Babajus ir Žmogaus Kūrinys: Mitai, Mokslas ir Tikėjimas
Klausimas „kas yra babajus ir kas yra žmogaus kūrinys“ apjungia dvi skirtingas, bet giliai įsišaknijusias temas - nuo mitologinių būtybių, sukurtų žmonių vaizduotės, iki sudėtingų diskusijų apie pačios žmogaus kilmę ir prigimtį. Šiame straipsnyje apžvelgsime, kas yra babajus senovės slavų kultūroje ir kaip „žmogaus kūrinio“ sąvoka interpretuojama religinėje, filosofinėje bei mokslinėje plotmėje, nagrinėjant evoliucijos teoriją ir Bažnyčios poziciją.
Babajus: Slavų Mitologijos Būtybė
Turbūt dažnas esame girdėję, kaip Artimųjų Rytų gyventojus vadina babajais. Šis tekstas ne apie juos, nes šie asmenys su babajais nieko bendra neturi, o ir žmonėms keistų epitetų, kurių kilmės nežinai, nederėtų taikyti. Čia mes trumpai pakalbėsime apie tikruosius babajus.
Kas yra Babajus?
Taigi, kas tie babajai? Babajais (kitaip babaika) senovės slavai vadindavo naktines būtybes, kuriomis būdavo gąsdinami vaikai. Lietuviškas atitikmuo būtų babaušis arba kitaip baubas bei, ko gero, angliškas boogieman.
Babajus kaip mitologinė būtybė neturi konkretaus išvaizdos aprašymo, tad paprastai įsivaizduojamas pačia baisiausia forma, kokią tik galima įsivaizduoti. Tam tikra prasme tai neapibrėžtos išvaizdos pabaisa, personifikuojanti didžiausias mūsų baimes.
Nors, žinoma, apibūdinimai, nors ir skurdūs, egzistuoja. Juose babajus apibūdamas kaip juodas senis, turintis įvairių fizinių defektų: kupra, kreivos kojos, deformuotas veidas, galūnių trūkumas ir pan. Matomai iš čia ir kyla babajaus pavadinimas. Pavadinimas kildinamas nuo totoriško žodžio „babai“, reiškiančio „senis“.
Jei babajus apibūdinamas, tada jo apibūdinimas gali sutapti su standartiniu toje vietovėje egzistuojančiu piktosios dvasios apibūdinimu.
Žmogaus Kūrinys: Egzistencijos Prasmė ir Kilmė
Dievo kūrinys yra terminas, naudojamas daugelyje religinių ir filosofinių tradicijų apibūdinti viską, kas buvo sukurta Dievo arba dieviškosios jėgos. Ši sąvoka apima visą egzistenciją - nuo visatos ir planetų iki gyvybės formų ir žmonių. Skirtingose tradicijose ir tikėjimuose Dievo kūrinys gali būti suprantamas ir interpretuojamas įvairiais būdais, tačiau bendrai ši sąvoka rodo idėją apie dieviškąją kūrybą ir tvarką.
Religinė ir Filosofinė Perspektyva
Krikščioniškasis Požiūris
Kūrimo Aktas: Krikščioniškojoje teologijoje Dievas yra laikomas visatos ir visų jos elementų Kūrėju. Pagal Bibliją, Dievas sukūrė pasaulį per šešias dienas (Pradžios knyga 1:1-31), ir kiekvienas kūrinys buvo „labai geras“. Šiame kontekste Dievo kūrinys apima viską, ką matome ir ko nematome - nuo žemės ir dangaus iki augalų, gyvūnų ir žmonių.
Žmogaus Vaidmuo: Žmonės yra laikomi ypatingu Dievo kūriniu, sukurtu „Dievo atvaizdu“. Jie turi ypatingą statusą ir atsakomybę rūpintis žeme ir gyvūnais, taip pat gyventi pagal Dievo valią.
Teologinis Reikšmingumas: Dievo kūrinys yra suvokiamas kaip išreikštas Dievo meilės ir išminties ženklas. Jis atskleidžia Dievo galias ir sąmoningumą, o žmogus kviečiamas gerbti ir saugoti Dievo kūriniją.
Islamo Požiūris
Kūrimo Procesas: Islamo tradicijoje Dievas (Allah) yra Kūrėjas, kuris sukūrė visatą ir viską joje. Korane aprašyta, kaip Allah sukūrė dangų ir žemę, augalus, gyvūnus ir žmones. Dievas taip pat sukūrė žmogų iš molio ir įkvėpė jam gyvybę (Koraną 38:72-73).
Žmogaus Atsakomybė: Žmonės yra laikomi Allah kūriniais, turintys ypatingą statusą ir atsakomybę vykdyti Dievo įsakymus bei gyventi dorai ir sąžiningai.
Kūrimo Tikslas: Islamo tradicijoje Dievo kūrinys taip pat yra suvokiamas kaip atspindys Dievo galybės ir išminties, ir žmonės yra kviečiami stebėti ir apmąstyti kūrinijos grožį bei tvarką kaip ženklą Dievo egzistavimo ir didingumo.
Judaizmo Požiūris
Dievo Kūrimas: Judaizme Dievas (JHVH) taip pat yra Kūrėjas, kuris sukūrė pasaulį ir viską jame. Ši kūryba aprašyta Senajame Testamente, kur teigiama, kad Dievas sukūrė dangų ir žemę bei visus gyvybės formas (Pradžios knyga).
Žmonių Vaidmuo: Žmonės yra Dievo kūriniai, kurie turi ypatingą vaidmenį ir atsakomybę laikytis Dievo įsakymų ir tarnauti kaip jo atstovai žemėje.
Kūrinijos Tikslo Paieška: Judaizmo tradicijoje pabrėžiama, kad Dievo kūrinys turi tikslą ir prasmę, ir žmonės kviečiami ieškoti šios prasmės ir gyventi pagal Dievo įsakymus.
Filosofinis Požiūris
Kūrinys ir Kūrėjas: Filosofiniuose diskursuose Dievo kūrinys dažnai nagrinėjamas kaip egzistencijos ir kūrybos reiškinys. Šios diskusijos apima klausimus apie kūrinijos prigimtį, tikslą ir žmonių vietą visatoje.
Kūrimo Iracionalumas: Kai kurie filosofai gali tirti, kaip Dievo kūrinys ir jo tvarka gali būti interpretuojama kaip racionali, tačiau kiti gali kelti klausimus apie kūrinijos priežastis ir tikslus.
Žmogus pagal Katalikų Bažnyčios Katekizmą
„Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos“ (Pr 1, 27). Žmogui kūrinijoje skirta ypatinga vieta: jis yra sukurtas „pagal Dievo paveikslą“ (I); savo prigimtimi jis sujungia dvasinį ir medžiaginį pasaulį (II); jis sukurtas kaip „vyras ir moteris“ (III).
Jis yra „vienintelis kūrinys žemėje, kurio Dievas norėjo dėl jo paties“; jis vienas yra pašauktas pažinimu ir meile dalyvauti Dievo gyvenime. Kodėl Tu žmogų padarei tokį kilnų? Kadangi žmogus sukurtas panašus į Dievą, jis yra kilnus kaip asmuo; jis nėra tik kažkoks daiktas, bet pats yra kažkas. Kas toji būtybė, kuri atėjo į gyvenimą šitaip pagerbta? Tai žmogus, didi ir įstabi gyva būtybė, Dievo akyse vertingesnė už visą kūriniją: tai jam duoti dangus ir žemė, ir jūros, ir kita visata. Tai žmogus, kurio išganymas Dievui toks svarbus, kad Jis nepagailėjo jam net savo vienatinio Sūnaus.
Pirmasis Adomas, - sako Paulius, - buvo su gyva siela, paskutinysis - su gyvybę teikiančia dvasia. Pirmasis buvo sukurtas paskutiniojo ir iš Jo gavo sielą, kad būtų gyvas [...]. Antrasis Adomas savo atvaizdą įspaudė pirmajame, jį kurdamas. Todėl ir antrasis priėmė jo išvaizdą ir vardą, kad neleistų pražūti tam, ką buvo padaręs pagal savo paveikslą.
Žmogaus asmuo, sukurtas pagal Dievo paveikslą, yra drauge ir kūninė, ir dvasinė būtybė. Bibliniame pasakojime ta tikrovė išreiškiama simboline kalba tvirtinant, kad „Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į nosį gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe“ (Pr 2, 7).
Kūno ir sielos vienybėje žmogus pačia savo kūnine sąranga aprėpia medžiaginio pasaulio pradus, šitaip jame pasiekiančius savo viršūnę ir pakylėjamus įsijungti į laisvą Kūrėjo šlovinimą. Tad žmogui nevalia niekinti kūno gyvenimo. Žmogus yra „kūnu ir siela vienas asmuo“. Kartais siela ir dvasia laikomos skirtingais dalykais. Šv. Paulius meldžia, kad „dvasią, sielą ir kūną“ Dievas išlaikytų nepeiktinus „mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus atėjimui“ (1 Tes 5, 23).
Bažnyčia moko, kad tas skirtumas nereiškia sielos dvilypumo. Dvasinė Bažnyčios tradicija įsakmiai mini ir širdį bibline „būties gelmių“. Žmogus yra „kūnu ir siela vienas asmuo“. Vyras ir moteris sukurti, vadinasi, Dievas jų norėjo: kaip visiškai lygių ir žmogiškų asmenų ir kaip skirtingų - vyro ir moters - būtybių. „Būti vyru“, „būti moterimi“ yra gera, ir to norėjo Dievas: vyro ir moters kilnumas neatimamas ir duotas jiems paties Dievo, jų Kūrėjo. Sukurti „pagal Dievo paveikslą“, abu - vyras ir moteris - yra vienodai kilnūs. Dievas jokiu būdu nėra žmogaus paveikslas, Jis nėra nei vyras, nei moteris. Dievas yra grynoji Dvasia, kurioje nėra vietos lyčių perskyrai.
Vyro ir moters, sukurtų drauge, Dievas norėjo kaip vieno kitam. Dievo žodis leidžia mums tai suprasti įvairiose šventojo teksto vietose. „Negera žmogui būti vienam. Padarysiu jam tinkamą bendrininką“ (Pr 2, 18). Joks gyvis negali būti „tinkamas bendrininkas“ žmogui. Kai Dievas atvedė vyrui moterį, kurią „padarė“ iš jo šonkaulio, vyras sužavėtas sušuko išreikšdamas meilę ir bendrystę: „Kaulas mano kaulų ir kūnas mano kūno“ (Pr 2, 23).
Vyras ir moteris yra sukurti „vienas kitam“ ne todėl, kad Dievas juos būtų sukūręs „pusinius“, „nepilnus“; Jis juos sukūrė asmenų bendrystei, kuriai esant jie vienas kitam galėtų pagelbėti, nes yra lygūs kaip asmenys („kaulas mano kaulų...“) ir papildo vienas kitą kaip vyras ir moteris. „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę“ (Pr 1, 28). Dievo sumanymu vyras ir moteris pašaukti valdyti žemę kaip Dievo paskirti „valdytojai“. Toks išaukštinimas neturi virsti savivališku ir ardomuoju valdymu. Pagal Dievo, kuris „myli visa, kas yra“ (Išm 11, 24), paveikslą vyras ir moteris yra pašaukti būti dieviškosios apvaizdos kitų kūrinių atžvilgiu dalininkais.
„Dievas nesukūrė žmogaus vienišo; nuo pat pradžios jis sukūrė vyrą ir moterį (plg. Pr 1, 27). Spindint tai malonei, žmogaus gyvenimas visais atžvilgiais buvo puikus. Kol žmogus artimai bendravo su Dievu, jis neturėjo nei mirti, nei kentėti. Pasaulio „valdymas“, Dievo pavestas žmogui nuo pat pradžios, pirmiausia žmogui reiškė savo paties suvaldymą.
Evoliucijos Teorija ir Jos Santykis su Religija
Nesenai į rankas pakliuvo spalvingas lietuviškas žurnalas, įdomiai, su iliustracijomis rašantis beveik apie viską. Skaitant akys užkliuvo už straipsnio apie evoliuciją: jame kelios eilutės buvo skirtos žmogaus evoliucijos ir katalikybės temai. „Sovietmečiu, - rašė straipsnio autorius, - darvinizmo teorija buvo patogus ramstis komunizmo ideologijai, neigusiai Dievo egzistavimą, <...> kiekvienas pyplys žinojo, kad žmogus yra kilęs iš beždžionės.“
Lietuvai tapus nepriklausoma, deklaravus katalikiškąsias vertybes, iškilo dilema: jei jau esame katalikai, tai turėtume pripažinti, kad žmogų sukūrė Dievas, nes taip parašyta Biblijos Pradžios knygoje. Panašiai ne kartą sakė Francis S. Collinsas, žinomas JAV genetikas, keliolika metų koordinavęs didžiulę mokslininkų komandą, 2003 metais pristačiusią pasauliui iššifruotą žmogaus genomą. F. S. Collinsas prisipažįsta esąs tikintis krikščionis.
„Daugybę kartų buvau klausinėjamas žmonių, kurie sužinoję, kad aš genetikas, kasdien tiriantis DNR, ir krikščionis, stebėdavosi, kaip galima tuo pačiu metu būti biologu ir tikinčiu. Ar jums galva nesprogsta? Galų gale, ar jūs nesuprantate, kad evoliucija nesuderinama su religija? Ar jūs, Franci Collinsai, netikite evoliucija? Jei pripažįstate evoliuciją, kaip galite būti tikintis?“ - taip apie įprastą žmonių susirūpinimą juo pasakojo F. S. Tad ar galima būti tikinčiu krikščioniu ir pripažinti teoriją apie žmogaus evoliuciją? Ar tikrai neturime kito kelio, kaip tik būti arba tikintys, arba evoliucionistai?
O ką reiškia būti evoliucionistu? Paprastai sakant, tvirtinti, kad gyvos būtybės keičiasi (evoliucionuoja), kad iš vienų rūšių atsiranda kitos, kad iš paprastesnių gyvybės formų gali išsivystyti sudėtingesnės. Šių kaitos procesų ir mechanizmų paaiškinimas vadinamas evoliucijos teorija.
Dar po 22 metų, 1871-aisiais, C. Darwinas išspausdino kitą garsią savo knygą „Žmogaus kilmė ir lytinė atranka“. Žmogaus evoliucijos aprašymą galėtume suskirstyti į tris skyrius. Pirmajame reikėtų pateikti faktus, jog tikrai egzistavo įvairios „žmogiškos formos“. Antrajame - papasakoti jų raidos istoriją pradedant nuo seniausių ir tolydžio keliaujant iki mūsų pačių. Kokiais faktais rėmėsi C. Darwino įžvalgos? Pirmiausia embriologija, anatomija, išoriniais panašumais. Šiandien išplėtota ir daug kitų argumentacijų - vienas jis galėjo nujausti, o apie kitas neturėjo nė menkiausio supratimo.
Paleoantropologiniai Duomenys
Seniausių hominidų (žmoginių primatų) pėdsakų randama įvairiuose Afrikos žemyno regionuose. Jiems visiems išskirtinai būdingas požymis, nuo kurio priklauso kūno architektūra, - dvikojystė. Paleoantropologai tikina, kad labai tolimų mūsų giminaičių, judėjusių panašiai kaip mes, stačiomis, būta jau prieš 7-6 mln. metų. Žvelgiant į visą gyvąjį pasaulį, toks judėjimas ir sandara tikrai atrodo išimtis ar gamtos pokštas. Koks veiksnys tai nulėmė? Kai kas spėja, jog galbūt miškų nykimas ir savanos plitimas. Gebėjimas atsistoti ant kojų, iš toli pastebėti galimą pavojų, apsiginti priekinėmis galūnėmis mėtant akmenis ar pagalius - visa tai galėjo padėti išgyventi. Kad ir kaip buvo, dvikojystė išlaisvino priekines galūnes, sukurdama prielaidas gaminti įrankius ir jais naudotis.
Vienas iš subtiliausių paleoantropologams tenkančių uždavinių - nustatyti hominidų rūšių gyvavimo laiką ir sąsajas. Jau paseno hipotezė apie žmogaus evoliuciją tarsi laike ištįsusį siūlą, ant kurio vieną po kitos galima suverti visas hominidų rūšis. Dabar žinoma, kad tų siūlų buvęs ne vienas, kai kurios hominidų rūšys egzistavo lygiagrečiai erdvėje ir laike. Antai ilgą laiką buvo manoma, kad neandertaliečiai buvo mūsų protėviai. Šiandien žinome, kad jie buvo kita žmonių rūšis.
Pirma, tai Homo habilis, „sumanusis žmogus“, gyvenęs prieš 2 mln. metų. Atradėjai jį pavadino sumaniuoju dėl to, kad jis gamino ir naudojo akmeninius įrankius. Su Homo gentimi prasideda kitas labai svarbus mums procesas: smegenų tūrio didėjimas. Homo habilis smegenų tūris siekė apie 650 ml, apie 40-45 proc. Jei dėl Homo habilis priskyrimo prie Homo (žmonių) genties dar yra abejonių, tai paleoantropologams nekelia abejonių, jog prie Kenijoje esančio Turkanos ežero rastas 1,6 mln. metų amžiaus skeletas, greičiausiai jaunuolio, priklausęs Homo genties atstovui. „Turkanos berniuko“ ūgis siekė 160 cm. Suaugęs jis būtų pasiekęs 180 cm ūgį ir sveręs apie 70 kg. Taip pat iš skeleto struktūros matyti, kad tikrai buvęs priverstas vaikščioti, o ne karstytis po medžius ar judėti keturiomis. Jis ganėtinai panašus į mus, tik daug mažesnio smegenų tūrio, siekusio apie 850 ml. Panašus į Homo ergaster turėjo būti Homo erectus. Dėl jų panašumų ne visi sutaria, jog tai buvusios dvi atskiros rūšys. Šiai vienai ar dviem rūšims priklausiusių individų fosilijos randamos ne tik plačioje laiko, bet ir geografijos zonoje. Kalbant apie laiką, pasakytina, kad Javos saloje Homo erectus fosilijos datuojamos 50-30 tūkst. metų prieš Kristų. Jei tai tiesa, ši rūšis išgyveno daugiau kaip milijoną metų. Fosilijos taip pat rodo nuolatinį smegenų tūrio didėjimą.
Atėjo metas į sceną įžengti mums. Ankstyviausiems Homo sapiens priskiriamų skeletų dalys datuojamos beveik 200 000 metų. Kuo vėliau, tuo Homo sapiens požymių daugiau. 150 000 m. senumo ir vėlesnės kaukolės jau nekelia abejonių dėl savo „modernumo“, būdingo mums šiandien. Jų forma tokia kaip mūsų, tūris apytiksliai 1500 ml. Taigi, būtų galima pasakyti, kad vis grakštesnė ir tvirtesnė stovėsena ant abiejų kojų kartu su didėjančia galva ant pečių yra tie požymiai, kurie žymi mūsų rūšies evoliuciją.
Genetikos Indėlis Į Žmogaus Evoliucijos Tyrimus
Paleoantropologijos nuvargintiems skaitytojams siūlau pakelti galvas ir įkvėpti gaivaus oro gurkšnį, nes dabar mums liko tik genetika. Ji pateikė daug argumentų evoliucijos teorijos naudai. Kadangi įrodyta, kad visi gyvi organizmai žemėje yra genetiškai tarpusavyje susiję, manoma, jog visi jie kilo iš vieno organizmo. Daug ką sako vien tai, kad mūsų ir šimpanzių daugiau nei 98 proc. genų sutampa. Kita vertus, 2 proc. skirtumas yra milžiniškas.
Tačiau dar įdomesnis reiškinys yra vadinamasis „genetinis laikrodis“. Paprastai sakant, genai mutuoja, ir genetiniai skirtumai kaupiasi tam tikru reguliarumu. Todėl nustačius skirtumus tarp žmogaus genų ir žmogbeždžionių genų, vėliau galima skaičiuoti, per kiek laiko šių skirtumų prisirinko. Mūsų ir šimpanzių atveju prireikė maždaug 7-6 mln. metų. Kitaip tariant, prieš 7 mln. metų turėjome bendrą protėvį. Su gorila - prieš 8 mln., su orangutangu - prieš 14 mln. metų. Panašus sugretinimas su makakų rūšies beždžionėle rodo, jog turėjome bendrą protėvį prieš 30 mln. metų. Reikia patikslinti, kad bendras protėvis nebuvo šimpanzė ar kokia kita dabartinė beždionė: buvo kitokia gyvybės forma, kurios jau seniai nebėra.
| Gyvūnų rūšis | Bendras protėvis (prieš mln. metų) |
|---|---|
| Šimpanzės ir žmonės | 7-6 |
| Gorilos ir žmonės | 8 |
| Orangutangai ir žmonės | 14 |
| Makakos ir žmonės | 30 |
Genetinis laikrodis evoliucijos tyrinėtojams labai svarbus dėl mažiausiai dviejų priežasčių. Viena, galima paišyti evoliucijos linijas ir be paleoantropologinių duomenų, nes jau pačiame genetiniame kode yra užrašyta dalis praeities istorijos. Antra, jei iškastinių duomenų turima, galima palyginti jų amžių su genetinio laikrodžio rodomu laiku. Jei šie laikai sutampa, jie vienas kitą patvirtina ir sustiprina, nes gaunami nepriklausomais būdais. Pavyzdžiui, evoliucijos linijų išsiskyrimą prieš 7-6 mln. Genetikos studijos rodo, kad visi dabartiniai žmonės, kad ir kokie išoriškai skirtingi ar tolimi būtų, yra susiję, kilę iš vieno židinio. Genetinė žmonių įvairovė Afrikoje, didesnė nei likusiame pasaulyje, patvirtina paleoantropologinius duomenis, kad žmonijos židinys tikriausiai buvęs šiame žemyne. Kitaip tariant, dalis Homo sapiens išėjo iš Afrikos žemyno, dalis ne. Mes visi turime tų išeivių genų.
Sąmonės ir Kultūros Formavimasis
Vieni iš labiausiai intriguojančių klausimų Homo sapiens istorijoje yra sąmonės (savimonės) išnirimas ir kultūros sukūrimas. Šie požymiai žmogų labai ryškiai ir aiškiai išskiria iš visų kitų gyvybės formų. Akmeninius įrankius (jų nereikia painioti su akmens panaudojimu kaip įrankiu) hominidai pradėjo gaminti labai seniai, gamino dar ilgai iki Homo sapiens atsiradimo, prieš 2 mln. metų. Seniausi žinomi naudojimosi ugnimi ženklai datuojami beveik 1,5 mln. metų. Įrankių istorija rodo, kad atsiradus Homo sapiens niekas nepasikeitė. Dar mažiausiai 100 000 metų jie gamino tokius pat įrankius, gyveno taip pat, kaip ir jų tolimi pusbroliai prieš 0,5 mln.
Tačiau paskui kažkas pradeda po truputį keistis. Maždaug 80 000 metų senumo radiniai leidžia spėti, kad buvo naudojami dažai. Yra rasta beveik to paties senumo kapų. Ar kūno palaidojimas, nepaliekant jo, kur pakliuvo, kitiems gyvūnams sudraskyti, liudija pirmąsias religijos ir moralės užuomazgas? Kai Homo sapiens prieš 40 000 metų pasiekė Europos pakraščius ir palengva užėmė visą žemyną, išstumdamas čia gyvenusią kitą žmonių rūšį, neandertaliečius, jis jau visiškai kitoks: piešia, gamina statulėles, papuošalus, muzikos instrumentus, jo įrankių technologija padarė kokybinį šuolį, jis naudoja simbolius, iliustruojančius sudėtingą socialinę tvarką, religines ir magines idėjas. Jis kalba. Prieš 12 000 metų jis išrado žemės ūkį, išmoko kaupti ir išsaugoti maistą, o tai leido sukurti pirmąsias nuolatines gyvenvietes, vėliau miestus. Jis išrado raštą ir išmoko užrašyti savo žinias. Šiandien jis pakeitė visą planetos veidą. Ne dėl to, kad kaip individas būtų greičiausias ar stipriausias - dėl to, kad kultūra žmogus tarsi pakeitė evoliucijos upės tekėjimo kryptį.
Kas atsitiko laikotarpiu tarp 80 000 ir 40 000 metų? Kodėl pabudo jo sąmonė, kodėl jam prireikė muzikos ir šokio? Žmogus jau buvo toks daug dešimt tūkstančių metų prieš tai, turėjo tą pačią smegenų masę ir tą pačią anatomiją, kaip ir mes šiandien. Žmogaus sąmonė yra kokybiškai naujas pažinimo būdas, kuriam mūsų planetoje niekas neprilygsta. Mes galime pažvelgti į tai, kas yra aplinkui, užsimerkti ir įsivaizduoti, kad turi būti kitaip. Ir paskui padaryti taip, kaip įsivaizdavome. Mes galime apgalvoti ir racionaliai rinktis alternatyvius veiksmus, suvokdami padarinius. Kitos gyvos būtybės, taip pat ir žmogbeždžionės, to negali. Jos tiesiog panirusios į tiesioginę patirtį, tiesioginį aplinkos jutimą. O žmogus gali nuo šios tiesioginės patirties atsiplėšti.
Kai kas sąmonės šaknų ieško smegenų evoliucijoje. Vis dėlto jų dydis nėra vienintelis kriterijus. Pavyzdžiui, neandertaliečių smegenys buvo net šiek tiek didesnės nei Homo sapiens, tačiau per kelis šimtus tūkstančių metų savo istorijos Europoje jų liko taip mažai, kad ne vienas mokslininkas abejoja, ar jie turėjo kalbą ir simbolinį/abstraktų mąstymą. Antra vertus, neandertaliečio kaukolė yra ištęsta, Homo sapiens pasižymi iškilia priekine dalimi. Vis dėlto mūsų sąmonė, mūsų simbolinis mąstymas žymi esminį lūžį. Tai nėra tik to pažinimo būdo, kuriuo pasižymi gyvūnai, geresnė versija. Tai iš principo naujas metodas suvokti pasaulį. Kaip rašo JAV antropologas Ianas Tattersallas, „perėjimas nuo nesimbolinio, nekalbinio pažinimo būdo prie simbolinio ir kalbinio yra tiesiog neįsivaizduotinas. Beveik vienintelis motyvas tikėti, kad jis galėjo įvykti, yra tai, kad, nepaneigiamai, jis įvyko. Simbolinio mąstymo galimybės leido sukurti tai, ką vadiname žmogaus kultūra: mokslą, politiką, religiją, technologiją. Pasak kai kurių, žmogus pradėjo pranašesnę už biologinę kultūrinę evoliuciją - greitesnę, veiksmingesnę, kryptingą. Jei sutinkame su perėjimu nuo biologinės prie kultūrinės evoliucijos, turime sutikti ir su tuo, kad tik biologija negali paaiškinti nei sąmonės, nei abstraktaus mąstymo, nei kultūros - tai nėra biologiniai reiškiniai.
Bažnyčios Pozicija Evoliucijos Klausimu
Padarykime ir mes staigų posūkį ir iš sąmonės bei laiko gelmių grįžkime į praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio Italiją, į Romą. S. J. Gouldas pasakojo štai tokį nutikimą. Popiežiškosios mokslų akademijos kvietimu jis dalyvavo konferencijoje apie branduolinę žiemą ir buvo apnakvydintas Vatikane kartu su kitais konferencijos dalyviais. Tarp jų buvo ir italų bei prancūzų jėzuitai, irgi profesionalūs mokslininkai. Ryte prie pusryčių stalo jėzuitai jam uždavė vieną jiems ramybės neduodantį klausimą. Jie, kaip pasakojo S. J. Gouldas, norėjo sužinoti, kas vyksta Amerikoje ir kas yra „mokslinis kreacionizmas“. Vienas iš kunigų klausė - ar iš tiesų evoliucijos teorija išgyvena sunkumų ir jei taip, tai kokių. Mat jis visada girdėdavęs, jog nėra doktrininio konflikto tarp katalikų tikėjimo ir evoliucijos, o įrodymų dėl pastarosios pririnkta pakankamai. Tuoj įsisiūbavo gyvas šurmulys italų, prancūzų ir anglų kalbomis, kuris truko pusantros valandos ir po kurio jėzuitai atrodė patenkinti atsakymu: ne, evoliucijos teorija nepaneigta, jokių naujų kontrargumentų nėra. „Visi pakilome patenkinti, o aš likau pralinksmintas savo neįprasto vaidmens: netikinčio žydo, kuris turėjo patikinti katalikų kunigus, jog evoliucija tebegalioja ir jog ji suderinama su religiniu tikėjimu“, - baigė savo pasakojimą S. Y. Šis mokslininko pasakojimas yra tikrai spalvingas kontrastas anksčiau cituotam lietuviško žurnalo tekstui. Jei pastarajame keliama dilema, ar mums šiandien būti katalikais arba evoliucionistais, tai prieš 25 metus Vatikane vykusiame susitikime puikiai išsilavinę jėzuitai stebėjosi, kad apskritai tokia dilema keliama.
Tiesa, kad Bažnyčia ilgą laiką tylėjo ir nepateikė jokių oficialių, nei pritariančių, nei smerkiančių, nuomonių apie evoliuciją ir ją aiškinančią teoriją. Vis dėlto netrūko pavienių katalikų, kurie stojo šios teorijos pusėn arba ją kritikavo (kritika ne visada tolygi neigimui). Pirmoji oficiali pozicija išreikšta 1950 m. popiežiaus Pijaus XII enciklikoje Humani Generis, skirtoje „kai kurioms klaidingoms nuomonėms, kurios grasina apversti katalikiškos doktrinos pamatus“. Enciklikoje rašoma: „Bažnyčios Magisteriumas nedraudžia, kad, atitinkamai dabartinei mokslo ir teologijos būklei, evoliucijos doktrina būtų aptariama ir tiriama tų, kurie kompetentingi abejose srityse.“ Katalikų tikėjimas, pažymi Pijus XII, įpareigoja tikėti, kad sielos yra sukurtos tiesiogiai Dievo. Tačiau tarp klaidingų nuomonių įrašytos kai kurios evoliucijos teorijos interpretacijos, pavyzdžiui, „komunistinių autorių“ pastangos, remiantis materialistine dialektika ir evoliucija ištrinti iš žmonių protų Dievo sąvoką. Tokios interpretacijos peržengia mokslo ribas ir tampa ideologizuotomis pasaulėžiūromis. Žinoma, jos turi savo racionalumą, logiką ir įtikinamumą, tačiau nereikia jų painioti su mokslu. Rastume ne vieną kritiką, kuris piktinasi tokia vėlyva oficialia reakcija, interpretuoja tai kaip nepakantą mokslui ir veidmainišką nuolaidą tada, kai nebebuvo kur dingti. Tai netiesa. Pijus XII savo enciklikoje negailėjo komplimentų mokslui. Tačiau taip pat kvietė būti santūrius, mat „evoliucinė sistema <...> dar nėra neginčijamai įrodyta pačių gamtos mokslų lauke“. Mokslo istorija gerai iliustruoja, ką galvoje galėjo turėti Pijus XII, rašydamas pastaruosius žodžius. Mokyklinių vadovėlių pastangos pristatyti mokslines teorijas kuo nuosekliau kartais sukuria klaidinantį įspūdį, kad mokslas vystosi labai linijiškai, kai iš tikro jame netrūksta zigzagų į visas puses.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
