi. Teisingi įpročiai palengvina gyvenimą ne tik vaikui, bet ir tėvams. Dabar namie klijuoju lipdukus - priminimus sau. Kol kas vaikas per mažas, todėl įpročių formavimo užduotys yra skirtos tėvams. Pavyzdžiui, yra lipdukas ant žaislų dėžės. Jis primena, kad su dukra pažaidę kartu viską sudėtume atgal. Paaugęs vaikas jau tai darys pats“, - pasakojo M. Kairys.
„Svarbu, kad nuo metų iki dvejų vaikas galėtų žaisti funkcinius žaidimus, žinotų, kam yra skirti daiktai. Pavyzdžiui, vaikas mokosi savarankiškai valgyti, žino, kad šaukštas yra skirtas ne žaidimams, o valgyti. Mašinėlė yra skirta vežioti, ne tik burzginti ją, bet ir ką nors į ją įdėti, nuvežti į vietą, lėlę galima supti, priglausti, o lėktuvas skrenda aukštai danguje. Tokio amžiaus vaikams patinka išimti ir sudėti daiktus į vietą. Artėjant link pusantrų metų, vaikams turi pradėti darytis įdomu ne tik griauti, bet ir statyti“, - sakė R. Kairys.
Malio kultūros ir "tubabu" samprata
„Aš ir sovietmečio laikais nebuvau iš baigščiųjų ir liežuvio už dantų nelaikiau. O dabar, kai nebėra cenzūros - ko gi man bijoti? Kad skaitytojams nepatiks, kad kritikai kūrinio neįvertins? Bet visiems vis tiek neįtiksi“, - sako autorė V. Prėskienytė-Diawara, paklausta, ar nebijo taip atvirai atverti visuomenės, kurioje pati gyveno, kasdienybę ir žaizdas.
V. Prėskienytė-Diawara daugiau nei tris dešimtmečius praleido Malyje - studijuodama Gorkio literatūros institute susipažino su Malio poetu Gausu Diawara, už kurio ir ištekėjo. „Man tai pasirodė kaip kita planeta ir teko daug metų gilintis į jų šalies istoriją, papročius, tradicijas. Juo labiau, kad dirbau kūrybinį darbą su jaunimu. Man teko persikvalifikuoti į teatro režisūrą ir aktorių ruošimą Malio Meno institute, o vėliau Bamako universitete įsteigus teatro fakultetą - dėstyti jame. O tam darbui reikėjo nemažai žinių apie jų (Malio žmonių, - aut. past.) psichologiją, gyvenimo būdą“, - pasakoja autorė.
„Man prisireikė penkerių metų, kol išmokau savarankiškai dirbti. Mano vaikų tėvas Maskvoje baigė pas Gončiarovą režisūros studijas ir dar pusę metų stažavosi Berliner Ansamble Brechto teatre. Tai jis ir išmokė mane, kaip ruošti aktorius bei statyti pjeses“, - prisimena V. Prėskienytė-Diawara.
„Tiesą sakant, apie Malį, Afriką nieko nežinojau. Sovietų Sąjungoje nebuvo jokios informacijos, išskyrus tai, kad jie išsivadavo iš kolonijinio jungo. Teko pačiai atrasti šį pasaulį, susipažinti su jų šalies istorija, legendomis, papročiais, tradicijomis, etninėmis grupėmis. Grįžus gyventi į Lietuvą nusprendžiau pabandyti tas visas istorijas, kurios seniai sukosi mintyse, atgaivinti popieriuje, suteikti personažams gyvenimą ir parodyti tą Malio pusę, kurios atvažiavę turistai tikrai nemato, o maliečiai pasakoja pašnibždomis, nes jei panašūs įvykiai ir vyksta, tai tik ne pas juos, o kaimyninėse šalyse. Tikiuosi, kad tos kitos afrikiečių gyvenimo pusės užuolaidos praskleidimas sudomins lietuvių skaitytojus“, - teigia rašytoja.
Realybės ir fantazijos persipynimas kūryboje
Paklausta, kiek šiuose devyniuose knygoje pateikiamuose apsakymuose yra realybės ir kiek fantazijos, V. Prėskienytė-Diawara atsakė: „Visų rašytojų kūryba vienaip ar kitaip yra paremta tikrais gyvenimiškais įvykiais - girdėtais, papasakotais, pergyventais, perleistas per savo, pasaulio, žmonių, įvykių matymo ir supratimo prizmę. Visi mano apsakymų personažai yra sukurti mano fantazijos, bet pagrindu, žinoma, yra realūs Malio gyventojai. Man teko daug važinėti po visus Malio regionus, organizuoti teatro trupės gastroles, rodyti spektaklius įvairiuose miesteliuose ir net kaimuose. Teko susidurti su įvairiais žmonėmis. Man visuomet pavykdavo juos prašnekinti. Jie pasakydavo man tai, ko nedrįsdavo pasakyti savo draugams. Išgirsdavau daug įdomių istorijų, kurios palaipsniui virsdavo mano istorijomis su mano išgalvotais personažais.“
Pokyčiai Malyje: nuo praeities iki dabarties
Kūrinys atskleidžia, kad Malio išorė modernėja, viskas plečiasi, o kaip yra su pačiais žmonėmis, griežtomis tradicijomis, kurios apibrėžia jų gyvenimą? Koks Malis yra dabar ir kaip jis keitėsi bėgant metams? „Malyje per tuos metus labai daug kas pasikeitė, tik, ne į gerą pusę. Po 1991 metų perversmo maliečiai tikėjosi, kad jiems su demokratija atsivers rojaus vartai. Tik atsivėrė, greičiau, pragaro - terorizmas, neturtas, pabėgėliai iš šiaurės, kariniai perversmai, įnirtinga kova už valdžią. Buvęs nuverstas diktatorius Moussa Traore paprastų žmonių garbinamas vos ne kaip šventasis. Įsigalėjo musulmonų religija, įvairios sektos, gatvėje pilna moterų su uždengtais veidais. Manęs neišleido aštuonerius metus išvažiuoti pas vyrą. Tais laikais tai nebuvo taip paprasta. Miesto centre - žmonių skruzdėlynas, neįmanoma praeiti, pravažiuoti. Bamakas iš 400 tūkst. gyventojų virto 2 mln. žmonių turinčiu miestu. Visur betoninės užtvaros, patikrinimai parduotuvėse, naktinbariuose. Po 2012 metų perversmo dingo dauguma europiečių verslininkų. Niekada nežinai, kokia mieste centre vyksta „demonstracija“. Man, tarkim, paskambindavo draugai, kada galima išeiti iš namų, kada ne. Penktadienį geriau neiškišti nosies - centre sustabdomas judėjimas. Anksčiau melsdavosi tik ištekėjusios moterys, dabar ir vaikai. Paskutiniais metais, kai stačiau spektaklį, pertraukas darydavau maldos metu - nes vis vien bus neįmanoma dirbti, visi eis melstis.“
„Tačiau yra ir pozityvus interneto, mobiliųjų telefonų atsiradimas, ypač vaikų ir jaunimo tarpe. Jiems yra prieinama informacija, kuri anksčiau buvo nepasiekiama. Jau yra sukilusių merginų prieš prievartines vedybas. Ir nors tai labai nedidelis procentas, bet tai jau pažanga. Yra ir jaunų šeimų, kurios po merijos išvažiuoja į išnuomotą namą gyventi atskirai nuo tradicinio didžios šeimos diktato. Aš sutikau jaunuolių, kurie išvyko į JAV ar Kanadą ir užsidirbo pinigų apsimokėti sąskaitas už mokslą ir įsigyti profesiją, kaip kino režisierių ar kitos srities menininkų. Nežiūrint visų sunkumų, anksčiau ar vėliau jie išmoks ir supras kaip gyventi XXI amžiuje. Tikiuosi“, - teigia V. Prėskienytė-Diawara.
Gyvenimas "ponios" vaidmenyje Malyje
„Sunkiausia buvo būti ponia, t.y. madame. Aš mėgstu dirbti ir nelaikau rankų darbo gėdingu. Nemoku įsitaisyti fotelyje su maudymosi kostiumėliu ir per juodų akinių viršų stebėti, kaip dirba tarnai ir ant jų rėkauti. Nemoku išeidama į darbą užrakinėti šaldytuvo, bufeto ir išduoti nustatytomis dozėmis maistą. Maliečiai, atėję ir pamatę mane laistančią sodą ar skalbiančią rūbus, likdavo be žado. Bet man į tai būdavo nusispjauti. Jie tai priimdavo kaip kokią keistenybę. Iš tiesų, kam dirbti jei yra tarnai“, - pasakoja rašytoja.
„Kaip kas supranta „gerai gyventi“. Yra europiečių, kuriems sugrįžti į Europą yra tragedija. Kas trokšta gyventi apsuptas tarnų, tai prašau - keturių žmonių šeimą aptarnauja du sargai, kurie keičiasi kas 24 valandas, virėjas, vairuotojas, bona ar auklė vaikams ir sodininkas. Aš geriau norėčiau turėti robotą. Žinoma, tie visi tarnai yra aukštos kvalifikacijos, nes jų algos yra didesnės už maliečio mokytojo“, - pastebi autorė.
„Mes užmirštame, kad Juodoji Afrika buvo ilgus šimtmečius kolonizuota, sustabdytas jos vystymasis. Kai europiečiai „atrado“ Juodąją Afriką, pagal specialistų skaičių, ji buvo tokiame pačiame išsivystymo lygyje tik kitokioje formoje, kaip Europos valstybės. Pirmaisiais bendravimo metais afrikietiškų valdovų vaikai būdavo Portugalijos, Ispanijos rūmuose priimami kaip lygiaverčiai. Tik kai prisireikė Amerikoje darbo rankų plantancijose, juos pradėjo traktuoti, kaip antrarūšius. Nes Juodojoje Afrikoje vergovė nebuvo panaikinta ir juos pardavinėjo jų šalių valdovai“, - aiškina V. Prėskienytė-Diawara.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
