Vaiko Teisių Apsaugos Svarba ir Pagrindai
Vaikystė yra svarbiausias laikotarpis, lemiantis kiekvieno žmogaus likimą. Tai laikotarpis, kuris įtvirtina mumyse pasitikėjimą žmonija arba atstumia nuo jos. Vaiko teisių apsaugą užtikrinti svarbu, nes vaikai yra ne tik mūsų visuomenės ateitis, bet ir dabartis.
Norėdami suprasti, kas tai yra vaiko teisės, pirmiausia turime išsiaiškinti, kas yra vaikas, kokie požymiai išskiria vaikus kaip atskirą visuomenės grupę, kada prasideda ir baigiasi vaikystė, ir kodėl jai yra teikiamas ypatingas dėmesys. Požiūris į vaiką yra esminis veiksnys, tiesiogiai susijęs su suaugusiųjų veiksmais vaiko atžvilgiu ir vaiko padėtimi visuomenėje.
Vaiko Sąvokos Samprata ir Raidos Ypatumai
Vaiko teisių sampratą formuoja išmanymas požymių, pagal kuriuos vaiką galima atskirti nuo suaugusio asmens, taip pat suvokimas vaiko, kaip teisių turėtojo ir išmanymas pagrindinių vaiko teisių apsaugos principų. Vaikams būtina pastogė, maistas, mokslas, gydymas, meilė bei apsauga nuo prievartos ir aplaidumo.
Vaikystė - tai socialinė kategorija, skirianti vaikus nuo suaugusiųjų. Psichologų ir sociologų teorijos padeda geriau suprasti vaiko raidą ir jo vietą visuomenėje. Štai keletas pavyzdžių:
- Vienas garsiausių - Z. Froidas savo sukurtoje psichoanalitinėje žmogaus raidos teorijoje išskyrė 5 stadijas (oralinę, analinę, falinę, latentinę ir genitalinę), kur kiekviena asmens psichologinės raidos stadija apibūdinama pagal tai, į kurią kūno vietą fokusuojamas seksualinis susidomėjimas ir patiriamas malonumas, t.y. šios sritys yra stipriai sužadinamos.
- Tuo tarpu kognityvinės teorijos atstovas J. Piaget sudarė raidos stadijų seką, kuri apibūdina vaiko intelekto raidą. Šios operacijos, ir formalios operacijos.
- Psichosocialinės teorijos atstovas E.H. Eriksonas praplėtė Z. Froido teoriją, pasiūlęs naują psichosocialinės viso gyvenimo raidos sampratą ir pabrėžė, kad kiekvienoje gyvenimo stadijoje individas susiduria su nauja augimo krize, kuri turi būti įveikta. Eriksonas raidą į stadijas skirstė ne pagal kūno dalis ir su jomis susijusį malonumo jausmą, o pagal kiekvieno asmens ryšį su socialine aplinka.
Apibendrinant, 3 pagrindiniai aspektai išskiriami žmogaus raidoje ir jos tyrimuose: somatinis (fizinė raida), asmeninis (žmogaus gyvenimo istorija), socialinis (kultūrinė, istorinė ir kt. šios aplinkos poveikį). Taigi, raidos psichologija sukūrė „psichologinį vaiką“, kuris keliauja apibrėžtais raidos etapais link visiško subrendimo. Remiantis psichologų atliktais tyrimais ir padarytomis išvadomis, kuomet analizuojamas vaikystės periodas, galime teigti, kad žmogaus „vaiko“ tarpsnis apima laikotarpį nuo naujagimystės iki pirmojo brandos tarpsnio, t.y. nuo gimimo iki 12 - 15 metų.
Į „vaiko“ sąvoką galime pažvelgti ir iš sociologinės perspektyvos, nes dauguma sociologijos atstovų kritikavo psichologus, dėl tokio riboto vaiko raidos (kaip proceso, kurio tikslas „nuo nesubrendimo iki suaugusiojo kompetencijos“) suvokimo. Jie pasisakė ir dėl vaiko, kaip tarpasmeninių ryšių dalyvio, neįvertinimo, nes vaikai raidos psichologijoje buvo matomi kaip negalintys turėti indėlio į vaikų-suaugusiųjų santykius bei negalintys sukurti savo kultūros. Sociologijos mokslas pirmasis ėmėsi tikslo apibrėžti vaiko bei vaikystės sąvokas, išskirti būdingus požymius, nustatyti vaiko padėtį visuomenėje. Šios kartos kartu su visuomenės išsivystymo lygiu, kultūra, tradicijomis bei socialine struktūra.
Pripažįstant, jog vaikystės samprata priklauso nuo skirtingų laiko, vietos bei socialinių dimensijų, svarbu apibrėžti požymius, pagal kuriuos galima atskirti vaiką nuo suaugusio asmens. Remiantis analizuotų autorių teorijomis, galime teigti, jog „vaiko samprata negali būti radikaliai atskirta nuo bendrosios žmogaus sampratos. Nors tarp jų egzistuoja akivaizdūs skirtumai, susiję su psichologinėmis, socialinėmis, biologinėmis bei teisinėmis aplinkybėmis, vaikystę reikėtų suvokti kaip tam tikrą žmogaus vystymosi stadiją.“
Vaiko Teisių Raida ir Teisinis Reguliavimas
Per pastarąjį šimtmetį visuomenės požiūris į vaikus iš esmės pasikeitė. Ilgai visuomenė į vaiką žiūrėjo, kaip į „mažą suaugėlį“, kuriam svarbiausia fiziškai subręsti. Visuomenei prireikė ilgo istorinio tarpsnio, kad pakeistų požiūrį ir elgesį vaiko atžvilgiu. Tik XX a. devintajame dešimtmetyje vaikui įgavus teisių turėtojo statusą, vaiko padėtis visuomenėje pradėjo keistis.
Vaiko teisės yra žmogaus teisės. Pasak D. Kabarinskaitės, žmogaus teisių idėja yra tai, jog kiekvienas asmuo vertas pagarbos. Vaiko teisės apima: vaiko kaip individo apsaugą, ir aplinkos, kurioje visiems vaikams užtikrinamas pilnavertis vystymasis kūrimą. Vaiko teisės rodo universalų bei ypatingą vaikystės statusą. Specifinė vaiko padėtis visuomenėje lemia būtinybę aiškiai nustatyti jo teisių turinį, bei sukurti teisines prielaidas vaiko teisių įgyvendinimui. Vaiko teisinis statusas - tai vaiko teisių ir pareigų vienovė.
Amžiaus Kriterijai Teisės Aktuose
Pirmasis, amžiaus kriterijus, atspindi laiką, kada vaikystė prasideda ir kada ji baigiasi. Šie klausimai paprastai yra reguliuojami kiekvienos valstybės įstatymuose. Šio vaiko nuo suaugusiojo nustatymas atspindi vaiko fizinės ir psichologinės brandos trūkumą bei poreikį apsaugoti vaiką nuo išnaudojimo bei žalingo aplinkos poveikio.
Paprastai valstybės nustato žemutinę ir aukštutinę vaiko teisių ribas, t. y. įstatymiškai įtvirtina, koks žmogaus vystymosi momentas yra laikomas gyvybės pradžia ir iki kada valstybė pripažįsta žmogui vaiko statusą. Gyvybės pradžia įvairių teorijų šalininkai pripažįsta skirtingus momentus: pirmuosius kūdikio judesius (jie fiksuojami jau 14 nėštumo savaitę), smegenų impulso atsiradimą (fiksuojami 6 savaitę), pirmąjį širdies dūžį, pirmą savarankišką įkvėpimą (10-oji savaitė), vaiko atskyrimą nuo moters kūno, virkštelės nukirpimą ir pan. Kaip matyti, teoriniame lygmenyje visuotinio susitarimo dėl to, ką laikyti gyvybės pradžia, o kartu ir žemutine vaiko teisių riba, nėra. Nustatant aukštutinę vaiko teisių ribą vėlgi susiduriame su skirtingais jos vertinimais, nors šiuo atveju daugelis valstybių sutaria, kad vaiku laikomas asmuo iki 18 metų.
Žvelgiant tarptautiniu mastu, pirmą kartą vaiko sąvoka ir amžiaus kriterijus, atribojantys vaiką nuo suaugusiojo buvo įtvirtinti Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1989m. priimtoje Vaiko teisių konvencijoje. Tačiau bet kuriuo atveju prie Konvencijos prisijungusios valstybės turi garantuoti joje įtvirtintas teises visiems asmenims bent iki 18 metų.
Vaiko amžiaus kriterijus apibrėžtas ir Lietuvos Respublikos Vaiko teisių pagrindų įstatyme. Vaikystė skirstoma į atskiras kategorijas, kuomet vaikystės skirstymas į stadijas yra išlikęs iki šios dienos ir būdingas daugeliui nacionalinės teisės aktų, ir yra pagrįstas asmens veiksnumu, t. y. galėjimu savo veiksmais įgyti teises ir susikurti pareigas. Tačiau jie skirstomi į dvi grupes: iki 14 metų (neturintys veiksnumo) ir nuo 14 iki 18 metų (turintys dalinį veiksnumą). Tačiau Civiliniame kodekse yra numatytos ir kelios išimtys, kada asmuo gali tapti visiškai veiksniu dar nebūdamas reikiamo amžiaus. „
...negu sueis aštuoniolika metų, asmuo, kuriam nėra suėjęs šis amžius, įgyja visišką civilinį veiksnumą nuo santuokos sudarymo momento“ - teigiama CK 2.5 straipsnio 2 dalyje. Kitas būdas tapti visiškai veiksniu iki pilnametystės - emancipacija.
Lietuvos teisės aktuose vaiko amžius ir statusas apibrėžiamas skirtingai, priklausomai nuo konkrečios srities. Šiame įstatyme dažniausiai yra nurodomas konkretus vaiko amžius. Kitais atvejais vaiko amžius nurodomas įstatymo komentaruose arba yra remiamasi nusistovėjusiomis teismų praktikos normomis.
| Įstatymas | Vaiko sąvokos / Amžiaus ribos |
|---|---|
| Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas (BK) | „kūdikis“, „mažametis“, „nepilnametis“ (asmenys nuo 14 iki 18 metų) |
| Lietuvos Respublikos darbo kodeksas | Asmenys iki 18 metų |
| Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksas | „paauglys“ (14-16 m.), „vaikas“ (5-7 iki 16 m.), „nepilnametis“ (16-18 m.) |
| Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas | „ikimokyklinio amžiaus vaikai“ (iki 6 m.), „mokyklinio amžiaus vaikai“ (6-18 m.) |
| Lietuvos Respublikos Konstitucija | Privalomas mokslas asmenims iki 16 metų |
Brandos Kriterijus
Šis kriterijus, apibrėžiantis vaikystę, yra vaikystės turinys. Jis apibrėžia požymius, kurie vaiką atskiria nuo suaugusiojo. Pagrindiniu skiriamuoju požymiu dažniausiai yra nurodoma asmens branda. Suaugęs asmuo savaime yra brandus, tuo tarpu vaikas toks dar nėra arba yra tik iš dalies. Socialinės brandos sąvoka minima ir BK 81 ir 91 straipsniuose. Šių straipsnių komentare socialinė branda aiškinama fizinio, psichinio asmens brandumo pakopa, kurią skirtingi asmenys pasiekia skirtingo amžiaus.
Šioje aplinkoje gebėjimas numatyti savo veikos padarinius ir juos planuoti, kritikuoti ir būti savikritiškam, atkaklus užsibrėžtų tikslų siekis, galėjimas kontroliuoti savo emocijas ir veiksmus kritinėse situacijose, rodo asmens brandą. Vaikas, kuriam stinga šios brandos, gali elgtis lengvabūdiškai, nekritiškai, neatsakingai. Tad pagal BK subjektu gali būti brandus asmuo, suvokiantis savo padėtį visuomenėje ir turintis tam tikrą intelektą. Šiu subjektu asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės arba jam skiriama švelnesnė bausmė. Taigi analizuojant literatūrą pastebėta, jog asmens branda yra sunkiai apibrėžiama tiek psichologiniu, tiek sociologiniu, tiek ir teisiniu požiūriu.
Vaiko Teisių Apsaugos Mechanizmai: Pagalbos Linijos ir Tarnybos
Lietuvoje veikia įvairios institucijos ir iniciatyvos, skirtos užtikrinti vaikų saugumą ir gerovę. Viena iš jų - „Vaikų linija“.
Vaikų linijos veikla ir atsakomybės
Šiose gairėse paaiškinama, kokią atsakomybę Vaikų linija prisiima siekdama apsaugoti vaikus ir paauglius, kurie bendrauja su darbuotojais ir savanoriais teikiant paslaugas ir vykdant Vaikų linijos veiklą. Ši tvarka prieinama visiems darbuotojams ir savanoriams. Vaikų linijos darbuotojai dažnai dirba aplinkoje, kurioje būna vaikai, pavyzdžiui, mokykloje, ikimokyklinio ugdymo įstaigoje. Vaikų linijos savanoriai taip pat bendrauja su vaikais teikdami emocinę paramą telefonu ar internetu.
Ši veikla gali lemti įsitraukimą į situacijas, kai įtariama ar paaiškėja pavojus vaikui dėl išnaudojimo ar patiriamo smurto. Tokiais atvejais Vaikų linija glaudžiai bendradarbiauja su Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Pagalbos vaikams linija. Jei susiduriame su tokia situacija ar pokalbio metu paaiškėja, kad skambinančiajam (ar vaikui, dėl kurio skambinama) būtina papildoma pagalba, skambutis nukreipiamas tiesiogiai ar perduodama informacija apie jį.
Vaikų linijos darbo metu pasitaiko skambučių, kai skambinantysis turi rimtų savižudybės ketinimų, kyla pavojus jo sveikatai ir/ar gyvybei. Pavojaus sveikatai ar/ir gyvybei atveju Vaikų linijos konsultantai turi galimybę sujungti skambutį su Bendruoju pagalbos centru ir padėti iškviesti reikalingą pagalbą.
Vaikų linija veikloms paramą gauna iš įvairių valstybinių, tarptautinių institucijų, verslo įmonių ir privačių asmenų. Šis bendradarbiavimas remiasi abipuse pagarba, o finansinė parama nesuteikia galimybės kontroliuoti Vaikų linijos veiklos ir neturi įtakos Vaikų linijos etikos principams.
Komunikuojant su visuomene, ypač svarbu atsižvelgti į vaikų privatumą. Kai naudojama vizualinė medžiaga Vaikų linijos kanaluose skelbiant informaciją, pirmenybė teikiama simboliniams vaizdams, vaizduojantiems aplinką, nuotaikas ir situacijas, be informacijos, kurią galima susieti su asmeniu ar vardu. Vaikų linija naudoja tik tuos vaizdus, kurių autorinės ir kitos susijusios teisės tai leidžia. Jei kyla poreikis publikuoti nuotraukas su atpažįstamais asmenimis, visada prieš publikuojant turėtų būti susitarta su vaizduojamais asmenimis. Kiekvienas darbuotojas ir savanoris yra atsakingas už šių taisyklių laikymąsi.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos (VVTAT) darbas
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistai reaguoja į pranešimus apie smurtą prieš vaiką greitai ir efektyviai. Gavę pranešimą apie smurtą prieš vaiką Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistai į situaciją reaguoja greitai bet kuriuo paros metu - kai pranešimas gaunamas iš policijos, atvykstama per 1 valandą, kitais atvejais - ne vėliau nei per 6 valandas.
Vaiko situaciją vaiko teisių apsaugos specialistai vertins pagal 2020 m. sausio 1 d. vertinimo metodiką. Vertinimas vyksta atmetimo būdu: pirmiausia vertinama, ar yra pagrindas nustatyti vaiko apsaugos poreikį pagal išvardintus rizikos veiksnius. Kartu bus privalu įvertinti šeimos stiprybes, kurios gali sušvelninti rizikos veiksnius. Jei apsaugos poreikio nėra, tada žvelgiama į rizikos veiksnius, kurie gali liudyti, kad šeimai, vaikui reikia paslaugų. Jeigu nepastebima ir tokių veiksnių, tada vertinimas baigiamas.
Rizikos veiksnių vertinimas
Specialistai atsižvelgia į įvairius veiksnius, galinčius kelti pavojų vaiko saugumui:
- Vaiko tėvai, globėjai yra apsvaigę nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, galimai turi priklausomybės požymių ir tai kelia realų pavojų vaiko saugumui, sveikatai ar gyvybei. Jei apsvaigęs tik vienas iš tėvų ar globėjų, tuomet šis rizikos veiksnys svarbus, kai neapsvaigęs tėvas ar mama negali apsaugoti vaiko nuo jam pavojingo kito suaugusiojo elgesio. Tačiau kartu specialistai turės įvertinti šeimos stiprybes ir atsižvelgti, ar yra kokių nors rizikas neutralizuojančių veiksnių.
- Be to, Valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojai rizikos veiksnius vertins pagal aplinkybes. Tarkime, rizika vaikui kur kas didesnė, jei agresyvų elgesį vaiko atžvilgiu demonstruoja abu tėvai, o ne vienas jų.
- Vaiko tėvai ar globėjai patiria sunkumų, dėl kurių negali tinkamai patenkinti vaiko poreikių, tačiau suvokia situaciją, yra atviri pagalbai, stengiasi keisti situaciją pagal galimybes.
Reikia turėti mintyse, kad vaiko poreikiai yra ne tas pats, kas vaiko norai.
Bendrava su vaiku ir tėvais
Vertindami situaciją vaiko teisių apsaugos specialistai bendrauja su vaiku individualiai, prireikus be tėvų, jeigu vaikas pagal amžių ir sveikatos būklę yra pajėgus apibūdinti aplinkybes. Specialistai taip pat turi būtinai išklausyti vaiko tėvus arba globėjus. Kai atliekamas specialiųjų poreikių, raidos ar kitokių sutrikimų turinčio vaiko situacijos vertinimas, vaiko teisių apsaugos specialistai turi teisę pasitelkti psichologus, specialiuosius pedagogus ar kitus specialistus, kurie gali kompetentingai padėti išklausyti vaiką.
Pagalbos etapai ir priemonės
Išnykus grėsmės lygiams vaiko teisių apsaugos specialistai vertins kiekvieno konkretaus vaiko situaciją.
- Pirma, jeigu gavus pranešimą ir jį išnagrinėjus matoma, kad vaikui joks pavojus negresia, specialistai tiesiog baigs pranešimo nagrinėjimą.
- Antra, jeigu po situacijos vertinimo paaiškės, kad šeimai arba vaikui reikia tam tikrų paslaugų dėl šeimoje kilusių iššūkių, tuomet šeima bus nukreipiama į savivaldybę nustatyti, koks yra konkretus pagalbos poreikis.
- Trečia, jei išsiaiškinus situaciją bus fiksuotas realus pavojus vaiko saugumui, sveikatai, gyvybei, tada bus nustatomas vaiko apsaugos poreikis, o vaikas bus apsaugomas arba pasitelkus giminaičių, kitų šeimai artimų asmenų pagalbą, arba apgyvendinus vaiką su abiem ar vienu iš tėvų krizių centre.
Tokiu vaiko laikinosios priežiūros laikotarpiu su tėvais dirbs mobiliosios komandos specialistai, kurie sieks motyvuoti tėvus keisti elgesį su vaiku, atsisakyti priklausomybių, išspręsti vidinius konfliktus. Mobiliąją komandą sudaro psichologas, socialinis darbuotojas ir specialistas, dirbantis su priklausomais asmenimis. Į teismą dėl tėvų teisių apribojimo bus kreipiamasi tik tuomet, kai bus išnaudotos visos kitos priemonės, bet tėvai nerodys jokių pastangų keistis ar keisti savo elgesį, dėl kurio išlieka realus pavojus vaiko saugumui.
Žiniasklaidos vaidmuo ir visuomenės informavimas
Šis mūsų suvokimas, tame tarpe ir vaiko teisių sampratą, yra visuomenės informavimo priemonės, kurias šiame darbe vadiname tiesiog žiniasklaida. Remiantis tyrimų duomenimis Lietuvoje ilgą laiką žiniasklaidos institucija pasitikėta labiausiai, 2004 m. kovo mėn., žiniasklaida pasitikėjo 45% gyventojų, o nepasitikėjo tik 20%. Remiantis paskutiniais (2008 m.) žiniasklaidoje apstu straipsnių, kurių tema vaikai, jų teisės, bei jų įgyvendinimo problematika. Taip pat aptariama žiniasklaidos samprata, bei jos poveikis visuomenei.
Žiniasklaidos rūšys: spauda, radijas, televizija, internetas. Internetinė žiniasklaida - tai gana specifinė žiniasklaidos priemonė, apimanti ir spausdintinę, ir audiovizualinę žurnalistiką. Ji informacijos vartotojui teikia ne tik tekstinę, bet ir vaizdinę bei garsinę informaciją. Tyrime analizuojamas vaiko teisių sampratos daugialypiškumas žiniasklaidoje. Analizuojami internetinės žiniasklaidos straipsniai susiję su vaiko teisėmis. Daugialypiškumas - sąvoka išvesta iš žodžio daugialypis, kurio reikšmė - sudėtas iš daug dalių (Lietuvių kalbos žodynas, 2005).
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
