Darbas vaikų globos namuose: tikroji kasdienybė, iššūkiai ir pašaukimas

Vaikų globos namai - tas pasaulis, kurio tikrojo gyvenimo pulso neužčiuopsime vien skaitydami straipsnius, matydami televizijoje ar kartą kitą aplankę ten gyvenančius vaikus. Tikrąsias spalvas įžvelgia tik globos namų darbuotojai ir patys vaikai. O tos spalvos anaiptol ne visada niūrios, kaip daugelis mano. „Čia tikrai netrūksta džiaugsmų bei šviesių istorijų“, - patikina vaikų globos namų „Saulutė“ direktoriaus pavaduotoja socialiniams reikalams Vilma JUŠKEVIČIENĖ.

Ji drąsiai neigia visuomenės galvose įsismelkusį mitą neva į globos namus patenka tik socialinės rizikos šeimų vaikai.

Socialinio darbuotojo pašaukimas ir kelias į „Saulutę“

Vilma Juškevičienė savo pašaukimą socialiniam darbui atranda asmeninėje patirtyje. „Manau, kad tiesiog gimiau būti socialine darbuotoja“, - nusišypso ji, pridurdama, kad neįsivaizduoja savęs, dirbančios kitą darbą.

Jos teta pasakojo, kad močiutė buvo tokia pati - skubėjo visiems padėti. „Močiutė buvo pirmoji gelbėtoja kaime. Jei kas susirgdavo, ji imdavo pieno, medaus ir skubėdavo gydyti nė neprašoma. Mūsų šeimoje visi tokie - skuba ištiesti pagalbos ranką.“

Vilmos socialinės darbuotojos darbo stažas prasidėjo 2004-aisiais Kėdainių miesto seniūnijoje. Išdirbusi 10 metų, ji pagalvojo, kad norėtų kažką keisti. Taip sutapo, kad „Saulutėje“ buvo paskelbtas konkursas pavaduotojos pareigoms užimti.

Vaikų globos namų interjeras su žaidžiančiais vaikais

Sunkumai ir iššūkiai: vaikų savivertė ir adaptacija

Darbas vaikų globos namuose labai skiriasi nuo darbo seniūnijoje. „Jei atvirai, aš neįsivaizdavau, kad socialinio darbuotojo darbas vaikų globos namuose yra toks sunkus. Sunkiausia čia tai, kad patys vaikai save laiko tarsi prastesniais už tuos, kurie gyvena šeimose. Vaikų savivertė labai žema. Jie tarsi jaučiasi kalti, kad čia pateko.“

Nepaisant direktoriaus pavaduotojos pareigų ir pagrindinio darbo su popieriais, Vilma Juškevičienė vis tiek skiria daug laiko vaikams, pokalbiams su jais. Ji stengiasi vaikams perteikti, kad jie jokiu būdu nėra kalti dėl taip susiklosčiusios situacijos. Taip pat nekaltina ir tėvų. Vaikai klausia, kodėl nei jie, nei tėvai nėra kalti. V. Juškevičienė paaiškina, kad galbūt jų mamai niekas nediegė gyvenimo tiesų, nemokė, kaip gyventi, ir mama nori vaiką auginti, bet tiesiog nemoka, o gal mamos gyvenimas taip susiklostė?

„Jokiu būdu negalima taip daryti. Galbūt tėvams laiku nebuvo suteiktos socialinės paslaugos, pagalba ir jie išties nemoka auginti vaiko, rūpintis juo. Jie gyvena savo aplinkoje, gyvena taip, kaip moka, kaip jiems išeina.“

Daugelis vaikų, sulaukę 18 m., išeina gyventi pas tuos tėvus. Kai kurie, ne paslaptis, perima ydingą tėvų gyvenimo būdą, o kiti kaip tik stengiasi tėvams padėti. „Todėl vaikams visada sakau, kad jie turi kurti savo gyvenimą. Turi savo gyvenimo pamatus statyti taip, kad jų vaikai nepatektų į vaikų globos namus. Jie turi kitaip mąstyti ir matyti gyvenimą. Jokiu būdu nereikia jaustis antrarūšiais, prastesniais. Jie lygiai tokie patys vaikai kaip visi: tik jie gyvena pas mus, o kiti - su tėvais. Viskas.“

Socialinis darbuotojas, kalbantis su paaugliu

Popierius ir praktika: atvirų durų politika

Nors darbas didžiąja dalimi yra susijęs su dokumentų tvarkymu, Vilma Juškevičienė pabrėžia savo praktiškumą. „Taip, mano darbas popierinis, bet širdyje turbūt labiau esu praktikė. Ateidama čia dirbti neįsivaizdavau tikrosios darbo specifikos. Žinoma, buvau susipažinusi su ja. Bet nemaniau, kad popierių bus tiek daug (nusijuokia).“

Nepaisant reglamentų ir tvarkos, jos kabineto durys visada atidarytos. „Na, nebent manęs nėra ir šiuo metu durys uždarytos, kol mudvi kalbamės. Šiaip visada dirbu atviromis durimis ir vaikai žino, jog gali bet kada užeiti pasikalbėti. Žinoma, būna, kad ir susipykstam, kaip ir kiekvienoje šeimoje. Būna, kad reikia vaikus pabarti, pamokyti, paguosti, ašarą šluostyti.“

Emocinis ryšys: ar įmanoma išlikti tik darbuotoju?

Vaikų globos namuose augantys vaikai labai ilgisi tėvų. Darbuotojams kyla klausimas, ar įmanoma išlikti tik darbuotoju, kai vaikai taip ilgisi tėvų meilės. „Yra vaikų, kurie darbuotojas vadina mamomis. Ypač mažiukai. Jie šaukia auklėtojas: „Mama.“ Man tai labai gražu.“

Tačiau yra ir vaikų, prie kurių neprisibeldžia niekas. „Tai turbūt natūralu. Jų gyvenimo patirtys, skauduliai tikriausiai neleidžia tiek arti prisileisti žmogaus. Vaikai taip save saugo. Yra tokių vaikų ir reikia tai priimti kaip faktą.“

Asmeninės vaikų istorijos darbuotojams yra sunkios, tačiau svarbu suprasti, kad tai yra vaiko patirtis. „Taip, reikia padėti vaikui visa tai išgyventi. Tai priklauso nuo vaiko amžiaus tarpsnio. Kuo mažesnis papuola į instituciją, tuo jam lengviau adaptuotis.“

Taisyklių svarba ir kova su „vėjo malūnais“

Sunkiausia adaptuotis paaugliams, ypač tiems, kurie 13-14 metų gyveno su tėvais ir šeimoje nebuvo jokių taisyklių, jokių ribų: vaikas nori eina į mokyklą, nori ne, nori grįžta naktį, nori ne, nori išgeria, nori parūko. „O pas mus yra taisyklės: grįžti reikia laiku, rūkyti negalima, apie alkoholį nė kalbos negali būti, į mokyklą eiti reikia. Tiems vaikams pas mus sunkiausia ir tada vyksta kone kova. Kartais su vėjo malūnais.“

Juk vaikas visą laiką gyveno be taisyklių ir štai papuolė į instituciją, kur viskas kitaip. Jam vėl skaudulys. Juk jis neteko savo namų, mamos, laisvo gyvenimo. Vaikas nemoka gyventi kitaip nei gyveno savo šeimoje, o globos namuose yra reikalavimai.

„Sviro rankos, kol pati supratau, kad pasaulyje nėra vien gėris arba vien blogis. Egzistuoja ir viena, ir kita. Kaip diena ir naktis, kaip metų laikai. Tai toks dalykas, kurio pakeisti negalime. Visų neišgelbėsi.“ V. Juškevičienė teigia, kad užtruko, kol priėmė tai, jog visų kovų nelaimės. Pradėjusi dirbti miesto seniūnijoje, ji susidūrė su socialinės rizikos šeimomis ir labai norėjo padėti visoms be išimties. „Reikia suprasti, kad gyvenimas toks, jog visų neišgelbėsi ir dalis vaikų globos namus palikusių vaikų gyvens tokį gyvenimą, kokį gyveno tėvai, o dalis pasieks daug. Bet lygiai taip pat ir šeimose augantys vaikai.“

Darbuotojų indėlis čia yra didžiulis, bet ir nuo paties vaiko priklauso. „Jei vaikas atėjo 13-14 metų gyvenęs kitokį gyvenimą, tai mes jam, žinoma, esame blogis, nes prašome daryti dalykus, kokių jis iki tol nėra daręs. Tai, kas prieštarauja jo įprastam gyvenimo būdui, jo prigimčiai: grįžti nustatytu laiku, lankyti mokyklą.“

Kaip pavyzdį ji mini 17-metę mergaitę, kuri į globos namus pateko mirus mamai. Mergaitė jau gyveno suaugusios moters gyvenimą. „Kol ji gyveno su mama, tai buvo normalu tiek jai, tiek mamai, o štai papuolė pas mus ir atsirado ribos, galiausiai ir pareigos. Šeimynose reikia susitvarkyti, yra budėjimo grafikai, buitis kaip ir tikrose šeimose. Tad tokiems vaikams tampame blogiu. Bet mes vis tiek turime atlikti savo darbą ir, kiek įmanoma, stengtis pakeisti situaciją.“

Vaikų ateitis ir visuomenės požiūris

Didžiausias džiaugsmas darbe - tai šviesuliai vaikai, kurie eina į priekį ir iš gyvenimo ima viską, kas duota. „Jie nepyksta ant savo praeities.“

Globos namų vaikai stengiasi įsilieti į visuomenės gyvenimą, vykstantį už įstaigos ribų. „Tadas išties labai aktyvus ir kartais mes jį net stabdome, kad dalyvautų ne visur, o pasirinktų, ko išties jam reikia.“ Kiti vaikai taip pat aktyvūs - lanko įvairius būrelius. „Štai mūsų Lukas Bankauskas atkakliai siekia titulų bokso srityje. Jį įkvėpė taip pat mūsų įstaigoje augęs jo dėdė Mindaugas Bankauskas (aut. past. M. Bankauskas nekart tapo Lietuvos vyrų bokso čempionu savo svorio kategorijoje).“

Jaunuoliai, dalyvaujantys sporto ar menų būreliuose

Visuomenei kartais atrodo, kad į globos namus patenka tik asocialių šeimų vaikai. Vilmai Juškevičienei labai patiko sūnaus klasės auklėtojos iniciatyva, kuri sukvietė savo klasę, ją pačią ir dvi globojamas mergaites. Mergaitės papasakojo savo išgyvenimus, kai nesuprato, kodėl mama tai dingsta, tai atsiranda. O ji, pasirodo, vis gulėdavo ligoninėje, nes sirgo onkologine liga. Vieną dieną mama visai dingo - mirė. Tėtis sukūrė kitą šeimą ir vaikai papuolė į globos namus. „Tad aš visada raginu pagalvoti apie tai, kad išeina vaikas į mokyklą ir negali žinoti, gal tėveliai papuls į avariją ar nutiks kita nelaimė. Gal tada neatsiras giminių, kurios galės rūpintis tais vaikais ir jie pateks į globos namus.“

„Visuomenė turėtų žinoti, kad globos namuose auga ne tik socialinės rizikos šeimų vaikai, o ir šie užaugę nebūtinai bus tokie kaip tėvai.“

Pagalba tėvams ir atsakomybė už savo gyvenimą

Sunkiausia, kad patys vaikai save laiko tarsi prastesniais už tuos, kurie gyvena šeimose. Vaikų savivertė labai žema. Jie tarsi jaučiasi kalti, kad čia pateko. Tokiais atvejais reikia pasverti prioritetus. „Ką tas vaikas patirtų gyvendamas šeimoje? Kaip aš sakau, tokiose situacijose iš dviejų blogybių reikia pasirinkti mažesnę.“

Vaikų gyvenimo sąlygų palyginimas
Aspektas Šeimoje (rizikos atveju) Vaikų globos namuose
Aplinka Šaltuose namuose, su geriančiais, besimušančiais tėvais Saugus, sotus, šiltas
Pagalba ligos atveju Gali negauti pagalbos Susirgęs visada gaus pagalbą
Tėvų meilė Galbūt turi mamą, bet kenčia Galbūt neturės mamos, bet gaus meilės ir šilumos iš darbuotojų

Darbuotojai visada yra už tai, kad vaikas grįžtų į šeimą, bet susigrąžinti vaiką pirmiausia turi norėti ir pastangas dėti tėvai. Jiems reikia pakeisti gyvenimo būdą, pradėti kitaip mąstyti. „Yra, tikrai yra“ šeimų, kurios pasikeičia ir joms padeda seniūnijų socialiniai darbuotojai. Deja, yra ir tokių šeimų, kurioms padeda, bet joms tiesiog neišeina gyventi kitaip.

V. Juškevičienė jaučia, kad su metais stiprėja ir didėjanti patirtis leidžia padėti daugiau. Pirmiausia kiekvienas turi suprasti: „Taip, yra bėda ir aš turiu priimti pagalbą.“ Juo labiau kad Kėdainiuose socialinių paslaugų spektras yra labai platus ir pagalba būtų suteikta kiekvienam prašančiajam. „Mūsų darbas taip pat yra padėti, bet padėti galima tik tam, kuris pagalbos nori ir ją priima. Prievarta nepadėsi nė vienam. Lygiai taip pat ir vaikams, kurie nepriima mūsų pagalbos, patarimų.“

Aišku, globos namų darbuotojų meilė neatstos mamos ar tėčio meilės, bet darbuotojai vis tiek dalija vaikams meilę bei šilumą. Darbas globos namuose tikrai nėra tik darbas. Tai pasiaukojimas. „Būna, dirbi su popieriais, bet ateina vaikas ir meti viską - eini su juo kalbėtis. Negali atstumti vaiko. Jei aš nerasiu jam laiko, auklėtoja galbūt pietus gamina, tad irgi negali, tai kitąkart vaikas išvis pas nieką neis ir taps uždaras.“

Šeimos konsultacija su socialiniu darbuotoju

tags: #darbas #vaiku #globos #namuose



Visagino vaikų lopšelis-darželis „Kūlverstukas“
Įstaigos kodas  192213258
A.s. LT357300010021629811
Swedbank, AB

Biudžetinė įstaiga
Duomenys apie juridinį asmenį saugomi ir kaupiami Juridinių asmenų registre
Danutė Remakien – LEP direktorė

Kosmoso g. 15, LT-33104 Visaginas
Tel./faks. +370 386 31 595
Tel. +370 386 64 131
El. paštas [email protected]

2025 © Visagino l-d „Kūlverstukas“
„Tavo Darželis
Versija neįgaliesiems