Bendradarbiavimo tarp vaiko šeimos ir ugdymo įstaigos gairės ir principai
Vaiko kelias į gyvenimą prasideda tėvų namuose. Šeima yra ypatinga socialinė institucija, kurioje pratęsiama gyvybė ir kuri atsako už vaiko auginimą, auklėjimą bei lavinimą, ruošia jį gyvenimui už šeimos ribų. Šeima integruoja visus ugdomuosius poveikius, juos harmonizuoja, sustiprindama ar neutralizuodama jų įtaką. Tačiau šeimoje vaiko padėtis ypatinga: jis bendrauja tik su nedaugeliu žmonių - tėvais, broliais, seserimis, kai kuriais giminaičiais. Bendravimas su suaugusiais dažnai reiškiasi tik pastarųjų globa vaikui.
Vaikų darželis papildo ugdymą šeimoje: plečia socialinį vaiko patyrimą, sudarydama jam sąlygas realiai gyventi mažoje vaikų bendruomenėje; padeda vaikui (o per jį - ššeimai ) perimti ar atgaivinti tradicines vietinės bendruomenės vertybes, jas puoselėdamas vaikų darželio kultūriniame gyvenime; padeda vaikui atskleisti save ir savo gebėjimus bei juos ugdyti; teikia kvalifikuotą pedagoginę pagalbą. Svarbiausias vaikų ugdymo darželyje tikslas - bendradarbiaujant su šeima puoselėti visas vaiko galias, lemiančias vaiko asmenybės vystymosi ir jo integracijos į visuomenę sėkmę. Kaip matom, būtent šių dviejų institucijų - šeimos ir darželio - tarpusavio pasitikėjimu ir pagarba grįstas bendradarbiavimas gali laiduoti vaiko asmenybės formavimosi sėkmę.
Bendradarbiavimo taisykles nustato būtent suaugusieji. Vaikai jas vykdo entuziastingai arba paklusdami per prievartą, t.y. mokydamiesi ir tapatindamiesi su jais. Bendravimo prigimtis įžvelgiama žmogaus saviraiškoje, jo sugebėjime perduoti kitiems žmonėms tai, ką galvojame, jaučiame, kokiais matome save ir mus supančią aplinką. Bendraudami žmonės ne tik sąveikauja, bet ir pažįsta vienas kitą. Asmuo, bendraujantis su kitu, siekdamas geriau suprasti pašnekovą ir svarstomą problemą, pats atsiveria, net ir rizikuodamas. Tai nėra toks lengvas klausimas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, kadangi šiuo metu egzistuoja pernelyg įvairūs požiūriai ir nuomonės, aiškinant bendradarbiavimo reiškinį.
Bendradarbiavimas - tai darbas kartu siekiant bendro tikslo. Bendradarbiaujant svarbu matyti ir jausti kitą, siekti susiklausymo, drauge artėti prie tikslo. Būtina jausti atsakomybę bendram darbui, visą laiką norėti, kad tikslas būtų pasiektas ir jo siekti. Jei darbo pabaigoje kiekvienas su džiaugsmu gali pasakyti: ”Tai mes padarėme”- iš tikrųjų buvo bendradarbiaujama (Butkienė, 1996m).
Ką gi mes vadiname bendradarbiavimu? Bendradarbiaudami žmonės daro vieni kitiems tam tikrą įtaką: keičia jausmus, požiūrius ir elgesį. Sėkmingas bendradarbiavimas &- toks, kuris visiems jame dalyvaujantiems leidžia kiek įmanoma geriau patenkinti savo poreikius ir pasiekti tikslus. Svarbiausi gero psichologinio bendradarbiavimo požymiai: visi bendraujantieji jaučiasi esą svarbūs, vertinami, palaiko vieni kitus, dalijasi atsakomybe ir kartu sprendžia iškilusias problemas.
Kaip teigia psichologai G.Allport ir R.Cattell žmogaus elgesį apskritai lemia asmenybės bruožai: atvirumas, sąžiningumas, emocinis pastovumas ir kiti. Kiti psichologai teigia, kad asmenybės bruožai tėra vienas iš veiksnių, lemiančių elgesį. Todėl galima teigti, kad bendradarbiavimo sėkmė priklauso nuo to, ar žmogus moka bendrauti, o to būtina išmokti, siekiant bendro tikslo - ugdyti ir auklėti vaiką.
Bendradarbiavimo principai ir formos
Priešmokyklinio ugdymo siekiamybė - padėti vaikui įgyti kasdieniniam gyvenimui bei sėkmingam ugdymui mokykloje būtinų kompetencijų. Laidavimas vaiko ugdymui ir jo brendimui mokymuisi pirmoje klasėje yra nelengvas uždavinys priešmokyklinės grupės pedagogui. Priešmokyklinę grupę lanko vaikai iš įvairiausių šeimų.
V. Krumas, išanalizavęs daugelio mokslininkų (Coleman, 1966; Plowden, 1967; Boger 1986) tyrimų rezultatus, padarė išvadą, kad „mokytojai būtinai turi keisti savo nuomonę apie tėvus ir jų auklėjamąjį potencialą, privalo nustoti galvoti, kad tėvai nesuinteresuoti savo vaikų pasiekimais, kad tėvai mokymo ir auklėjimo problemas gali spręsti tik mėgėjišku lygiu. L. Stoll ir D. Fink įsitikinę, kad „siekdami remti vaikų mokymąsi ir tobulėjimą, tėvai ir mokytojai turi eiti išvien“.
Darželio ir šeimos bendradarbiavimo svarbą įrodo ir pats ugdymo procesas. Juk šias abi institucijas jungia tas pats ugdomasis objektas - vaikas. Todėl būtinas ir vienodais reikalavimais pagrįstas pedagoginis poveikis, vienoda dorovinė pozicija. Jei tie poveikiai nesutampa, jei vaiką veikia du skirtingų vertybinių orientacijų auklėtojai, sunkėja pedagoginis procesas, t.y. labai sumažėja pedagoginio poveikio efektyvumas. Jeigu šeimoje auklėjimas netinkamas, žymiai lengviau padėti vaikui, kai mokytojai ir tėvai eina viena kryptimi - pasitardami, konsultuodamiesi ir diskutuodamiesi.
Principinės nuostatos, kuriomis turėtų remtis šeimos ir ikimokyklinių įstaigų bendradarbiavimas:
- Užrašai keliaujantys iš darželio į namus ir atgal - kai namiškiams stinga laisvo laiko arba neturi telefono. Tokiems užrašams tinka paprasti sąsiūviniai, kuriuos vaikai papuošia ir atsineša į darželį. Rašoma bent kartą savaitėje apie vaiko sėkmes ir padėties pokyčius. Tinka bendradarbiavimui su tėvais kuriems nesunku mintis reikšti raštu.
- Informaciniai laiškai - įrašomi renginiai, veiklos temos, kuo gali prisidėti tėvai, kaip tęsti temos plėtotę namuose.
- Šeimos kambarys - jame gali būti įrengta biblioteka, būtų žaislų išnešimui į namus, susirinkimų vieta. Nurodyti laiką kada kuo galima naudotis.
Darželio ir šeimos bendradarbiavimo svarba akcentuojama daugelyje dokumentų. Lietuvos švietimo gairėse (1993m.) rašoma, kad darželio ir šeimos tarpusavio santykių sureguliavimas didele dalimi priklauso ir nuo pedagogo pasirengimo bendrauti su šeima, ir nuo jos bendrojo šeimos išprusimo. Šeimos pedagoginis išprusimas labai svarbi veikla. Ne kiekviena mama, o tuo labiau tėvas savarankiškai studijuoja pedagoginę literatūrą, todėl pedagogai turėtų būti tėvų konsultantai, privalantys juos išmokyti elgesio keitimo būdų, tuomet ir tėvai tai galės pritaikyti, keisdami savo ir vaikų elgesį.
Tam ir reikalingas abipusis šeimos ir darželio bendradarbiavimas, kad tėvai ir pedagogai galėtų veikti išvien. Darželio pedagogų ir šeimos bendradarbiavimas naudingas ir tuo, kad bendra veikla suartina tėvus ir vaikus, kelia tiek tėvų, tiek pedagogų autoritetą. Negalima pasiekti gerų rezultatų atsiskyrus nuo šeimos, nes tėvai atlieka daugelį socialinių vaidmenų. Jie šeimoje įkvėpėjai ir drąsintojai, padėjėjai ir palaikytojai, stebėtojai ir vertintojai, planuotojai ir organizatoriai, iniciatoriai ir dalyviai.
Įstaigos ir šeimos bendradarbiavimo sėkmė taip pat labai priklauso nuo pedagogo asmenybės, jo pasirengimo ir gebėjimų: mokėjimo suprasti ir atjausti, nedaryti skubotų išvadų, nesikarščiuoti, visus santykius grįsti pasitikėjimu, abipuse pagarba, bendru atsakomybės jausmu, o taip pat ir nuo tėvų noro, atsakingumo už vaiko ateitį, už būsimosios kartos dvasingumą, fizinį ir moralinį tobulumą. Auklėtojų ir tėvų teisingas atlikimas ypatingas tuo, kad auklėjimo rezultatai pastebimi ne iš karto, o padarytos klaidos sunkiai ištaisomos ir dažniausiai nelieka be atsako.
Darželio pedagogai turėtų būti tarsi vedliai, vedantys ne tik vaikus, bet ir jų tėvus prie vertybių. Auklėtojai, mokytojai ir tėvai - dvi šalys, atsakingos už jaunosios kartos auklėjimą. Tačiau viena jų - auklėtojai turi reikalingą specialųjį išsilavinimą, o kita - tėvai - tokio išsilavinimo neturi, todėl pridaro nemažai vaikų auklėjimo klaidų. Tačiau kaltinti vien tėvus už visus vaikų neišsiauklėjimo trūkumus būtų ne tik nepedagogiška, bet ir neetiška.
Iššūkiai bendradarbiaujant su šeima
Šiandien susidariusi tokia atmosfera, kai abi pusės (tėvai ir mokytojai), atrodo, nelabai nori suprasti, koks iš tikro turi būti mokyklos ir šeimos bendradarbiavimas, kas, kiek ir kam turi padėti.
- Reti ir netikslingi tėvų ir auklėtojų susitikimai. Autorės daugkartiniai tyrimai parodė, kad klasių/grupių auklėtojai tiek individualiomis, tiek ir grupinio darbo formomis dažniausiai aptaria mokymosi ir drausmės klausimus, piniginius dalykus ir pan., o pedagoginiam švietimui bendra tėvų auditorija retai panaudojama.
- Prastas tėvų požiūris į mokyklą/darželį ir mokytojus/auklėtojus. Galima drąsiai teigti, kad tėvai į auklėtojus žiūri vaiko akimis. Vaikai, ypač judresni, delinkventiško elgesio, savo nusiskundimus (psichologinis teroras: šaukimas, kandžios pastabos ir pan.) parneša į namus. Kadangi jausmų niekas nuslėpti negali, tėvai stebėdami savo vaikus, išsiaiškina ir pedagogų elgesio trūkumus.
- Tėvų nenoras ar nesugebėjimas auklėti savo vaikų. Dažnai tėvų auklėjimas apsiriboja vaiko sveikatos ir mitybos klausimais. Kur kas mažiau rūpinimasi psichiniu bei dvasiniu vaiko vystymusi.
- Nepakankama tėvų pedagoginė kultūra. Nuo pedagoginio „broko“ visiškai apsisaugoti negali ir darni šeima. Vien tik sutarimo, švelnumo ir meilės vaikams - noro matyti laimingus dar nepakanka geram pedagoginiam rezultatui pasiekti. Neturėdami pedagoginės patirties, reikiamamų žinių, tėvai kartais nesugeba efektyviai perteikti tuos puikius charakterio, pasaulėžiūros bruožus, kurie jiems, kaip asmenybėms būdingi.
- Nesuderinti reikalavimai, kuriuos mokytojai ir tėvai kelia vieni kitiems. Yra mokytojų/auklėtojų, manančių, kad tėvai siunčia į mokyklą netikusius vaikus. Yra tėvų, kuriuos dažnai baugina mokykla ar darželis, ypač tuos, kuriuos mokytojai ar auklėtojai gąsdino, barė, kaltino. Be to, kiekvienos šeimos tikslai ir vertybės skiriasi.
- Tėvų ir mokytojų/auklėtojų bendradarbiavimą sunkina grynai psichologinės priežastys - mokytojai/auklėtojai neįvertina tėvų pagalbos tiek mokymo tiek auklėjimo srityje.
- Neįvairios auklėtojo ir šeimos bendradarbiavimo, pedagoginio tėvų švietimo formos. Norint ugdyti tėvų bendravimo kultūrą, tobulinti šeimos narių tarpusavio santykius, norą daugiau sužinoti ir įvertinti savo kaip auklėtojo veiklą ir ateities perspektyvas, sudaryti sąlygas kolektyviai spręsti vaikų auklėjimo problemas reikalingos įvairios pedagoginio švietimo formos: klausimų - atsakymų vakarai, disputai, dalykiniai žaidimai, reglamentuotos diskusijos, atvirų durų dienos, konsultacijos, konferencijos ir kt.
- Tėvai nėra tikri darželio ar mokyklos šeimininkai, auklėtojų pagalbininkai. Reikėtų, kad auklėtojai patikėtų ir tėvų aktyvo reikalingumu ir naudingumu, kad jame matytų tikrą savo pagalbininką, auklėjamojo darbo tikslų ir bendrųjų mokyklos reikalų įgyvendintoją, tėvų ir mokyklos tarpininką.
Apibendrinus išvardintus trūkumus, norisi prisiminti A. Faber ir E. Mazli.sh žodžius: „Net tėvų ir mokytojų pastangos bus veltui, jei jie nesujungs savo jėgų ir kartu nesinaudos tais metodais, kurie padėtų įgyvendinti jų geranoriškus siekius“. Taigi viena aišku, kad, siekdami remti vaikų mokymąsi ir tobulėjimą, tėvai ir mokytojai turi veikti išvien, negalima pasiekti gerų rezultatų atsiskyrus nuo šeimos, ypač tokiu metu, kai socialinėje aplinkoje ryškus laisvės ir atsakomybės nesupratimas arba neteisingas interpretavimas. Visiems turi būti žinoma tiesa, kad yra sunkiausia perauklėti. Viena svarbiausių ugdytojų užduočių - bendrauti su šeima. Visos šeimos rūpinasi vaikais ir nori, kad jiems gerai sektųsi. Reikia laiko, kad atsirastų atviras, abipusiu pasitikėjimu paremtas bendravimas. Neformaliai ar formaliai bendraujant su šeimomis pedagogas privalo išsaugoti konfidencialumą.
Tėvų susirinkimai kaip bendradarbiavimo forma
Viena iš šeimos ir ikimokyklinių įstaigų bendradarbiavimo formų yra tėvų susirinkimas. Nesuklysiu pasakydama, kad tėvų susirinkimo metodika nė kiek ne lengvesnė už ugdomosios veiklos metodiką. Gal net sudėtingesnė? Auklėtojams iškyla nelengvas darbas - siekti lygiavertės partnerystės.
Labai svarbu, kad susirinkime dalyvautų kuo daugiau tėvų. Tai priklauso ne tik nuo tėvų pareigingumo, bet ir nuo to, kaip tėvai yra kviečiami į susirinkimą. Tai gali būti ne tik paprastas skelbimas lentoje, kviečiantis tėvus į susirinkimą, nurodant jo datą bei dienotvarkę. Tėvus labiau sudomina, pavyzdžiui, pačių vaikų paruošti kvietimai, į kuriuos auklėtoja įklijuoja kvietimo tekstą. Tokių įvairesnių kvietimo formų galėtų būti ir daugiau. Puikus būdas kuo daugiau sukviesti tėvelių į susirinkimą - tai yra vaikų dalyvavimas: pvz.: įvairūs vaikų koncertėliai, spektakliukai, išmoktų eilėraščių deklamavimas ir t.t. Į tokį susirinkimą paprastai susirenka beveik visi tėvai, netgi ateina seneliai ir močiutės.
Susirinkimo sėkmė priklauso ir nuo vietos (patalpos) paruošimo. Grupėje surengta vaikų piešinių, darbelių paroda. Tėveliai gali apžiūrėti vaikų aplankus su kelių metų vaikų piešiniais, palyginti juos, pasigrožėti. Taip pat susirinkimo sėkmė priklauso ir nuo pasirinktos susirinkimo temos aktualumo, todėl auklėtoja apmąsto, kas šiuo metu tėvams yra svarbiausia, kas jiems labiausiai rūpi.
Kad geriau suprasčiau organizuojamą ar vykstantį susirinkimą, naudoju įvairius metodus: anketas, pokalbius, stebėjimus. Pavyzdžiui, pirmą kartą atėjusiems į darželį skaičiau apie sėkmingą vaikų adaptaciją įstaigoje. Juk vaikui tai yra sunkus periodas. Čia jų laukia bendravimas ir buvimas naujoje aplinkoje su naujais žmonėmis (jiems nepažįstamais: auklėtojomis, auklyte) su naujais vaikais, todėl kinta jo santykiai, kartu ir bendravimas su tėvais.
Pavyzdžiui, pagrindinė auklėtoja šių mokslo metų pradžioje, antrajame susirinkime kalbėjo apie tėvų ir pedagogų įtaką, skatinant vaikų kalbos raidą. Jame auklėtoja dalijosi su tėvais patirtimi, kaip pati to siekia, įvardijo įvairius būdus ir metodus, skatinančius vaiko kalbos raidą. Pabrėžė, jog kalbos ugdymas - tai nenutrūkstamas procesas. Tik aktyvus šeimos ir įstaigos pedagogų bendradarbiavimas, bendras naujų idėjų, pasiūlymų įgyvendinimas leis pasiekti kokybiškų pokyčių vaiko kalbos raidoje.
Ugdant vaikus labai svarbu suvokti, jog vaikai nežiūri į pasaulį suaugusiųjų akimis, todėl pedagogai ir tėvai privalo išmokti žvelgti jo akimis. Tai nėra lengva, jei nežinai vaiko raidos ypatybių, nesuvoki pedagoginių ir psichologinių niuansų. O šiais laikais tėvai mažokai atranda laiko savarankiškai studijuoti pedagoginę - psichologinę vaiko auklėjimui bei ugdymui skirtą literatūrą. Todėl pedagogai ir turi ateiti į pagalbą organizuojant tėvų pedagoginį švietimą. Tėvų susirinkimo metu turi būti skaitomas pranešimas, kuris yra aktualiausias tuo momentu. Kartais pažeidžiami elementarūs pedagoginės kultūros reikalavimai.
Gana svarbi pedagoginio švietimo forma, yra įvairios atmintinės tėvams, jas būtų siūloma pasidaryti siekiant tėvams parodyti, kad mes jais rūpinamės pvz. “Atmintinė tėveliams“, “Patarimai tėvams“, “Gyvenimiški patarimai“ ir kt. Šie ir panašūs bukletai skatina tėvus geriau pažinti savo vaikus, susimąstyti apie įvairias problemas, taip pat šios atmintinės padeda tėvams geriau suvokti atsakomybę už vaikų auklėjimą ir ugdymą, juos skaitydami tėvai įžvelgtų savo klaidas auklėjime.
Vaiko teisių apsauga ir parama šeimai
Šeima yra faktiniai ar teisiškai pripažinti asmeniniai dviejų partnerių santykiai, taip pat santykiai tarp tėvų ir vaiko. Mes visi turime tam tikrą vaidmenį šeimoje, nesvarbu mes ar mūsų tėvai sukūrė šeimą. Žmogaus teisės saugo glaudžius asmeninius ryšius (santykius) tarp jūsų ir jūsų šeimos narių.
Dirbant individualiai su vaiku ir sukuriant šiltą, pastovų santykį bent iš dalies kompensuojama prieraišumo, pasitikėjimo, absoliutaus suaugusiojo dėmesio poreikiai, kurie nėra patenkinami šeimoje, ir taip ugdoma vaiko asmenybė. Vaikas gauna kokybiškai intensyvų santykį, kurio metu remiamasi stipriųjų pusių perspektyva, įgalinančia vaiką saviaktualizacijai. Šis metodas leidžia stebėti vaiko ir šeimos narių santykius, sudaro galimybę užduoti vaikams ir šeimos nariams klausimus dėl jų elgesio. Bendra veikla, pastebėjimai ir pokalbis apie tai, kas vyksta „čia ir dabar“, padeda pačiam žmogui pamatyti ir įvertinti savo veiksmus.
Per pastaruosius metus labai pasikeitė požiūris į vaiko gerovę. 2018 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas (toliau -Įstatymas). Šių metų sausio mėnesį įsigaliojo Įstatymo pakeitimai, o tai rodo, jog įstatymas vis dar keičiasi. Įstatymo dėmesio centre yra kaip užkirsti kelią smurtui šeimoje ir vaikų nepriežiūrai. Pirmiausia tėvai yra tie, kurie auklėja ir rūpinasi vaikais. Pažvelgus plačiau, į šį sudėtingą procesą, padedantį vaikui tapti suaugusiu, daugiau ar mažiau yra įtraukti kiti asmenys - tai ir giminaičiai, mokytojai, globėjai bei kiti asmenys, turintys kontaktą su vaiku. Vaiko auginimas turi tam tikrus standartus/taisykles, tačiau tuo pačiu metu tai labai individualus procesas, susijęs su vaiko galimybėmis, jo/jos gyvenimo aplinkybėmis ir jo/jos patirtimi jį/ją supančiame pasaulyje.
Kai šis procesas rimtai sutrinka, Įstatymas apibūdina procesus, kurie turi būti pradėti, siekiant išspręsti problemas ir įveikti sunkumus. Jog Įstatymas būtų įgyvendintas buvo sukurtos naujos funkcijos, tokios kaip mobilios komandos, atvejo vadybininkai. Įvardinta tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatoriaus (toliau - TBK) funkcijos pagalbos procese vaikui ir šeimai. Vaikų globos galimybės buvo praplėstos. Įteisintas ir suaktyvintas tarpusavio bendradarbiavimas ir konsultacijos. Iš tikrųjų į pagalbos procesą gali būti įtrauktos visos organizacijos, kurios yra susijusios su vaikų ir jaunimo priežiūra, tai ir mokykla, sveikatos priežiūros įstaigos, dienos centai, bendruomeniniai vaikų globos namai, savarankiškumo/ lydimieji būstai, policija. Įtraukimas į pagalbos procesą priklauso nuo esamų problemų, kurias norima išspręsti.
Trumpai tariant: visi specialistai, kurie yra atsakingi, ieško būdų, kad Įstatymas taptų įgyvendinamas. Įstatymas suteikia struktūrą ir asmenys, kurie įsitraukia į jo įgyvendinimą, taip pat turi turėti omenyje konkrečius vaikų poreikius, stiprybes ir vaiko bei jų supančių asmenų sugebėjimus, galimybes. Visiems specialistams reikia laiko, kad sukurtoje struktūroje rastų/ atrastų savo konkrečias užduotis, atsakomybes, kompetencijas. Būtina susipažinti su kolegomis iš kitų organizacijų, sužinoti jų užduotis ir rasti konstruktyvų informacijos pasidalinimo būdą, išlaikant konfidencialumą ir pan.
Šeimos gyvenimo ciklas ir jo įtaka vaiko ugdymui
Šilti santykiai su vaikais - visų tėvų siekiamybė. Ar ateityje smagiai sėdėsime prie kūčių stalo su vaikų šeimomis, ar mielai kelsime ragelį, kai skambins sūnus ar dukra, o ar pakels ragelį, kai mes skambinsime jiems? Norėdami suvokti, kokias klaidas darome kurdami santykius su savo vaikais, turime išmanyti pačios šeimos esmę ir struktūrą. Šeima, kaip socialinė sistema, funkcionuoja veikiama dviejų įstatymų: vystymosi ir homeostazės (reiškinys, kai sistema palaiko savo būseną pastovią). Iš to tampa aišku, kad žmonės, sudarantys šeimą, veikia vienas kitą ir keičiantis vienam šeimos nariui, keičiasi visa šeima kaip sistema, ji nebegali išlikti tokia pati. Tačiau čia įsijungia homeostazės įstatymas: sistema visais įmanomais būdais stengiasi išlaikyti esamą padėtį, nes permainos yra labai gąsdinantis dalykas, jos gali pabloginti esamą padėtį.
Atsižvelgiant į vystymosi įstatymą, kiekviena šeimos sistema turi praeiti savo gyvenimo ciklą (tai tam tikrų įvykių ir stadijų kaitą).
- Pirmoji stadija (monados stadija): jaunas žmogus tampa nepriklausomas nuo savo išeitinės šeimos, tačiau iš jos perima šeimos modelį, taisykles, tikrina jas praktiškai, kai kurias priima, kai kurias atmeta ir ieško sau gyvenimo partnerio.
- Antroji stadija (diada): pirmoji krizė, kai du žmonės pradėję gyventi kartu turi susitarti dėl bendrų naujos šeimos taisyklių. Taisyklės gali būti aiškios ir įvardintos, bet taip pat yra visa eilė nerašytų taisyklių, apie kurias dažniausiai niekas nesikalba, kol nekyla pakankamai rimtas nesusipratimas ar konfliktas.
- Trečia stadija (triada): gimsta vaikas. Gali būti planuotas, kai antros stadijos krizė išsisprendė, tačiau gali suveikti homeostazės įstatymas, ir vaikas gimsta, kad šeima neišsiskirtų. Ir vėl krizės laikas. Keičiasi šeimos struktūra ir tarpasmeninės distancijos.
- Ketvirta stadija: antrojo vaiko gimimas. Vėl drama, nes naujagimis išstumia vyresnįjį vaiką iš saugios tėvų globos, kyla pavydas ir konkurencija. Šeima vėl turi persitvarkyti, pasiskirstyti pareigomis, keisti taisykles ir susidoroti su iškylančiomis problemomis.
- Penkta stadija: vaikai išeina į išorinį pasaulį. Laikoma, kad vaiko išėjimas į mokyklą - krizinis momentas šeimai, kadangi šeima šitame savo išsivystymo taške gali būti disfunkcinė. Disfunkcinė - tai tokia šeima, kuri nesusidoroja su jai keliamomis išorinėmis ir vidinėmis užduotimis. Kiekviena šeima gali būti disfunkcinė tam tikru savo gyvenimo momentu. Tai ypatingai svarbu hipersocializuotoms šeimoms, kurios praktiškai neturi savo vidinių taisyklių, o pritaiko sau socialines taisykles.
- Šeštoji stadija: vaiko paauglystė. Tai dramatiška visose kultūrose, nes pastoviosios (homeostazinės) šeimos modelis supurtomas iš pagrindų. Vaikas paauglystės laikotarpiu turi išspręsti savo tapatybės krizę.
- Septintoji stadija: vaikai susituokę, gyvena atskirai, susitinka su tėvais, tėvų gyvenimas nesuiro, nors jie liko vieni du. Prasideda septintasis etapas, simetriškas antrajam: pagyvenę sutuoktiniai kartu diados stadijoje.
Pagrindinis vaiko teisių gynėjų darbo tikslas - kad vaikai augtų saugioje savo tėvų šeimoje. Deja, ne visose šeimose vaikams būna saugu. Yra šeimų, kuriose vyksta nuolatiniai konfliktai, smurtaujama, vartojamas alkoholis ar kiti svaigalai. Tokioms šeimoms į pagalbą ateina Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos teritorinių skyrių mobiliosios komandos. Jos su šeima ir vaiku darbą pradeda, kai vaikui nustatomas apsaugos poreikis ir dirba 30 dienų.
Lietuvoje jau metus veikia laikinosios priežiūros institutas, kuris padeda užtikrinti vaiko saugumą ir į krizę patekusiems tėvams išsaugoti vaikus šeimoje. Kol mobilioji komanda su socialiniais partneriais tėvams teikia pagalbą keičiant gyvenimo būdą, vaiko teisių specialistai pasirūpina, kad vaiko poreikiai būtų užtikrinti jam liekant kartu su tėvais arba vienu iš jų. Tuo metu jiems padeda artimi asmenys, jeigu tokių nėra - vaikas su tėvais arba vienu iš jų apgyvendinamas socialines paslaugas teikiančioje įstaigoje.
Kai vaikui nustatomas apsaugos poreikis, mobilioji komanda darbą su šeima pradeda per vieną darbo dieną. „Darbo pradžia su šeima - atsakingas momentas, nes visų pirma reikia daug empatijos ir pastangų, kad šeima ir vaikas pasiruoštų priimti pagalbą, pasitikėtų mobiliąja komanda. Neretas atvejis, kai šeimos nutyli problemas, stengiasi jas pateikti ne taip aiškiai, kaip iš tikrųjų yra. Taip dažniausiai būna, kai vaikas iš šeimos paimtas dėl tėvų girtavimo, nepriežiūros, smurto. Dažnai suaugusieji susidariusią situaciją įvardija, kaip nesusipratimą, neįžvelgia grėsmės vaikams, kad tėvai ištisai girtauja“, - pasakoja D.
„Situacija atsiskleidžia per daug dalykų - per aplinką, kurią randame, per žmonių kūno kalbą, kitas aplinkybes. Tikrai nėra vieno požymio, pagal kurį sprendžiame apie padėtį šeimoje, pavyzdžiui, neplauti indai. Kad šeimoje yra krizė, parodo aplinkybių visuma, kurią vertiname“, - sako D. „Žinodami, kad vyksime į šeimą, visada šeimą ir vaiko laikinąją priežiūrą vykdantį asmenį apie apsilankymą šeimos ar vaiko gyvenamojoje vietoje informuojame telefonu ar kitu būdu, nesiveržiame netikėtai“, - sako D.
„Šeimai sutikus priimti pagalbą, planuojama, kokia ji turėtų būti. Planas turi atitikti šeimos poreikius ir galimybes, būti jai (suaugusiesiems ir vaikui) suprantamas, o, svarbiausia, turi motyvuojanti keistis. Pats žmogus kartais pasako, kad jeigu nustosiu gerti, pagerės šeimos finansinė padėtis, o tai - jau motyvas“, - sako D.
Kiekviena šeima individuali. „Problemos dažniausiai būna tėvų girtavimas, smurtas, tačiau pasitaiko ir tokių atvejų, kai šeimoje negirtaujama, o vaikui, dėl susidariusios krizinės situacijos, nustatomas apsaugos poreikis, nes vaikas bėga iš namų, smurtauja, vartoja kvaišalus“, - sako D. Vaiko teisių gynėjai konsultuoja tėvus vaiko auklėjimo, drausminimo, poreikių patenkinimo, saugumo užtikrinimo klausimais, informuoja šeimos narius ir vaiką, kur galima gauti reikalingą pagalbą, paslaugas ar gydymą, pvz.
„Yra tekę susidurti su įsisenėjusia priklausomybės problema, kuri slėpėsi po kitų šeimos narių rūpestingumu, o krizė dėl vienintelio turimo iš tėvų girtavimo šeimą ištiko, kai mirė vaikais besirūpinantis kitas artimas žmogus. Šeimai suteikėme pagalbą, išklausėme, domėjomės vaikų nuomone, įsigilinome. Mūsų tikslas, kad vaikas liktų šeimoje“, - sako D. Baigę intensyvų darbą su šeima ir vaiku, mobiliosios komandos darbuotojai pateikia rekomendacijas savivaldybėse dirbantiems atvejo vadybininkams.
„Viena mama, su kuria pradėjome dirbti, kai vaikui buvo nustatytas apsaugos poreikis, pati prašė priklausomybių specialistų pagalbos. Organizavome moters pavežėjimą į Klaipėdą pas specialistą. Moteris stengėsi dėl vaikų, ir mes dėjome visas pastangas, kad mama išsivaduotų nuo priklausomybės. Bendros pastangos nenuėjo veltui,“- džiaugiasi D.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
