Vaikų sveikata po netekties: kaip sielvartas paveikia mažylių organizmą ir psichiką

Net menkiausia vaiko liga išmuša šeimos gyvenimą iš įprasto ritmo, priverčia keisti planus ir skirti daugiau dėmesio mažyliui. Bet kurio amžiaus susirgęs vaikas reikalauja daugiau suaugusiųjų dėmesio. Tačiau ką daryti, kai liga užklumpa po didelių emocinių sukrėtimų? Mamos širdis tarsi apmiršta iš sielvarto: kai liūdna vaikui, skauda ir jai. Artimo žmogaus netektis, mylimo šunelio, kačiuko ar kito augintinio mirtis, tėvų skyrybos ir net išsikraustymas gyventi į kita vietą gali sudrebinti vaiko pasaulį. Šis skaudus jausmas vadinamas liūdesiu arba sielvartu. Vaikams, ilgą laiką buvusiems namuose ir atsidūrusiems visiškai naujoje aplinkoje tarp svetimų žmonių, tokie įvykiai sukelia didelį stresą vaiko imuninei sistemai. Emociniai sukrėtimai gali tiesiogiai paveikti vaiko fizinę ir psichinę sveikatą, sukeldami įvairius negalavimus.

Kas yra vaiko sielvartas?

Sielvartas yra normali ir natūrali reakcija į netektį ar krizę. Pats savaime jis nėra patologinė būsena ar sutrikimas. Svarbiausias nuostatas apie netektis vaikai susiformuoja vaikystėje. Vaikai nuo mažens turėtų gyventi aplinkoje, kur liūdesio jausmas yra neslepiamas, nedraudžiamas, neneigiamas ir priimamas.

Kiekvieno vaiko santykiai su žmonėmis, gyvūnais ir netgi su mėgstamu daiktu yra unikalūs. Dažnai pirmąsias netektis vaikai išgyvena mirus mylimiems gyvūnams, taigi su augintinio mirtimi susijusios mintys bei elgesio būdas suformuoja modelį, kurio nuolat laikomasi išgyvenant visas kitas netektis. Vaikui reikia laiko atsisveikinimui su prarastu objektu, santykių užbaigimui. Šiam procesui vaikai dažnai turi savų ritualų: jie laidoja rastus negyvus vabaliukus, paukštukus ar savo pačių augintinius, atkartodami matytų laidotuvių tvarką. Taip pat vaikai savo liūdesį piešia - tai vienas iš būdų, kaip vaikas išreiškia savo susikaupusius sunkius jausmus.

Sielvartą lydintys fiziniai ir psichologiniai iššūkiai

Sielvarto atveju gali kilti įvairių problemų, tokių kaip suprastėję vaikų pažymiai ar paauglių depresija. Yra negerai, kai liūdnos nuotaikos užgožia visus kitus išgyvenimus, apninka apatija, nenoras nieko veikti, vaikas užsisklendžia savyje, nepasipasakoja ir tai trunka ilgiau kaip tris savaites.

Vienas iš dažniausių įvairių ligų požymių - pablogėjęs vaiko apetitas. Natūralu, jei maistu pradeda net bjaurėtis. Ligos metu organizmas neturi galių virškinti tiek maisto, kiek jam yra įprasta. Susirgusiam, karščiuojančiam vaikui svarbiausia duoti daug atsigerti. Tinka įvairios sultys, arbatos. Pasiūlykite natūralaus nestipriai mineralizuoto vandens be angliarūgštės, pagardinto vaiko mėgstamomis sultimis, natūralia uogiene.

Skausmą galima prisiminti, tačiau visada šalia dar turi būti ir koks nors kitas traumuojantis veiksnys - mamos nebuvimas, piktas svetimas veidas. Jausmai, mintys, lyginimai, nauja patirtis ir naujos reakcijos (tiek teigiamos, tiek neigiamos) per labai trumpą laiką tarsi „pastūmėja“ vaiką brandos keliu į priekį, kartais labai stipriai.

Gulėjimas ligoninėje vaiko psichiką traumuoja, bet nelygu, kaip medicinos personalas ir vaiko tėvai patys reaguoja ir savo reakcijas parodo sergančiam vaikui. Mažyliai bijo visko, kas jiems yra sukėlę neigiamų įspūdžių. Vaikas, kad ir sergantis, negali nejudėti, todėl jo „pririšti prie lovos“ nedera, net jei gulite ligoninėje. Vien lovoje laikomas vaikutis jausis dar prasčiau. Siūlykite ramesnius žaidimus.

Žaisdamas greičiau pavargsta, meta žaidimą. Todėl vaiko nelinksminkite ir įkyriai nesiūlykite žaisti, ypač vienam. Vaikui susirgus į namus nepriimkite jokių svečių. Negaluojantis vaikas lauke neturėtų pats aktyviai judėti. Po ūmios ligos vaikas visiškai atgauna jėgas per 7-14 dienų. Todėl klysta tie tėveliai, kurie vos tik kritus temperatūrai skubėdami į darbą mažylį išveda į darželį arba suskumba jį paskiepyti. Neatgavęs po ligos jėgų mažylis yra mažiau atsparus ūmių ligų sukėlėjams (kurių priskaičiuojama per 130) ir dėl to vėl gali greitai susirgti.

Mitus apie sielvartą paneigiantys faktai

Dažnai susiduriame su įvairiais mitais apie sielvarto išgyvenimą, kurie gali trukdyti vaikui tinkamai susidoroti su netektimi:

• „Neliūdėk!“ Dažnai patyrus netektį girdimas pasakymas „Neliūdėk“. Taip sakydami mes tarsi neleidžiame vaikui jaustis taip, kaip jis iš tikrųjų jaučiasi. Liūdni, skausmingi neigiami įvykiai sukelia natūralią liūdną skausmingą vaikų reakciją. Kiekvienas mėginimas išvengti vaiko skausmingų emocijų ateityje gali sukelti katastrofiškų padarinių.
• „Tai, ko netekai, pakeisk kuo nors kitu.“ „Neliūdėk, šeštadienį nupirksime naują“ - toks teiginys gali skambėti kaip „Nejausk to blogo jausmo, ir jei nejausi, tai šeštadienį mes tave apdovanosim.“ Neskubėkite netekties pakeisti kažkuo nauju, net ir sulūžusio ar pamesto žaislo. Naujasis niekada neatstos senojo, nes visi santykiai (net ir su daiktais) yra unikalūs.
• „Sielvartauti reikia vienam.“ Tai toks senas mitas, kad net mes patys nežinome, nuo kada jis mumyse gyvena. „Man reikia pabūti vienam ir nusiraminti“ - dažnai girdime ar patys sakome. Šis mitas skatina susvetimėjimą ir neleidžia dalintis savo išgyvenimais.
• „Būk tvirtas!“ Toks reikalavimas atima vaikystę anksčiau laiko, nes vaikui reikia tapti „šeimos vyru, mažąja mama“. Iš tiesų tvirtumas - atvirai rodyti jausmus, sakyti ir daryti tai, ką jauti.
• „Laikas gydo visas žaizdas.“ Laikas turi efektą tik staigios netekties atžvilgiu - mes po netekties pamažu ją įsisąmoniname ir susitaikome su realybe, todėl skausmas natūraliai atslūgsta. Tačiau laikas nėra aktyvi jėga, kuri daro poveikį mūsų savijautai. Gydo ne laikas, o veiksmai.
• „Imkis veiklos.“ Vengdami sunkių išgyvenimų, imamės bet kokios veiklos, kad tik nereikėtų apie skaudulius galvoti. Savo pavyzdžiu išmokome ir vaikus. Tokia veikla tėra atsitraukimas, jausmų užgniaužimas.

Kaip kalbėti su vaiku apie netektį?

Žmonėms įprasta vengti kai kurių temų, bijant, kad tam tikri žodžiai ar mintys nepadarytų vaikams žalos. Atsiribojimas nuo skaudžių dalykų leidžia tėvams pasijusti lengviau ir saugiau, tačiau kaip yra su vaikais?

1. Skatinkite atvirumą. Apie jau įvykusią netektį vaikui turėtų pranešti tėvai ar kiti artimi žmonės. Vaikui reikia sakyti tiesą, kurią jis galėtų suprasti ir priimti pagal savo amžiaus galimybes.
2. Atsižvelkite į amžių. Nors vaikai iki maždaug 10 metų amžiaus mąsto konkrečiai ir tokias abstrakčias sąvokas, kaip „mirtis“, suvokia ribotai, apie mirtį jie vis tiek galvoja, kartais net daugiau, nei atrodo suaugusiems. Mirties reiškinį pradeda suvokti šešerių, septynerių metų sulaukę vaikai. Iki to laiko vaikai labai domisi mirtimi, klausia, ar ir jie mirs, kada ir pan.
3. Venkite eufemizmų. Įvykus netekčiai labai svarbu vengti tokių apibūdinimų, kaip „senelis miega“, „Dievas jį pasiėmė į dangų, nes labai mylėjo“ ir pan. Vaikams būdingas „magiškas mąstymas“, taigi tokie pasakymai gali padaryti priešingą poveikį, nei mes tikimės. Užuot nuraminę vaiką ir atsakę į jo klausimus, galite iškelti dar daugiau klausimų, lydimų didelių baimių ir nerimo, pavyzdžiui: vaikas gali pradėti bijoti eiti miegoti. Labai svarbu, kad vaikas suvoktų, jog mirtis yra negrįžtama, nes kitaip jis nuolatos išgyvens laukimo, troškimo jausmus, kurie neleidžia išgyventi sielvarto iki pabaigos. Todėl pranešdami apie netektį jokiu būdu nevartokite „išvažiavo, užmigo“. Kad ir kaip skaudu ir sunku, turime pasakyti, kad artimasis mirė. Tai turi būti pirmieji jūsų žodžiai.
4. Naudokite pavyzdžius iš gamtos. Tai gali būti natūralių reiškinių stebėjimas - krentantys ir džiūstantys medžių lapai. Lyginimas su gamtos reiškiniais gali būti labai naudingas aiškinant vaikams mirties esmę. Aptiktas negyvas žvėrelis pasivaikščiojimo metu gali tapti geru stimulu atvirai ir išsamiai pasikalbėti apie mirtį. Pastebėkite, kokie pagrindiniai mirties požymiai. Mažieji supranta, kaip aiškiname remdamiesi akivaizdžiais faktais: pasakykite, kad žvėrelis nebekvėpuoja, nejuda, yra atšalęs, pagalvokite kartu, kokia mirties galėjo būti priežastis. Tiksli ir apčiuopiama informacija jiems padeda suvokti supantį pasaulį, netekties faktą.

Tėvų vaidmuo padedant gedinčiam vaikui

Emocines mūsų reakcijas vaikai greitai perima ir jas pradeda taikyti susidūrę su netekties situacija. Todėl turime atkreipti dėmesį pirmiausia į savo rodomus išgyvenimus.

• Atpažinkite ir priimkite emocijas. Pirmiausia privalote išgirsti ir atpažinti vaiko emocijas, tik po to aiškintis istorijos faktus. Vaikai emocijas lengviausiai reiškia per netiesiogines priemones, tokias kaip piešimas, tapymas, lipdymas, žaidimas. Jeigu netekties situacija labai tragiška (vaikas matė, kaip miršta, ar aplinkinių stiprūs išgyvenimai šokiravo jį), geriausiai tinka vaidybos ir žaidimo priemonės. Naudojant emocijas atspindinčias lėles, vaikas gali lengvai įsijausti į buvusią situaciją, jeigu užduosite šiuos klausimus: „Kaip tu jautiesi? Kas tave nuliūdino/išgąsdino šioje situacijoje? Kaip jautėsi kiti žmonės?“. Tai suteikia galimybę vaikui viską pakartoti, detaliau suvokti situaciją, įsisąmoninti savo jausmus bei įvertinti kitų žmonių pozicijas.
• Santykių peržvalga. Tai natūralus sielvarto mažinimo būdas, kurį tėvai gali atlikti su vaiku. Santykių peržvalgą darykite kartu su vaiku, padėkite jam. Peržvelgus santykius ir išsiaiškinus santykių sritis, kurios liko emociškai neužbaigtos, reikia žengti dar vieną žingsnį pirmyn, kad jausmai pagaliau būtų išreikšti.
• Atsiprašymas ir atleidimas. Jei miręs mylimas žmogus keletui akimirkų atgytų, ką jam pasakytumėte? Dauguma, jei turėtų tokią galimybę, atsiprašytų. Toks poelgis išlaisvina nuo kaltės, gėdos jausmo. Užbaigtis pasiekiama tada, kai atsiprašoma garsiai, girdint bent vienam gyvam žmogui. Tėvai turėtų mokyti vaikus atsiprašyti už padarytą žalą ne tik reikalaudami to, bet ir rodydami pavyzdį. Atleisti reiškia liautis tikėjus kitokia ar geresne praeitimi. Atleisti reiškia atsisakyti apmaudo, kurį vaikas jaučia kokiam nors žmogui. Visai natūralu, kad mes net pykstame ant velionio, kodėl jis mus paliko, kodėl susirgo. Pykčio stadija - tai antroji pakopa pergyvenant netekties skausmą (Dr. Kubler - Ross). Nebijokite kalbėti apie vaiko nuoskaudas, atleidimą.
• Šviesūs prisiminimai. Jei mūsų sielvartas bus tinkamai išgedėtas, tuomet skausmą pakeis šviesūs prisiminimai. Šviesūs prisiminimai gali būti susiję su dėkingumu, žavėjimusi. Kartais vaikams sunku įvardinti ar prisiminti smagias akimirkas, padėkite jiems. Mes niekada neužmiršime savo artimųjų, kurių nėra šalia. Jie visada gyvena mūsų prisiminimuose.

Skyrybos - netekties forma vaikui

Mirtis ar skyrybos palieka gilius sielvarto pėdsakus kasdieniame vaiko gyvenime. Prisitaikymas gyventi be žmogaus, kuris visada buvo šalia, yra labai skausmingas, sudėtingas ir sunkus procesas. Augantis išsituokusių šeimų skaičius lemia vis dažnesnį vaikų įtraukimą į sudėtingas situacijas, turinčias reikšmingų psichologinių pasekmių jų raidai.

Neretai tėvų konfliktas po skyrybų persikelia į vaiko erdvę: tėvai, sąmoningai ar nesąmoningai, ima naudoti vaiką kaip įrankį savo emociniams ar praktiniams tikslams pasiekti. Šis elgesys gali būti vadinamas emociniu spaudimu. Vaikų įtraukimas į tėvų emocinius konfliktus gali pasireikšti skirtingais būdais:

• Kaltės jausmo kurstymas: kai vaikui perduodama mintis, kad jo meilė ar noras matytis su kitu tėvu/motina yra neteisingas ar skaudinantis. Pavyzdžiui: „Tu visada labiau nori būti su mama, o aš lieku vienas“.
• Informacijos iškraipymas arba slėpimas: kai vaikui pateikiama klaidinanti ar nevisa informacija apie skyrybas ar kito tėvo elgesį, pvz.: „Tėtis mus paliko, nes jam neberūpėjo šeima“.
• Kontakto ribojimas: kai vienas iš tėvų tiesiogiai ar netiesiogiai trukdo vaikui susitikti su kitu tėvu, pavyzdžiui, atšaukia susitikimus, keičia planus, nepraneša apie galimybę pabūti kartu, o vėliau vaikui sako, kad kitas tėvas nenorėjo susitikti.
• Spaudimas pasirinkti „pusę“: kai vaikas netiesiogiai verčiamas palaikyti vieną iš tėvų, pvz.: „Jeigu tu nori su juo gyventi, vadinasi, tu manęs nemyli.“

Įvykus skyryboms vaikas išgyvena tam tikrą „gedėjimą“. Vaikas praranda tėvus kaip porą, tačiau jo tėvai tebėra gyvi, taigi vaikas gali laukti, kad praeitis sugrįš, puoselėja svajonę ar iliuziją, kad tėvai vėl gyvens drauge. Toks neigimas yra gana pavojingas, nes vaikas atmeta realybę. Dažnai tėvams kyla klausimas, ar kalbėti su vaiku apie skyrybas. Paaiškinti apie įvykusį faktą reikia, kiek detalizuoti priežastis sprendžia patys tėvai. Įvykus skyryboms, vaikas kartais reaguoja taip, tarsi jis būtų kaltas. Labai svarbu vaiką įtikinti, jog jis nėra dėl to kaltas. Pagarbus tarpusavio bendravimas. Įvykus skyryboms vaikas neturėtų matyti toliau besitęsiančių tėvų barnių, reikėtų stengtis išlaikyti pusiausvyrą, ramius neutralius santykius.

Vaiko netektis: tėvų sielvartas ir šeimos palaikymas

Vaiko netektis iš tiesų tikriausiai yra labiausiai sukrečiantis įvykis, ir gedėjimas dažniausiai taip pat būna sunkus ir komplikuotas. Pirmiausia vaiką praradę tėvai dažniausiai išgyvena neigimą. Jiems sunku suvokti, kas atsitiko. Tuo metu ir aplinkiniams gali atrodyti, kad jie su savo skausmu pakankamai gerai tvarkosi. Tačiau sudėtingiausias momentas tikriausiai dar tik priešakyje - kai tėvai po truputį ima suvokti, kad baisiausia, kas galėjo įvykti jų gyvenime, ir įvyko. Tuomet atsiveria begalinis sielvartas, jausmų sumaištis, juos užgriūna tokie sunkūs jausmai, kad nieko panašaus gyvenime jie tikriausiai nebuvo patyrę. Tai - ir neteisingumo jausmas, ir tuštuma, ir pyktis, ir kaltė. Jausmas tikriausiai yra toks, kad mirus vaikui atrodo, jog numirė dalis tavęs paties. O kaip pradėti gyventi iš naujo - tai yra procesas.

Gedėjimas yra labai individualus. Kai kurie tėvai yra linkę užsidaryti savyje, kiti ieško pagalbos. Ir netgi šeimoje, poroje abu tėvai gali ir labai dažnai gedi skirtingai. Vengimas kalbėti apie savo jausmus ilgainiui gali atvesti prie jausmų sustingimo ir užstrigimo gedėjime. Jeigu šeimoje auga kiti vaikai, jie netgi gali išgyventi tam tikrą gyvų tėvų netektį. Jeigu tėvai panyra į depresiją, beprasmybės jausmą, emociškai jie tampa kitaip pasiekiami.

Labai svarbus būvimas kartu. Nors kiekvienas šeimos narys turėtų turėti laiko ir sau, tačiau taip pat reikia skirti laiko vienas kitam. Būkite šalia, kad palaikytumėte vienas kitą. Kalbėjimas apie netektį, mirusį mylimąjį padės kiekvienam šeimos nariui susitaikyti su praradimu. Taip pat tai padės jūsų šeimos ryšiams išlikti tvirtiems arba net sustiprėti. Atminkite, kad kiti jūsų vaikai, žinodami, kad šeima vis dar yra stipri, lengviau išgyvens praradimą. Gedėjimas po vaiko netekties užtrunka, tačiau jei po dvejų metų žmogus vis dar paniręs į depresyvius, sunkius jausmus, jei yra užsidaręs, tikėtina, kad jam reikalinga pagalba. Skausmas netekus vaiko - visam gyvenimui, negalima jo iki galo išgedėti. Tačiau galėti toliau išgyventi yra labai svarbu - dėl savęs, dėl savo artimųjų, dėl kitų vaikų.

Kai vaikai dalyvauja laidotuvėse, svarbu jiems paaiškinti, kas vyksta. Pašnekėti apie tai, kokius drabužius reikia dėvėti, kur eiti, kokius veiksmus atlikti. Paaiškinti, kad verkti per laidotuves yra normalu, kad taip išliejamas liūdesys netekus artimo žmogaus. Svarbiausia paminėti, kad ceremonijos metu reikia ramiai ir pagarbiai elgtis.

Pagalba ir palaikymas gedinčiam vaikui bei šeimai

Vaikui susirgusiam leiskite miegoti tiek, kiek tik jis nori ir kada nori. Atminkite - miegas gydo, kaip ir vaistai. Svarbu, kad tėvai, susidūrę su sunkumais, pirmiausia suprastų save ir savo reakcijas - pripažintų jausmus, streso lygį, santykių su vaiku dinamiką.

Kasdienybėje tėvai gali pabandyti taikyti šiuos principus:

• Mokytis išklausyti vaiką be vertinimo, vengti perteklinės kontrolės ir kaltinimų.
• Pasidalyti atsakomybę su specialistais, neužsikraunant visos kovos su liga vieniems.
• Ieškoti paramos sau: dalyvauti grupinėse psichoedukacinėse programose, kreiptis pagalbos į psichologą, kalbėtis su kitais tėvais, susiduriančiais su panašiomis problemomis.
• Sukurti saugią aplinką namuose. Namai turėtų būti vieta, kurioje vaikas jaučiasi mylimas ir suprastas artimųjų. Dėmesys jo jausmams ir problemoms padeda sumažinti vaiko patiriamą emocinę įtampą.
• Mokyti konfliktų sprendimo. Vaikai turi suprasti, kad nesutarimus galima spręsti gražiais būdais, pavyzdžiui, kalbantis, gražiai išsakant, kas netenkina, o ne šaukiant ar smurtaujant. Emocinio intelekto ugdymas itin svarbus įgūdis, padedantis valdyti pyktį ir atpažinti kylančias emocijas.
• Aiškiai nustatyti ribas. Vaikas turi aiškiai suprasti, kad smurtas niekada nėra pateisinamas. Tačiau kartu svarbu nepamiršti ir pozityvaus elgesio skatinimo, rodant, kaip elgtis reikėtų, o ne vien naudojant draudimus ar bausmes.
• Klausytis vaiko. Vaikas turi jausti, kad jo balsas svarbus. Jei jis jausis išgirstas, bus labiau linkęs dalintis savo jausmais ir problemomis.
• Rodyti pavyzdį. Tėvai yra pagrindiniai vaikų mokytojai. Jei jie konfliktus sprendžia ramiai ir pagarbiai, vaikai iš jų to mokysis ir didelis šansas, kad šį modelį perims bei naudos savo aplinkoje.
• Skirti vaikui laiko. Net ir 15 minučių kokybiško laiko per dieną gali padaryti didžiulį skirtumą vaiko savijautai. Toks laikas turi būti skirtas tik jam, domintis apie jo dieną, savijautą. Svarbu, kad tuo metu nebūtų išorinių dirgiklių, tokių kaip telefonas, televizorius ir pan.
• Vietoje bausmės - paaiškinti. Jei vaikas pasielgė netinkamai, vietoj bausmės geriau padėkite jam suprasti, kodėl jo elgesys buvo netinkamas, kokias pasekmes tai gali turėti ir kartu aptarti, kaip būtų galima elgtis kitaip.

tags: #budejimas #pasibaige #ta #pacia #diena #susirgo

• Nuo gimimo iki suaugusiųjų istorijų
• Kodėl daina „Žemės vaikai“ tapo šimtmečio simboliu?
• Svarbiausia apie vyrų vaisingumą
• ką svarbu žinoti apie pilvo skausmus nėštumo metu
• Nuo paauglystės iki prevencijos: kodėl svarbu tikrintis sveikatą?