Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo plėtra Lietuvoje: iššūkiai ir perspektyvos

Nuo 1990 m., atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, švietimo sistema patyrė reikšmingų pokyčių, įskaitant ikimokyklinio ugdymo reformą. Šie pokyčiai apėmė švietimo valdymo struktūros pertvarką, įstatymų atnaujinimą ir naujų ugdymo įstaigų steigimą. Analizuojant teisės aktus ir ikimokyklinio ugdymo tinklo būklę Lietuvoje, nagrinėjant ikimokyklinio ugdymo funkcijas ir jų įgyvendinimą, išryškinami ikimokyklinio ugdymo politikos prieštaravimai. Remiantis mokslinių tyrimų rezultatais bei Šiaurės šalių patirtimi, aptariama visuomeninio ikimokyklinio ugdymo ir priežiūros svarba.

Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo teisinis reguliavimas

Švietimo įstatymas, priimtas 1991 m. ir atnaujintas 2011 m., apibrėžia ikimokyklinį ugdymą kaip vaikams nuo gimimo iki 6 metų teikiamą paslaugą. Tai apima vaikų lopšelius-darželius, vaikų darželius (1-6 metų vaikams) ir vaikų darželius-mokyklas. Nuo 2016 m. įvestas vienmetis privalomas priešmokyklinis ugdymas vaikams, kuriems tais kalendoriniais metais sukanka 6 metai. Tėvų ar globėjų prašymu ir įvertinus vaiko gebėjimus, šis ugdymas gali būti teikiamas anksčiau, bet ne jaunesniam kaip 5 metų vaikui.

Ikimokyklinio ugdymo tinklo plėtra ir statistika

Lietuvos statistikos departamento duomenys rodo nuolatinį ikimokyklinio ugdymo įstaigų ir jose ugdomų vaikų skaičiaus augimą. 2010 m. veikė 626 ikimokyklinės įstaigos, kuriose ugdėsi 94,8 tūkst. vaikų. Iki 2019 m. pradžios šis skaičius išaugo iki 731 ikimokyklinės įstaigos ir 517 bendrojo ugdymo mokyklų su ikimokyklinio ugdymo klasėmis, ugdant 120,9 tūkst. vaikų. Nevalstybinės ikimokyklinio ir bendrojo ugdymo mokyklos mokiniams ugdyti gauna „klasės krepšelį“. 2018-2019 m. m. Lietuvoje veikė 180 privačių ir 593 valstybės ir savivaldybių ikimokyklinio ugdymo įstaigos.

Finansavimo sistemos raida: nuo „mokinio krepšelio“ iki „klasės krepšelio“

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nurodyta, kad valstybė garantuoja nemokamą mokymąsi valstybės ir savivaldybių bendrojo ugdymo mokyklose. Siekdama įgyvendinti šį principą ir užtikrinti finansavimo tvarumą, valstybė įvedė „pinigai paskui mokinį“ finansavimo principą (populiariai vadinamą „mokinio krepšeliu“). Bendrajame ugdyme jis veikė nuo 2002 m., priešmokykliniame ugdyme − nuo 2003 m., o ikimokykliniame - nuo 2011 m. (finansuojama 20 val. per savaitę ikimokykliniam ugdymui). „Mokinio krepšelio“ lėšas buvo galima naudoti su mokymo procesu susijusioms išlaidoms: mokytojų atlyginimams, mokymo priemonėms ir pan. Ūkio lėšas ir kitas trūkstamas lėšas turėjo skirti mokyklos savininkas - valstybė, savivaldybė. Su „mokinio krepšeliu“ siekta kelių tikslų: sukurti skaidrią švietimo finansavimo sistemą; efektyviau panaudoti skirtas lėšas ir pagerinti švietimo kokybę, paskatinti ugdymo įstaigų sveiką konkurenciją per jų įvairovės skatinimą; išplėsti nevalstybinį švietimo įstaigų sektorių; sudaryti sąlygas tėvams (globėjams) ir mokiniams laisviau pasirinkti ugdymo įstaigą ir kt. Iš pradžių „mokinio krepšelis“ turėjo teigiamų rezultatų. Ugdymo proceso aprūpinimas tapo tolygesnis ir pagerėjo. Tačiau ilgainiui „mokinio krepšelio“ principas neįgyvendintas visa apimtimi, todėl ryškėjo jo trūkumai. Be to, „mokinio krepšelis“, kai mokyklai ugdymui skiriama tiek lėšų, kiek joje yra mokinių, itin apsunkino nedidelių, kaimiškų vietovių mokyklų išlikimą. Pradėta ieškoti politinių sprendimų, kaip tobulinti „mokinio krepšelio“ principą ar kuo jį pakeisti ir 2016 m. pradėtas bandyti „klasės krepšelis“.

„Mokinio krepšelį“ 2018 m. rugsėjo mėnesį pakeitė mišrus finansavimo modelis. Tai yra modifikuotas 2016 m. išbandytas „klasės krepšelis“. Didžioji lėšų dalis skaičiuojama klasei ar darželio grupei ir kai kurios išlaidos - pagal konkretų mokinių, vaikų skaičių klasėje, grupėje (populiariai naujas modelis tebevadinamas „klasės krepšeliu“). Naujojo finansavimo principo tikslas - paskatinti miesto mokyklas nebeturėti perpildytų klasių, mažoms mokykloms suteikti finansinį stabilumą. Kaip ir „mokinio krepšelio“ atveju, taip ir dabar valstybė per krepšelį finansuoja su mokymu susijusias išlaidas, o ūkio išlaidas turi padengti mokyklos savininkas. Jei tai privati mokykla - ūkio ir kitoms išlaidoms padengti renkamas papildomas mokestis.

Nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. ikimokyklinio, priešmokyklinio ir bendrojo ugdymo programoms valstybinėse, savivaldybių ir nevalstybinėse mokyklose finansuoti iš valstybės biudžeto taikomas mišrus finansavimo modelis. Tai yra bazinių ugdymo išlaidų krepšelis, susietas su ugdymo turinio įgyvendinimu. Tai reiškia, kad kiekvienai mokyklai pagal mokinių skaičių klasėse formulė suskaičiuoja, kiek realiai reikės valandų įgyvendinti ugdymo planą. Populiariai naujasis finansavimo principas vadinamas „klasės krepšeliu“. Tai yra tikslinė valstybės dotacija mokymo išlaidoms padengti. Lėšos ugdymo planui įgyvendinti. Lėšos ugdymo finansavimo poreikių skirtumams tarp mokyklų mažinti. Tai yra 2,4 proc. nuo lėšų ugdymo planui įgyvendinti. Šiomis lėšomis galima padidinti mokytojų atlyginimą, gerinti ugdymo kokybę ir didinti prieinamumą. Pavyzdžiui, finansuoti mokymą namuose, diegti ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo formų įvairovę. Esant poreikiui, šiomis lėšomis galima finansuoti užsienio kalbų mokymąsi mažesnėse grupėse nei yra nustatyta Bendruosiuose ugdymo planuose. Taip pat savivaldybės šiomis lėšomis gali finansuoti priemones, skirtas mokinių iš nepalankios socialinės, ekonominės, kultūrinės aplinkos mokymosi skirtumams mažinti. Lėšos kitoms ugdymo reikmėms. Mokyklai skiriamos lėšos vadovėliams ir kitoms mokymo priemonėms įsigyti; papildomai finansuoti ugdymo procesą, kai mokiniai mokosi tautinės mažumos kalba arba valstybine kalba daugiakalbėje aplinkoje; mokinių pažintinei veiklai ir profesiniam orientavimui; mokytojų ir kitų asmenų, kurie dalyvauja ugdymo procese, kvalifikacijai tobulinti; informacinėms ir komunikacinėms technologijoms (IKT) diegti ir naudoti. Valstybė apie 80 proc. beveik visas lėšas, skiriamas mokyklai, „suvalgo“ darbo užmokestis.

„Klasės krepšelio“ lėšų paskirstymas ir panaudojimas

Skaičiuojant mokymo lėšas ikimokykliniame, priešmokykliniame ugdyme ir kiekvienoje bendrojo ugdymo klasėje nustatomas bazinis grupės dydis (maksimalus dydis), nurodomas minimalus galimas vaikų/ mokinių skaičius grupėje/ klasėje. Valstybė tuometį „mokinio krepšelį“, o dabar - „klasės krepšelį“ skiria tiek valstybės, savivaldybės, tiek privačiose švietimo įstaigose besimokantiems mokiniams. Šis sprendimas leido plėtotis privačių švietimo įstaigų tinklui. Kartu didžiuosiuose miestuose toks finansavimas sprendžia vietų trūkumo klausimą. Tai ypač aktualu ikimokykliniame ugdyme, kur, pavyzdžiui, Vilniaus mieste nėra užtektinai vietų visiems vaikams. Tėvai privačias mokyklas gali pasirinkti su gerokai mažesne finansine našta. Visgi nuo pat šio sprendimo pradžių vyksta debatai, ar valstybė su ribotais finansiniais ištekliais turi skirti lėšų privačioms mokykloms ir vaikams, kurių tėvai „ir taip gali sumokėti už mokslą“. Diskusijos ypač paaštrėjo 2019 m. antroje pusėje. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija ruošia įstatymo pataisas, nurodančias, kad valstybė negali skirti „klasės krepšelio“ pelno siekiančioms privačioms mokykloms. 2020 valstybės biudžete šioms mokykloms numatyta skirti 2,2 mln. eurų.

Švietimą finansuoja valstybė iš valstybės biudžeto lėšų. Tai yra tikslinė valstybės dotacija − krepšelis, kurio dalis tiesiogiai skiriama mokyklai ir mažesnė dalis skiriama savivaldybėms perskirstyti. Taip pat per įvairias programas valstybė skirias investicines lėšas švietimo plėtotei. Prie valstybės investicijų švietimui prisideda ir Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšos. Savivaldybės investicines lėšas švietimo plėtotei skiria pagal programas, nurodytas savivaldybių tarybų patvirtintuose biudžetuose. Savivaldybės taip pat skiria lėšas mokyklos ūkiui išlaikyti.

Iššūkiai ir reformos pavyzdžiai: Alytaus atvejis

Pastaruoju metu ypač aktyvios diskusijos kilo dėl priešmokyklinio ugdymo reformos Alytuje, kur planuojama perkelti priešmokyklines grupes iš darželių į mokyklas. Ši iniciatyva sukėlė susirūpinimą tarp tėvų ir darželių darbuotojų.

Argumentai prieš reformą

Alytaus lopšelio-darželio „Volungėlė“ darbuotoja Beata Purvinienė išreiškė nuogąstavimus, kad reformos tikslai nėra aiškiai komunikuojami, o kokybės kėlimas ir lėšų taupymas kelia abejonių. Ji pabrėžė, kad pasikeitimai palies ne tik įstaigų vadovus, bet ir tiesiogiai paveiks vaikų ugdymą. Tėvams nerimą kelia ir tai, kad mokyklose būna daugiau atostogų nei darželiuose, o tai gali sukelti papildomų sunkumų tėvams, norintiems derinti darbą ir vaikų priežiūrą. Lopšelio-darželio „Volungėlė“ direktorė Aušra Plytninkaitė teigė, kad darželiai praranda vaikus, o tai lemia jų tuštėjimą. Ji įžvelgia „ikimokyklinio ugdymo mokyklų donorystę dėl bendrojo ugdymo mokyklų išgyvenimo“. Pasak jos, tėvai praranda pasirinkimo teisę, o darželio sąlygos dažnai yra geresnės nei mokykloje. Taip pat prognozuojama, kad darželių mokytojai ir personalas gali netekti darbo, o savivaldybės kaštai, jos manymu, nesumažės, nes darželis-mokykla yra brangus išlaikyti. Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) Alumnų draugija taip pat kreipėsi į valdžios institucijas, išreikšdama susirūpinimą dėl Alytaus švietimo pertvarkos. Jie pabrėžė, kad tokie pokyčiai atspindi bendras švietimo pertvarkos problemas Lietuvoje.

Argumentai už reformą

Alytaus miesto vicemerė Kristina Daugelevičienė teigia, kad pertvarka palies tik ugdymo įstaigų administraciją, o tėvai, vaikai ir pedagogai pokyčių nepajaus. Ji pabrėžė, kad tokie sujungimai vyksta ne tik pasaulyje, bet ir daugelyje Lietuvos mokyklų. Vicemerė taip pat nurodė, kad kai kurių Alytaus darželių užimtumas siekia vos 30 proc., o sujungus įstaigas, darželiai galės naudotis mokyklos patalpomis, įranga, valgykla ar salėmis. Tai leis užtikrinti pilnus etatus sporto treneriams, meno mokytojams, padėjėjams ar logopedams. K. Daugelevičienė taip pat akcentavo, kad vaikai, lankantys priešmokyklinę klasę mokyklose, vėliau lengviau adaptuojasi pirmoje klasėje, o jų pažangumas būna geresnis. Ji paminėjo, kad atlaisvintose patalpose bus galima įrengti miegamas grupes mažesniems vaikams. Be to, priešmokyklinis ugdymas ir maitinimas mokyklose yra nemokamas, o vaikų saugumu bus užtikrintas, nes priešmokyklinio ugdymo grupės įrengtos atskirai nuo kitų klasių.

Švietimo sistemos reformos tikslai ir perspektyvos

Vyriausybė pristatė švietimo sistemos reformą, kurios tikslai apima mokytojų, dėstytojų ir mokslininkų algų didinimą, atotrūkio tarp kaimo ir miesto mokyklų mažinimą bei jaunimo nedarbo mažinimą. Ši reforma apima visus sistemos lygius - nuo ikimokyklinio ugdymo iki aukštojo mokslo. Viena iš reformos dalių - mokyklų tinklo optimizacija ir švietimo paslaugų kokybės didinimas. Buvo vykdomos struktūrinės reformos, įskaitant universitetų jungimus. Pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo, Lietuvos edukologijos ir Aleksandro Stulginskio universitetai buvo sujungti. Taip pat vykdoma ugdymo turinio atnaujinimo programa. Švietimo reformos procese kyla įvairių iššūkių. Vienas iš jų - mokytojų etatinio darbo apmokėjimo sistemos įvedimas, kuris sukėlė nepasitenkinimą ir streikus. Taip pat kyla klausimų dėl ugdymo programų gairių rengimo ir mokyklų finansavimo pokyčių.

Socialinė parama ir prieinamumo užtikrinimas

Mokinys, besimokantis pagal priešmokyklinio, pradinio, pagrindinio, vidurinio ugdymo programas, vadovėliais naudojasi nemokamai. Mokinys, besimokantis pagal formaliojo profesinio mokymo programas, vadovėliais aprūpinamas iš dalies nemokamai. Nemokamai mokinys gali būti aprūpinamas vadovėliais įvertinus tėvų (rūpintojų) ir mokinio socialinę padėtį. Mokesčio dydį už ikimokyklinio ir bendrojo lavinimo mokyklos nuostatuose reglamentuotas mokinių tėvų (globėjų, rūpintojų) pageidavimu teikiamas papildomas paslaugas (pailgintos dienos grupės, popamokinė mokinių priežiūra, studijos, klubai, būreliai, stovyklos, ekskursijos ir kt.) nustato mokyklos steigėjas. Mokiniai turi teisę į nemokamą maitinimą ir į paramą mokinio reikmenims įsigyti, jeigu vidutinės pajamos vienam iš bendrai gyvenančių asmenų ar vienam gyvenančiam asmeniui per mėnesį yra mažesnės nei 1,5 x valstybės remiamų pajamų dydis. 2019 m. valstybės remiamų pajamų dydis yra 122 Eur.

Nuo 2020 m. sausio 1 d. įvedami nemokami pietūs priešmokyklinukams ir pirmokams. Pirmuoju etapu nemokamas maitinimas bus įvestas nuo 2020 m. sausio 1 d. savivaldybių priešmokyklinėse ugdymo įstaigose, kuriose maitinimas organizuojamas taikant savitarnos principą (pilnas ar dalinis švediškas stalas). Savivaldybių, kurių bendrojo ugdymo mokyklose vyks nemokamas maitinimas savitarnos principu, sąrašą tvirtins socialinės apsaugos ir darbo ministras. Nuo 2020 m. rugsėjo 1 d. mokiniai, kurie mokysis mokyklose pagal priešmokyklinio ugdymo programą ar pagal pradinio ugdymo programą pirmoje klasėje, turės teisę į nemokamus pietus. Mokinio reikmenims per metus įsigyti skiriama 2 bazinių socialinių išmokų (BSI) suma. 2019 m. BSI siekė 38 Eur. Siekiant užtikrinti mokyklos prieinamumą, savivaldybės kompensuoja mokinių važiavimo išlaidas savo nustatyta tvarka. Savivaldybės kompensuoja važiavimo išlaidas 9-12 klasių (gimnazijų 1-4 klasių) bendrojo ugdymo mokyklų, profesinio mokymo įstaigų ir neformaliojo vaikų švietimo įstaigų mokiniams, gyvenantiems kaimuose ir miesteliuose. Programa „Lietuvos Maximalistai“ - tai mokinių pažangumo programa, kurios tikslas - motyvuoti Lietuvos vaikus mokytis, siekti aukščiausių įvertinimų ir skatinti vaikų pažangą mokslo srityje.

tags: #ikimokyklinio #ir #priesmokyklinio #ugdymo #pletra

• Delfinariumas ir kūdikiai: patarimai tėvams
• Kaip padėti vaikams su dokumentais
• Stilius ir džiaugsmas mažyliui – ČIK ČIK
• Interneto pradžia Lietuvoje
• Vaiko saugumas automobilyje: instrukcijos