Trauminiai vaikystės išgyvenimai kaupiasi kūne ir nesąmoningai veikia tolimesnį suaugusiojo gyvenimą. Tik priėmus išstumtus jausmus galima išsivaduoti iš vaikystės kalėjimo ir priartėti prie tikrosios savasties.
Alice Miller (1923-2010) - žydų kilmės šveicarų psichoterapeutė, žymi vaikystėje patirtų traumų specialistė, trylikos knygų, išleistų trisdešimtyje šalių, autorė. Po dvidešimties metų psichoanalizės praktikos ji atsidėjo vaikystėje patirtų traumų tyrinėjimams ir knygų rašymui. Lietuvių kalba jau yra pasirodžiusios šios autorės knygos: „Kūno maištas“ (2012), „Gyvenimo keliai“ (2013), „Nereikalingas raktas“ (2014).

„Gabaus vaiko drama“ - pirmoji autorės knyga, išgarsinusi ją visame pasaulyje. Knygoje A. Miller akivaizdžiai parodo, kaip vaiko išnaudojimas suaugusiųjų poreikiams, jo baudimas, mušimas ir manipuliavimas pažeidžia jauno žmogaus integralumą bei skatina jį atsižadėti savasties. Vaikystėje patirtos traumos kaupiasi bei veikia suaugusio žmogaus gyvenimą.
Pasak autorės, „neįmanoma pakeisti praeities, neįmanoma panaikinti vaikystėje patirtų traumų. Tačiau galime keistis patys, galime „sutaisyti“ save, atgauti prarastą vienovę.“ Tam reikia atsigręžti į praeitį, atverti duris į vaikiškos tikrovės suvokimą bei sąmoningai išgyventi išstumtus jausmus. Taip galime ne tik išsivaduoti iš vaikystėje patirtos baimės bei jos destruktyvių padarinių dabartyje, bet ir sustabdyti prievartos perdavimą iš kartos į kartą ateityje.
Knyga parašyta suprantamai, be sudėtingos mokslinės kalbos, taip, kad jos žodžiai pasiektų kiekvieną. A. Miller gilinasi į žmogaus vaikystę ir tai, kaip ji gali paveikti suaugusiojo gyvenimą. Pagrindinė tema - kaip emocijos, kurių reikšti vaikystėje nebuvo galima (iš serijos: „geri vaikai nepyksta“, „nėra ko čia verkti“, „būk stiprus, neverk / neliūdėk“), patirtas psichologinis ar fizinis smurtas, seksualinė prievarta galiausiai „atsiliepia“ vėliau, kaip paveikia santykius su antra puse, su savais vaikais, kaip gali būti perduodama iš kartos iš kartą, net sąmoningai to nesuvokiant.

Nuo to laiko, kai ši knyga pasirodė 1979 m., daugybė skaitytojų nuolat praneša, kad skaitant šias esė į jų gyvenimą sugrįžo mažas, sutrikęs, nesuprastas, įbaugintas vaikas, kuriuo kadaise jie buvo. Ištisus dešimtmečius jie buvę priversti jį apleisti ir pamiršti ir iki šiol niekada to nesuvokė. Daugybė teigė pirmą kartą pajutę šio vaiko vargus ir skausmą taip stipriai, kad galėję verkti. Dauguma stebėjosi apskritai taip ilgai nieko nenutuokę apie šio vaiko egzistenciją ir jo skausmą. Dažnai laiškuose skaitydavau: „Jūs aprašėte mano gyvenimą ir mano šeimą. Iš kur visa tai sužinojote?“
Knyga apibūdinama kaip labai maža, bet kiekvienas sakinys yra be galo koncentruotas. Už kiekvieno sakinio atsigamina ištisa kita knyga, straipsnis, ar video, kuris išaiškinęs visą koncepciją to teiginio, kuris čia autorės surašomas kaip generalinė išvada vienu sakiniu. Kai kurios išvados, pavyzdžiui, kad depresija ir priklausomybės yra vaikystės traumos padarinys, yra itin įstrigusios.
Nors knyga yra labai vertinga, kai kurie skaitytojai abejoja, ar ją verta rekomenduoti pirmą kartą vaikystės traumų tema norintiems paliesti skaitytojams, nes pateikiami žiaurūs epizodai iš žymių žmonių vaikystės ir autorės pacientų patyrimai gali būti sunkiai virškinami. Taip pat kai kam kliuvo knygos absoliutinimas, nes tai iš karto nuteikia skeptiškai.
Pasak Alice Miller, norint išsivaduoti iš vaikystės kalėjimo ir priartėti prie tikrosios savasties, reikia atsigręžti į praeitį ir priimti išstumtus jausmus atgal. Tai padeda ne tik išsivaduoti iš vaikystėje patirtos baimės bei jos destruktyvių padarinių dabartyje, bet ir sustabdyti prievartos perdavimą iš kartos į kartą ateityje.
Svarbu suprasti, kad „neįmanoma pakeisti praeities, neįmanoma panaikinti vaikystėje patirtų traumų. Tačiau galime keistis patys, galime „sutaisyti“ save, atgauti prarastą vienovę.“ Tai reikalauja sąmoningo darbo su savimi, atveriant duris į vaikiškos tikrovės suvokimą bei sąmoningai išgyvenant išstumtus jausmus.