Gyvenimo kelias ir išmintis: Eva Tombak
Eva Tombak - tai vardas, asocijuojantis su kūryba, dvasiniu augimu ir neblėstančia energija. Ji yra žinoma kaip rašytoja, jogos praktikė, buvusi žurnalo „Ieva“ vyriausioji redaktorė ir leidėja. Jos gyvenimo kelias kupinas įvairių patirčių, kurios formavo jos pasaulėžiūrą ir įkvėpė dalintis išmintimi su kitais.
Vaikystė ir jaunystė
Eva Tombak gimė Vilniuje 1959 metais ir yra trečios kartos vilnietė. Mokyklą, pavadintą Vilniaus Salomėjos Nėries vardu, baigė 1977 metais. Tris metus studijavo geografiją Vilniaus Universiteto Gamtos fakultete. Vaikystės prisiminimai nebuvo kupini vien džiaugsmo, tačiau tai suformavo jos tvirtybę ir gebėjimą įveikti sunkumus.
Po audringos išleistuvių nakties, 1977 metais, Vilniaus Salomėjos Nėries „B“ klasės abiturientai ant skiautelės užrašė atsakymą į pagrindinį gyvenimo klausimą - kas yra laimė. Eva tuo metu abejojo, kur ir kuo norėtų būti, tačiau žinojo, kad trokšta turėti A.L.Webberio roko operos „Evita“ diską. Ji tikėjo, kad tai bus laimingas bilietėlis į melomanų bendruomenę, kur ji pelnys laimę tarp savų.
Eva prisimena, kad jos vaikystė ir mokykla liko kaip baimių ir silpnumo laikotarpis. Ji daug kartų mėgino tai ištrinti, tačiau pavyko tik po kelių dešimčių metų.
Žurnalistika ir leidyba
Po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo Eva Tombak 1990 metais išleido pirmąjį nepriklausomą žurnalą moterims „Ieva“. Šis leidinys išsiskyrė vakarietišku formatu ir aukštos kokybės popieriumi, todėl greitai tapo itin populiarus ir buvo išparduodamas, nepaisant aukštos kainos. Nuo 1990 iki 2009 metų Eva buvo žurnalo „Ieva“ vyriausioji redaktorė ir leidėja.
Per visą leidybinį etapą, 20 metų, Eva pasirinko būti redaktore, nes tai jai padėjo paslėpti savo baimę. Nors atrodė autoritetinga ir galėjo daryti įtaką darbuotojams, pati ji paniškai bijojo. Sėkminga leidyba, pasikeitus laikams ir skoniams, netikėtai tapo nuostolinga. Eva pripažįsta, kad sugriuvo sunkiai lipdytas verslas, o baimės jausmą papildė gėda dėl nesėkmės.
Moteris atskleidė, kad žurnalo bankrotas porą stipriai sukrėtė, todėl jie nusprendė išvykti iš Lietuvos ir pradėti gyvenimą iš naujo.
Gyvenimas Australijoje ir joga
1998-2006 m. Eva Tombak patyrė didelių pokyčių. Po žurnalo „Ieva“ bankroto, pora, 2011 metais, devynių mėnesių laikotarpiui emigravo į Australiją. Eva šį išvykimą vadina didžiuliu nuotykiu ir pavojinga avantiūra, važiavimu ties praraja be stabdžių. Šiuo metu 65 metų moteris spinduliuoja energija ir sako, kad tik neseniai pradėjo kurti gyvenimą, apie kurį visada svajojo.
Australijoje Eva susidūrė su sveikatos problemomis ir finansiniais sunkumais. Tuomet jai kilo mintis eiti į jogą. Tai tapo lūžio tašku jos gyvenime. Ji pradėjo praktikuoti karštąją jogą („Bikram“), kuri praktikuojama 40 laipsnių temperatūroje. Ši joga, orientuota į fizinius pratimus, padėjo jai atsikratyti baimės, įgyti drąsos ir įkvėpimo, o skydliaukės problemos dingo.
Grįžusi į Lietuvą, Eva studijavo jogos filosofijos knygas, domėjosi kvėpavimo bei meditacijos technikomis. 2013 vasarį ji pradėjo mokyti jogą. Šiuo metu ji veda užsiėmimus gydytojams, ofiso darbuotojams ir savaitgalines praktikas. Eva įsitikinusi, kad joga - tai ne tik fizinis pasirengimas ir atsipalaidavimas, bet ir minčių suvokimas, padedantis tvarkytis su vidiniais negalavimais ir tapti geresniu žmogumi.
Kūryba ir knygos
Eva Tombak yra aštuonių knygų autorė:
- 2011 m. „Laisvė basomis“
- 2015 m. „Laimės piliulės“
- 2016 m. „Minčių žvėrynas“
- 2018 m. „Atia, suskiai“
- 2019 m. „Minčių žvėrynas“
- 2020 m. „Atia, kaukės“
- 2020 m. „Popietės laikas“
- Naujausia knyga - „Ar čia kas nors yra?“ pasirodė 2021 metų pabaigoje.
Knyga „Ar čia kas nors yra?“ sudaryta iš trijų dalių: mistinių istorijų, psichodelinių patirčių bei pokalbių su mokslininkais, gydytojais ir mistikais.
Eva sako, kad popierius ir ekranas jai yra kaip psichoterapeutas. Rašymas jai teikia didžiausią džiaugsmą ir padeda apčiuopti bei numalšinti vidinį nerimą. Ji nesiliauja rašyti, nes tai jai yra gyvenimo dalis.
Požiūris į senėjimą
Nors dalį žmonių oficialus tapimas senjoru išgąsdintų, Eva tuo tik džiaugiasi. Pasak jos, pensinis amžius jos gyvenimo tikrai nepablogino. Ji toliau dirba - rašo knygas, veda jogos stovyklas, skaito paskaitas ir gauna „Sodros“ išmokas.
Eva senėjimą vadina „gyvenimo kūrinio kodu“. Ji mano, kad pabaiga yra svarbesnė nei pradžia, nes pradžia laikina, o pabaiga - amžina. Ji pabrėžia, kad svarbiausia yra neprarasti aistros ir veiklumo, nes sustojimas yra ne tik senatvės, bet ir mirties pradžia.
„Man labai keista, kai žmonės sako: išeisiu į pensiją ir pagaliau aš pagyvensiu. Aš nežinau, galbūt kažkas ir gali pagyventi, jeigu jie turi aistrą, hobius, kuriuos pradės realizuoti. Bet dažniausiai, ką aš matau iš pažįstamų rato, kad tai yra senatvės pradžia, jeigu tu palieki veiklas. Man yra labai baisu ta mintis, kad būtų galima sustoti. Man atrodo, kad tai yra ne tik senatvės, tai ir mirties pradžia - geriau mirti scenoje“, - sako Eva.
Su amžiumi ji vis stipriau myli gyvenimą ir vertina jo neapibrėžtumą bei laisvę. Laisvė jai svarbi netgi kalbant apie plaukus - ji niekada nesileidžia kirpėjos įkalbinama drastiškai keisti savo įvaizdį, nes plaukai jai yra neatskiriama jos „aš“ dalis.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
