Atsiliepimas apie išvyką į gyvūnų globos namus: tikroji realybė ir atsakomybė
Gyvūnų globos namai atlieka itin svarbų vaidmenį visuomenėje, gelbėdami likimo ir žmonių nuskriaustus naminius keturkojus. Šios įstaigos kasdien susiduria su tūkstančiais šunų ir kačių, kurie prieš čionai patekdami bastėsi gatvėmis ar patyrė žiaurų šeimininkų elgesį. Uosinės kaime įsikūrę „Mindraja“ globos namai, aptarnaujantys net 11 savivaldybių, yra vienas iš pavyzdžių, kur kasmet priimami šimtai valkataujančių, sužeistų ar dėl nepriežiūros paimtų gyvūnų.
Lankantis tokiose įstaigose, pravėrus globos namų vartus, pasitinka daugiabalsis šunų choras. Didelėje teritorijoje įrengti ne tik šunų voljerai, bet ir kačių namai, kuriuose „buvusios valkatos“ mokosi tvarkos ir socializacijos. Pavyzdžiui, „Mindrajoje“ katės pratinamos tarpusavyje nekonkuruoti, kiekviena turi savo dėžutę ir atskirus maisto dubenėlius. Visgi, nors darbuotojai deda visas pastangas, kad gyvūnai būtų prižiūrėti, vakcinuoti ir paruošti naujam gyvenimui, realybė išlieka skaudi - ne visus pavyksta išgelbėti, o daugelis senbuvių voljeruose praleidžia metus, nes niekas jų neišsirenka.
Iššūkiai įvaikinant gyvūnus ir darbuotojų požiūris
Daugelis gyvūnų globos namų kelia griežtus reikalavimus potencialiems šeimininkams. Dažnai gyvūnas neduodamas jaunesniems nei 18 metų asmenims, reikalaujama parodyti pasą, o kai kuriais atvejais klausiama apie gyvenimo sąlygas - pavyzdžiui, ar šuo gyvens namuose, ar voljere. Kai kuriems žmonėms toks elgesys atrodo kaip dirbtinių kliūčių sudarymas.
Pavyzdžiui, Utenos rajono gyvūnų globos namų vadovė Jolanta Guobaitė pabrėžia: „Mes neduodame nė vieno šuniuko, kurį rengiamasi laikyti voljere. Neatiduosime šuns laikyti į blogesnes sąlygas.“ Tokia pozicija kyla iš noro užtikrinti, kad gyvūnas nebūtų tik „sargas“ prie grandinės, o tikras šeimos narys. Visgi, pasitaiko atvejų, kai griežti reikalavimai ir darbuotojų nepasitikėjimas sukelia nusivylimą norinčių priglausti augintinį žmonių tarpe.
Kaip teisingai pasiruošti priimti gyvūną?
Jei svarstote apie augintinį, svarbu suprasti, kad tai - ne tik emocinis džiaugsmas, bet ir didelė atsakomybė. Specialistai pataria:
- Įvertinkite savo galimybes: Ar turėsite laiko vedžioti šunį ir skirti jam dėmesio?
- Atsakingai rinkitės vietą: Keturkojui reikia šilumos ir bendravimo, todėl nuolatinis laikymas lauke voljere ar pririšus prie grandinės nėra priimtinas.
- Domėkitės prieglaudos taisyklėmis: Prieš vykstant, pasidomėkite konkrečios įstaigos reikalavimais ir pasiruoškite atsakyti į klausimus apie augintinio būsimas gyvenimo sąlygas.
| Veikla | Kaip prisidėti? |
|---|---|
| Savanorystė | Padėkite vedžioti šunis, valyti narvus ar organizuoti renginius. |
| Finansinė parama | Aukokite lėšas maistui, veterinarinei priežiūrai ir operacijoms. |
| Daiktinė parama | Dovanokite antklodes, maistą, kraiką ar žaislus. |
| Informacijos sklaida | Dalinkitės informacija apie ieškančius namų gyvūnus socialiniuose tinkluose. |
Savanorystės galimybės Šiaulių regione
Šiaulių mieste ir rajone veikia keletas organizacijų, kurios laukia savanorių ir pagalbos. Viena iš jų - „Šiaulių letenėlė“, kuri rūpinasi ne tik Šiaulių, bet ir aplinkinių rajonų beglobiais. Vadovė Orinta Jazdauskaitė pabrėžia, kad prieglaudoje padėti gali visi, tačiau noras padėti turi būti nuoširdus. Kitos įstaigos, tokios kaip Lietuvos gyvūnų globos draugijos Šiaulių skyrius ar Šiaulių miesto savivaldybės globos namai, taip pat yra atviros lankytojams ir teikia informaciją apie beglobių gyvūnų priežiūrą.
Atminkite, kad sprendimas priglausti gyvūną turi būti apgalvotas ir visapusiškas. Tai ne tik pagalba konkrečiam gyvūnui, bet ir indėlis į atsakingesnę gyvūnų laikymo kultūrą mūsų šalyje. Prieš vykdami į prieglaudą, visada susisiekite nurodytais kontaktais ir pasitikslinkite lankymo laiką bei galimybes.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
