Individualus darbas su vaiku: metodikos, teisiniai aspektai ir praktiniai pavyzdžiai

Darbo su vaiku tema yra plati ir apima daugybę aspektų, nuo bendrųjų metodų iki specifinių planų ir metodikų. Individualus darbas su vaiku yra vienas iš pagrindinių metodų, naudojamų dirbant su vaikais. Ši paskaita skirta pedagogams, kurie bendrojo ugdymo grupėje turi SUP vaikus (akcentuosime autizmą, t.y. įvairiapusį raidos sutrikimą) kartu su mumis papildyti praktinio darbo su vaikais žinias.

Socialinio darbo su vaikais pagrindai

Socialinis darbas - tai profesija, kurios atstovai kasdien susiduria su įvairiomis gyvenimiškomis situacijomis ir problemomis, siekdami padėti visuomenės nariams, ypač tiems, kurie yra pažeidžiami ir marginalizuoti. Socialinio darbo esmė - nuolatinis kontaktas su realybe, su nelaime ir nepavykusiais gyvenimais. Socialinio darbo metodai yra profesijos pagrindas. Norint aukštu lygiu spręsti visuomenės problemas, būtina remtis preciziška metodologija. Priešingu atveju, veikla gali tapti chaotiška ir nesisteminga, pasikliaujant vien asmenine intuicija ir nuojauta.

Socialinis darbuotojas, taikydamas įvairius metodus, atlieka socialinės kontrolės ir normalizavimo funkciją, siekdamas atkurti klientų gebėjimą gyventi pagal visuomenėje įprastas normas. Tačiau XXI amžiuje ypač svarbus yra socialinio darbuotojo, kaip įgalintojo, vaidmuo, padedančio individams savarankiškai kurti savo gyvenimą. Lietuvoje socialinis darbas yra gana nauja, bet sparčiai besiformuojanti profesija, todėl nuolat ieškoma efektyvių metodų ir strategijų, kaip geriausiai padėti vaikams, ypač tiems, kurie patiria socialinę riziką.

Individualaus socialinio darbo su vaikais specifika

Individualus socialinis darbas su vaikais apima kelis svarbius aspektus:

1. Vaiko poreikių įvertinimas: Socialinis darbuotojas turi įvertinti vaiko fizinius, emocinius, socialinius ir edukacinius poreikius.
2. Individualaus plano sudarymas: Remiantis įvertinimu, sudaromas individualus planas, kuriame numatomi konkretūs tikslai ir veiksmai, siekiant pagerinti vaiko situaciją.
3. Pagalbos teikimas: Socialinis darbuotojas teikia pagalbą vaikui, įgyvendinant individualų planą.
4. Rezultatų įvertinimas: Socialinis darbuotojas reguliariai vertina individualaus plano įgyvendinimo rezultatus ir, jei reikia, koreguoja planą.

Individualus socialinis konsultavimas yra svarbi individualaus darbo su vaiku dalis. Konsultavimo metu socialinis darbuotojas padeda vaikui suprasti savo problemas, rasti sprendimus ir ugdyti įgūdžius, reikalingus savarankiškam gyvenimui.

Grupinis socialinis darbas ir jo pranašumai

Grupinis socialinis darbas yra metodas, kai socialinis darbuotojas dirba su vaikų grupe, siekdamas padėti jiems spręsti problemas, ugdyti socialinius įgūdžius ir gerinti tarpusavio santykius. Grupių įvairovė apima:

• Paramos grupės: Šios grupės skirtos vaikams, kurie patiria panašias problemas, pavyzdžiui, tėvų skyrybas, smurtą šeimoje, priklausomybes ir kt.
• Įgūdžių ugdymo grupės: Šios grupės skirtos vaikams, kurie nori ugdyti tam tikrus įgūdžius, pavyzdžiui, bendravimo, konfliktų sprendimo, stresą valdymo ir kt.
• Laisvalaikio grupės: Šios grupės skirtos vaikams, kurie nori praleisti laiką kartu, užsiimti įvairiomis veiklomis ir smagiai praleisti laiką.

Grupinis darbas su vaikais turi daug pranašumų:

• Socialinė parama: Vaikai gauna socialinę paramą iš kitų grupės narių, kurie patiria panašias problemas.
• Įgūdžių ugdymas: Vaikai ugdo socialinius įgūdžius, tokius kaip bendravimas, bendradarbiavimas, konfliktų sprendimas ir kt.
• Pasitikėjimo savimi didinimas: Vaikai įgyja pasitikėjimo savimi, matydami, kad jie nėra vieni, kurie patiria sunkumus.
• Naujų draugų radimas: Vaikai užmezga naujus draugus ir jaučiasi labiau integruoti į visuomenę.

Tačiau grupinis darbas turi ir tam tikrų ribų: grupėje sunku atsižvelgti į kiekvieno vaiko individualius poreikius, gali kilti konfliktų tarp vaikų, o grupinis darbas reikalauja daug laiko ir pastangų.

Individualaus ir grupinio darbo metodų derinimas

Individualus ir grupinis darbas su vaikais yra du skirtingi, bet vienas kitą papildantys metodai. Individualus darbas leidžia atsižvelgti į kiekvieno vaiko individualius poreikius, o grupinis darbas suteikia galimybę vaikams pasidalinti savo patirtimi ir gauti palaikymą iš kitų vaikų. Svarbu derinti šiuos du metodus, kad būtų galima užtikrinti visapusišką vaiko poreikių patenkinimą.

Integralumas yra esminis individualaus ir grupinio darbo metodų derinimo ypatumas. Tai reiškia, kad socialinis darbuotojas turi integruoti individualaus ir grupinio darbo elementus į savo praktiką, kad būtų galima užtikrinti visapusišką vaiko poreikių patenkinimą. Metodų derinimas gali būti sudėtingas, nes reikia atsižvelgti į kiekvieno vaiko individualius poreikius ir grupės dinamiką. Socialinis darbuotojas turi būti lankstus ir kūrybingas, kad galėtų efektyviai derinti šiuos du metodus.

Individualus darbas su specialiųjų ugdymosi poreikių (SUP) vaikais

Daugeliui iš Jūsų, reikalingas pastiprinimas, kaip praktiškai organizuoti kasdieninę vaikų ugdymo veiklą bendrojo ugdymo grupėje esant SUP vaikams. Taip pat išryškėjo, kad Jums reikalinga pagalba rengiant individualius darbo su SUP vaikais planus. Apžvelgsime svarbius dokumentus, kuriais reikalinga remtis rengiant šiuos planus. Taip pat, dalinsimės praktinio darbo su SUP vaikais subtilybėmis. Visi vaikai - teik ypatingi, tiek neurotipiniai turi savo vidinius resursus, kuriuos mokysimės praktiškai pastebėti ir juos vaikuose stiprinti.

Pedagogų ir tėvų bendradarbiavimas

Giliau analizuosime pedagogų ir tėvų bendradarbiavimą integruojant ypatingus vaikus, atskleisime metodikas, paremtas vaikų įvairovės bei savęs pažinimu. Mokysimės plėtoti tarpusavio partnerystę, kuri paremta pagalba, pasitikėjimu ir vieni kitų palaikymu bei žiniomis apie ypatingus vaikus ir jų integravimuisi palankią aplinką. Vaikams suaugusiųjų palaikymas yra reikalingas tada, kai mums sunkiausiai juos būna palaikyti. Tėvų ir pedagogų tarpusavio bendradarbiavimas paremtas vaikų pažinimu.

Teisinis reguliavimas ir tarpinstitucinis bendradarbiavimas

Per pastaruosius metus labai pasikeitė požiūris į vaiko gerovę. 2018 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas. Šių metų sausio mėnesį įsigaliojo Įstatymo pakeitimai, o tai rodo, jog įstatymas vis dar keičiasi. Įstatymo dėmesio centre yra kaip užkirsti kelią smurtui šeimoje ir vaikų nepriežiūrai. Pirmiausia tėvai yra tie, kurie auklėja ir rūpinasi vaikais. Pažvelgus plačiau, į šį sudėtingą procesą, padedantį vaikui tapti suaugusiu, daugiau ar mažiau yra įtraukti kiti asmenys - tai ir giminaičiai, mokytojai, globėjai bei kiti asmenys, turintys kontaktą su vaiku.

Vaiko auginimas turi tam tikrus standartus/taisykles, tačiau tuo pačiu metu tai labai individualus procesas, susijęs su vaiko galimybėmis, jo/jos gyvenimo aplinkybėmis ir jo/jos patirtimi jį/ją supančiame pasaulyje. Kai šis procesas rimtai sutrinka, Įstatymas apibūdina procesus, kurie turi būti pradėti, siekiant išspręsti problemas ir įveikti sunkumus. Jog Įstatymas būtų įgyvendintas, buvo sukurtos naujos funkcijos, tokios kaip mobilios komandos, atvejo vadybininkai. Įvardinta tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatoriaus (toliau - TBK) funkcijos pagalbos procese vaikui ir šeimai. Vaikų globos galimybės buvo praplėstos. Įteisintas ir suaktyvintas tarpusavio bendradarbiavimas ir konsultacijos.

Iš tikrųjų į pagalbos procesą gali būti įtrauktos visos organizacijos, kurios yra susijusios su vaikų ir jaunimo priežiūra, tai ir mokykla, sveikatos priežiūros įstaigos, dienos centai, bendruomeniniai vaikų globos namai, savarankiškumo/ lydimieji būstai, policija. Įtraukimas į pagalbos procesą priklauso nuo esamų problemų, kurias norima išspręsti. Trumpai tariant: visi specialistai, kurie yra atsakingi, ieško būdų, kad Įstatymas taptų įgyvendinimas.

Įstatymas suteikia struktūrą ir asmenys, kurie įsitraukia į jo įgyvendinimą, taip pat turi turėti omenyje konkrečius vaikų poreikius, stiprybės ir vaiko bei jų supančių asmenų sugebėjimus, galimybes. Visiems specialistams reikia laiko, kad sukurtoje struktūroje rastų/ atrastų savo konkrečias užduotis, atsakomybes, kompetencijas. Būtina susipažinti su kolegomis iš kitų organizacijų, sužinoti jų užduotis ir rasti konstruktyvų informacijos pasidalinimo būdą, išlaikant konfidencialumą ir pan. Kovojant su minėtais aspektais, nepaisant gero linkinčių/ norinčių padėti asmenų įsitraukimo, vaikas/ jaunuolis, jos/ jo tėvai ar kiti globėjai gali lengvai pasimesti ar net pradingti.

Mes diskutuojame, dalinamės patirtimi, klausimais ir rūpesčiais reguliariuose grupiniuose susitikimuose, kuriuose įsitraukę praktikai iš skirtingų organizacijų. Šis straipsnis taip pat yra mūsų susitikimų rezultatas. Šio straipsnio pagrindą sudaro 5 pavyzdžiai, kuriuos parašė praktikai, kadangi norime ir toliau kalbėti apie praktiką/ realybę.

Individualaus darbo praktikos pavyzdžiai

Daugelis skaitytojų atpažins socialinių darbuotojų ir atvejų vadybininkų, kurie parašė pavyzdžius, keliamas problemas, temas ar klausimus. Kiti skaitytojai gali neatpažinti paminėtų temų, kadangi gali skirtis jų požiūris ar užduotys.

1 pavyzdys: Pagalba priklausomybę turinčiai motinai

Pirmasis pavyzdys parašytas atvejo vadybininkės. Jos dėmesio centre yra mamos alkoholio priklausomybės problema. Lieka neaišku, kaip šiame pavyzdyje yra įsitraukusi Valstybės vaiko teisių apsaugos tarnyba. “Šeimą sudaro trys asmenys - mama, jos partneris ir paauglys sūnus. Mama turi alkoholio priklausomybės problemą. Šeimos gyvenimo sąlygos yra skurdžios ir jų gyvenamoji vieta nutolusi nuo miesto ir dėl šios priežasties jiems sudėtinga pasinaudoti socialinėmis paslaugomis. Moteris nedirba ar dirba tik atsitiktinius darbus, kadangi alkoholio vartojimas turi didelį poveikį jai. Ji negali susitvarkyti su kasdieninėmis problemomis - tokiomis kaip darbas ar sūnaus mokymosi problemos. Tai ją labai erzina/ liūdina ir dėl alkoholio vartojimo jos emocijos siūbuoja. Ji emocionali, verksminga ir impulsyvi. Jos emocinė ir fizinė būklė blogėja.

Po pokalbio su šeimos socialine darbuotoja, siekiant padėti spręsti iškilusias problemas, sutarėme pradėti atvejo vadybos procesą, kadangi norėjome įtraukti daugiau jos aplinkos žmonių. Jos brolį ir partnerį pakvietė į susitikimą. Moters brolis nėra priklausomas nuo alkoholio ir nori jai padėti. Bet jos brolis jau praradęs tikėjimą ja. Jos partneris taip pat turi alkoholio vartojimo problemą, tačiau nori palaikyti moterį, tačiau tam jam trūkstą socialinių įgūdžių. Klientė atvyko į susitikimą ir aiškiai matėsi, jog yra vartojusi alkoholio. Moteris buvo emocionali ir susitikimas nevyko sklandžiai. Ji atsisakė visos jai siūlomos pagalbos ir staiga išbėgo iš susitikimo. Mes nusprendėme nesukelti didesnio streso ir suteikti mamai daugiau laiko. Sutarėme, kad moteris du mėnesius galės pagalvoti dėl reabilitacijos.

Atvejo vadybininkė ir socialinė darbuotoja sudarė pirmąjį pagalbos šeimai planą, kurio pagrindiniai tikslai buvo užmegzti kontaktą su kliente ir motyvuoti ją priimti pagalbą dėl priklausomybės. Plane taip pat buvo numatyta, jog socialinė darbuotoja motyvuos klientę ir suteiks informaciją apie gydymąsi, taip pat kai moteris bus pasiruošusi priimti sprendimą dėl gydymosi, jai padės emociškai pasiruošti susitikimui. Į antrąjį susitikimą moteris atvyko kartu su broliu. Jis labai palaikė moterį ir motyvavo ją gydytis. Ji buvo ramesnė ir apsisprendė ieškoti pagalbos. Su socialinės darbuotojos pagalba moteris buvo pasiruošusi pradėti gauti priklausomybės terapeuto konsultacijas, siekiant geriausios gydymo priemonės. Socialinė darbuotoja turėjo sunkiausią užduotį, ne tik motyvuoti klientę siekti pagalbos, bet padėjo jai suvokti problemos rimtumą.

Pirmasis susitikimas nebuvo labai sėkmingas. Laimei nesėkmingas susitikimas neužblokavo nei atvejo vadybininkės, nei socialinės darbuotojos ieškoti būdų, kaip įveikti problemas. Vietoj to, jog kaltintų moterį, atvejo vadybininkė kartu su socialine darbuotoja buvo atviros situacijos analizei. Joms buvo aišku, jog moteris jautėsi beviltiškai. Joms buvo aišku, kad gydymas bus efektyvus tik tada, kai klientė pati norės pakeisti situaciją ir įveikti alkoholio vartojimo problemą. Vien tik spaudimas iš išorės nepadės. Buvo pastebėta, jog moteris nėra viena. Jos brolis, kaip ir partneris norėjo padėti. Bet jos brolis buvo jau praradęs viltį. Jis tikriausiai jau buvo dėjęs daug pastangų prieš tai ir nesulaukė jokio rezultato. Atvejo vadybininkė su socialinės darbuotojos pagalba sukūrė moteriai galimybę pradėti iš naujo. Tai jos padarė aiškiai suformulavusios pirmąjį tikslas, o tai buvo veiksmingos vėlesnės pagalbos prielaida. Pagalbos šeimai plane buvo aiškiai įvardinta, jog moteriai skiriama maksimaliai du mėnesiai, per kuriuos ji turėtų dirbti su savimi ir įgauti motyvacijos priklausomybės nuo alkoholio problemai spręsti. Aiškiai suformulavus pirmąjį tikslą, buvo labai aišku ir moteriai ko iš jos tikimasi. Socialinės darbuotojos požiūris buvo, jog priklausomybė nėra pats asmuo. Lygiai taip pat kaip ir asmuo su negalia, nėra vien tik negalia, bet jis/ ji turi negalią ar ligą su kuria turi susitvarkyti. Moteriai buvo suteikta maksimalus terminas tikslui pasiekti t.y. 2 mėn. Moteriai buvo aišku, kad ji turi pasirinkimą - ar kažką daryti, ar ne. Pirmajame pavyzdyje buvo atskirta, ties kuo buvo dirbama pirmiausia ir kokie numatyti kiti žingsniai. Moteriai nebuvo suformuluoti visi tikslai iš karto, jog ji vienu metu juos turėtų pasiekti.

2 pavyzdys: Realistiniai pagalbos planai

“Praėjus atvejo vadybos posėdžiui socialinis darbuotojas gauna pagalbos šeimai planą, kuriame yra nemažai uždavinių klientui ir socialiniam darbuotojui, siekiantiems, kad šeimoje įvyktų pokyčiai. Pasiekti pokyčių duodamas įvairus terminas nuo mėnesio iki pusės metų ar ilgiau. Dirbant ir vykdant daugybę užduočių yra sudėtinga pastebėti teigiamus pokyčius dėl paprastos žmogiškos priežasties, mūsų klientai nėra laisvi 24 valandas per parą ir tik užsigeidus, negali ateiti pas socialinį darbuotoją konsultacijai. Ir planuojant vizitus pas socialinį darbuotoją ar socialiniam darbuotojui lankantis šeimoje (nepamirškime, kad socialinis darbuotojas dirba su 15 šeimų) mėnesio ar dviejų eigoje sudėtinga pastebėti teigiamų pokyčių, nes šeima pagal planą vykdo dar 4-5 užduotis pvz. Lanko psichologą, tėvystės įgūdžių programą, planuoja su vaikais vizitus pas gydytojus ir pan. O dar socialinis darbuotojas konsultuoja trimis temomis apie vaikų auklėjimą, pozityvų bendravimą, taisyklių bei ribų nustatymą ir t.t. (!) Taigi užduotys žingsnis po žingsnio šeimai ir socialiniam darbuotojui gali būti veiksmingesnės.

Kalba eina apie pagalbos šeimai plano sudarymą su konkrečia viena-dvejomis užduotimis klientui ir socialiniam darbuotojui pvz. kliento emocinė būsena neleidžia jam tinkamai nustatyti taisyklių bei ribų savo vaikams, tuomet pagalbos šeimai plane planuokime užduotis susijusias su emocinės būsenos stiprinimu: psichologo konsultacijos ir socialinio darbuotojo konsultacijos pasitikėjimo savimi klausimais, išsprendus šią problemą, tobulėkime toliau ties kitomis šeimos problemomis. Socialinis darbuotojas, kuris parašė šį pavyzdį atkreipia dėmesį į realistiškus planus/ balansą tarp reikalavimų, kurie numatyti Pagalbos šeimai plane, ir kliento “kasdieninių” įsipareigojimų, tokių kaip namų ruoša, sodo priežiūra, darbas, kuriame gali būti reiklus vadovas ar bet kokios kitos pareigos. Išskiriant konkrečias užduotis ir suformuluojant prioritetus, ties kuo norima dirbti pirmiausia, reikia sudaryti skirtingus Pagalbos šeimai planus, kurie seka vienas paskui kitą. Kaip buvo minėta pirmajame pavyzdyje. Tokiu būdų formuluojant tikslus tampa aiškiau, ką reikia pasiekti. Dirbant mažais žingsneliais asmeniui suteikiamas pasitenkinimas ir keliamas jos pasitikėjimas savimi. Per daug užduočių vienu metu sukelia chaosą ir mažina koncentraciją. Gali pradėti kilti klausimai “Nuo ko pradėti? Ką daryti pirmiausi? Gerai stebėdamas ir komunikuodamas atvejo vadybininkas, padedamas socialinio darbuotojo, pastebės kada yra per dideli žingsniai ar skirta per daug užduočių vienu metu. Tai labai individualus procesas. Kaip dažnai mes sakome “Žmonės yra skirtingi...”. Pokyčiams reikia laiko. Kartais reikia žymiai daugiau laiko nei vadovai nori suvokti ir priimti tą faktą. Norint atsižvelgti į minėtus aspektus, būtina sąlygą yra geras bendradarbiavimas tarp atvejo vadybininko ir socialinio darbuotojo bei kitų institucijų.

3 pavyzdys: Jautrių situacijų valdymas be atvejo vadybos

Dėl itin jautrios situacijos buvo nuspręsta nepradėti atvejo vadybos. “Spalio mėnesį gavau naują šeimą. Trumpai aprašysiu situaciją. X šeima nebuvo iki to žinoma mūsų centrui, su ja nebuvo dirbamas socialinis darbas, paslaugos nebuvo teikiamos. Informaciją apie šeimą gavome iš TBK, kartu gavome ir rekomendacijas iš „Užuovėjos“ (red. pastaba vaikų nukentėjusių nuo seksualinės prievartos centras). Minėtoje X šeimoje nepilnametė patyrė seksualinę prievartą ir smurtą. Mergina seksualinę prievartą ir smurtą patyrė ne šeimoje, bet iš bendraamžio. Ji kelias dienas buvo nuvykusi ištyrimui į Užuovėją. Pagal dabartinę darbo su šeimomis tvarką šeimai turėtų būti organizuojama atvejo vadyba, tačiau mano vadovai paskyrė man dirbti su šeima be vadybos ir įvertinti paslaugų poreikį. Labai džiaugiausi šiuo sprendimu, dėl to, kad problema dėl kurios su šeima buvo pradėtas socialinis darbas labai jautri. Aplankius šeimą iš karto buvo aišku, kad jiems sunku kalbėti apie įvykusį patyrimą, jie labai užsidarę savyje, jautėsi nepasitikėjimas, nenoras kalbėti apie šią problemą „garsiai“. Šiuo atveju šeimos nariai prašė tik psichologinės pagalbos mergaitei.

Jeigu šeimai būtų pradėta atvejo vadyba į procesą automatiškai būtų įtraukti ir kiti asmenys/dalyviai ir šeimai galimai būtų dar sunkiau atsiskleisti ir priimti pagalbą. Vertinant šios šeimos situacija smagu, kad vadovai leido su šeima dirbti be atvejo vadybos. Visų pirma dėl to kad problema labai intymi ir jautri, šeimai reikia laiko susivokti ir priimti pagalbą, socialiniam darbuotojui reikia laiko užmegzti ryšį, labiau pažinti šeimą, įvertinti realią situaciją ir apgalvoti galimos pagalbos variantus. Taip pat džiugu ir dėl to, kad buvo pasižiūrėta į šeimos atvejį individualiai. Šiame pavyzdyje patraukia dėmesį, kad bent kol kas, organizacijos vadovas nusprendžia neįtraukti atvejo vadybininkės ir vadovauti procesui paskiria socialinį darbuotoją. Toks sprendimas atrodo išmintingas dėl labai jautrios situacijos ir šeimos narių nevilties. Taip elgiantis buvo mintis, palaikyti/ suteikti pagalbą ne per daug formaliai. Organizacijai šeimą nukreipė TBK, taip pat buvo gauta rekomendacija iš „Užuovėja“ (vaikų nukentėjusių nuo seksualinės prievartos centras). Policija buvo informuota. Socialinis darbuotojas labai džiaugėsi, jog nebuvo pradėta minėta procedūra. Tai tikriausiai buvo padaryta gerai apsvarsčius informaciją gautą iš tėvų, TBK ir „Užuovėjos“. Tai labai aiškus pavyzdys, kuris iliustruoja, kaip svarbu vadovautis požiūriu, kuriame atkreipiamas dėmesys į įsitraukusių asmenų individualius poreikius, patirtis, emocijas ir kokį tikslą norima pasiekti. Šis pavyzdys iliustruoja socialinio darbuotojo pastangas sukurti abipusiu pasitikėjimu grįstus santykius su klientu, jautrumą. O toks darbas reikalauja laiko. Vėl gi suformuluoti ir terminai.

4 pavyzdys: Atvejo vadyba šeimos skyrybų atveju

Šis pavyzdys bendrais bruožais apibūdina atvejo vadybos procesą šeimos skyrybų atveju. Tai buvo ilgas procesas, kuris dėl kruopštaus atvejo vadybininkės darbo išsisprendė sėkmingai. “Gauta informacija iš Vaiko teisių apsaugos tarnybos, kad šeimoje augančio vaiko atžvilgiu nustatytas I grėsmės lygis. Kadangi tėvui parvežus dukrą į namus, pas motiną, kuri buvo galimai neblaivi, agresyvi ir naudojo smurtą nepilnametės tėvo atžvilgiu. Iškvietus policijos pareigūnus moteris atsisakė pasimatuoti blaivumą. Pradėjus teikti paslaugas, atvejo vadybininkas drauge su socialiniu darbuotoju vyko susipažinti su motina ir vaiku. Pirmiausiai buvo pristatytas atvejo vadybos procesas, specialistai, paslaugų spektras ir kokie bus tolimesni veiksmai. Šio apsilankymo metu buvo surinkta pagrindinė informacija apie šeimą, jos artimą aplinką, kitas įstaigas, kurios teikia paslaugas. Drauge su paslaugų gavėja identifikuotos pagrindinės problemos, galimi keistini dalykai ir numatyti problemų sprendimo būdai naudojantis paslaugomis. Kadangi pokalbio metu motina emocionaliai buvo jautri, sutrikusi dėl šeimoje vyraujančių santykių, tėvo vaidmens dukros gyvenime, galimai pačios žalingai vartojimų alkoholinių gėrimų ir kitų prieštaringų minčių. Konsultacijos metu moteriai teikta psichosocialinė pagalba, pasiūlyta užregistruoti psichologo konsultacijoms. Sekantis žingsnis minėtų specialistų susipažinimas su vyriškiu, vyriškiui pristatymas atvejo vadybos proceso, paslaugų spektro ir tolimesnių veiksmų sekos. Išklausyta vyriškio nuomonė ir pozicija dėl patiriamų sunkumų bendravime su motina., vaiko auginime. Aptarti problemų sprendimo būdai naudojantis paslaugomis, atsižvelgiant jog vyriškis gyvena kitame mieste. Atvejo vadybininkas išsiunčia informaciją, pagal individualų šeimos poreikį, įvairių įstaigų specialistams dėl organizuojamo atvejo nagrinėjimo posėdžio. Renkasi informaciją apie š...

Darbas su elgesio normas pažeidžiančiais ir socialinės rizikos vaikais

Straipsnyje analizuojama individualaus darbo su rizikos grupės vaikais ir paaugliais patirtis. Siekiant nusakyti individualaus darbo su elgesio normas pažeidžiančiais vaikais ir paaugliais pagrindinius darbo aspektus, glaustai apibendrinamas atliekamas vaikų ir paauglių teisėtvarkos pažeidimų prevencijos teritorinis monitoringas Trakų r. Lentvario Motiejaus Šimelionio vidurinėje mokykloje. Mokykloje naudojamas kompiuterinis registras, padedantis sistemingai tirti vaikus ir paauglius, pažymint jame visą reikalingą ir svarbią informaciją.

Šio registro duomenys rodo, kad mokyklos teritorinis monitoringas apima:

• 67 proc. vaikų ir paauglių, kartkartėmis pažeidžiančių elgesio normas;
• 21 proc. vaikų ir paauglių, sistemingai pažeidžiančių elgesio normas;
• apie 19 proc. vaikų ir paauglių delinkventų.

Kai individualiai dirbama su kartkartėmis pažeidžiančiais elgesio normas vaikais ir paaugliais, pakanka tradicinių pedagoginio darbo priemonių (pokalbių, diskusijų ir pan.), mat šie tiriamieji dažniausiai yra naivūs, jie neturi gyvenimiškosios patirties. Dažniausiai tai yra pradinių klasių moksleiviai. Dirbant su sistemingai pažeidžiančiais elgesio normas vaikais ir paaugliais tradicinės pedagoginio darbo priemonės ne visuomet efektyvios. Todėl, be pedagoginio darbo priemonių, naudojamos ir netradicinės (akcijos, videofilmai, plakatai, „vertybių programa“ ir pan.). Iš jų veiksmingi bendravimo žaidimai. Jie padeda ne tik greitai užmegzti kontaktus, bet ir perteikti svarbią informaciją, būtiną tiriamiesiems. Efektyviausia dirbant su vaikais ar paaugliais, pažeidžiančiais elgesio normas, yra ankstyvoji prevencija.

Vaikai iš socialinės rizikos šeimų ir dienos centrų vaidmuo

Vaikai iš socialinės rizikos šeimų yra ypač pažeidžiama grupė, kuriai reikia ypatingo dėmesio ir pagalbos. Socialinė rizika apima įvairias situacijas, tokias kaip skurdas, smurtas šeimoje, priklausomybės, tėvų nedarbas ir kt. Šios situacijos gali turėti neigiamą poveikį vaiko fizinei, emocinei ir socialinei raidai. Vaikai turi specialų statusą visuomenėje, nes jie yra priklausomi nuo suaugusiųjų ir negali patys pasirūpinti savimi. Vaiko teisės yra ginamos tarptautiniais ir nacionaliniais teisės aktais. Svarbiausias dokumentas, ginantis vaiko teises, yra Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija.

Vaikai iš socialinės rizikos šeimų - tai vaikai, kurie auga šeimose, kuriose yra didelė tikimybė, kad bus pažeistos jų teisės ir interesai. Šie vaikai susiduria su įvairiomis problemomis:

• Sveikatos problemos: Vaikai dažnai serga, nes neturi tinkamos mitybos ir priežiūros.
• Emocinės problemos: Vaikai patiria stresą, nerimą, depresiją ir kitas emocines problemas.
• Elgesio problemos: Vaikai dažnai elgiasi agresyviai, impulsyviai ir nepaklusniai.
• Mokymosi problemos: Vaikai dažnai turi mokymosi sunkumų ir nebaigia mokyklos.
• Socialinės problemos: Vaikai dažnai jaučiasi atskirti nuo visuomenės ir neturi draugų.

Dienos centrai yra svarbios įstaigos, teikiančios pagalbą vaikams iš socialinės rizikos šeimų. Dienos centruose vaikai gali gauti maitinimą, priežiūrą, konsultavimą, ugdymą ir kitas paslaugas. Socialiniai darbuotojai, dirbantys dienos centruose, atlieka svarbų vaidmenį, padedant vaikams įveikti sunkumus ir integruotis į visuomenę.

Kompleksinės pagalbos principas

Dienos centruose dažnai taikomas kompleksinės pagalbos principas, kuris apima įvairių specialistų bendradarbiavimą, siekiant užtikrinti visapusišką vaiko poreikių patenkinimą. Tai reiškia, kad socialiniai darbuotojai dirba kartu su psichologais, pedagogais, medikais ir kitais specialistais, kad suteiktų vaikui reikiamą pagalbą. Kompleksinės pagalbos principas apima:

• Ankstyvą problemų nustatymą: Svarbu kuo anksčiau nustatyti vaiko problemas, kad būtų galima laiku suteikti pagalbą.
• Individualų požiūrį: Kiekvienam vaikui reikia individualaus požiūrio, atsižvelgiant į jo poreikius ir galimybes.
• Įvairių paslaugų teikimą: Vaikui reikia teikti įvairias paslaugas, tokias kaip maitinimas, priežiūra, konsultavimas, ugdymas ir kt.
• Šeimos įtraukimą: Svarbu įtraukti šeimą į pagalbos procesą, nes šeima yra svarbiausias vaiko gyvenimo veiksnys.
• Bendradarbiavimą su kitomis įstaigomis: Svarbu bendradarbiauti su kitomis įstaigomis, teikiančiomis pagalbą vaikams, tokiomis kaip mokyklos, ligoninės, policija ir kt.

Darbas su vaiku jo artimiausioje aplinkoje yra vienas iš būdų įgyvendinant kompleksinės pagalbos principą. Tai reiškia, kad socialinis darbuotojas dirba su vaiku jo namuose, mokykloje ir kitose vietose, kur vaikas praleidžia daugiausiai laiko. Darbas su vaiku jo artimiausioje aplinkoje padeda socialiniam darbuotojui geriau suprasti vaiko situaciją ir suteikti jam reikiamą pagalbą. Socialinio darbo metodai dienos centruose nuolat vystosi ir tobulėja. Socialiniai darbuotojai ieško naujų ir efektyvių būdų, kaip padėti vaikams iš socialinės rizikos šeimų. Svarbu nuolat mokytis ir tobulinti savo įgūdžius, kad būtų galima geriausiai patenkinti vaiko poreikius.

Taisyklės, laisvė ir vaiko ugdymas

Dirbant su žmonėmis kiekvieną dieną susiduriame su laisvės, ribų ir taisyklių, susitarimų laikymosi sąvokomis. Ypatingai dirbant su vaikais ir jaunimu kyla klausimų, kaip gi dirbti, kad vaikai, paaugliai laikytųsi taisyklių, bet labai dažnai bent jau dalis vaikų neklauso jų ir stengiasi eiti savo keliu. Šiuo tekstu norime pasidalinti darbinėmis situacijomis, kuriomis dalintasi seminarų metu ir paskatinti kelti klausimus, refleksijas.

Taisyklės: riboja arba suteikia laisvę?

Geros taisyklės padeda mums gyventi kartu ir užtikrinti laisvę. Tačiau ne visos taisyklės padeda sukurti laisvę ir erdvės asmeninėms iniciatyvoms. Taisyklės gali būti kuriamos gauti valdžiai ir riboti asmeninę laisvę. Išlaikyti tą valdžią ir priversti laikytis taisyklių bandoma bausmėmis. Bausmė yra būdas kitus priversti laikytis taisyklių, kurios yra priimtos „didesnės valdžios“. Su tokiomis taisyklėmis lietuviai jau turėjo patirties, jeigu pažvelgsime į istoriją. Tokios taisyklės nekviečia ir nemotyvuoja asmeninės iniciatyvos. Tai tampa per daug rizikinga. Taigi gali pasirodyti, kad geriau yra patylėti, neišsiskirti iš daugumos. Turint tai omenyje, gali pasirodyti keista, jog laisvei reikalingos taisyklės. Tačiau į taisykles ar susitarimus galima pažvelgti iš kitos pusės. Nustatytas laikas, arba taisyklė, jog pamokos mokykloje prasideda 8 val., o baigiasi 15 val. užtikrina, kada prasideda laisvas laikas.

Laisvės gavimas ir jos suteikimas, taisyklių kūrimas ir paklusimas joms yra kasdieninio gyvenimo dalis. Aiškus susitarimas, kada prasideda ir baigiasi darbo diena, susitikimas, organizacijos priėmimo laikas yra sąlyga, prielaida leidžianti planuoti, kada po jų grįšime namo, netrukdo tartis dėl kitų susitikimų. Aiškiai sutartos visų dalyvių ir priimtos taisyklės padeda naudotis laisve. Tačiau laisvė ne vien tik privilegija, ji kelia ir iššūkių. Galime svarstyti, ar mums patinka laisvė? Ar mes vertiname tokią laisvę, ar ji reikalinga ir naudinga? Kai kuriems ji gali patikti, kai kuriems ne! Šis požiūris reiškia, kad kiekvienas turi išsakyti savo nuomonę ir pasirinkti. Tai ne visuomet paprasta padaryti. Gali iškilti abejonių „kokia yra mano nuomonė? Ar nėra rizikinga išreikšti asmeninę nuomonę.

Mokymasis iš patirties: stovyklos pavyzdys

Kiekvienais metais mūsų dienos centras organizuoja vaikų vasaros stovyklą dienos centrą lankantiems vaikams. Vaikų dažniausiai būna 15-20, o stovyklaujame apie dvi savaites. Mūsų stovyklos vyksta prie Kauno marių, gyvename palapinėse, maistą gaminame patys, kiekvieną vakarą vakarojame prie laužo. O dienos metu vyksta įvairios edukacinės, sportinės, meninės, kūrybinės užduotys, kuriose dažniausiai būna dalyvaujama komandomis (vienas iš stovyklos tikslų - ugdyti vaikų sugebėjimus dirbti komandoje). Per tas dvi stovyklavimo savaites dažniausiai pasitaiko tokių dienų, kai vaikai nieko nenori daryti, yra irzlūs, pikti, pykstasi vieni su kitais... Tada imamės geriausios atrastos priemonės: pusei dienos (arba trumpiau, čia jau pagal situaciją) suteikiame vaikams visišką laisvę veikti ką jie nori. Jie gali miegoti, gulėti, žaisti tinklinį, krepšinį, spalvinti, kurti dainas, kurti meninius darbelius ir t.t. Bet... jie taip pat turi ir patys pasiruošti pietus (ar vakarienę; čia priklauso nuo kada „laisvės laikas“ būna suteiktas).

Ir dažniausiai tai niekada neužtrunka ilgiau negu valandą ar dvi, nes jiems nusibosta ta „laisvė“, jie nesugalvoja ką jiems veikti, jiems darosi nuobodu, o apie maistą net nėra ką galvoti - žinoma, pietų (ar vakarienės) niekada nebūna laiku. Į šį pavyzdį galima žiūrėti iš kelių pusių. Tai puikus pavyzdys apie mokymąsi iš praktikos, patirties. Tiesiog pasakyti vaikams, kaip sudėtinga yra viską organizuoti tikrai nepakaks. Jie gali išklausyti, bet nepatikėti „kai suaugsiu, darysiu kitaip“. Bet patirdami, kad daryti viską pačiam nėra vien tik džiugi patirtis. Maisto gaminimas, žaidimų sugalvojimas ir panašūs dalykai patys nevyksta. Tai yra sunkus darbas, kuris reikalauja energijos. Šito jie išmoko, taip pat išmoksta vertinti tai, kas yra jiems siūloma. Taigi, galima daryti išvadą, jog priklausymas nuo to, ką norime išmokyti vaikus, gali padėti pažvelgti į šią situaciją kitaip. Būnant mokytoju, pedagogu, suaugusiuoju - mūsų tikslas turi būti padėti vaikui, žingsnelis po žingsnelio, susitvarkyti su laisve pasiūlant realius - mažus - žingsnelius. Visiškos laisvės suteikimas yra per daug?

Ką galima galvoti apie kitą situaciją? Ar berniukas yra patenkintas jam suteikta laisve, būtu galima abejoti. Jis rado būdą susitvarkyti su esama situacija, bet greičiausiai mes linkime jam gauti daugiau rūpesčio, daugiau palaikymo ir nebūti paliktam taip dažnai. Jam trūksta rūpesčio ir dėmesio, kurį kartais mes patiriame kaip per didelį ar per stiprų, artimą. Šeimoje auga vienas vaikas. Šeima nėra įtraukta į rizikos šeimų sąrašą. Tėvai dirba namuose (augina veislinius šunis). Vaikas auga be tėvų priežiūros, tėvai visą dėmesį skiria šunims. Berniukas pradinę mokyklą baigė gerais pa...

Kompleksinės paslaugos vaikams su raidos sutrikimais

KOMPLEKSINIŲ PASLAUGŲ VAIKŲ DIENOS UŽIMTUMO CENTRAS TEIKIA nemokamas kompleksines sveikatos priežiūros, socialines ir užimtumo paslaugas 3-6-erių metų amžiaus vaikams, kuriems nustatyti mišrūs specifiniai raidos sutrikimai (F83), įvairiapusiai raidos sutrikimai (F84), ir jų šeimoms. Paslauga skiriama vaikams, kurių gyvenamoji vieta deklaruota Klaipėdos mieste. Vaikams suteikiama 40 apsilankymų per kalendorinius metus.

Šeimos, augindamos vaikelį, kuris turi raidos sutrikimų, kasdieną susiduria su daugybe iššūkių. Mes esame tam, kad padėtume jums tuos iššūkius palengvinti.

Teikiamos paslaugos ir dokumentų reikalavimai

Centre teikiamos paslaugos apima:

1. Individualūs ir grupiniai užsiėmimai vaikams su specialistais (vaikų gydytoju, psichologu, klinikiniu logopedu, kineziterapeutu, ergoterapeutu, dienos užimtumo specialistu).
2. Meno, žaidimo, šokio bei muzikos, smėlio, lėlių, sensorinės ir elgesio terapijos.
3. Kimochi socialinio - emocinio ugdymo programa.
4. Tėvų mokymas ir psichologinis konsultavimas.
5. Relaksacija tėvams.

Norint gauti paslaugą, pateikiami dokumentai:

• Vaiko gimimo liudijimas ar gimimo įrašą liudijantis išrašas.
• Vaiko atstovo asmens tapatybę patvirtinantys dokumentai.
• Prašymas gauti paslaugas.
• Vaiko neįgalumo dokumentai (jeigu turi):
  • sprendimas dėl neįgalumo lygio;
  • sprendimas dėl individualios pagalbos teikimo išlaidų kompensacijos poreikio;
  • sprendimas dėl pagalbos koordinavimo poreikio.
• Vaiko ugdymosi poreikių dokumentai (jeigu turi):
  • pirminio ugdymosi poreikių vertinimo forma;
  • specialiųjų ugdymosi poreikių vertinimo forma.
• Atlikti testai, diagnostiniai tyrimai (jeigu turi).
• Gydytojų - specialistų išrašai bei kiti dokumentai (jeigu reikia).

Gydančio/šeimos gydytojo siuntime turi būti nurodyti šie duomenys:

• diagnozė (F83; F84);
• siuntimo tikslas;
• anamnezė;
• taikytas gydymas, išvados ir rekomendacijos;
• atlikti testai, diagnostiniai tyrimai.

tags: #individualus #darbas #su #vaiku

• Šėtos apylinkių atmintis
• Kaip tinkamai stebėti kūdikio raidą?
• Naujovės prevenciniame darbe su vaikais
• Išsamus žindymo gidas
• Kambario dizainas vaikams ir paaugliams