„Grybų karas“: Teatras vaikams tarp klasikos, šiuolaikiškumo ir atsakomybės
Mūsų literatūros klasikas Justinas Marcinkevičius niekada neslepė, kad populiariausias jo kūrinys - eiliuota poema vaikams „Grybų karas“. Keletą dešimtmečių vaikų mėgstama, šmaikščiai, muzikaliai sueiliuota pasaka šiandien savo gerbėjų gretose buria ne tik pačius mažiausiuosius, bet ir jų tėvelius, dar menančius, kaip vaikystėje žodis žodin marširavo su pilvotu Baravyku visų grybų Pulkaunyku ir darželio ar mokyklos scenoje patys deklamavo poemos eilutes. Dėl žaismingos, muzikalios formos ir daugiaplanio temų atžvilgiu turinio ši poema neretai statoma teatrų scenose, todėl patikimi šaltiniai perspėja: mieli žiūrovai, greitai ruoškitės gynybai, žygin ruošias grybai!
„Klaipėdos jaunimo teatro“ „Grybų karas“: cirko ir teatro sintezė
Nors teatre vaikus įprasta masinti spalvingomis dekoracijomis, kostiumais, sintetiniu ir spalvingu į animaciją vis panašesniu pasauliu, kuris scenoje plaukia tarsi televizijos kadre, „Klaipėdos jaunimo teatro“ „Grybų karas“ yra kitoks, visų pirmiausia - „cirkiškas“. Trylikos bildukų „armija“ tuščioje scenoje kuria gyvą cirko ir teatro išraiškos priemonių sintezę: transformuojami kostiumai vaikų akyse virsta fantastiškais grybų karo pėstininkais ir generolais, aktoriai prasidangina ir vėl išdygsta scenoje nelyginant magiškoje cirko spintoje.
Pasak režisieriaus A. Mikučio, kuriančio grybų kariuomenės strategiją, „kepurėtieji maištininkai“ būsimo mūšio - Didžiosios salės - lauke naudos skirtingą taktiką: tryps ir šoks, trauks uždegančias arijas, slėpsis po didžiulėmis kepurėmis, atakuos pokštais ir linksmomis eilėmis, net kūlversčiais versis.
Valentino Masalskio „Grybų karas“: „tuščia erdvė“ ir klounų magija
Vaikų vaizduotė yra pagrindinis ir kito naujojo Nacionalinio dramos teatro spektaklio taikinys. Valentino Masalskio su būsimų aktorių kursu sukurtas „Grybų karas“ pagal populiariąją Justino Marcinkevičiaus poemą įrodo, kad „tuščios erdvės“ koncepciją sėkmingai galima pritaikyti ir vaidinant vaikams. Šis „Grybų karas“ - visiškas televizinės ideologijos ir estetikos antipodas, tačiau vaizdingumu nė kiek nenusileidžia spalvingiems ir efektingiems ekrano reginiams.
Valentinas Masalskis teigia: „Dvylikos klounų, taip, būtent - klounų - teatro scenoje kuriamas stebuklas.“ Mūsų „Grybų karas“ bus kitoks, visų pirmiausia „cirkiškas“. Įvaldę senąsias tradicines vaidybos technikas, aktoriai iš pradžių virsta dūkstančiais klounais, o paskui parodo, kaip šie žaidžia grybus. Tai paprasta, o kartu ir išradinga, be to - techniškai puikiai atlikta. Galbūt pati spektaklio forma šiek tiek eskiziška, patogi pedagoginiam procesui, nors per kukli profesionalioje scenoje rodomam spektakliui. Tikime, kad tokio stebuklingo ir muzikalaus „Grybų karo“ scenoje dar nebuvo. Specialias dainų, akapelos ir net triukšmo bei ritminės muzikos kompozicijas spektakliui kūrė kompozitorė Nijolė Sinkevičienė. Tad poemos muzikalumas bus išreikštas itin ryškiai ir kartu itin įdomiai bei šiuolaikiškai.
Šiuolaikinio teatro vaikams panorama: iššūkiai ir kokybės paieškos
Apžvelgę dabartinę profesionalaus teatro vaikams panoramą, rastume kuo pasidžiaugti. Ji darosi vis įvairesnė ir įdomesnė. Ypač džiugu, kad vis daugėja menininkų, nuosekliai besigilinančių į teatro vaikams sritį ir nekuriančių tik „iš reikalo“ - kad būtų užpildyta privaloma repertuarinio teatro spraga arba užčiuopus kad ir nedidelę aukso gyslelę (ne paslaptis, kad savo atžalų kultūrinių poreikių sąskaita tėvai dažniausiai netaupo). Apie ką ir kaip šiandien kalba teatras vaikams? Temų, kaip ir priemonių joms išreikšti, yra daug. Skirtingų teatrų repertuaruose aptinkame ir pasakų, ir šiuolaikinių istorijų, ir mitologija paremtų vaidinimų vaikams. Panašu, kad teatrai ieško ne tik naujų temų bei žanrų, bet ir neįprastų bendravimo su jaunąja publika būdų, nors „aktualusis“ teatras vaikams, narpliojantis realias vaikų gyvenimo problemas, kaip ir spektakliai paaugliams, - Lietuvoje vis dar retenybė. Be to, vien parodyti spektaklį dažnai nebepakanka: augant interaktyvumo poreikiui, teatrai varžosi tarpusavyje, kuris pasiūlys įdomesnę veiklą „šalia spektaklio“. Tai ir įvairios dirbtuvėlės, ir pamokėlės, ir ekskursijos į teatro užkulisius.
Atsainus požiūris ir infantili vaidyba: teatro „ligos“
Nepaisant augančios įvairovės ir būtinybės konkuruoti padiktuoto kūrybiškumo proveržio, teatrą vaikams kamuoja ir senos, ir naujos ligos. Pirmoji į akis krentanti problema, atsiradusi ko gero kartu su pačiu teatru vaikams, yra štampais apaugusi, infantili aktorių vaidyba. Čia labiausiai atsiskleidžia scenos menininkų nepasitikėjimas jaunąja publika, nesugebėjimas užmegzti su ja ryšio. Deja, dar daug kam svarbiausia atrodo vaikams įsiteikti ir juos prajuokinti.
Pirmiausia didelių abejonių kelia pasakų ar kito žanro kūrinių „sušiuolaikinimas“. Tiksliau, priemonės, režisierių naudojamos šiam efektui išgauti. Dažniausiai pasitelkiamos prastą skonį demonstruojančios populiariosios kultūros detalės ar asociacijos, taip pat įvairios komiškos klišės, beveik visos perimtos iš televizinio humoro „sferos“. Net nekalbant apie tokio „šiuolaikiškumo“ meninę vertę, derėtų priminti, kad vaikų humoro jausmas gerokai skiriasi nuo suaugusiųjų, o mažų vaikų - nuo vyresnių, ir tai dar viena problema - spektaklių auditorijos nediferencijavimas pagal vaikų amžių.
Nuoroda, kad spektaklis skirtas „žmonėms nuo 3 iki 103 metų“, gal ir efektyvi rinkodaros požiūriu, tačiau iš tiesų dažniausiai liudija atsainoką ir pragmatišką teatro nuostatą. Žinoma, yra kūrinių, tinkamų skirtingo amžiaus auditorijai - kad ir tos pačios pasakos, ypač autorinės. Jaunesniems jose patrauklūs ir suprantami vieni dalykai, vyresniems - kiti. Chrestomatinis pavyzdys - Saint-Exupéry „Mažasis princas“ arba animacijos šedevras Noršteino „Ežiukas rūke“. Tačiau dažnas spektaklis vaikams prisotintas jų neperkandamų arba savaip suvokiamų „improvizacijų“ ir aliuzijų.
Menininkų atsakomybė ir kokybės ženklai teatre vaikams
Manau, visa tai - vaikams kuriančių menininkų, viena vertus, skonio, kita vertus - sąžinės ir atsakomybės, taip pat teatro misijos klausimas. Galbūt yra pritariančių nuomonei, kad ir teatras vaikams gali būti visoks - meninis ir komercinis. Bet juk vaikas negali pasirinkti! Jis žiūri tai, kur jį atveda tėvai. Todėl iš praėjusio sezono spektaklių vaikams norisi išskirti tuos, kurie formuoja priešstatą ir alternatyvą televizijos brukamam skoniui bei vertybėms.
Tikru pastarojo sezono deimančiuku pavadinčiau režisieriaus Rimo Driežio ir dailininko Mariaus Jonučio „Lėlės“ teatre pagal lietuvių liaudies pasaką sukurtą spektaklį „Aukso obelėlė, vyno šulinėlis“. Tai mažytis teatro stebuklas, kurį sukuria subtilus dailininko darbas bei senojo lėlių teatro technikos: Laterna magica, mechaninis teatras, „Jokūbo kopėčios“ ir kt. Labai svarbu, kad spektaklis vaikams skiepija kitokio, ne saldaus, ne „barbiško“ ir ne „princesiško“ grožio sampratą. Marius Jonutis atliko milžinišką darbą, kad sutvertų išradingą, spalvomis užburiantį pasaulį. Negali nesižavėti, kai dailininkas drauge su režisieriumi apgalvoja net menkiausias detales, kurios scenoje pasirodys galbūt tik akimirką. Manau, tai tam tikras kokybės ženklas: negalvoti, kad vaikai neįvertins įdėto darbo, o siekti nepriekaištingo estetinio išbaigtumo. Už visų teatrinių burtų, jauti didžiulę meilę ir pagarbą mažiesiems žiūrovams, nuoširdų norą nustebinti, sužavėti, pradžiuginti. Svarbu, kad to siekiama einant sunkiausiu - subtilaus meniškumo - keliu.
Tvirtais meniniais orientyrais pasižymi ir „Stalo teatras“, pakvietęs į iki šiol negirdėtą kvapų spektaklį „Vėjų motė“. Magiškas teatro galias skleidžia bei žaisti teatrą skatina ir kitas savotiškam „neformatui“ atstovaujantis spektaklis, režisieriaus Evaldo Jaro pagal Ulfo Starko apysaką sukurtas Nacionalinio dramos teatro studijoje, „Murkšlinas ir Turkšlinas“.
Gal nuskambės banaliai, bet kuriančiam vaikams menininkui tenka ypač didelė atsakomybė. Nes sunku nuspėti, kuris pamatytas spektaklis mažąjį žiūrovą paveiks taip smarkiai, kad jis prisimins jį visą likusį gyvenimą. Kaip lėlininko Rimo Driežio pasakojime: „Viskas, ką atsineši iš vaikystės, ilgainiui įgauna tokią aurą, kad imi branginti iki ašarų, ar ne? Kai lėlių teatras pasidarė mano profesija, sužinojau, kad „Neišmanėlis Ansas“ nebuvo pats geriausias Ratkevičiaus spektaklis, o aš atsimenu jį kaip stebuklą. Manot, tas spektaklis manęs neformavo?“
tags: #grybu #karas #spektaklis #vaikams
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
