Bendradarbiavimas tarp ikimokyklinių įstaigų ir šeimos: raktas į vaiko sėkmę
Vaiko kelias į gyvenimą prasideda tėvų namuose. Šeima yra ypatinga socialinė institucija, kurioje pratęsiama gyvybė ir kuri atsako už vaiko auginimą, auklėjimą bei lavinimą, ruošia jį gyvenimui už šeimos ribų. Šeima integruoja visus ugdomuosius poveikius, juos harmonizuoja, sustiprindama ar neutralizuodama jų įtaką. Tačiau šeimoje vaiko padėtis ypatinga: jis bendrauja tik su nedaugeliu žmonių - tėvais, broliais, seserimis, kai kuriais giminaičiais. Bendravimas su suaugusiais dažnai reiškiasi tik pastarųjų globa vaikui.
Vaikų darželis papildo ugdymą šeimoje: plečia socialinį vaiko patyrimą, sudarydama jam sąlygas realiai gyventi mažoje vaikų bendruomenėje; padeda vaikui (o per jį - ššeimai ) perimti ar atgaivinti tradicines vietinės bendruomenės vertybes, jas puoselėdamas vaikų darželio kultūriname gyvenime; padeda vaikui atskleisti save ir savo gebėjimus bei juos ugdyti; teikia kvalifikuotą pedagoginę pagalbą.
Svarbiausias vaikų ugdymo darželyje tikslas - bendradarbiaujant su šeima puoselėti visas vaiko galias, lemiančias vaiko asmenybės vystymosi ir jo integracijos į visuomenę sėkmę. Kaip matom, būtent šių dviejų institucijų - šeimos ir darželio - tarpusavio pasitikėjimu ir pagarba grįstas bendradarbiavimas gali laiduoti vaiko asmenybės formavimosi sėkmę.
Bendradarbiavimo taisyklės nustato būtent suaugusieji. Vaikai jas vykdo entuziastingai arba paklusdami per prievartą, t.y. mokydamiesi ir tapatindamiesi su jais. Bendravimo prigimtis įžvelgiama žmogaus saviraiškoje, jo sugebėjime perduoti kitiems žmonėms tai, ką galvojame, jaučiame, kokiais matome save ir mus supančią aplinką. Bendraudami žmonės ne tik sąveikauja, bet ir pažįsta vienas kitą. Asmuo, bendraujantis su kitu, siekdamas geriau suprasti pašnekovą ir svarstomą problemą, pats atsiveria, net ir rizikuodamas.
Tai nėra toks lengvas klausimas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, kadangi šiuo metu egzistuoja pernelyg įvairūs požiūriai ir nuomonės, aiškinant bendradarbiavimo reiškinį. Bendradarbiavimas - tai darbas kartu siekiant bendro tikslo. Bendradarbiaujant svarbu matyti ir jausti kitą, siekti susiklausymo, drauge artėti prie tikslo. Būtina jausti atsakomybę bendram darbui, visą laiką norėti, kad tikslas būtų pasiektas ir jo siekti. Jei darbo pabaigoje kiekvienas su džiaugsmu gali pasakyti: ”Tai mes padarėme”- iš tikrųjų buvo bendradarbiaujama.
Ką gi mes vadiname bendradarbiavimu? Bendradarbiaudami žmonės daro vieni kitiems tam tikrą įtaką: keičia jausmus, požiūrius ir elgesį. Sėkmingas bendradarbiavimas &- toks, kuris visiems jame dalyvaujantiems leidžia kiek įmanoma geriau patenkinti savo poreikius ir pasiekti tikslus. Svarbiausi gero psichologinio bendradarbiavimo požymiai: visi bendraujantieji jaučiasi esą svarbūs, vertinami, palaiko vieni kitus, dalijasi atsakomybe ir kartu sprendžia iškilusias problemas.
Kaip teigia psichologai G.Allport ir R.Cattell žmogaus elgesį apskritai lemia asmenybės bruožai: atvirumas, sąžiningumas, emocinis pastovumas ir kiti. Kiti psichologai teigia, kad asmenybės bruožai tėra vienas iš veiksnių, lemiančių elgesį. Todėl galima teigti, kad bendradarbiavimo sėkmė priklauso nuo to, ar žmogus moka bendrauti, o to būtina išmokti, siekiant bendro tikslo - ugdyti ir auklėti vaiką.
Bendradarbiavimo su šeima svarba
Priešmokyklinio ugdymo siekiamybė - padėti vaikui įgyti kasdieniniam gyvenimui bei sėkmingam ugdymui mokykloje būtinų kompetencijų. Laidavimas vaiko ugdymui ir jo brendimui mokymuisi pirmoje klasėje yra nelengvas uždavinys priešmokyklinės grupės pedagogui. Priešmokyklinę grupę lanko vaikai iš įvairiausių šeimų.
V. Krumas, išanalizavęs daugelio mokslininkų tyrimų rezultatus, padarė išvadą, kad „mokytojai būtinai turi keisti savo nuomonę apie tėvus ir jų auklėjamąjį potencialą, privalo nustoti galvoti, kad tėvai nesuinteresuoti savo vaikų pasiekimais, kad tėvai mokymo ir auklėjimo problemas gali spręsti tik mėgėjišku lygiu. L. Stoll ir D. Fink įsitikinę, kad „siekdami remti vaikų mokymąsi ir tobulėjimą, tėvai ir mokytojai turi eiti išvien“.
Darželio ir šeimos bendradarbiavimo svarbą įrodo ir pats ugdymo procesas. Juk šias abi institucijas jungia tas pats ugdomasis objektas - vaikas. Todėl būtinas ir vienodais reikalavimais pagrįstas pedagoginis poveikis, vienoda dorovinė pozicija. Jei tie poveikiai nesutampa, jei vaiką veikia du skirtingų vertybinių orientacijų auklėtojai, sunkėja pedagoginis procesas, t.y. labai sumažėja pedagoginio poveikio efektyvumas. Jeigu šeimoje auklėjimas netinkamas, žymiai lengviau padėti vaikui, kai mokytojai ir tėvai eina viena kryptimi - pasitardami, konsultuodamiesi ir diskutuodami.
Darželio pedagogų ir šeimos bendradarbiavimas naudingas ir tuo, kad bendra veikla suartina tėvus ir vaikus, kelia tiek tėvų, tiek pedagogų autoritetą. Negalima pasiekti gerų rezultatų atsiskyrus nuo šeimos, nes tėvai atlieka daugelį socialinių vaidmenų. Jie šeimoje įkvepėjai ir drąsintojai, padėjėjai ir palaikytojai, stebėtojai ir vertintojai, planuotojai ir organizatoriai, iniciatoriai ir dalyviai.
Principinės bendradarbiavimo nuostatos
Kokios yra principinės nuostatos, kuriomis turėtų remtis šeimos ir ikimokyklinių įstaigų bendradarbiavimas? Lietuvos švietimo gairėse (1993m.) rašoma, kad darželio ir šeimos tarpusavio santykių sureguliavimas didele dalimi priklauso ir nuo pedagogo pasirengimo bendrauti su šeima, ir nuo jos bendrojo šeimos išprusimo. Šeimos pedagoginis išprusimas labai svarbi veikla. Ne kiekviena mama, o tuo labiau tėvas savarankiškai studijuoja pedagoginę literatūrą, todėl pedagogai turėtų būti tėvų konsultantai, privalantys juos išmokyti elgesio keitimo būdų, tuomet ir tėvai tai galės pritaikyti, keisdami savo ir vaikų elgesį. Tam ir reikalingas abipusis šeimos ir darželio bendradarbiavimas, kad tėvai ir pedagogai galėtų veikti išvien.
Auklėtojų ir tėvų teisingas atlikimas ypatingas tuo, kad aukdėjimo rezultatai pastebimi ne iš karto, o padarytos klaidos sunkiai ištaisomos ir dažniausiai nelieka be atsako. Darželio pedagogai turėtų būti tarsi vedliai, vedantys ne tik vaikus, bet ir jų tėvus prie vertybių. Auklėtojai, mokytojai ir tėvai - dvi šalys, atsakingos už jaunosios kartos auklėjimą. Tačiau viena jų - auklėtojai turi reikalingą specialųjį išsilavinimą, o kita - tėvai - tokio išsilavinimo neturi, todėl pridaro nemažai vaikų auklėjimo klaidų. Tačiau kaltinti vien tėvus už visus vaikų neišsiauklėjimo trūkumus būtų ne tik nepedagogiška, bet ir neetiška.
Bendradarbiavimo formos ir metodai
Užrašai keliaujantys iš darželio į namus ir atgal - kai namiškiams stinga laisvo laiko arba neturi telefono. Tokiems užrašams tinka paprasti sąsiūviniai, kuriuos vaikai papuošia ir atsineša į darželį. Rašoma bent kartą savaitėje apie vaiko sėkmes ir padėties pokyčius. Tinka bendradarbiavimui su tėvais kuriems nesunku mintis reikšti raštu.
Informaciniai laiškai - įrašomi renginiai, veiklos temos, kuo gali prisidėti tėvai, kaip tęsti temos plėtotę namuose.
Šeimos kambarys - jame gali būti įrengta biblioteka, būtų žaislų išnešimo į namus galimybė, susirinkimų vieta. Nurodyti laiką kada kuo galima naudotis.
Viena iš šeimos ir ikimokyklinių įstaigų bendradarbiavimo formų yra tėvų susirinkimas. Nesuklysiu pasakydama, kad tėvų susirinkimo metodika nė kiek ne lengvesnė už ugdomosios veiklos metodiką. Gal net sudėtingesnė? Auklėtojai iškyla nelengvas darbas - siekti lygiavertės partnerystės.
Manau, kad tai priklauso ne tik nuo tėvų pareigingumo, bet ir nuo to, kaip tėvai yra kviečiami į susirinkimą. Tai gali būti ne tik paprastas skelbimas lentoje, kviečiantis tėvus į susirinkimą, nurodant jo datą bei dienotvarkę. Tėvus labiau sudomina, pavyzdžiui, pačių vaikų paruošti kvietimai, į kurį auklėtoja įklijuoja kvietimo tekstą. Tokių įvairesnių kvietimo formų galėtų būti ir daugiau. Puikus būdas kuo daugiau sukviesti tėvelių į susirinkimą - tai yra vaikų dalyvavimas: pvz.: įvairūs vaikų koncertėliai, spektakliukai, išmoktų eilėraščių deklamavimas ir t.t. Į tokį susirinkimą paprastai susirenka beveik visi tėvai, netgi ateina seneliai ir močiutės.
Susirinkimo sėkmė priklauso ir nuo vietos (patalpos) paruošimo. Grupėje surengta vaikų piešinių, darbelių paroda. Tėveliai gali apžiūrėti vaikų aplankus su kelių metų vaikų piešiniais, palyginti juos, pasigrožėti. Taip pat susirinkimo sėkmė priklauso ir nuo pasirinktos susirinkimo temos aktualumo, todėl auklėtoja apmąsto, kas šiuo metu tėvams yra svarbiausia, kas jiems labiausiai rūpi.
Kad geriau suprasčiau organizuojamą ar vykstanti susirinkimą, naudoju įvairius metodus: anketas, pokalbius, stebėjimus. Pavyzdžiui, pirmą kartą atėjusiems į darželį skaičiau apie sėkmingą vaikų adaptaciją įstaigoje. Juk vaikui tai yra sunkus periodas. Čia jų laukia bendravimas ir buvimas naujoje aplinkoje su naujais žmonėmis (jiems nepažįstamais: auklėtojomis, auklyte) su naujais vaikais, todėl kinta jo santykiai, kartu ir bendravimas su tėvais.
Pavyzdžiui, pagrindinė auklėtoja šių mokslo metų pradžioje, antrajame susirinkime kalbėjo apie tėvų ir pedagogų įtaką, skatinant vaikų kalbos raidą. Jame auklėtoja dalijosi su tėvais patirtimi, kaip pati to siekia, įvardijo įvairius būdus ir metodus, skatinančius vaiko kalbos raidą. Pabrėžė, jog kalbos ugdymas - tai nenutrūkstamas procesas. Tik aktyvus šeimos ir įstaigos pedagogų bendradarbiavimas, bendras naujų idėjų, pasiūlymų įgyvendinimas leis pasiekti kokybiškų pokyčių vaiko kalbos raidoje.
Gana svarbi pedagoginio švietimo forma, yra įvairios atmintinės tėvams, jas būtų siūloma pasidaryti siekiant tėvams parodyti, kad mes jais rūpinamės pvz. “Atmintinė tėveliams“, “Patarimai tėvams“, “Gyvenimiški patarimai“ ir kt. Šie ir panašūs bukletai skatina tėvus geriau pažinti savo vaikus, susimąstyti apie įvairias problemas, taip pat šios atmintinės padeda tėvams geriau suvokti atsakomybę už vaikų auklėjimą ir ugdymą, juos skaitydami tėvai įžvelgtų savo klaidas auklėjime.
Tyrimai ir iššūkiai bendradarbiavime
Šeimos ir ugdymo įstaigos darbuotojų bendradarbiavimas yra būtina sąlyga sėkmingam vaiko ugdymui(si). Visgi, įtraukti tėvus į ugdymo įstaigos gyvenimą nėra paprasta užduotis. Pastebima tendencija, kad tėvai vis mažiau skiria laiko bendravimui su pedagogais, nors vaikų ugdymo(si) sunkumai, prasti rezultatai, elgesio problemos ir kita dažnai įvardijama kaip menko ugdytinių tėvų ir pedagogų bendradarbiavimo pasekmė.
Atlikto tyrimo rezultatai atskleidė, kad svarbiausios kliūtys sėkmingam tėvų ir pedagogų bendravimui ir bendradarbiavimui yra tėvų užimtumas ir nenoras dalyvauti ugdymo veikloje. Tėvai dėl užimtumo ir laiko trūkumo neįtraukiami į bendradarbiavimo veiklą. Pedagogai nenoriai bendrauja telefonu ir internetu, teisindamiesi, kad yra užimti darbine veikla. Tiek pedagogai, tiek tėvai stengiasi bendrauti ir bendradarbiauti taupydami savo laiką, todėl bendravimas ir bendradarbiavimas yra problemiškas, ne visada nuoširdus.
Šiandien susidariusi tokia atmosfera, kai abi pusės (tėvai ir mokytojai), atrodo, nelabai nori suprasti, koks iš tikro turi būti mokyklos ir šeimos bendradarbiavimas, kas, kiek ir kam turi padėti. Reti ir netikslingi tėvų ir auklėtojų susitikimai. Autorės daugkartiniai tyrimai parodė, kad klasių/grupių auklėtojai tiek individualiomis, tiek ir grupinio darbo formomis dažniausiai aptaria mokymosi ir drausmės klausimus, piniginius dalykus ir pan., o pedagoginiam švietimui bendra tėvų auditorija retai panaudojama.
Prastas tėvų požiūris į mokyklą/darželį ir mokytojus/auklėtojus. Galima drąsiai teigti, kad tėvai į auklėtojus žiūri vaiko akimis. Vaikai, ypač judresni, delinkventiško elgesio, savo nusiskundimus (psichologinis teroras: šaukimas, kandžios pastabos ir pan.) parneša į namus. Kadangi jausmų niekas nuslėpti negali, tėvai stebėdami savo vaikus, išsiaiškina ir pedagogų elgesio trūkumus.
Tėvų nenoras ar nesugebėjimas auklėti savo vaikų. Dažnai tėvų auklėjimas apsiriboja vaiko sveikatos ir mitybos klausimais. Kur kas mažiau rūpinimasi psichiniu bei dvasiniu vaiko vystymusi.
Nepakankama tėvų pedagoginė kultūra. Nuo pedagoginio „broko“ visiškai apsisaugoti negali ir darni šeima. Vien tik sutarimo, švelnumo ir meilės vaikams - noro matyti laimingus dar nepakanka geram pedagoginiam rezultatui pasiekti. Neturėdami pedagoginės patirties, reikiamų žinių, tėvai kartais nesugeba efektyviai perteikti tuos puikius charakterio, pasaulėžiūros bruožus, kurie jiems, kaip asmenybėms būdingi.
Nesuderinti reikalavimai, kuriuos mokytojai ir tėvai kelia vieni kitiems. Yra mokytojų/auklėtojų, manančių, kad tėvai siunčia į mokyklą netikusius vaikus. Yra tėvų, kuriuos dažnai baugina mokykla ar darželis, ypač tuos, kuriuos mokytojai ar auklėtojai gąsdino, barė, kaltino. Be to, kiekvienos šeimos tikslai ir vertybės skiriasi.
Tėvų ir mokytojų/auklėtojų bendradarbiavimą sunkina grynai psichologinės priežastės - mokytojai/auklėtojai neįvertina tėvų pagalbos tiek mokymo tiek auklėjimo srityje.
Neįvairios auklėtojo ir šeimos bendradarbiavimo, pedagoginio tėvų švietimo formos. Norint ugdyti tėvų bendravimo kultūrą, tobulinti šeimos narių tarpusavio santykius, norą daugiau sužinoti ir įvertinti savo kaip auklėtojo veiklą ir ateities perspektyvas, sudaryti sąlygas kolektyviai spręsti vaikų auklėjimo problemas reikalingos įvairios pedagoginio švietimo formos: klausimų - atsakimų vakarai, disputai, dalykiniai žaidimai, reglamentuotos diskusijos, atvirų durų dienos, konsultacijos, konferencijos ir kt.
Tėvai nėra tikri darželio ar mokyklos šeimininkai, auklėtojų pagalbininkai. Reikėtų, kad auklėtojai patikėtų ir tėvų aktyvo reikalingumu ir naudingumu, kad jame matytų tikrą savo pagalbininką, auklėjamojo darbo tikslų ir bendrųjų mokyklos reikalų įgyvendintoją, tėvų ir mokyklos tarpininką.
Apibendrinus išvardintus trūkumus, norisi prisiminti A. Faber ir E. Mazli.sh žodžius: „It tėvų ir mokytojų pastangos bus veltui, jei jie nesujungs savo jėgų ir kartu nesinaudos tais metodais, kurie padėtų įgyvendinti jų geranoriškus siekius“. Taigi viena aišku, kad, siekdami remti vaikų mokymąsi ir tobulėjimą, tėvai ir mokytojai turi veikti išvien, negalima pasiekti gerų rezultatų atsiskyrus nuo šeimos, ypač tokiu metu, kai socialinėje aplinkoje ryškus laisvės ir atsakomybės nesupratimas arba neteisingas interpretavimas. Visiems turi būti žinoma tiesa, kad yra sunkiausia perauklėti. Viena svarbiausių ugdytojų užduočių - bendrauti su šeima. Visos šeimos rūpinasi vaikais ir nori, kad jiems gerai sektųsi. Reikia laiko, kad atsirastų atviras, abipusiu pasitikėjimu paremtas bendravimas. Neformaliai ar formaliai bendraujant su šeimomis pedagogas privalo išsaugoti konfidencialumą.
tags: #bendradarbiavimas #tarp #ikimokykliniu #istaigu
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
