Eimunto Nekrošiaus kūryba ir gyvenimo kelias: režisieriaus vizijos ir palikimas
Eimuntas Nekrošius (1952 m. lapkričio 21 d. Pažobrio kaime, Raseinių raj. - 2018 m. lapkričio 20 d. Vilniuje) - viena svarbiausių, iškiliausių ir žymiausių Lietuvos ir Europos teatro asmenybių. Lietuvos teatro režisierius, aktorius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, už savo kūrybą gavęs apdovanojimų Lietuvoje ir visame pasaulyje. Eimunto Nekrošiaus spektakliai vieni pirmųjų iš Lietuvos rodyti užsienio festivaliuose, pelnę jam tarptautinį pripažinimą.
Režisieriaus kūryba išsiskyrė metaforų kalba, režisūrine dramaturgija, naujomis koncepcijomis ir savitu pasaulio bei teatro suvokimu. Pats E. Nekrošius nemėgo daug kalbėti apie save ir savo kūrybą, o jo teatrą apibrėžė kaip efemerišką meną.
Gyvenimo kelias ir karjera
Eimuntas Nekrošius gimė 1952 m. lapkričio 21 d. Pažobrio kaime (Raseinių raj.). Režisūros studijas baigė 1978 m. Maskvos A. Lunačiarskio teatro meno institute (Andrejaus Gončiarovo klasė). Tais pačiais metais sugrįžo į Lietuvą ir pradėjo dirbti režisieriumi. 1978-1979 m. režisavo Kauno dramos teatre.
Po metų įsikūręs Vilniuje, jis 1979-1991 m. ėjo Lietuvos valstybinio Jaunimo teatro režisieriaus pareigas. Vėliau, 1993-1997 m., buvo tarptautinio teatro festivalio LIFE režisierius. Nuo 1998 m. sausio 28 d., kartu su savo žmona Nadežda Gultiajeva ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, įsteigė viešąją įstaigą teatrą „Meno fortas“. Šioje įstaigoje jis dirbo meno vadovu ir režisieriumi iki pat mirties 2018 m. lapkričio 20 d. E. Nekrošius taip pat dėstė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kur jam 2013 m. buvo suteiktas Garbės daktaro (Doctor Honoris Causa) vardas.
Nadežda Gultiajeva, žymi Lietuvos scenografė, režisieriaus žmona ir viena iš „Meno Forto“ steigėjų, kūrusi scenografiją ir kostiumus E. Nekrošiaus spektakliams, apdovanota Šv. Kristoforo statulėle bei Vyriausybės kultūros ir meno premija, praskleidė paslapties šydą, gaubiantį šio didžio teatralo pasaulį. E. Nekrošius taip pat sukūrė ir vaidmenų kine. 1983 m. atliko Stasio Girėno vaidmenį filme „Skrydis per Atlantą“ (rež. Raimondas Vabalas) ir Tėvo vaidmenį filme „Neapykantos pamokos“.
Kūrybos etapai ir išskirtinumas
Režisieriaus E. Nekrošiaus kūrybinę biografiją, kuri tęsėsi tris dešimtmečius, galima suskirstyti į kelis etapus. Ankstyvieji (1977-1978 m.) Eimunto Nekrošiaus spektakliai išsiskyrė raiškos novatoriškais būdais, savitu pasaulio ir teatro suvokimu. Jaunimo teatre kurtiems spektakliams būdinga vadinamoji režisūrinių įvaizdžių dramaturgija, sąsajos su esamuoju laiku, spektaklio, kaip meno kūrinio, autonomija, originalios, daugiareikšmės, emociškai paveikios metaforos ir įvaizdžiai.
Eimunto Nekrošiaus spektakliai vieni pirmųjų iš Lietuvos pradėti rodyti užsienyje. 1984 m. jo aktorių trupė dalyvavo ir vaidino tarptautiniame Belgrado teatro festivalyje BITEF. Po šio debiuto ji buvo laukiama tiek kitų Europos šalių, tiek ir Azijos, Australijos, Šiaurės ir Pietų Amerikos teatrų scenose.
Svarbiausi spektakliai
Eimunto Nekrošiaus biografijoje daugybė nepamirštamų spektaklių, tapusių Lietuvos teatro istorijos dalimi. Jo kūrybos dalis - tai ir pastatymai užsienio šalyse: Italijoje, Rusijoje, Lenkijoje, Argentinoje. Kiekvienas jų yra ypatingas reiškinys sceninėje kultūroje.
Žemiau pateikiamas pasirinktinių E. Nekrošiaus režisuotų spektaklių sąrašas:
- 1977 m. - Shelagh Delaney „Medaus skonis“
- 1978 m. - A. Čechovas „Ivanovas“
- 1978 m. - Saulius Šaltenis „Duokiškio baladės“
- 1980 m. - Grigorijus Kanovičius, S. Šaltenis „Kvadratas“ (pagal V. Jelisejevos „O buvo taip“)
- 1981 m. - Vadim Korostyliov „Pirosmani, Pirosmani...“
- 1982 m. - Kęstutis Antanėlis, Sigitas Geda „Meilė ir mirtis Veronoje“
- 1983 m. - Čingiz Aitmatov „Ilga kaip šimtmečiai diena“ (pastatyta Jaunimo teatre, pripažinimas užsienyje)
- 1986 m. - A. Čechovas „Dėdė Vania“
- 1991 m. - N. Gogol „Nosis“
- 1994 m. - A. Puškinas „Mocartas ir Saljeris. Don Chuanas. Maras“ (LIFE festivalis)
- 1995 m. - A. Čechovas „Trys seserys“
- 1997 m. - W. Shakespeare „Hamletas“ (LIFE festivalis, pelnė Kristoforą, Auksinę kaukę)
- 1999 m. - W. Shakespeare „Makbetas“ („Meno fortas“)
- 2000 m. - W. Shakespeare „Otelas“ („Meno fortas“)
- 2003 m. - K. Donelaitis „Donelaitis. Metai“ („Meno fortas“)
- 2003 m. - A. Čechovas „Vyšnių sodas“ („Meno fortas“, Maskvos tarptautinis K. Stanislavskio fondas)
- 2006 m. - J. V. Gėtė „Faustas“
- 2007 m. - R. Wagneris „Valkirija“ (Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre)
- 2011 m. - G. Verdi „Otelas“ (Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre)
- 2014 m. - „Jobo knyga“ („Meno fortas“)
- 2015 m. - Aleksandro Puškinas „Borisas Godunovas“ (Lietuvos nacionaliniame dramos teatre)
- 2015 m. - Franz Kafka „Bado meistras“ („Meno fortas“)
- 2016 m. - A. Mickevičius „Vėlinės“ (Tautos teatre Varšuvoje)
- 2017 m. - S. Aleksijevič „Cinkas. Berniukai“ („Meno fortas“)
- 2017 m. - A. Čechovas „Ivanovas“ (Kroatijos nacionaliniame teatre Zagrebe)
- 2018 m. - S. Šaltenis „Kalės vaikai“ (Klaipėdos dramos teatre)
- 2018 m. - W. Gombrowicz „Teatras“ (paskutinis Eimunto Nekrošiaus spektaklis, Tautos teatre Varšuvoje)
Režisieriaus filosofija ir požiūris
E. Nekrošius savo interviu metu, likus maždaug metams iki mirties, su Andriumi Rožicku LRT PLIUS laidoje „Stambiu planu“, atviravo apie gyvenimą ir kūrybą. „Jeigu bandyčiau pasakyti, kas yra gyvenimas, galiu pasakyti pro šalį. Pavyzdžiui, absurdas. Viskas - absurdas“, - sakė režisierius. Jis pabrėžė, kad niekada neturėjo nei lankstytis, nei prašyti, nei pataikauti, ir tai laikė vertybe, nors ir pripažino, kad dėl to gyvenimas tampa sudėtingesnis.
Režisūra, jo nuomone, yra žymiai paprastesnė profesija, negu apie ją sukuriami mitai. „Gana primityvoka, gana paprasta profesija. Veiksmo organizavimas - juk vis tiek turimas pirminis literatūros šaltinis“, - teigė jis. Apie laisvę E. Nekrošius kalbėjo kaip apie prigimtinį, o ne išmoktą dalyką. „Su laisvės tema gimstama, o išmokti to - labai sunku.“ Būti laisvam ir laimingam, jo žodžiais, gali būti pavojinga dėl pavydo.
Scenografas Marius Nekrošius, režisieriaus sūnus, dirbęs su juo daugelyje spektaklių, pasakojo, kad tėvas visada reikalavo preciziškai atlikto darbo ir kad projektas būtų pabaigtas iki tokio lygio, jog jam pačiam nebūtų gėda. Idėjos galėjo būti keičiamos nuolat, net likus pusdieniui iki premjeros viskas spektaklyje galėjo apvirsti aukštyn kojomis. „Tėvui labai svarbus buvo meniškumo kriterijus“, - teigė M. Nekrošius.
Apdovanojimai ir įvertinimai
E. Nekrošiaus kūryba yra įvertinta daugybe aukštų apdovanojimų tiek Lietuvoje, tiek tarptautinėje arenoje, liudijančių jo išskirtinį talentą ir indėlį į pasaulio teatro meną.
Svarbiausi apdovanojimai
- 1983 m. - LSSR valstybinė premija
- 1987 m. - SSRS valstybinė premija (su kitais)
- 1988 m. - Jugoslavijos laikraščio „Politiki“ prizas už geriausią režisieriaus darbą
- 1991 m. - Taorminos menų komiteto (Italija) ir Europos teatro sąjungos specialus prizas už nuopelnus teatro menui
- 1994 m. - Baltijos Asamblėjos premija
- 1994 m. - Europos teatro premija „Už naująsias teatro realybes“
- 1994 m. - Lietuvos teatro sąjungos prizas geriausiam metų režisieriui
- 1995 m. - Geriausio festivalio „Baltijskij dom“ režisieriaus pripažinimas
- 1997 m. - Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija
- 1997, 1999, 2004 m. - „Auksinė kaukė“ už geriausius užsienio spektaklius parodytus Maskvoje
- 1998 m. - Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžius
- 1998 m. - Lietuvos teatro sąjungos prizas geriausiam metų režisierius
- 1999 m. - LR Vyriausybės premija
- 1999 m. - Festivalio „Kontakt“ premijos laureatas (Torunė, Lenkija)
- 2000 m. - Lietuvos nepriklausomybės medalis
- 2001 m. - K. Stanislavskio tarptautinio visuomeninio labdaros fondo premija už žymų indėlį į pasaulio teatro meno raidą
- 2001 m. - Lenkijos ordino už nuopelnus Riterio kryžius
- 2003 m. - Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didysis kryžius
- 2003 m. - Komandoro laipsnio Portugalijos ordinas „Už nuopelnus“
- 2005 m. - Herderio premija
- 2006 m. - Tarptautinė premija „Baltijos žvaigždė“
- 2008 m. - Nacionalinė pažangos premija
Palikimas ir atminimas
Po iškiliojo režisieriaus mirties, jo kūrybinį palikimą puoselėja teatras „Meno fortas“, vadovaujamas Audriaus Jankausko. Direktorius įdeda daug pastangų, kad būtų prisimenamas E. Nekrošius bei jo teatras Lietuvoje ir užsienyje. Rengiamos fotografijų, įamžinusių spektaklius, parodos, rodomi spektakliai.
Apie E. Nekrošių sukurti dokumentiniai filmai: „Nieko kito nemoku“ (1988, režisierius J. Javaitis), dokumentinės esė „Eimuntas Nekrošius. Pradžia“ (2002, režisierius A. Liuga), „Eimuntas Nekrošius: nutolinti horizontą“ (2015, režisieriai J. Javaitis ir A. Liuga), „Eimuntas Nekrošius. Tėvo kėdė“ (2019). Taip pat apie režisierių parašyta knyga „Eimuntas Nekrošius: Erdvė už žodžių“ (2002, aut. R. Marcinkevičiūtė).
2019 m. lapkričio 21-30 d. Vilniuje vyko atminimo programa „Eimuntas Nekrošius. Paskutinieji. Įsižiūrėti, įsiklausyti ir apmąstyti“, kurios metu buvo rodomi E. Nekrošiaus režisuoti spektakliai, Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje atidaryta paroda „Eimunto Nekrošiaus meno fortas“, surengta tarptautinė konferencija. Tai liudija apie jo neblėstantį indėlį į Lietuvos ir pasaulio teatro meną.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
