Dailės ugdomasis poveikis vaikų sakytinei kalbai: tyrimai ir galimybės

Meninė (dailės) veikla vaikams atveria plačias galimybes ugdyti ir plėtoti sakytinę kalbą. Šiame straipsnyje pristatomi tyrimų rezultatai, atskleidžiantys dailės poveikį kalbos raidai, bei aptariamos praktinės ugdymo galimybės.

Tyrimų metodologija ir rezultatai

Tyrimui buvo naudojami mokslinės literatūros ir dokumentų analizės, apklausos (raštu ir žodžiu) metodai. Tyrimas atskleidė, kad siekiant ugdyti vaikų sakytinę kalbą, svarbu derinti įvairias poveikio priemones ir būdus. Tai apima kalbos aparato lavinimą, sąveiką su ugdytojais, kalbos stimuliavimą įvairiomis priemonėmis bei veiklomis, taip pat specialiąją pagalbą kalbos korekcijai.

Smulkiosios motorikos lavinimas, taikant įvairius darbo būdus ir priemones dailinėje veikloje, gali tapti efektyvia kalbos raidos sutrikimų prevencijos priemone. Tyrimo rezultatai parodė, kad tradicinės dailės priemonės dažniausiai sudaro galimybes vaiko saviraiškai, leidžia perteikti įspūdžius, svajones ir fantazijas. Dažniausias pedagogų naudojamas ugdymo būdas veiklose - skatinimas patirti kūrybinį džiaugsmą ir pasitenkinimą.

Pedagogai, ugdydami vaikų dailės gebėjimus, skatina jų teigiamas emocijas, kurios sukelia kūrybinį pasitenkinimą ir džiaugsmą. Respondentai pabrėžia laisvo vaiko pasirinkimo svarbą, nes tai leidžia jam laisvai save išreikšti ir ugdytis stimuliuojančioje aplinkoje. Dauguma respondentų mano, kad tradicinės dailės priemonės daro didesnį poveikį vaikų dailės gebėjimų ugdymui dėl didesnių pasirinkimo galimybių, ir vaikai jas naudoja kasdien.

Kalbos ugdymas ir dailės sąsajos

Kalbos raida glaudžiai susijusi su pažinimo raida. Žodžiai apibūdina daiktus ir sąvokas. Vaikai mokosi kalbos, kai tėvai jiems skaito knygas su paveikslėliais, tobulėja jų gebėjimai megzti pokalbį bei jį plėtoti, kai vaikai skatinami spėlioti apie skaitomos istorijos eigą. Vaiko gebėjimas kalbėti yra svarbi socializacijos prielaida. Kalba susideda iš žodžių.

Ankstyvasis amžiaus tarpsnis yra labai svarbus vaiko kalbai ugdyti. Svarbus suaugusiojo vaidmuo. Žodis po žodžio, visapusiškai ugdo vaiko kalbą, lavina vaizduotę, atmintį, mąstymą, formuoja jo charakterį. Ikimokyklinėje ugdymo įstaigoje didėja vaiko susidomėjimas naujai atrasta gebėjimu skaityti ir rašyti, pedagogas sukuria įvairias galimybes tęsti ugdymą. Kalbos supratimo ir vartojimo lygio siekiama lavinant kalbą pagal programoje nurodomus uždavinius ir turinį.

Vaikų kalbos ugdymas turi būti paremtas jų patirtimi, kuri suteikia kalbai turinį ir prasmę. Dabartinėje edukologijoje pabrėžiama visuminio pasaulio suvokimo svarba. Ši tendencija veikia kalbos ugdymą. Aiškinantis kalbos reiškinius, literatūros faktus, tampa svarbūs jų tarpusavio ryšiai, tai lemia kalbos ir literatūros integravimą, kalbinio ugdymo ir literatūrinio lavinimo visumos suvokimą. Visuminė integracija padeda mokiniui įgytomis žiniomis pasiremti gyvenimiškose situacijose. Integruoto ugdymo paskirtis - ugdyti vaiką visapusiškai, puoselėti jo asmenybę, mokyti bendrauti ir bendradarbiauti.

Ugdant kalbą svarbu panaudoti įvairias situacijas. Vertingas bendradarbiavimas, veikla su kitais vaikais ir suaugusiaisiais. Muzikos klausymas, dainavimas, grojimo įgūdžiai daro tiesioginę įtaką kalbinės klausos ir tarties tobulinimui. Tai balsų lavinimas. Melodijos kūrimas padeda eilėraštį paversti dainele. Ji gimsta kasdieninėje vaiko veikloje ir lavėja: skatina visos vaiko protinės veiklos tobulėjimą. Taip, suvokdamas, mąstydamas, įsimindamas ir įsivaizduodamas, vaikas turtėja informacija apie pasaulį, tobulina jo jausmus ir emocijas išraiškes, leidžia vaikui perimti tėvų kultūrinės aplinkos vertybes.

Netradicinės dailės priemonės ir jų ugdomasis poveikis

Ikimokyklinio ugdymo įstaigose tradicinės vaikų dailės užsiėmimų priemonės yra visiems puikiai žinomos ir elementarios: flomasteriai, spalvoti pieštukai, kreidelės, akvarelė bei guašas. Tai tos pačios priemonės, kuriomis vaikai naudojasi ir namuose. Tačiau egzistuoja ir įdomesnės, netradicinės dailės technikos, tokios kaip įvairių daiktų, stiklų ar sienų dažymas, naudojant smėlį, virtuvėje naudojamus birius produktus ar tiesiog rankas ir kojas.

Šios netradicinės dailės technikos pranašesnės už tradicines tuo, kad jos suteikia vaikui daugiau laisvės eksperimentuoti, lavina ne tik smulkiąją motoriką, bet ir erdvinį mąstymą, kūrybiškumą bei pojūčius. Jos gali būti naudojamos kaip papildoma priemonė kalbos ugdymui, skatinant vaikus apibūdinti savo kūrybą, dalintis įspūdžiais ir mintimis.

Tėvų ir pedagogų vaidmuo

Tėvams dažnai trūksta informacijos apie ugdymo įstaigoje taikomas vaikų kalbinės raiškos plėtojimo būdus. Pedagogai ir tėvai, kaip pagalbos būdus lavinant ar skatinant vaikų kalbą, nurodo tik logopedo teikiamą pagalbą. Tai rodo poreikį didinti informuotumą apie įvairias kalbos ugdymo strategijas, įskaitant ir dailės bei kitų meninių veiklų panaudojimą.

Skaitymo ugdymas prasideda šeimoje. Vaiko skaitymo kokybė, gebėjimas skaityti ir suprasti perskaitytą tekstą yra itin svarbūs. Tėvai turėtų skatinti vaikų domėjimąsi knygomis, klausytis jų skaitomų tekstų, kalbėtis apie knygas, diskutuoti ir aiškintis, kas vaikams yra įdomu. Tėvams svarbu suprasti, kad skaitymas yra ne tik raidžių pažinimas, bet ir sąmoningas skaitymas, kūrybinis suvokimas.

Skaitymas yra neatsiejamas nuo žmogaus psichinių savybių - temperamento, gebėjimų. Nuo jų priklauso skaitymo proceso kokybė ir rezultatai. Ugdant skaitytoją svarbu išmanyti psichologines skaitytojo ugdymo ypatybes, nes skaitymo proceso suvokimas, vaiko raidos išmanymas suteikia papildomų idėjų, žinių, kaip reikia ugdyti jaunąjį skaitytoją ir ko galima tikėtis iš jo viename ar kitame amžiaus tarpsnyje.