Deivido Valjamso „Blogiausių Pasaulio Vaikų“ Žanras: Humoristinės ir Mokomosios Istorijos
Davidas Walliamsas (g. 1971 m. rugpjūčio 20 d.) pristatomas kaip pašėlusiai ar baisiai juokingų istorijų autorius, kurio knygų iš rankų nepaleidžia milijonai vaikų, taip pat ir mūsų šalies vaikai! Jo knygos verčiamos į daugiau nei 50 pasaulio kalbų ir jų pasaulyje jau parduota apie 40 milijonų. Jis šiuo metu - pats mėgstamiausias vaikų rašytojas pasaulyje! Per kiek ilgiau nei dešimt metų besitęsiančią rašytojo karjerą Walliamsas jau spėjo išleisti beveik 30 knygų tiek mažiausiems, tiek paaugusiems vaikams, kurių į lietuvių kalbą išversta apie pusė.
Ligšiolinę Walliamso kūrybą pagal žanrą būtų galima išskirti į tris dalis: apsakymų rinkinių serija apie blogiausius pasaulio vaikus, mokytojus ir tėvus; nuotykiniai romanai ir apysakos; paveikslėlių knygos. Šiame straipsnyje giliau panagrinėsime jo populiariąją „Blogiausių pasaulio...“ seriją, kuri pakerėjo skaitytojus savo netikėtu humoru ir nepamirštamais personažais.
„Blogiausių pasaulio...“ serijos esmė
Deividas Valjamsas - tai rašytojas, kurio knygas skaito milijonai vaikų visame pasaulyje! Jo knygų veikėjai dažnai nesielgia taip, kaip turėtų, bet juk kaip tik už tai mes juos ir mylime. „Blogiausių pasaulio vaikų“ serija atskleidžia nepaklusnių, netvarkingų ir nemandagių vaikų, kurie dažnai gauna barti už nederamą elgesį, istorijas. Susipažinkite su Žliumbike Berta, Krapštuku Piteriu, Rimtuoliu Ernestu, Sofija Sofa ir kitais, kurių elgesys nustebins net ir labiausiai patyrusius tėvus. Geriems vaikams, kurie niekada neišdrįstų elgtis taip, kaip rašoma šioje knygoje, tai puiki proga pasijuokti iš blogiukų, kuriems nutinka įvairiausių nuotykių - ir džiaugtis, kad jūs ne tokie.
Vėlesnėse serijos dalyse autorius išplečia šį konceptą, pristatydamas „Blogiausius pasaulio mokytojus“ ir „Blogiausius pasaulio tėvus“, o taip pat ir „Blogiausius pasaulio naminius gyvūnėlius“.
Dauguma naminių gyvūnėlių - be proto mieli, juos norisi glostyti ir ištisai myluoti. Bet tik ne šiuos! Patikėk, tikrai nenorėtum auginti didžiausios ir ėdriausios pasaulyje auksinės žuvelės, namus siaubiančios vagilės banguotosios papūgėlės, viską ryjančio pitono Fido ar juo labiau šnypščiančios blogosios katės Kandelabros.
Humoras ir rašymo stilius
Kalbant apie šių knygų humorą, jis gana įvairus - nuo siužetinių juokingų nutikimų iki lingvistinių žaidimų. Kaip jau minėta, nevengiama kūniškų ir tualetinių juokelių - dalykai, apie kuriuos paprastai viešai kalbėti vengiama, kas laikoma tabu, nepadoriu ar šlykščiu dalyku, čia iškeliama, išdidinama ir išjuokiama.
Walliamsas humorą pasitelkia ir siekdamas šiek tiek sumažinti įtampą - kai kurių jo knygų siužetas šiaip jau atrodytų baugus ir pavojingas (pavyzdžiui, „Bakingamo rūmų pabaisa“), keliantis adrenaliną, bet tinkamu metu mestelėtas juokelis situaciją sušvelnina, sumažina veiksmo tempą ir įtampą. Walliamso pasaulyje nėra ramybės, o už kiekvieno posūkio tyko išdavystė, pavojus, nuotykis ar bent jau koks nors keistuolis.
Walliamso knygos paremtos išoriniu pasauliu, todėl jos labai vaizdingos - net ir be iliustracijų lengva įsivaizduoti pasakotojo minimus daiktus, situacijas, nutikimus: slaptus kambarius, pašvinkusius saldainius pardavinėjantį Radžą, bet kokią formą įgaunantį atgijusį šlykštuką, čiuožimą laiptais ant maisto padėklo ir t. t.
Kaip ir Roaldas Dahlis mėgo išradinėti įvairiausius žodžius (prisiminkime, pavyzdžiui, jo knygą „DGM“), taip ir Walliamsas kuria tuntus naujažodžių. Pavyzdžiui, „Valjamsinių žodžių žodyne“ žodis „smirdžiausias“ apibrėžiamas kaip labai, labai, labai, labai, labai, labai, labai, labai, labai, labai, labai smirdantis, o „smarvingiausias“ - kaip labai, labai, labai, labai, labai, labai, labai, labai, labai, labai, labai, labai, labai, labai, labai, labai, labai, labai, labai, labai, labai, labai, labai, labai smirdantis. Tiesa, galima pastebėti, kad Dahlio naujažodžiai kur kas įdomesni, keistesni, smagesni, Walliamso paprastesni, neretai tai tiesiog sudurtiniai žodžiai.
Sąsajos su Roaldu Dahliu
Davido Walliamso knygos, ypač apysakos ir romanai vaikams, neretai gretinamos su tėvynainio Roaldo Dahlio kūryba. Smurtas prieš vaikus ir net noras sunaikinti juos - ryški tema abiejų autorių kūriniuose. Dahlio kūryboje tai, be abejonės, labiausiai atskleidžiama „Raganose“, kur svarbiausias raganų tikslas yra išnaikinti visus vaikus pasaulyje. Toks ekstremalumas Walliamso knygose nepasiekiamas, tačiau konkretaus vaiko ar apskritai vaikų engimas, žalojimas bei jų niekinimas - itin dažnos temos. Pavyzdžiui, „Šlykštuke“ beveik visi suaugusieji tik ir stengiasi kaip nors sužlugdyti ir paniekinti Mulčio saloje gyvenančius vaikus.
Beje, sąsajų su Roaldu Dahliu Walliamsas visai nesibaido. Paklaustas, kokia knyga padarė didžiausią įtaką jo kūrybai, jis teigia, kad tai buvo „Čarlis ir šokolado fabrikas“.
Vertybės ir įvairovė Deivido Valjamso kūryboje
Kokios moralinės vertybės ir įvairios nuostatos teigiamos Walliamso kūryboje? Vertybės čia varijuoja nuo universalių (šeima, draugai) iki progresyvių (lygybė, įvairovė). Pabrėžiama, pavyzdžiui, kad turtai savaime mūsų nepadaro laimingų („Berniukas milijardierius“), kad svarbiausia yra šeima ir draugai („Šlykštukas“), kad apie žmogų reikėtų spręsti ne pagal jo išorę (Ponas „Smirdžius“), teigiamos demokratinės vertybės („Bakingamo rūmų pabaisa“) ir t. t. Walliamsas stengiasi savo kūriniuose parodyti žmonių įvairovę, todėl galime sutikti skirtingo socialinio statuso, rasės, įvairių negalių ir ligų turinčių bei įvairaus amžiaus žmonių, taip pat homoseksualių asmenų.
Piteris Dvoklys: Siaubingai smirdinčių kojų istorija iš „Blogiausių pasaulio tėvų“
Knygoje „Blogiausi pasaulio tėvai“ pristatoma daugybė situacijų, kai tėvai šimtais būdų daro gėdą savo vaikams. Jie gali paspjaudyti ant nosinaitės ir imti šluostyti smakrą, vežioti tave vežimėlyje, kurį išaugai prieš metus metus, versti tave šokti ir dainuoti kiekvieną mielą kartą, kai į svečius atvažiuoja močiutė. Taip pat jie gali lipniai šlapiai pabučiuoti prie mokyklos vartelių, vestuvėms aprengti kaip karalienės Viktorijos laikų jūreivėlį, vėl ir vėl pasakoti, kad jų laikais buvo daug sunkiau, ar bandyti patrumpinti kirpčius nagų žirklutėmis. O kur dar pasakojimai visiems tavo draugams per dvyliktą gimtadienį apie tai, ką darydavai į sauskelnes kūdikystėje - nepagailėdami nė smulkmenėlės.
Tačiau retas kuris iš tėvų padaro tokią gėdą savo vaikams, kaip Piteris Dvoklys. Piteris ir jo žmona Penė turėjo dukrą, kurią pavadino Pingė. Pinge Dvokle. Bet tai dar ne blogiausia. Blogiausia buvo Piterio Dvoklio kojos. To vyro kojos - smardžiausios pasaulyje.
Piteris didžiavosi savo dvoku. Jis žinojo, kad jo pėdos tiesiog smirdžiausios, ir norėjo, kad jas užuostų visas pasaulis. Taigi, kad ir koks būtų oras, Piteris Dvoklys avėdavo basutes - net ir gerai prisnigus! Šios basutės buvo odinės, atvirais pirštais, kad kiekvienas matytų jo nuospaudas, pūsles ir bjaurius kojų nagus - ir, savaime suprantama, mėgautųsi smarve. Ypač patys mažiausieji, kurie buvo arčiausiai žemės.
Koks tiksliai buvo tas kvapas? Sūrio. Bet ne švelnaus čederio ar rokforo. Oi, ne. Paties smarvingiausio patižusio sūrio... ištisą dešimtmetį palikto rūgti ant saulės kvapas. Piterio Dvoklio tvaikas buvo toks stiprus, kad net galėjai jį įžiūrėti. Nuo jo pėdų kildavo gelsvas, žalsvas, rusvas garas.
Kad nustelbtų tą tvaiką, Piterio dukra Pingė įniko į kulinariją. Gardžių ingredientų aromatai tvyrojo virtuvėje ir dvelkė jų mažame bute. Pingė tapo virtuvės meistre ir svajojo vieną dieną pabėgti iš smirdinčių šeimos namų ir tapti visame pasaulyje žinoma šefe, leisti milijonais parduodamas receptų knygas ir turėti restoranų visame pasaulyje.
Pingė tapo tokia puiki šefė, kad jos motina Penė pasiūlė mergaitei dalyvauti televizijos konkurse „Virėjų kovos“. Mergaitė uždraudė tėčiui atvykti į laidos filmavimą, žinodama, kad jo smardžios kojos viską GERO-KAI sugadintų. Tad nelydima smirdinčių kojų Pingė nukeliavo iki pat finalo, tapdama publikos numylėtine.
Finalo rytą, prekybos centre, Piterio smardžios kojos vėl atliko savo vaidmenį, sukeldamos „papadžių smarvę“ ir priversdamos jį supainioti sūrį su kepimo riebalais. Šis nutikimas iliustruoja Deivido Valjamso kūrybai būdingą humoro ir grotesko derinį, kuris ne tik juokina, bet ir padeda išryškinti personažų bruožus bei siužeto eigą.
Autoriaus požiūris į savo kūrybą
„Turiu pasakyti, kad šįkart mano sūnus tikrai gerokai pagražina“, - šmaikščiai knygos įvade rašo autoriaus motina, netgi siūlydama jam parašyti knygą „Blogiausi pasaulio sūnūs“. O ką pats Walliamsas mano apie savo kūrybą?
Viename interviu jis teigė, kad niekada neužsibrėžia parašyti šedevro: „Kai kurie rašytojai negali pradėti rašyti, nes jie nori būti antruoju Jamesu Joyce’u. Aš dėl to per daug nesuku galvos.“ Tai atspindi jo požiūrį į literatūrą kaip į priemonę linksminti ir įkvėpti vaikus skaityti, o ne siekti aukštų literatūros kanonų.
Deivido Valjamso „Blogiausių pasaulio...“ serijos knygos
Štai keletas Deivido Valjamso knygų, kurios priklauso jo „Blogiausių pasaulio...“ serijai:
- Blogiausi pasaulio vaikai
- Blogiausi pasaulio vaikai 2
- Blogiausi pasaulio vaikai 3
- Blogiausi pasaulio mokytojai
- Blogiausi pasaulio tėvai
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
