Evos Valentinas sugrįžimas į Vilnių: gyvenimo odisėja per žemynus

Likimo ratas apsisuko - į Lietuvą Eva Valentinas atsikraustė antrą kartą. Ir - kino filmo vertas siužeto vingis - vėl nusipirko butą tame pačiame Vilniaus senamiesčio name, toje pačioje laiptinėje, kur anksčiau gyveno. „Čia - jokios mistikos. Kai aš planuoju savo gyvenimo pokyčius, man tiesiog sekasi“, - šypsojosi E. Valentinas. Būstų pardavimo ir pirkimo istorija keliuose žemynuose be jokių didelių vargų, pastangų, paieškų. Belieka tik palinkčioti galva, kad jai tikrai sekasi.

Naujieji E. Valentinas namai Vilniuje - su palėpe, tad vietos netrūksta, skoningai įrengti, apstatyti antikvariniais baldais. „Man patinka gyventi gražiai“, - sakė Eva. Jai patinka ir kultūrinis Vilniaus gyvenimas, dažnai lankosi klasikinės muzikos koncertuose, spektakliuose. Prie kavos puodelio jaukiuose Evos namuose kalbėti apie jos gyvenimo odisėjas pradėta nuo naujausios - išsikraustymo iš Argentinos ir sugrįžimo į Lietuvą.

Kelionės ir gyvenimo filosofija: laisvė ir pokyčiai

Eva Valentinas nesibaimina drastiškų gyvenimo pokyčių, o nuolatinis judėjimas jai yra malonumas. Paklausta, ar nebijo kraustytis iš žemyno į žemyną, ji drąsiai atsako: „Nebijau. Man įdomu, patinka kraustytis, įsikurti naujoje vietoje, susikurti sau malonią ir gražią aplinką.“ Nors kiti galbūt pavadintų tai avantiūrizmu, pačiai Evai šis žodis skamba truputį neigiamai. „Aš darau tai, ką noriu, o kai atsibosta, galiu viską pakeisti ir pradėti iš naujo“, - pabrėžia ji.

Jos gyvenimo moto paprastas: „Jeigu man gyvenime kas nors nepatinka ar noriu pokyčių, aš juos darau. Nesėdžiu rankas sudėjusi ir neaimanuoju. Tai - mano vienintelis požiūris į gyvenimą: jeigu esi nelaimingas, tai daryk kažką, kad būtum laimingas.“ Eva aktyviai keliauja po Europą ir Ameriką, lapkričio mėnesį praleidžia Argentinoje, tačiau, kaip pati sako, nejaučia ilgesio nei Buenos Airėms, nei San Fransiskui, nei Čikagai. Juk ten gyveno, ten jai viskas pažįstama, ten turi draugų, tad malonu visus aplankyti.

Didmiesčių triukšmas ir Vilniaus ramybė

Evai jau nebepatinka gyventi dideliuose miestuose. „Per daug triukšmo, per dideli atstumai, įvairios didmiesčių problemos“, - teigia ji. Štai Buenos Airių metropolijoje gyvena daugiau kaip 15 milijonų žmonių, o tai sukelia didelių nepatogumų bendraujant. „Labai vargina atstumai, kai nori susitikti su draugais. Turi dvi valandas į vieną pusę važiuoti, dvi - į kitą“, - pasakoja Eva. Vilnius šiuo atžvilgiu jai yra idealus miestas.

Miestų palyginimas: Eva Valentinas perspektyva

Evos teigimu, jai nereikia antros pusės, kad jaustųsi pilnavertė. Ji niekada nejautė noro sukurti šeimos ir visuomet norėjo būti laisva. „Meilė man nebuvo pirmoje vietoje. Visuomet buvo didelis noras keliauti, kuo daugiau pamatyti ir pažinti įvairių šalių kultūrą. Tas noras vis dar neišgaravo.“ Gyvenimą pasirinkusi nugyventi viena, Argentinos lietuvė teisininkė ir bankininkė Eva Valentinas niekada to nesigailėjo. Visur, kur tik ji įsikuria, aplink susiburia bendraminčių ir draugų būrys. „Tikrai bus kam išbarstyti mano pelenus“, - juokiasi Eva ir sako, jog būti vienam yra toks pat sunkus darbas, kaip ir gyventi šeimoje. Paklausta, ar ji viską apskaičiuoja, kaip Svarstyklės, Eva atsako: „Nieko aš nesveriu. Klojasi kaip klojasi.“

Pirmasis susitikimas su Nepriklausoma Lietuva (1992 m.)

Visus Lietuvos okupacijos metus Eva gyveno Argentinoje bei Jungtinėse Amerikos Valstijose ir negalėjo įsivaizduoti, kaip tuo metu gyventa Lietuvoje, atskirtoje nuo pasaulio geležine uždanga. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, 1992 metų rudenį ji pirmą kartą atvyko į savo tėvų gimtinę. Tikriausiai iš tėvų perimtas ilgesio jausmas ir smalsumas, kaip atrodys ta Lietuva bei Vilnius, paskatino ją atvykti. „Tada Vilnius atrodė labai liūdnas. Labai pilkas, labai tamsus. Įspūdis buvo toks, kad turi praeiti labai daug metų, kol čia kas nors pasikeis. Eidavau per senamiestį - neapšviesta, tamsu, parduotuvių nėra. Liūdnas buvo vaizdas“, - prisimena Eva.

Namuose visuomet lietuviškai kalbėdavę, tėvų perduota lietuvybė paskatino Evą bent kokiems metams atvažiuoti į Lietuvą. Ji atvyko iš San Fransisko, kur dirbo tarptautinėje bankininkystėje. Pamanė, kad Lietuvoje reikės tokių specialistų, nes jų čia nebuvo, viskas tais laikais buvo daroma per Maskvą. Nors jos planas buvo tiktai metams čia atvažiuoti, Eva įsigijo Vilniuje butą. Nors ir sunku buvo, ji jautė, kad gyvenimas tokiu istoriniu laikotarpiu Lietuvoje yra privilegija. Viskas pradėjo po truputį keistis, ir tai buvo labai įdomus laikotarpis.

Darbo patirtis ir kultūriniai skirtumai

Evos pirmas darbas Lietuvoje buvo „Hermio“ banke, kur ji dirbo tarptautinio kreditavimo skyriaus direktore. „Išduodavome paskolas, atidarinėdavome sąskaitas užsienio bankuose. Lietuvoje buvo pati tarptautinės bankininkystės pradžia“, - pasakoja ji. Iš „Hermio“ banko ji perėjo į „Oriflame“ kosmetiką, kai ja buvo pradėta prekiauti Lietuvoje, ir tapo kompanijos atstovybės Vilniuje generaline direktore. Vėliau Eva atidarė savo interjero puošmenų parduotuvę „Elementai“.

Darbo susirasti Vilniuje Evai sekėsi lengvai, tačiau dirbti buvo sunku, nes Lietuvoje ir Amerikoje labai skiriasi žmonių mentalitetas. „Čia buvo kitoks požiūris į darbą, kitokie darbo principai. Atsakomybės niekas nenorėjo prisiimti, parašo palikti. Iniciatyvos niekas nenorėjo rodyti. Žmonės bijodavo ką nors pasakyti - gal ne taip pasakys?“, - prisimena ji. Savo pirmąją algą Lietuvoje Eva gavo „vagnorkėmis“, o vėliau buvo įvesti litai.

Draugystės ir bendravimo ypatumai

Lietuvoje susirasti draugų Evai užtruko ilgai. Jos pastebėjimu, lietuviai buvo ir vis dar yra labai uždari. „Kiek pastebėjau, draugauja šeimomis arba su mokyklos, universiteto laikų draugais“, - sako ji. Iš pradžių buvo sunku, nors žmones į svečius ir kviesdavo, atgalinio ryšio nebuvo. Tik dabar, grįžus iš Argentinos, Evai pavyko suburti draugų ratą.

Dešimtmetis Argentinoje: verslas, iššūkiai ir sugrįžimas

2005 metų rudenį Eva Valentinas paliko Lietuvą ir išvyko į Buenos Aires. „Gyvenimas Lietuvoje iš pradžių buvo itin sunkus, bet labai įdomus. Po to prasidėjo sąstingis, niekas per daug nesikeitė, viskas sustojo. Praėjo pirminis entuziazmas, užėjo noras išvažiuoti, ėmiau ir išvažiavau. Pardaviau butą, verslą ir išvykau“, - paaiškina ji.

Eva gimė Buenos Airėse ir ten gyveno iki 19 metų, baigė gimnaziją. Vėliau su tėvais išsikraustė iš Argentinos į Ameriką, Čikagą. Po ketverių metų ji grįžo į Buenos Aires studijuoti Salvadoro universitete, kur baigė teisės studijas ir praleido šešerius metus. Vėliau vėl grįžo į Ameriką, dirbo Čikagoje, o paskui išsikraustė į San Fransiską, kur gyveno 10 metų. Tiek Čikagoje, tiek San Fransiske ji dirbo Argentinos valstybiniam komerciniam bankui, vadovavo vienam departamentų. Tai buvo įdomus gyvenimas.

Sugrįžusi į Buenos Aires po gyvenimo Lietuvoje, Eva įsikūrė senamiestyje, kur gyvena daug europiečių. Tačiau vietinėms draugėms šis rajonas atrodė per daug bohemiškas. „Vilnius - ne Buenos Airės. Ten senamiestyje pavojinga“, - lygina Eva. „Paradoksas: ten labai graži architektūra, seni namai, bet dėl kažkokių nesuprantamų priežasčių yra daug apleistų namų. Šeimininkai mirę, palikuonių neturėjo ar dar kas nors yra nutikę. Į tuos namus įsikrausto ir juos tiesiog užima benamiai - skvoteriai. Jie ten laimingi gyvena, gauna pašalpas, o dirbti nelabai nori, ieško lengvų pragyvenimo šaltinių, pardavinėja „žole“ vadinamą marihuaną, vagiliauja.“

Eva nusipirko ten įspūdingą namą su didele terasa, fontanais, vidiniais kiemeliais ir nuomodavo apartamentus užsieniečiams. „Vieni turistai atvažiuodavo mokytis ispanų kalbos, kiti - argentinietiškojo tango, treti - aplankyti Buenos Airių. Įdomus verslas, įvairių žmonių atvažiuodavo iš viso pasaulio. Buvo linksma gyventi“, - prisimena ji. Tačiau Buenos Airių senamiestis neatsigavo, kaip kadaise keitėsi Vilnius. „Bet nutiko priešingai: ten padėtis ne gerėjo, o vis blogėjo, darėsi vis sudėtingiau gyventi. Amžinas viso ko brangimas ir nuolatinės finansinės krizės. Infliacija Argentinoje buvo ir yra 40-50 proc.“

Taigi, po 10 metų Eva vėl pardavė viską ir grįžo su lagaminais į Vilnių. „Kai padarau teisingą sprendimą, man dažniausiai sekasi“, - sako ji. Kai savo namą nutarė parduoti, kreipėsi į nekilnojamojo turto agentūrą, kuri prognozavo, jog tai užtruks dvejus trejus metus, nes namas buvo labai didelis, nepraktiškas ir jam reikėjo ypatingo pirkėjo. Tačiau po savaitės, išvažiavus į Vilnių atostogauti, Eva gavo elektroninį laišką: agentūra pranešė, kad turi namo pirkėją. Per savaitę! Jį nupirko argentiniečių kino režisierius, kuriam tas namas labai patiko. Evai teko skubiai grįžti į Argentiną, per dvi savaites atlaisvinti namą. Ji viską padovanojo, pardavė, supakavo ir vėl liko benamė. Būtent tada, atostogaudama Vilniuje ir apsistodama draugo bute toje pačioje laiptinėje, kur buvo jos ankstesnis butas, ji sužinojo, kad vieną butą jo savininkas nuomoja užsienio studentams. Paskambinus ir pasiteiravus, ar nenorėtų jo parduoti, jis sutiko. Taigi, Eva Valentinas vėl nusipirko butą tame pačiame Senamiesčio name, toje pačioje laiptinėje, kur kažkada gyveno.

Argentinietiška tapatybė ir kultūriniai kontrastai

Eva Valentinas pažymi, kad Argentina labai pasikeitė, etninė gyventojų sudėtis taip pat. Kas yra argentiniečiai? „Tai - ispanai, italai, lenkai, vokiečiai, kurių protėviai atvyko į Argentiną ir liko joje gyventi. Gimę Argentinoje visi esame argentiniečiai. Aš turiu Argentinos pasą ir esu Argentinos pilietė. Esu ir Lietuvos pilietė, nes turiu ir Lietuvos pasą“, - aiškina ji. Ne tik Argentina, bet ir visa Amerika yra imigrantų kraštas. Vieninteliai tikri amerikiečiai yra indėnai, o kiti - seneliai ar proseneliai - yra europiečių palikuonys.

Eva prisimena jaunystę Buenos Airėse, kai Astor Piazzollos muzika ir argentinietiškasis tango Lietuvoje atrodė egzotika. Tačiau ten visa tai buvo romantiška kasdienybė. „Mes daugiau klausydavome bitlų, šokdavome pagal jų muziką. Argentinietiškasis tango buvo pagyvenusių žmonių šokis, jie mėgo jį šokti“, - sako Eva. Tango atgijo gal 1990-ųjų pabaigoje, kai į Argentiną pradėjo važiuoti turistai. Seniau buvo tango barai, mažos užeigos, kur galėjai klausytis muzikos, šokti, tačiau tango šou, kur mėto moteris, yra spektakliai turistams.

Argentinoje žmonės bendrauja draugiškai ir neformaliai. Daugelis, panašiai kaip Ispanijoje ir Italijoje (nes yra tų šalių įtaka), eina vakarieniauti į restoranus, susitinka ten su draugais. Arba ruošia draugams neplanuotas vakarienes namuose. „Nereikia kviesti iš anksto. Ten visai kitokia bendravimo kultūra“, - aiškina Eva. Būdavo, studijų laikais kavos puodelį užsisakę mokydavosi kavinėje penkias valandas, skaitydavo laikraščius, susitikdavo su draugais. Tačiau atvykusi į Lietuvą, Eva suprato, kad čia egzistuoja formalumas - į svečius turi pakviesti iš anksto. Po pietiečiams būdingo laisvo bendravimo tai buvo nelengva. „Taip. Ne visada žmonės supranta, kai pasakai: ateikite sekmadienį, paruošiu pietus. Tai „balių“ darai? Ne, nedarau „baliaus“. Pietus gaminu - išvirsiu makaronų, vyno butelį atkimšiu, ir viskas“, - dalijasi savo patirtimi Eva.

Saugumas šiandienos pasaulyje

Paklausta, ar šiuo metu, kai Rusija užpuolė Ukrainą ir vyksta karas, nesijaučia Lietuvoje nesaugi, Eva tvirtai atsako: „Ne. Jaučiuosi normaliai. Kai paskaitau pasaulio laikraščius, suprantu, kad niekur nėra visiškai saugu gyventi.“ Ji pateikia pavyzdžius iš Amerikos, kur gali kilti masinės šaudynės, arba stichinės nelaimės, tokios kaip potvyniai ir gaisrai. „Kita vertus, jeigu Vladimirui Putinui būtų pasisekę ir per kelias dienas būtų užėmęs Ukrainą, tada tikrai būtų neramu: ką jis toliau darys?“, - svarsto Eva.

tags: #eva #valentinas #gime

• Apie lopšelį-darželį „Jovarėlis“ atsiliepimai
• Papročiai Lietuvoje
• "Šaltinėlio" globos namų raida
• Kaip pasirinkti SIM kortelę ir išmanųjį laikrodį vaikui
• Kaip vertinama vaikų socialinė globa?