Vaikų literatūra: Ar vis dažniau vaikai susiduria su suaugusiųjų temomis?
Šiuolaikinėje visuomenėje pastebima tendencija, kad vaikų literatūroje vis dažniau gvildenamos temos, kurios anksčiau buvo laikomos išimtinai suaugusiųjų sfera. Ar tai reiškia, kad vaikai yra viliojami šiomis temomis, ar tai atspindi visuomenės problemas, kurios neišvengiamai persikelia į vaikų pasaulį? Vaikų rašytoja Eglė Nachajienė teigia, kad „į vaikų knygas vis dažniau persikelia mūsų visuomenės bėdos. Vaikai viliojami temomis, kurios anksčiau būtų vadintos suaugusiųjų.“ Šis teiginys kelia diskusiją apie vaikų literatūros turinį ir jos poveikį jaunajai kartai.
Viena iš priežasčių, kodėl suaugusiųjų temos atsiduria vaikų knygose, yra ta, kad dabartiniams laikams būdingas susvetimėjimas. Tėvai ir vaikai neretai nesikalba atvirai ir nuoširdžiai, gyvena kiekvienas savo pasaulyje. Tėvams rūpi darbai, o vaikai lieka vieni. Todėl rašytojai, siekdami užpildyti šią spragą, vilioja vaikus temomis, kurios anksčiau būtų vadintos suaugusiųjų. Knygos tarsi atstoja pokalbius su tėvais, padėdamos vaikams suprasti sudėtingus gyvenimo aspektus.
Temos, kuriomis, atrodo, viliojami vaikai, yra įvairios. Nors ir keista, bet ne viena knyga vilioja vaikus pasakojimais apie seksualinį gyvenimą, pirmuosius kartus. Kad žmogaus pirmas kartas būtų geras, jis turi turėti žmogų, kuriam jaučia meilę ar dvasinį ryšį. Gyvenime didžiausia vertybė - meilė, o ne seksas su bet kuo ir bet kada. Žmonės, pirmą kartą patyrę fizinį artumą bet kaip ir su bet kuo, paskui gali jausti gailestį sau ir sunkiai tai išgyventi.
Kita visuomenės bėda, atskleidžiama vaikų knygose, tai jauni tėvai. Taip pat viena iš visuomenės bėdų, įvardintų knygose vaikams, yra pasakojimai apie narkomanus. Nepakantumas kitiems žmonėms, šeimos tarpusavio bendravimo problemos, reiškiama nepagarba kitiems - tai mūsų visuomenės problemos, kurios anksčiau nebuvo priimta viešinti. Be to, visos šios problemos yra aktualios ir šiuolaikiniam jaunimui, todėl pradėjo plisti jaunimo literatūroje.
Tačiau svarbu atskirti informavimą nuo viliojimo. Eglė Nachajienė teigia, kad „vaikams labiau reikia šviesos - ji ir leis jiems augti saugiems.“ Ji pabrėžia, kad skaityti reikia tik gerai parašytas knygas, tokias, kurios per kalbą mokytų skaitytoją mąstyti, kurti asociacijas, matyti potekstes. Kalba, pasak jos, daug geriau už fantastinius nuotykius padeda įsivaizduoti. Jei skaitysi tik gerai parašytas knygas (kalbinės pusės atžvilgiu), neišvengiamai imsi kokybiškiau reikšti mintis - taigi kokybiškiau mąstysi. Matysi toliau.
Pasakos, kaip vieni pirmųjų tekstų, su kuriais susipažįsta mažieji, yra svarbios ugdant vertybes. Iš iš pažiūros nesudėtingos istorijos išaukština gėrį, baudžia blogį, smerkia žmonių ydas. Jas skaitantys ar jų klausantys vaikai auga kūrybingesni, labiau pasitiki savimi, ryžtingai siekia tikslų ir ne taip bijo sunkumų. Pasakose vaikai išmoksta, kad „melo kojos trumpos“, ir kad yla anksčiau ar vėliau išlenda iš maišo. Daugiausia melo pavyzdžių galima rasti lietuvių pasakose, pavyzdžiui, „Vargšas ir Besotis“ ar „Spėri Verpėja“.
Rašytoja Eglė Nachajienė savo knygoje „Didelės mažų istorijos“ daug dėmesio skiria gamtai, aplinkai, pažinimui apskritai. Ji tiki, kad pasaulis bus daug saugesnis ir patikimesnis, jei vaikas su juo susies ryšį. Knygoje svarbiausi herojai yra kandis, kurmis, paukšteliai, sraigė ir kiti maži mūsų didelio pasaulio gyventojai. Šios istorijos nutiko gamtos padarams, kurių žmogus dažnai nė nepastebi. Rašytoja nori pasakyti, kad jie tokie patys kaip mes - stiprūs ir pažeidžiami, todėl galime vieni kitus suprasti.
Viena svarbiausių temų, jungiančių mažųjų mūsų pasaulio gyventojų pasakojimus, yra draugystė. Draugystė sunkiai mezgasi ir yra labai trapi. Mes tokie atidūs tam, kas mus žeidžia, taip dažnai mėgaujamės nuoskaudomis. O kaip atleisti išsprūdusį netikusį žodį tam, kurį laikai draugu? To reikia mokytis. Šių dienų vaikams gali atrodyti, kad jų draugai - išmanūs daiktai. Kad programėlės vištukui, kurį reikia palesinti, rūpesčio ir atidumo reikia labiausiai. Rašytoja bijo ne technologijų, o jų painiojimo su tikraisiais draugais. Tas painiojimas turbūt atsiranda iš baimės būti vienam, kai neturi ką sau pasakyti.
Rašymas Eglei Nachajienei yra būdas pasakyti, kaip supranta pasaulį. Jeigu kas nors dar jaučia panašiai, tas džiaugsis skaitydamas tarsi sutikęs saviškį. Jei skaitydamas vaikas pagaus save galvojantį, jog niekada nieko panašaus nėra jautęs - irgi gerai. Gal nustebs ir pajaus vėliau. Taigi jai svarbu, kas atsitiks skaitytojui. Norint rašyti, reikia ramybės, kad nesidairytum, kiek valandų. Atostogų. Vaikai patiria didžiulį spaudimą - gerai mokytis, kuo nors užaugti, ką nors pasiekti… Toje reikalavimų daugybėje nebelieka laiko pabūti su savimi. Pabūti su kitu. Su tuo, kuris šalia - ar tikru draugu, ar tik įsivaizduojamu. Stabtelėti reikia, kad nusiramintum.
Vaikų literatūroje rašytojai patinka tai, kas skatina ne tik sekti istoriją, bet ir mąstyti. Jeigu knyga niekur neveda, liūdna. Mėgstamas subtilus vaikiškų knygų humoras, šviesa tekstuose, pasitikėjimas skaitytoju. Vaikai mėgsta pasakojimus, bet moka vertinti ir charakterius, ir aprašymus. Sugeba tokių dalykų įžiūrėti, kad tik laikykis. Jais gali pasitikėti. Ir jie puikiai jaučia, kada jiems pataikaujama. Atrodytų, kad vaikystė vis raginama greičiau baigtis. Gal todėl taip yra, kad mūsų pasauliui trūksta ramybės, saugumo?
Vaikai augdami ieško savęs, o knyga tai ir yra ta vieta, kur paprasčiausia save susitikti, be to, apie tą susitikimą žinosi tik tu. Vaikai, žinoma, skaito. Tik labai norėtųsi, kad vaikai, kol užaugs, būtų perskaitę laiko patikrintas knygas. Neperskaitęs aukso fondo knygų tiesiog negalėsi susikalbėti su kitais - nesuprasi literatūrinių užuominų. Suaugus galima grįžti skaityti vaikiškų knygų, bet norint grįžti reikia iš kažkur išeiti. Perskaitęs tinkamas knygas laiku jausiesi visa galva aukštesnis už tuos, kas neskaitė. Todėl svarbu, kad suaugusieji padėtų vaikui nepasiklysti knygų lentynoje. O įkvėpimas skaityti neateina iškart. Skaityti - tai ir malonumas, ir darbas.
Galima teigti, kad vaikų literatūra atspindi visuomenės problemas, tačiau tai nereiškia, kad vaikai yra sąmoningai viliojami suaugusiųjų temomis. Greičiau tai yra bandymas padėti vaikams suprasti sudėtingą pasaulį, kuriame jie gyvena, ir atrasti save per literatūrą. Svarbu, kad suaugusieji padėtų vaikams rinktis kokybišką literatūrą, kuri ugdytų ne tik žinias, bet ir vertybes, skatintų mąstymą ir saugotų nuo neigiamo poveikio.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
