Dainuojamosios pasakos vaikams: turtingas lietuvių tautosakos pasaulis
Pasakos - neatsiejama vaiko auginimo dalis, padedanti nusiraminti, skatinanti kūrybiškumą ir gerinanti kalbos įgūdžius. Jau nuo pirmųjų skaitymo metų vaikiškos knygelės tampa svarbiu ugdymo įrankiu. Knygynuose rasite įvairiausių pasakų - nuo paprastesnių ir trumpesnių, skirtų patiems mažiausiems, iki sudėtingesnių, skatinančių vyresniuosius vaikus skaityti savarankiškai. Žvėreliai, princesės, stebuklai - visa tai sužadina mažųjų vaizduotę.
Lietuvių literatūroje dainuojamosios pasakos užima ypatingą vietą, atspindėdamos turtingą tautosakos paveldą. Per daugelį amžių sukauptos ir perduotos istorijos, praturtintos rašytojų talentu, šiandien džiugina naujas kartas.
Folklorinių pasakų atspindys literatūroje
Aldonos Liobytės literatūrinės pasakos, ypač tos, kurios sudėtos į knygą „Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį“, yra ryškus folklorinių pasakų atspindys lietuvių literatūroje. Ši knyga, iliustruota dailininkės Birutės Žilytės, pelnė tarptautinį pripažinimą. Liobytės pasakoms būdingas savitas liaudiškų ir individualių pradų derinys.
Liobytės dėmesys liaudies pasakoms buvo išskirtinis. Ji sudarė populiariausių lietuvių liaudies pasakų rinkinius, tokius kaip „Šimto zuikių piemuo“, „Gulbė karaliaus pati“, „Nė velnio nebijau“, taip pat sukūrė pjesių liaudies pasakų pagrindu, pavyzdžiui, „Kupriukas muzikantas“.
Folkloriškųjų Liobytės pasakų, kaip ir liaudies pasakų, pagrindas yra nuotykiais paremtas siužetas. Daugelis siužetų atpažįstami iš lietuvių liaudies pasakų katalogų. Pavyzdžiui, pasaka „Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį“ sukurta sujungiant du novelinių pasakų siužetus: „Plėšiko sužadėtinė“ ir „Keturiasdešimt plėšikų“.
Kitos Liobytės perkurtos pasakos, tokios kaip „Ramunė“ (pagrįsta pasaka AT 425 A), „Šimto zuikių piemuo“ (pagrįsta pasaka AT 570), ar „Sniego mergelė“ (pagrįsta pasaka AT 703*), taip pat turi aiškius folklorinius atitikmenis.
Pasakos „Ežerinis“ ir „Laumiukas“ santykiauja su tradiciniais pasakojamosios tautosakos siužetais kiek kitaip. „Ežerinis“ neturi tiesioginio liaudies pasakos atitikmens, tačiau jame gausu liaudies pasakų motyvų, tokių kaip avelių ganymas pas anapusinio pasaulio šeimininką. „Laumiukas“, nors ir nurodomas sukurtas pagal Selmą Lagerlöf, turi folklorinį siužetą, supintą iš liaudies sakmių apie laumių pavogtus vaikus.
Literatūrinės pasakos vertė priklauso ne tik nuo folklorinio siužeto, bet ir nuo pasakotojo talento. Aldona Liobytė, kaip pasakų kūrėja, artima liaudies pasakotojams, o jos kūryboje susipina lietuvių folklorinės pasakos tipas ir literatūrinio liaudies pasakų perdirbimo tendencijos.
Viena iš sovietmečio ideologinių tendencijų buvo socialinio konflikto, paremto turtingo ir vargšo priešprieša, aštrinimas. Šia priešprieša grįstas Liobytės pasakos „Šimto zuikių piemuo“ konfliktas, kuriame herojus - bernas, supriešinamas su dviem šeimininkais.
Stebuklinių pasakų herojai tikslų siekia maginėmis priemonėmis, o buitinių - gudrumu. Liobytės pasakoje „Šimto zuikių piemuo“ bernas naudoja stebuklingos birbynės garsus ir savo sumanų pasakojimą, kad įveiktų užduotis.
Komizmas ir psichologizmas Liobytės kūryboje
Socialiniai konfliktai liaudies pasakose dažnai sprendžiami pasitelkiant humorą. Liobytės folkloriškose pasakose netrūksta bufonadinio komizmo. Pavyzdžiui, pasakoje „Ežerinis“ ironiškai vaizduojami karalaitės patarėjai, o bufonados priemonės naudojamos ir Ežerinio konkurento mėsininkučio paveikslui kurti.
Pasakoje „Šimto zuikių piemuo“ bufonadai artimas neigiamųjų personažų balso galios hiperbolizavimas: tijūnams kvatojant, vaivadai surikus, o vaivadaitei rėkiant, trūkinėja langai ir net mūro siena.
Vaikų literatūros tyrinėtojai pastebi, kad literatūrinėms folkloriškosioms pasakoms būdingas „vaizduojamojo pasaulio artinimas prie vaiko“. Liobytės pasaka „Ežerinis“ laikoma viena vaikiškiausių, o didaktinis aktualizavimas yra vienas iš jos aktualizavimo būdų.
Kita svarbi liaudies pasakų literatūrinio perdirbimo tendencija - psichologizavimas. Urba pastebi, kad „beveik visų pasakų centre - moters, merginos paveikslas, dalia“. Jaunoji šeimininkė „Šimto zuikių piemenyje“ individualizuojama atskleidžiant jos dosnumą ir gyvybingumą. Snieguolė, jaunosios šeimininkės nulipdyta lėlė, tampa gyva mergaite, kurios psichologinė raida parodoma nuo smalsaus vaiko iki paauglės, išgyvenančios naujus jausmus.
Palyginti su liaudies pasakomis, lietuvių literatūrinėse folkloriškosiose pasakose dažnai ryškesnis etnografiškumas. Tradicinę lietuvių gyvenseną atspindinčios etnografinės detalės sukonkretina ir sulietuvina vaizduojamąjį pasaulį, o buities suestetinimas suteikia savitumo.
Tautosakos rinkiniai ir jų įtaka
Dauguma svarbiausių lietuvių autorių knygų vaikams ir paaugliams yra įsišaknijusios į tautos žodinės kultūros palikimą. Vaikams parengti lietuvių tautosakos rinkiniai, tokie kaip „Užburta karalystė“, „Gulbė karaliaus pati“, „Lietuviškos pasakos“, „Gyvasis vanduo“, formuoja jaunųjų skaitytojų supratimą apie tipiškus lietuvių pasakojimo kūrinius.
Tarp populiariausių pasakų, randamų visuose rinkiniuose, yra „Meškos trobelė“ (pirmoji pagal paplitimą stebuklinė pasaka) ir „Karvutė verpėja“ (devinta pagal paplitimą). Taip pat populiarios pasakos apie juodvarniais paverstus brolius ir apie Eglę, žalčio žmoną.
Rinkinių sudarytojai, formuodami skaitytojų supratimą apie tautos paveldo kūrinius, ne visada rėmėsi tik paplitimu. Kai kurios liaudyje populiarios pasakos yra ganėtinai šiurpios, todėl vengiama jų vaikams skirtuose rinkiniuose. Taip pat skiriasi liaudies pasakotojų ir literatūrinį išsilavinimą turinčių sudarytojų estetinis skonis.
Be pasakų rinkinių, į šimtuką pateko ir kitų žanrų tautosakos rinkiniai: lietuvių mitologinių sakmių knyga „Sužeistas vėjas“, mįslių knyga „Menu mįslę keturgyslę“ ir smulkiosios tautosakos rinkinys „Čir vir vir pavasaris“.
Suliteratūrintos pasakos ir jų reikšmė
Tarp autorinių knygų, kurios yra pačios tautosakiškiausios, išsiskiria tos, kuriose randame suliteratūrintus liaudies kūrinius. Svarbiausias kriterijus atrenkant šias knygas - tautosakinės kilmės siužetas, turintis atitikmenį liaudies kūryboje.
Proziniams kūriniams priskiriamos keturios suliteratūrintų liaudies pasakų knygos: V. Pietario „Lapės gyvenimas ir mirtis“, K. Borutos „Dangus griūva“, P. Cvirkos „Nemuno šalies pasakos“ ir A. Liobytės „Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį“.
V. Pietario „Lapės gyvenimas ir mirtis“ laikoma pirmąja lietuvių apysaka-pasaka, kurioje sujungti liaudies pasakų apie lapę siužetai. K. Borutos „Dangus griūva“ - tai rašytojo balsu perpasakota tautosaka, kurioje veikia gamtiški personažai, o pasakojimas yra ritmingas ir žodingas.
P. Cvirkos „Nemuno šalies pasakos“ ir A. Liobytės „Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį“ yra rinkiniai, kuriuose greta folklorinių siužetų yra ir originalių rašytojų sumanytų pasakų. Cvirkos pasakos pasižymi aktualizuotu veiksmu ir sustiprintu socialiniu konfliktu, o Liobytės pasakos išsiskiria individualumu, psichologizmu, bufonadiniu komizmu ir etnografinėmis detalėmis.
Eiliuotos pasakos, suliteratūrinus įgijusios eiliuoto kūrinio formą, taip pat užima svarbią vietą. Į šimtuką pateko S. Nėries poema „Eglė žalčių karalienė“, Maironio baladė „Jūratė ir Kastytis“, B. Sruogos poema „Giesmė apie Gediminą“ ir du K. Kubilinsko eiliuotų pasakų rinkiniai - „Stovi pasakų namelis“ ir „Varlė karalienė“.
Šie kūriniai, įsišakniję į lietuvių tautos žodinę kultūrą, formuoja lietuviškąją tapatybę. S. Nėries, Maironio ir B. Sruogos kūriniai priklauso visuotinei lietuvių literatūrai ir yra svarbūs formuojant nacionalinę savimonę.
K. Kubilinsko eiliuotų pasakų knygose yra tiek suliteratūrintų liaudies, tiek originalių pasakų. Kubilinskas stengėsi maksimaliai pritaikyti pasakas vaikams, švelnindamas žiauriąsias scenas ir įterpdamas naujų, patrauklių epizodų.
Originalūs kūriniai ir tautosakos motyvai
Trečioji tautosakinį palikimą atverianti knygų grupė - tai kūriniai, turintys originalų rašytojo sumanytą siužetą, kuris plėtojamas panaudojant tautosakos siužetus ar motyvus. Tarp tokių prozos kūrinių išsiskiria Motiejaus Valančiaus apsakymai, Petro Tarasenkos apysaka „Užburti lobiai“, Kazio Borutos knyga „Jurgio Paketurio klajonės“, Vytauto Petkevičiaus apysakos-pasakos „Sieksnis, Sprindžio vaikas“ ir „Didysis medžiotojas Mikas Pupkus“.
M. Valančius vaikų apsakymams medžiagos sėmėsi iš didaktinio ir humoristinio pobūdžio tautosakos. P. Tarasenkos apysakoje „Užburti lobiai“ svarbūs senelio Ylos sekami vietiniai padavimai.
K. Borutos „Jurgio Paketurio klajonės“ ir V. Petkevičiaus apysakos-pasakos išsiskiria komiškosios tautosakos sklaida. Borutos herojus Jurgis Paketuris vaizduojamas kaip tipiškas tautosakos šelmiskas personažas, o kūrinyje vyrauja nonsensiškos situacijos, kilusios iš liaudies kūrybos.
V. Petkevičiaus apysakoje-pasakoje „Sieksnis, Sprindžio vaikas“ pasaulis vaizduojamas daugmaž tikroviškai, tačiau alogizmo poetika grindžiami pagrindinių veikėjų - tėvo Sprindžio ir jo sūnaus Sieksnio - paveikslai. Jie yra perėmę komiškųjų tautosakinių personažų bruožus.
Apysakoje-pasakoje „Didysis medžiotojas Mikas Pupkus“ Petkevičius taip pat remiasi komiškąja tautosaka, daugiausia melų pasakomis.
Pasakų svarba vaikų ugdymui negali būti pervertinta. Jos ne tik moko, bet ir lavina vaizduotę, skatina domėtis kultūra ir tradicijomis.
Populiariausių AUDIO PASAKŲ Rinkinys | Pasakos Vaikams
tags: #dainuojamosios #pasakos #vaikams
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
