Aristotelio „Politika“: vaiko ir žmogaus vieta valstybėje ir visuomenėje

Vasario 15-ąją dieną Valdovų rūmuose vykusi diskusija „Aristotelis ir jo reikšmė šiandien?“ įkvėpė apmąstyti antikos mąstytojo palikimą. Ši diskusija užbaigė kelis mėnesius trukusią parodą „Aristotelis iš Akropolio: Antikos mąstytojo skulptūros paroda“, kurioje buvo eksponuojamas graikų filosofo Aristotelio (384-322 pr. Kr.) biustas, rastas 2005-aisiais metais atliekant archeologinius tyrimus. Parodą lydėję debatai ir paskaitos kėlė klausimą: o kodėl šiandien turėčiau mąstyti kartu su Aristoteliu?

Aristotelio tyrinėtojas Johnas Lloydas Ackrillis kviečia Aristotelį į pašnekesį kaip mūsų laikų amžininką. Tokiame pokalbyje savotiškai atsisakome jį tirti tik istoriškai, norime susipažinti su juo kaip su probleminiu autoriumi, nesiūlančiu „uždarų“ atsakymų į klausimus, o veikiau gyvai mąstantį kartu su mumis. Jau pačioje diskusijos pradžioje filosofas ir Seimo narys dr. Mantas Adomėnas įvardijo vieną didesnių problemų, su kuria suduria šiuolaikinė visuomenė - maištą prieš protą arba iracionalizmą. Nuolat kalbame apie „posttiesos“ ar „melagingų naujienų“ fenomenus, kurie remiasi pamatiniu visuomenės negebėjimu pasitikėti protu ir remtis veikiau emocijomis ir potyriais. Aristoteliui šis požiūris, matyt, būtų netikėtas.

Aristotelio filosofinis mąstymas ir metodika

Vienas iš aspektų, kuris svarbus Antikos filosofui, yra pradinė mąstymo prielaida: racionalus žmogiškas protas yra pajėgus pažinti šį pasaulį ir pajėgus nuspręsti, kas yra teisinga. Aristoteliško filosofinio mąstymo nekausto dvejonė, kad tai, ką matome prieš save, kokiu nors būdu yra duota mums visiškai kitaip, nei iš tiesų yra, ir mes negalime žinoti, kaip iš tiesų yra. Aristotelis išsiruošia į tyrimą, darydamas prielaidą, kad pasaulis yra pažinus žmogaus protui, taip pat, kad racionaliais argumentais galima įtikinti kitą. Nors nebūtina manyti, jog tai, ką atradai savo tyrimu ir mąstymu, yra nepaneigiama tiesa, Johnas Lloydas Ackrillis rašo: „Aristotelis neabejotinai turi galutinio ir visa aprėpiančio filosofinio pasaulio supratimo idealą.“ Jis siūlytų imti pasitikėti žmogiškuoju protu, jo gebėjimais ir svarbiausia - pagrįsta pretenzija nuspręsti, kas yra tiesa, o kas yra melas.

M. Adomėno teigimu, Aristotelis sukūrė „matricą, kaip filosofija gali pati save interpretuoti, judėti į tam tikrą pažangą, nepalikdama praeities ir nebūdama jos vergė“. Aristotelio santykis su Platonu ir kitais filosofiniais oponentais buvo kitoks nei daugelio kitų Graikijos ir netgi viduramžių filosofinių mokyklų. Jis savotiškai tęsia Platono metodą, tačiau jį adaptuoja: „Platonas - ypač vėlyvuosiuose dialoguose - įtraukia savo pirmtakų pažiūras į filosofinį pašnekesį. Šias pažiūras kvestionuoja ir interpretuoja - o ką gi šis filosofas galėjo turėti omeny?“ M. Adomėnas teigė: „Aristotelis santykį su kitomis filosofijomis padarė metodine prieiga prie filosofijos apskritai.“ Jam antrino ir filosofas, buvęs ambasadorius prie Šventojo sosto prof. Vytautas Ališauskas, akcentuodamas, kad „Aristotelis pateikia „populiariąją“, sveiko proto, gyvenimo praktikos nuomonę: tai, kas ateina kasdieniam žmogui į galvą, kai jis svarsto apie vieną ar kitą temą. Pavyzdžiui, teisingumą, draugystę, dorybę, politiką, karą.“ Tokiu būdu Aristotelis stengiasi kurti ryšį tarp „paprasto“ žmogaus nuomonės ir filosofinio kalbėjimo, nemanydamas, kad jie gali būti griežtai atsieti.

VU TSPMI lektorius Vilius Bartininkas, priešpriešindamas moderniąją politinės filosofijos tradiciją Aristoteliui, teigė, kad Antikos filosofas kalba apie kiekvieną iš mūsų, o modernūs autoriai veikiau kalba apie išskirtinius žmones, filosofinius konstruktus, minties eksperimentus, įsivaizduojamos valstybės piliečius. Jis kalbėjo: „Aristoteliui rūpime mes, jis sukuria tokią politinę filosofiją ir etiką, kuri kiekvienam iš mūsų pasakytų, ką reikia veikti ir kaip tai nuves į mūsų išsipildymą.“ Aristoteliui rūpi kiekvienas žmogus jų panašume ir jų skirtingume. Kažkas mums visiems yra bendra: kalba, moralės pojūtis, gebėjimas mąstyti, gebėjimas būti politiškiems. Tačiau taip pat esame įšaknyti, įvietinti labai skirtingose situacijose, laikuose, kontekstuose, kurie mus verčia imtis skirtingų gyvenimo strategijų. V. Bartininkas pabrėžė: „Aristoteliui rūpi, kaip kiekvienam iš šių žmonių pasiekti gerą gyvenimą.“

Valstybės prigimtis ir šeimos struktūra Aristotelio „Politikoje“

Aristotelio (384-322 m. pr. m. e.) gyvenimas ir filosofinė kūryba sutampa su laikotarpiu, kai graikų valstybės - miestai pergyveno labai sunkią krizę: nepaliaujami tarpusavio karai, politinių partijų vidinės kovos, stiprėjo antagonizmas tarp vergvaldžių ir vergų. Savo filosofijoje Aristotelis svyravo tarp materializmo ir idealizmo. Jis, būdamas vienas iš tų filosofų, kuris suprato, kokia rimta yra ekonominė ir politinė krizė, ėmėsi uždavinio pasiūlyti tokias reformas, kurios galėtų įveikti krizę. Šis uždavinys išdėstytas jo žymiausiame veikale „Politika“.

„Politika“ - žymus Aristotelio kūrinys, apibūdinantis valstybę, jos valdymo formas ir santvarkas. Aristotelio politikos sampratą siaurąja prasme galima apibrėžti vienu sakiniu - tai menas valdyti valstybę, plačiau ji susijusi su etikos ir valstybės sampratomis. Valstybė yra tam tikra bendrija, siekianti kokio nors gėrio. Ji atsiranda natūraliai ir yra natūrali bendrabūvio forma. Ji išsivysto iš kitų dviejų bendrabūvio formų - šeimos ir gyvenvietės. Valstybė yra šių dviejų formų galutinis tikslas. Valstybės sukūrimo galimybė visada buvo žmoguje, nes, pasak Aristotelio, „žmogus iš prigimties yra pilietinis gyvūnas“. Žmonės iš visų gyvūnų išsiskiria tuo, kad jie vieninteliai suvokia, kas yra gera ir bloga, teisinga ir neteisinga ir t. t. , ir šių dalykų bendrumo pagrindu kuriamas ūkis bei valstybė.

Aristotelis pripažįsta šeimos santvarką kaip pagrindinę, iš kurios vystosi (tik didesniais masteliais) visos kitos, o valstybę laiko šeimos aukštesne ir būtina išsivystymo forma. Valdžia valstybėje - tai labiau išvystyta šeimos galvos valdžia. „Politika“ nurodo, kad viso ko pradžia - vyriškas ir moteriškas pradai, taip pat iš prigimties valdantysis ir valdomasis. Iš šių dviejų bendrijų visų pirma kilo ūkis. Ūkiai būrėsi į bendrijas pavadintas kaimais. Kaimai vėl jungėsi į bendriją, dar žinomą kaip valstybę. Pirminės ūkio dalys pagal tris santykių rūšis yra šeimininkas ir vergas, vyras ir žmona, tėvas ir vaikai.

Sieloje iš prigimties yra valdantysis ir valdomasis pradai, kuriems mes priskiriame dorybes - protingojo ir neprotingojo prado. Tuo būdu laisvasis valdo vergą, vyriškasis pradas - moteriškąjį ir vyras - vaiką. Visuose juose glūdi sielos skirtingos dalys: vergas neturi valios prado, moteriškasis pradas turi neveiksmingą, o vaikas neišvystytą. Pirmųjų santykių išlaikymo ir tobulinimo atsakomybė tenka šeimininkui. „Vergams juk dar labiau reikia pamokymų negu vaikams“, - teigė Aristotelis, pabrėždamas, kad net ir vergui reikalinga dorybė, kad nesivaldymas ar bailumas nesukliudytų atlikti darbus, ir tokią dorybę vergui turi įdiegti šeimininkas.

Vergui ir šeimininkui naudinga tarpusavio draugystė, juk jų padėtis nulemta prigimties. Kiekviena valstybė susideda iš kelių kaimų, o kaimas iš kelių ūkių nekasdieniams poreikiams tenkinti. Nuosavybė yra ūkio dalis, o nuosavybės įsigijimo menas yra ūkio valdymo dalis. Pasak Aristotelio, be būtinų dalykų neįmanoma nei gyventi, nei gerai gyventi. Visi minėtieji turi savas būdo dorybes, pavyzdžiui, moters ir vyro nuosaikumas, teisingumas, narsumas nėra tokie pat. Apie moterį vienas poetas pasakė: „Tylėjimas - tai moters puošmena“.

Vaiko auklėjimas ir pilietybės samprata

Aristotelis pilnateisiais valstybės nariais pripažino ne visus valstybės gyventojus, tik tuos, kurie galėjo dalyvauti kariniuose, administraciniuose, teisminiuose organuose. Tik piliečiai, turėję galimybę skirti laiko dorybėms ugdyti, galėjo naudotis pilietinėmis teisėmis ir valstybės teikiama nauda, o amatininkams ir valstiečiams neįmanoma siekti dorybės. Vergus Aristotelis apibrėžė kaip būtinus įrankius. Vaikai, dėl neišvystytos valios, taip pat nebuvo laikomi pilnaverčiais politiniais subjektais, tačiau jų auklėjimas buvo kritiškai svarbus valstybės ateičiai, siekiant ugdyti būsimus piliečius.

Aristotelis trečią knygą pradėjo piliečio sąvoka. Anot jo, „valstybė yra tam tikrą piliečių aibė“, tad būtina spręsti, ką reiktų vadinti piliečiu ir kas yra pilietis. Pateikęs daug argumentų ir pavyzdžių, Aristotelis galiausiai mano, kad pilietį labiausiai apibrėžia dalyvavimas teisme ir valdyme: „kas turi teisę dalyvauti sprendžiamoje arba teisminėje valdžioje, tą jau vadiname tos valstybės piliečiu“. Tačiau pilietis dar gali būti apibrėžiamas kaip tas, kurio abu tėvai yra piliečiai. Aptariamos ir piliečių dorybės. Kadangi visi piliečiai nėra vienodi, tai ir nebus vienos dorybės, tinkančios visiems piliečiams. Iš viso to seka, kad doras pilietis nebūtinai yra doras žmogus. Vis dėlto, pasak Aristotelio, viena iš piliečio dorybių yra sugebėjimas ir gerai valdyti, ir būti geru valdiniu.

Aristotelio nuomone, „pilietinė bendrija geriausia yra tada, kai ją tvarko tie, kurie laikosi vidurio“. Kuo gausesnis vidurinysis sluoksnis - tuo geriau. Valstybei svarbu, kad piliečiai galėtų būti laisvi nuo kasdienių rūpesčių, o valdovai rūpintųsi, jog ne tik valstybės tarnautojai, bet ir privatūs žmonės, kurie to verti, galėtų gyventi be rūpesčių. Nežinodami savo giminystės ryšių žmonės yra nelaimingi, padaugėja tyčinių nusikaltimų. Neribotas gimstamumas yra problema kuriant tokią valstybę, nes jis gali tapti piliečių skurdo priežastimi. Nuosavybės ir auklėjimo lygybė valstybėse yra būtina. „Valstybės, kuri yra tam tikra dauguma, bendrumo ir vieningumo turi būti siekiama auklėjimu.“

Apie vaikus Aristotelis teigė, kad juos reikia mokyti ne tik būtinų ir naudingų dalykų, bet ir tų, kurie dera laisvam žmogui ir yra kilnūs. Taip pat yra naudingų dalykų, kuriuos naudinga mokintis ne vien dėl naudingumo. Vis dėlto, „Politikos“ autorius, kalbėdamas apie auklėjimą, manė, kad fleitos ar kiti instrumentai, neleidžiantys naudotis balsu, netinka auklėjimo poreikiams.

Valdymo formos ir šiuolaikinė kritika

Antrąją knygą Aristotelis pradeda svarstymais apie kitas esamas ar filosofų kuriamas valstybės valdymo santvarkas, teigdamas, kad jau egzistuojančios santvarkos nėra idealios ir tinkamos. Jis savo pažiūras stengėsi pagrįsti kritikuodamas Platono ir Sokrato idealios valstybės sampratas. Aristotelio manymu, Sokratas klaidingai manė, kad bendra nuosavybė geriau už asmeninę, nes tuo, kas daugeliui bendrai priklauso, mažiausiai rūpinamasi. Geriau, kai nuosavybė privati, tačiau naudojimui reikalui subendrinama. Jis nepritarė ir bendrų vaikų ir žmonų idėjai, teigdamas, kad reformuojant visuomenę reikia atsižvelgti į praeitį, giminystės ryšius, tradicijas, papročius, o ne griauti viską iš pagrindų.

Aristotelis savo veikale „Politika“ politines santvarkas skirsto į teisingas ir neteisingas (nukrypimus):

Aptarus santvarkos rūšis, Aristoteliui kyla klausimas, kas valstybėje turėtų viešpatauti: turtingieji, kilnieji, vienas geriausias ar dauguma. Jis aptaria visus galimus variantus ir galimas pasekmes. Aristotelis savo mintis grindžia realiais pavyzdžiais apie valstybes, bandžiusias įgyvendinti tam tikras pasirinktas santvarkas, pavyzdžiui, Miliečio Hipodamo mėginimą, Lakedaimono, Kretos ir Kartaginos santvarkas. Jis pastebi trūkumus, tokius kaip turtinės nelygybės įtaka ar piliečių nedalyvavimas pareigūnų rinkimuose.

Vilius Bartininkas sako, jog neigiamas „mąstymas apie politiką gajus dėl to, kad Aristotelis filosofinėje tradicijoje pralaimėjo tiems, kurie politiką siejo su konfliktu“. Politinis gyvenimas, Aristotelio manymu, prasideda nuo draugystės, o valstybė sukuriama tam, kad kiekvienas iš mūsų galėtų išsiskleisti kaip žmogus. Tačiau Aristotelio tyrinėtojas dr. Egidijus Mardosas jau pačioje diskusijos pradžioje suabejojo šiuo idealistiniu Aristotelio pasaulėvaizdžiu - juk jis į politiką nesvarstė įtraukti visų tų, kurie nebuvo vadinami piliečiais, o tai - didelė dabartinės mūsų populiacijos dalis. Šis mąstytojo požiūris apėmė ir vaikų, moterų bei vergų padėtį, kurie neturėjo pilnavertės politinės galios. „Toks Aristotelio mąstymo vingis šiandien nebėra priimtinas.“ Nors „Politikoje“ yra seksistinių/rasistinių/ksenofobinių elementų, dr. Andrius Bielskis teigia, kad Aristotelį vis dėlto galima interpretuoti radikalios politinės filosofijos kontekste, keliant tiesos klausimą pačiam tekstui, t. y., kokie argumentai šiandien mus įtikina/neįtikina, kas tinka/netinka, kokie yra geri/blogi argumentai.

Galiausiai kyla klausimas - ar visų žmonių įtraukimas į politinį gyvenimą esmingai pakenktų Aristotelio idealui? Johnas Lloydas Ackrillis siūlo domėtis Aristotelio argumentais ir mąstymo trajektorijomis, o ne dogmatinėmis tiesomis - juk privalėti išmokti doktriną iš tiesų yra baisiai nuobodi užduotis, o ypač tuomet, kai žinai, jog kai kurios jos išvados visiškai klaidingos.

Aristotelio indėlis į mokslą ir filosofiją

Aristotelis ne tik praturtino, bet ir davė pradžią daugeliui mokslo šakų. Jis pradėjo formaliosios logikos tyrimus, kuriuos aprašė veikale „Organonas“, ir sukūrė dešimties kategorijų teoriją. Jo sudaryta sistema, pagrindžiama tokiu pavyzdžiu: „visi žmonės mirtingi, Sokratas yra žmogus, vadinasi Sokratas yra mirtingas.“ Pažinimo klausimais jo nuostatos buvo antiplatoniškos, empirinės: tikrovei pažinti reikalingi pojūčiai, paskui protas tolydžio apmąsto juslinius duomenis ir sukuria sąvokas. Aristotelis derino sensualias ir racionalias priemones, pasisakė prieš antgamtiškumą ir aprioriškumą pažinime. Jis filosofiją suprato kaip tiesos pažinimą, kurio pagrindas yra logika - visuotinis mokslų metodas, ir skirstė ją į teorinę ir praktinę.

Nors jo indėlis į matematikos mokslą nėra reikšmingas, itin svarbūs jo tyrinėjimai gamtos mokslų, tokių kaip botanika, zoologija, fizika, astronomija, chemija, meteorologija, srityje. Aristotelis taip pat domėjosi ir rašė veikalus apie etiką, metafiziką, politiką, ekonomiką, psichologiją, teologiją bei retoriką. Jo veikalai yra labiau kokybiniai nei kiekybiniai. Pavyzdžiui, jis pateikė logiką kaip formalųjį mokslą, padėjo pagrindus biologijai, kurie nepakito du tūkstantmečius. Aristotelis veikale „Meteorika” iškėlė idėją, jog „žemės ir vandens išsidėstymas konkrečiame regione nėra amžinas, nes sausuma tampa vandens telkiniu, o vandens telkinys sausuma pagal tam tikrą sistemą, tam tikru laikotarpiu".

Žinoma, jo darbuose yra ir klaidų. Pavyzdžiui, veikale „Gyvūnų istorija“ jis teigė, jog vyrai turi daugiau dantų nei moterys. Jis taip pat vienareikšmiškai tikėjo geocentrinės visatos modeliu (tai išryškėja veikale „Metafizika“), kuris buvo plačiai priimtinas iki XVI amžiaus. III-XVI a. kadangi Renesanso laikotarpiu Europos mąstytojai labiausiai gerbė Aristotelį, jo klaidingos idėjos buvo priimtos kaip teisingos, todėl tai stabdė tolimesnį mokslo vystymąsi. Tačiau Aristotelio moksliniai trūkumai neturėtų užgožti jo nuopelnų daugelyje mokslo sričių. Antras seniausias raštiškas įrodymas apie camera obscura buvo rastas jo užrašuose 350 m. pr. m. e. Šį prietaisą Aristotelis naudojo Saulei stebėti, ir padarė išvadą, jog Saulė bus matoma kaip apvalus objektas nepriklausomai nuo angos kameroje formos.

tags: #aristotle #polites #vaikas

• Kaip pasirinkti tinkamiausią priežiūrą
• Sužinokite, kaip patirtinis ugdymas veikia vaiko raidą
• Simptomai, susiję su Ternerio sindromu
• Pažadai tėveliams per krikštynas
• Gintarės Songailės istorija apie dvynius